1. Kelintą kartą aš Bankoke ?

Ir vėl Bankoke ? Geras! Bandau prisiminti kiek kartų jau esu buvusi Tailande. Du? Tris? Keturis? Hmm ... Neprisimenu. Reikia susirasti pasą ir paskaičiuoti kiek Tailando vizų yra jame. Kur mano pasas? Ei, kur pasas? Nepanikuojam... Ai, va jis – arčiausiai kūno – piniginėje. Pasklaidžiau paso lapus ir suskaičiavau – turiu 5 Tailando vizas. Normaliai!

Bankokas visiškai nepasikeitęs – tas pats chaotiškas judesys, pro šalį skriejantys ir pypsintys tuk-tukai, netgi kvapas jo lygiai toks pats. Ir žmonės tie patys – besišypsantys ir malonūs arba įkyrūs ir erzinantys, vieni iki begalybės nuoširdūs lyg vaikai, kiti – atkaklūs apgavikai, vis bandantys kažką išdurti.

Turbūt jau rašiau ne kartą, bet pasikartosiu, Bankoke gyvena beveik 8 (7,7) milijonai gyventojų. Taigi jiems neįmanoma suprasti kaip Lietuvoje yra tik 3 milijonai gyventojų, ir iš viso kas ta Lietuva ir kur ji yra ?!

Bankokas – tikras metropolis. Jis toks didžiulis, kad net per savaite nepavyktų jo viso apvažiuoti, o ypač dėl lėto eismo. Piko valandos čia prasideda jau nuo 6  valandos ryto ir tęsiasi iki vėlyvo vakaro. Tai miestas kuris niekada nemiega. Bankoke daugybė transporto rūšių – tuk-tukai, skytrain (metro virš miesto, o ne po miestu), autobusai, traukiniai, taksi, motorinės ir irklinės valtys, keltai, plaustai. Čia pilna visko – skurdžių lūšnų ir prabangių dangoraižių, birbiančių bei smarkiai orą teršiančių kledarų ir ištaigingų automobilių, elgetaujančių varguolių ir išsipusčiūsių dabitų, prasmirdusių skerstgatvių ir viliojančiai nosį kutenančių aromatų, nutrintų gatvės maisto  kioskelių ir gurmaniškų restoranų. Bet ne dėl prabangos mes Tailandą mylim, o dėl paprastumo, būtent dėl to neįprasto, bet ypatingai skanaus gatvės maisto, dėl egzotinių vaisių saldumo, dėl žmonių šypsenų ir naivumo, dėl mokėjimo džiaugtis kiekviena akimirka nieko neturint, net ir dėl gausybės elgetaujančių šūnų, dėl absoliutaus chaoso, o tuo pačiu ir neskubėjimo niekur, dėl atsipalaidavimo, dėl tokių elementariai paprastų dalykų, kokių europietiškame pasaulyje jau senai nė su žiburiu nerasi.

Bankoko žemėlapis

 Žemėlapis atrodo toks mažas, bet realiai čia labai stambus planas, o gatvių ir gatvėlių tokia gausybė, kad net galva susisuka nuo jų pavadinimų. Ieškai ko nors žemėlapyje ir net nepastebi kaip greit pamiršti pavadinimą to ieškomo objekto. Iškreipį jį į kažkokį kitą, ką tik perskaitytą. Net patys taksi ar tuk-tuk vairuotojai nežino net pusės gatvių pavadinimų. Sustoja, vieni kitų klausinėja kur rasti jiems reikiamą vietą. 

Beje, viskas mums klojasi labai gerai. Gavom bilietus į Malaiziją, taigi dabar labai ramu. Iki traukinio išvykimo mažiau nei valanda. Super. Para laiko ir būsim jau kitoje šalyje ;)

Bankoko "Restoranas"

 Mūsų pietūs

 Jonas džiaugiasi alumi prie „restorano“ ant ratų

 Tipinis Bankoko "restoranas" ant ratų

Viskas, skubam, lekiam į traukinį ;)

8. Chaosinis-kominis bilietų pirkimas kelionei iš Koh Phangan į Phi phi salas

Šiandien užėjome į kelionių agentūrą ir pilni nepasitikėjimo bandėm įsigyti kelionę į Phi-phi salas. Agentūrų čia pilna, viena prie kitos ir siūlo keliones į aplinkines salas - Koh Samui, Koh Tao, Phi-phi, Phuketą, siūlo netgi į Vietnamą, Malaiziją, Bankoką.

Sakau "pilni nepasitikėjimo", nes tikrai taip ir jautėmės. Pirmiausiai toje agentūroje kol mes išaiškinome tai darbuotojai kur mes norime nuvykti, nes ji niekaip nesuprato žodžio Phi-phi. Sakau norim į Phi-phi (tarimas mūsų buvo [Fi-Fi] , toks kaip taria visi europiečiai ir amerikiečiai). O tailandietė mums sako "Oh no no, I don't know Phi-phi. We don't have Phi-phi". Blemba, galvoju kaip jie neturi bilietų į šią salą, jeigu ant stiklo lange parašyta, kad plukdo į Phi-phi. Vėl ir vėl bandau jai sakyt, kad norim į Phi-phi. Kol galų galiausiai, sakau - duok žemėlapį, parodysiu ko mums reikia. Parodžiau, tada ji sušuko: "Oh, you want Py-py". Tarimas jos buvo ne fi-fi, o py-py. Pagaliau įvyko susikalbėjimas!

Ir tada prasidėjo dar didesnė painiava. Sako kokiu laivu norite keliauti - speed boat , kuris plaukia 1,5 val ir kaina 700 batų, ar lėtu keltu Raja 2 val. ir kaina 550 batų. Pasirinkome pigesnį variantą. Tada ji pradėjo mums pasakoti kad 5:50 val ryto taxi atvažiuos mūsų pasiimti iš ten kur mes gyvename, tada pradėjo berti negirdėtus miestų pavadinimus, uostų pavadinimus ir aiškinti kur mus nuplukdys, ne iš šitos salos į kitą salą (t.y.taip kaip mes čia atvykome), o tiesiai su vienu keltu į žemyną. Tada veš su vienu autobusu, tada pasitiks jos brolis arba dar kažkas ir veš dar kažkur kitur, o ten vėl kažkas tipo pasitiks ir vėl kažkur veš. Nei vieno miesto pavadinimo neįmanoma buvo įsiminti. Ir negana to ji visą maršrutą mums papasakojo 3 ar keturis kartus netgi nepadarius pauzės ir nepaaiškinus kad kartoja tą patį per tą patį. Tai mums toks kosmosas pasirodė viskas, kad netgi pyktis pradėjo imti.
Sakau "Stop, woman, please, stop. Please repeat everything very slow and show it in the map". Ir vėl ji viską subėrė kaip žirnius, pirštu badydama tai į vieną, tai į kitą vietą žemėlapyje. Oh my God!

REZULTATAS - sumokėjom 750 batų žmogui ir išėjom nieko nesupratę ir visiškoj komoj :)
Be kelionės kainos dar sumokėjome 2600 už 2 nakvynės paras bungale Phi-phi salose. Kadangi tiek Lonely Planet knyga tai skelbė , tiek ir agentūros darbuotoja mus patikino, kad gauti laisvą kambarį ar bungalą (namuką) tą pačią dieną ten nuvykus - tiesiog neįmanoma. Dabar pats sezonas ir visi kambariai yra užimti. Ji pasisiūlė mums atlikti rezervaciją iš anksto.
Vėliau vakare mes dar kartą užėjome pas tą tailandietę ir ji dar kartą mums paaiškino visą kelionės į Phi-Phi eigą. Bet vistiek nesupratome, kaip mus atpažins ir nurodys, kad sėsti būtent į šitą keltą, autobusą, kaip jos brolis supras, kad čia mes ir t.t. Milijonai klausimų kirbėjo galvoje, o jos atsakymas buvo vienas : "Everything will be good".

Niekaip negalėjau suprasti kodėl taip pigiai mums kainavo visa kelionė,t.y. kelto bilietas į žemyną, iš ten keli persėdimai autobusais ir vėl keltas į Phi-phi salas. Kai vien keltas iš čia kainuoja 550 b, o į Phi-phi -dar brangiau.
Kaip paaiškėjo vėliau (tai perskaičiau vakare iš kelionėje sutikto dano pasiskolintoje "Lonely Planet" knygoje) yra daug pigiau nusipirkti pilną kelionės paketą nei pačiam pirkinėtis bilietus atskirai.

6. Atvykimas į Tailando pietūs

6 val. ryto (nuo Patajos jau ~1100 km nuvažiuota)

Autobuso darbuotojas prižadino, nes privažiavome keltą, kuris kelia į Koh Samui salą. Net nereikėjo išlipti iš autobuso ir pirktis kelto bilietų. Tai padarė tas pats autobuso darbuotojas. Tiesiog surinko iš visų po 130 batų, nuėjo ir nupirko bilietus, kuriuos vėliau mums išdalino.
Sulipome į keltą ir kėlėmės maždaug apie 1,5-2 h.
Pamačiau, kad vienas keliautojas varto "Lonely planet. Thailand" knygą, kurios aš taip ieškojau pirkti dar būnant Lietuvoje, bet neradau. Jonas nuėjo ir užkalbino tą keleivį. Grįžo su knyga ir pasiūlymu keltis iš Koh Samui visai į kitą salą - Koh Pangan, nes naujas pažįstamas (danas, vardu Janek) vyksta būtent ten, ir sako, kad ten labai daug jaunimo, vyksta festivaliai, tūsai.
Pavartau knygą, paskaitau ir joje randu kad tikrai Koh Pangan - jaunimo sala.
Aplaukus į Koh Samui reikia keliu nuvažiuoti iki kito uosto (Big Buddha pier) nes iš ten keltas plaukia į Koh Pangan miestelį Had Rin. Būtent šiame miestelyje vyksta įžymūs FOOL MOON Festival, Half moon festval ir daugybė kitų tusų.
Žemėlapyje yra Koh Samui sala ir kelias nuo uosto į kurį atplaukia keltas iki Big Buddha uosto.

Ant bilieto surašytas keltų laikas. Gal kažkam ši info bus naudinga ;)

Beje, taxi nuo vieno uosto iki kito kainavo 600 batų (48 Lt.). Daugokai, bet kai neturi kitos išeities ir skubi, tenka permokėti. Išlaidas taxi dalinome į tris dalis, nes keliavome kartu su sutiktu danu.
Big Buddha uoste belaukiant kelto dar turėjau laiko pasižvalgyti po apylinkes, padaryti kelias fotografijas.


Štai kodėl šis uostas vadinamas Big Buddha


Tiltas ir vietinis, pardavinėjantis šluotas.


Mūsų naujas draugas danas Janek.

Kelto belaukiant susipažinom su pora iš Olandijos. Uchhh, absoliučiai "nurauti" žmonės (gerąja prasme). Iškritę ant žemės, gurkšnojo alų. Kaip sakė - atsigaudinėjo iš po vakar. Greit nubėgo atsinešė alaus, pavaišino visus.
Atplaukę į Koh Pangan salą (Had Rin miestą) radome labai lengvai išsinuomoti bungalą (t.y.namuką su visais patogumais). Oasis bungalow, para 400 b (32 Lt.). Karštas vanduo, fan'as (ventiliatorius), dvigulė lova, lauke terasa ir hamakas.

Išsikrovėme daiktus ir kuo greičiau bėgome prie jūros. Vauu , vanduo šviesiai žydras, smėlis smulkus ir baltas. Rojus žemėje. Žmonių beveik nėra. Per visą ilgiausią paplūdimį suskaičiavau iki 10 žmonių. Šianakt čia, būtent šitame paplūdimyje vyko festivalis "FOOL MOON PARTY", į kurį suvažiuoja jaunimėlis iš viso pasaulio. Sutikome daug "afteriaujančių", visi buvo išpaišyti ryškiais dažais - veidai, drabužiai, rankos.

Paplūdimys, kuriame vyko žymusis "FOOL MOON PARTY"

Užkandome tailandietiško maisto, vadinamu "Pad Thai".
Foto žemiau -plain rise nodle with chicken (platūs ryžių makaronai). Jonas valgė tai.

Rise with prawn (ryžiai su krevetėm). Šitą valgiau aš - labai skanu ir labai aštru.

Trumpai apie Koh Pangan salą: saloje gyvena tik 12 tūkst.gyventojų. Atostogauja žmonės daugiausiai iš Australijos, Amerikos, Anglijos ir Italijos. Visi vietiniai puikiai kalba angliškai. Skirtingai nuo Tailando rytų t.y. Patajos -niekas čia mūsų nelaikė už rusus, nekalbino rusiškai. Apskritai nei vieno ruso nesutikome čia. Nėra rusiškų meniu kavinėse, nėra ir kavinių tik rusams skirtų. Nuostabi vieta, kur negirdi nekultūringųjų rusų turistų pastoviai rėkaujant "davai, davai!". Patajoje tas buvo užknisę juodai.

2d. Pattaya

Pataja visiškai nepasikeitusi nuo pernai metų kai čia lankėmės.

Tvyro tas pats eismo chaosas gatvėse, elektros laidų raizgalynės, sex-turizmas, vaikščiojančios "parduotuvės" (žmonės ant rankų nešiojantys įvairiausius dalykus, kuriuos siūlo, pardavinėja), "maistiaškės" (mobilūs maisto kioskai). Beje apie žmones "vaikščiojančias parduotuves" ir "maistiaškes" būtų galima parašyti visą straipsnį.
Kiekvienas pardavėjas- su tam tikra transporto priemone, ar nešiojamu stendu, ar daiktais rankose - turi skirtingą signalą, pagal kurį yra atpažįstamas. Pavyzdžiui ant pečių maistą nešiojantys žmonės su "neštuvais" (foto žemiau) turi savo ypatingąjį specifinį signalą. Eina jie keliu ar paplūdimiu ir pastoviai pypsi tuo signalu.

Vietiniai atpažįsta signalo garsą, atsisuka, pribėga ir perka maistą iš pardavėjo. Dažniausiai su tokiais neštuvais nešioja virtus kiaušinius, kukurūzus, bandeles.

Foto žemiau esantys maisto pardavėjai taip pat turi savo signalą, kurį naudoja ir visi kiti, kurie vairuoja tokias pat "maistiaškes".



Moteriškės, nešiojančios stendus su įvairiomis apyrankėmis, plaukų aksesuarais ir šukomis - taip pat turi savo ypatingąjį pypsėjimo garsą.

Mums, europiečiams, sunku suprasti kai kuriuos reiškinius vykstančius Tailande.

Vietiniai nesidrovi užmigti tiesiog čia pat- gatvėje, ant šaligatvio.

Valgo taip pat susėdę ant judrios gatvės šaligatvio, kur pilna dulkių ir didžiulis triukšmas. Pasirodo net ant skraidančio kilimo galima pietauti :)