14d. paskutinė diena Kambodžos pajūryje

Atsikėlėm 6 val ryto, nes norėjome kuo daugiau nuveikti. Kai čia temsta 18-19 val , tai tiesiog nėra prasmės ilgai gulinėti lovoje rytais. Įprastas gyvenimo ritmas – keliesi 6 val ryto, gulti eini 23 val. 

Ryte, kol dar saulė itin smarkiai nekepina ir oro temperatūra tik +28,  sėdom  ant motorolerio ir  apvažiavome visus paplūdimius, kurie driekiasi 5 kilometrų spinduliu tiek į rytus , tiek ir į vakarus. Kaip jau rašiau seniau - vieni jų apkrauti gultais ir triukšmingi, kiti tušti, vienuose pilna šiukšlių, kituose švaru, nes siaučia gaisrai. Pastebėjau, kad čia labai populiaru žolę ne pjauti, o tiesiog padegti ir palikti likimo valiai. Lietuvoj gamtos apsauga greitai už tokius bajeriukus „užtrumpintų“, o Kambodžoje tokių instancijų net nėra.

Kai kurie paplūdymiai jau išpirkti rusų ir juose statomi viešbučių kompleksai. Ateity turbūt visa pakrantė bus pilna daugiaaukščių viešbučių, o ne jaukių namukų - bungalų, kokie yra čia dabar - pastatyti iš medžio, kaikurie netgi dengti šiaudiniu stogu arba lentomis.

Bevažinėdami radome vaisių turgų, prisipirkome jų įvairiausių ir pilną maišą tik už 7 Lt. Didžiulė ir sultinga papaja – 3000 real‘ų, maža – 2000r, mangai 1 kg – 5000r, liam-jai vaisius 1kg – 8000r, dragon fruit 1 kg – 5000r, bananai 2000r.

                                                                      Turgus

Drakono akis (dragon fruit)

           Turguje radome keistai puoštų mažų moliūgų, pasiklausėm vietinių prekeivių kam gi jie naudojami ir sužinojome - budizmo įvairioms apeigoms, ritualams šventyklose.

Viskas čia pigu, pvz. kuro kaina 1,15 USD (2,90 Lt) už 1 litrą benzino.

Mūsų viešbutukas, kuriame netgi buvo wi-fi

Drakono akis - perpjauta pusiau :)

Liam jai vaisius - saldus ir lipnus

Čia Shihanoukville taip gera, tyngu ir gražu, jog nusprendėm, kad laikas kažką keisti ir vėl traukti į judrią kelionę, su kuprine ant pečių ir bemiegėmis naktimis autobuse. Daug kas turbūt nesuprastų tokio sprendimo, juk turime jūrą, smėlį, poilsį, tai kam kažkur iš čia trauktis ... Bet mums labiau rūpėjo kuo daugiau pamatyti, kuo daugiau nukeliauti, nei gulinėti ir nieko neveikti.


Turėjome lygiai 15 min susikrauti daiktus ir nusipirkti bilietus naktinei kelionei autobusu į Siem Reap‘ą (Kambodžos miestas, kuriame yra pats didžiausias pasaulyje plotas ir skaičius religinių įvairių šventyklų – Angkor Wat). Aš staigiai pradėjau grūsti net nelankstydama rūbų į kuprinę, o Jonas išbėgo pirkti bilietų. Iš viešbutuko turėjom išsiregistruoti iki 11 val, jeigu pavėluojam , tai turim sumokėti pinigus už dar vieną parą, ir nebuvo aišku ar gausim bilietus šiąnakt kelionei autobusu. Bet kaip sugrūdus daiktus į kuprines, sėdėjau ant lovos ir laukiau Jono, jis įbėgo į kambarį likus vos 5 minutėms iki 11 val. rankose laikydamas bilietus. Super, spėjom ! išsiregistravom ir nuėjom į pajūri laukti  vakaro, nes autobuso išvykimo laikas buvo tik 20 val.

Beje, bilietas žmogui kainuoja 14 USD, išvyksta 20 val, o Siem Reap‘e būna 7 val kitos dienos ryte.

Paplūdymio kavinė, kurioje rašiau kelionės įspūdžius ant popieriaus

O Jonukas tuo metu gilino savo žinias apie Kambodžą

Sulaukę 20 val nuėjome į tą vietą, iš kurios važiuoja autobusas į Siem Reap'ą ir nusiteikėm ilgai naktinei kelionei, kuri truko 11-12 val. Autobusas nebuvo itin patogus, bet snūduriuoti jame pusiau pavyko. Esame jau gerokai pripratę prie tokių "patogumų", taigi naktis autobuse nesukėlio jokio diskomforto.

9d. Kambodžos tautos genocidas vykdytas Raud.Khmerų 1975-79m.

Iš karto noriu įspėti, kad šios dienos įvykiai labiau istoriniai ir žiauroki, aprašoma tai ką pamatėm, sužinojom, perskaitėm, pasigilinom. Deja, linksmų įvykių nėra.

10 val. ryto mūsų atvažiavo pasiimti Alex, t.y. tuk tuk'o vairuotojas, tas pats kuris vakar mus atvežė nuo stoties iki viešbučio. Važiavom į Tuol Sleng muziejų, vėliau į Killing fields(Žudymo laukai).

Tuol Sleng muziejus - seniau čia buvo mokykla, bet 1975 metais, į valdžią atėjus žiauriesiems Raudoniesiems Khmer'ams, mokykla buvo paversta kalėjimu, kuriame žiauriai kankino žmones, kurie buvo išsimokslinę, kurie prieštaravo naujai valdžiai, vaikus, moteris ar kitus silpnus, kurie nesugebėjo per 10-15 valandų darbo dienos įvykdyti viso darbo. Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais vežė į žudymo laukus ir sušaudydavo.

1975-79 metais buvo išžudyta virš 3 milijonų žmonių visoje Kambodžoje. Pirmiausiai išžudė visą inteligetiją - daktarus, aktorius, dainininkus, budistų vienuolius, mokytojus, studentus, netgi tuos, kurie nešiojo akinius, nes tai Raudoniesiems Khmer'ams su protingumu asocijavosi. Atėjus į valdžią Raud.Khmer'ams, Kambodža buvo pervadinta Demokratine Kampuča (Democratic Kampuchea), jos lyderis Pol Potas buvo žiaurus diktatorius, įsakė sostinę paversti agrariniais ūkiais, dirbamais laukais, kur žmonės turėjo dirbti 12-15 val.į parą. Lyderis Pol Potas pats buvo baigęs mokslus Paryžiuje, prisiskaitęs marksizmo idėjų, kurias realizavo savo šalyje tik daug žiauriau, t.y. viskas peraugo į maoizmą.

Žmonės, dirbantys laukuose valgyti gaudavo tik vandenyje virtus ryžius, 1 kg ryžių turėjo dalintis 25 asmenys. Prasidėjo ligos, maliarija, kuri išguldydavo visą šeimą. 1979 m.Vietnamas išgelbėjo Kambodžos žmones nuo šios žiaurios valdžios, ją nuvertęs jėga. Visiškai galutinai Khmer'ų rėžimas baigėsi tik 1998 metais, mirus Pol Potui.

Kitas Demokratinės Kampučos lyderis Duch 2010 metais buvo nuteistas kalėti tik 30 metų. Dabar Kambodžoje nėra senų žmonių, nes visi jie buvo išžudyti kaip nereikalingi ir netinkami darbui. Vidutinis žmonių amžius čia ~ 35 metai. Ir tikrai, gatvėse mes sutinkame tik jaunus žmones, kurių amžius yra iki 20-30 metų.

Neįmanoma aprašyti to ką pamatėm ir pajautėm Tuol Sleng muziejuje. Mokykla virtusi kalėjimu buvo Pol Poto buvo pavadinta S-21 (security office 21). Kalėjimas aptvertas dviguba siena, klasės suskirstytos į mažas celes, įrengti kankinimo kambariai. Žmonėms buvo uždrausta kalbėtis, turėjo būti absoliuti tyla.

Šiame kalėjime išgyveno tik keli žmonės - tik tie, kas mokėjo užsiimti fotografija, tapyti, nes Pol Potas buvo ant tiek smulkmeniškas, kad liepdavo fotografuoti savo aukas prieš kankinimus, po kankinimų, netgi nužudžius. Vienas iki šiol gyvas piešinių autorius prisiekė, jei liks gyvas, nupieš tai ką matė šiame kalėjime. Jis taip ir padarė. Jo piešiniai dabar kabo šiame kalėjime ir jie yra be galo žiaurūs.

Fotografijos nužudytų žmonių, šiame muziejuje jų begalė.

Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais 14 km veždavo į žudymo laukus (Killing fields). Kaliniams buvo nupjaunamos rankos arba jie apakinami, kad negalėtų sukilti prieš 4 prižiūrėtojus, kurie veždavo sunkvežimiu iš kalėjimo į žudymo laukus.

Magic tree – ant jo kabėdavo garsiakalbis, paleistas dideliu garsu, kad nesigirdėtų žudomų žmonių dejonės.

Taip atrodė vestuviniai žmonių rūbai viešpataujant Pol Potui ir Raudoniesiems Khmerams.

Pol Potas ir jo žmonės nužudytų žmonių mažus vaikus (kūdikius) taip pat nužudydavo, bet specialiuoju būdu, t.y. ištaškydavo paėmę už kojų į medį, tam kad jie užaugę nesugalvotų keršyti už savo tėvų nužudymą.

Nužudytų žmonių kūnus pamerkdavo į cheminį tirpalą, kuris nuardydavo mėsas ir likdavo tik kaulai. Ir atskirai dėliojo kaukoles, žandikaulių atskiras kapas rastas.

Raudonieji Khmerai buvo be galo žiaurūs. Nužudė daug žmonių (~3 mln), taip pat šimtai tūkstančių mirė nuo bado ir ligų. Iš žmonių buvo atimta viskas - laisvė, šeimos atskirtos, jų turtai, laukai, maistas. Niekas neturėjo jėgų sukilti (kaip jau minėjau 1 kg ryžių 25 žmonėms per dieną ir dirbti12-15 val.), bet Vietnamui tai pavyko.