17d. Pagaliau - Phu Quoc!

Šiandien diena prasidėjo 3 valandą ryte, t.y kaip jau aprašiau vakar – mus pažadino rėksnys autobuso vairuotojas ir išmetė tikrai ne Rach Gia uoste, o vidury nežinia kur. Tada, kitas žmogelis, miegojęs autobusiuke aikštelėje, nuvežė iki Rach Gia uosto ir ten teko pralaukti visą naktį susėdus ant šaligatvio iki 8 valandos ryto, t.y. iki kelto, keliančio į Phu Quoc salą. Nors, priminsiu, kad perkant bilietus, mus patikino šimtu procentu, kad autobuse galėsime gerai išsimiegoti, t.y. net iki 6-7 valandos ryto, nes tokiu laiku autobusas atvyks į uostamiestį… Na, yra kaip yra. Truputis nesusipratimų visai įdomiai paįvairiną kelionę, sukelia ir adrenaliną.

Belaukiant kelto jau ir pradėjo švisti ir mes gerokai išalkome. Mūsų didžiuliam džiaugsmui atsidarė kelios vietinės kavinukės. Beje, Vietname rytais, kiekvienoje kavinėje maistas yra tik vienos rūšies, t.y. kažkoks vienas patiekalas ir viskas, nėra jokių kitokių pasirinkimų. Jeigu nori kažko kito, eini į kitą vietą, kitą kavinę, nes ten tikėkina, kad gausi pavalgyti kažką truputį kitaip. Toje vietoje, kur valgėme, pasirinkimas buvo tik toks – nemenka saujelė ryžių, ant jų uždėta ką tik ant žarijų iškeptą mėsa ir ant viso to turinio dar užmestas keptas kiaušinis. Sumokėjome juokingai mažai – 25000 dongų (~1,1 usd).  

Rytinis patiekalas – ryžiai, mėsa, kiaušinis – 25000d

Po ankstyvųjų pusrytėlių, mes palaukėme dar kelias valandas ir pagaliau įsėdome į keltą, plaukiantį į Phu Quoc salą. Prieš įlipant į keltą, mums dar liepė užsiregistruoti. Registracija kažkokia juokingai keista, nes užsirašė tik mūsų vardus ir gimimo datas. Kam to reikia tikrai nesupratau, nes nei vienas vietinis nesiregistravęs lipo į keltą, o registruotis liepė tik mums – dviems užsieniečiams. Tikriausiai veda kažkokią statistiką ;)

Mūsų naujieji laikinieji namai - vidus gal neblizga, bet užtat ant jūros kranto

 

Pietūs - skanūs, nerealūs, fantastiški

Vietname maistas yra tobulo skonio ir labai pigus

Gatvės prekyba

Nėra didelė ši Vietnamo pasididžiavimu vadinama sala - Phu Quoc, bet nėra ir kažkuo ypatinga. Atvirai sakant, tikėjausi labai žydro vandens ir balto smėlio paplūdimio, bet jūra čia nėra fantastiško grožio, bet aišku daug gražesnė nei likusioje šalies dalyje. O smėlis čia taip pat ne bsltutėlis, bet ir ne pats prasčiausias. 
Kad ir kaip ten bebūtų, čia ilsėsimės ir praleisime paskutiniąsias savo atostogų dieneles Vietname. 

9. Antroji diena Rojuje

Nuprendėme dar vieną parą likti rojuje, t.y.Koh Pangan saloje.

Dragon fruit - nerealiai skanus tailandietiškas vaisius
***

Pusryčiavome tailandietiškoje kavinukėje - 2 Pad Thai x 50 b, 2 kokteiliai vaisių : dragon fruit (30b), mango (40b). Kokteiliai pasakiškai skanūs ir jauti skonį šviežių vaisių, o ne šaldiklio, kuris visada juntamas geriant kokteilį už 7-8 Lt Lietuvos kavinėse. Aišku ir kiekis Fruit Shake'ų čia dvigubai didesnis, o kaina trigubai mažesnė.

Jūros gėrybės - Pad Thai patiekalas

***

Po pusryčių įsipylėm benzo, po miestelį kelis ratus apsukom. Susikrovėm daiktukus, kremukus ir į paplūdymį išėjom. Buvo išties karšta, apie +37 šilumos, gal netgi ir daugiau, todėl neilgai ten pabuvome ir gryžome namo. Jonukas nuėjo pietų miego, o aš į terasą - "pasitaškyti" nuo jūros bangavimo.

Mane jau taip užkniso tie patys rūbai per visą kelionę į Tailando pietus. Juk turėjau tik 1 šortus ir 1 maikutę. Išvykstant iš Patajos kuprinėje sutalpinom tik fotiką, higienos priemones, rankšluostį ir Jono 1 maikutę. Išties neįtikėtina, bet visi reikalingiausi mūsų daiktai sutilpo į vieną nedidelę kuprinę. Rūbų praktiškai turėjom tik tai ką buvom apsirengę :)

Jonas atsikėlė, buvo itin geros nuotaikos, pazyziau, kad labai atsibodo "šortai-maikė" apranga, tai jis nupirko man suknelę !!! Jeeee !!!

Kadangi "pasipuošiau" nauju apdaru, tai ėjome vakarieniauti į Thai restoranėlį.

Beja, suknelė kainavo 200 batų.

Ryt jau išvyksime 6 ryto iš čia į Phi-Phi salas, žinomas iš filmo "The Beach" su Leonardo Di Caprio. Užsisakėme jungtinį bilietą, t.y.taxi 6 ryto iki kelto, kelto bilietas iš Koh Pangan į Surathani, autiko bilietas iki Krabi ir keltas iš Krabi į Phi-Phi. Iš tikrųjų tai belekoks nerimas ir panika, nesuvokiama kaip reiks nukeliauti iki salų. Visokių kabliukų pilna galva buvo...

2d. Pattaya

Pataja visiškai nepasikeitusi nuo pernai metų kai čia lankėmės.

Tvyro tas pats eismo chaosas gatvėse, elektros laidų raizgalynės, sex-turizmas, vaikščiojančios "parduotuvės" (žmonės ant rankų nešiojantys įvairiausius dalykus, kuriuos siūlo, pardavinėja), "maistiaškės" (mobilūs maisto kioskai). Beje apie žmones "vaikščiojančias parduotuves" ir "maistiaškes" būtų galima parašyti visą straipsnį.
Kiekvienas pardavėjas- su tam tikra transporto priemone, ar nešiojamu stendu, ar daiktais rankose - turi skirtingą signalą, pagal kurį yra atpažįstamas. Pavyzdžiui ant pečių maistą nešiojantys žmonės su "neštuvais" (foto žemiau) turi savo ypatingąjį specifinį signalą. Eina jie keliu ar paplūdimiu ir pastoviai pypsi tuo signalu.

Vietiniai atpažįsta signalo garsą, atsisuka, pribėga ir perka maistą iš pardavėjo. Dažniausiai su tokiais neštuvais nešioja virtus kiaušinius, kukurūzus, bandeles.

Foto žemiau esantys maisto pardavėjai taip pat turi savo signalą, kurį naudoja ir visi kiti, kurie vairuoja tokias pat "maistiaškes".



Moteriškės, nešiojančios stendus su įvairiomis apyrankėmis, plaukų aksesuarais ir šukomis - taip pat turi savo ypatingąjį pypsėjimo garsą.

Mums, europiečiams, sunku suprasti kai kuriuos reiškinius vykstančius Tailande.

Vietiniai nesidrovi užmigti tiesiog čia pat- gatvėje, ant šaligatvio.

Valgo taip pat susėdę ant judrios gatvės šaligatvio, kur pilna dulkių ir didžiulis triukšmas. Pasirodo net ant skraidančio kilimo galima pietauti :)