16d. Ir vėl 24 valandos kelyje: Mui Ne – Phu Quoc

Jau pastebėjau, kad  visuose turistiniuose Vietnamo miestuose tiesiog neįmanoma anksti atsikėlus pavalgyti. Jeigu tu keliesi anksčiau nei 7 val, turėsi palaukti minimum dar porą valandų, kad gautum pavalgyti kažko kitko, apart ryžių ir Pho Bo (tradicinės vietnamietiškos sriubos). Visi restoranėliai atsidaro gerokai po 9 val ar net 10 val ryto, t.y. tada kai atbunda visi keliautojai. O jei tu neįprastas keliautojas, kuris nori nuveikti kuo daugiau, keliesi kuo anksčiau - ryte būsi alkanas.

Taip atsitiko ir mums - pravaikščiojom geras dvi valandas kol pagaliau radom vietą pusryčiams ir maisto to, kurio norėjau - tofu! Prieš tai praėjome gal 7 vietas, visur pasakė - "sorry, no tofu". Galiausiai ne itin išvaidžioje vietoje, pavadinimu "Bo Ke", pasakė - "we have tofu". Pagaliau! Kavinė tikrai neįpatingai tvarkinga ir tikrai neblizganti, bet kaip visada maisto skonis atperka viską. Užsisakytas Curry Tofu buvo tobulo skonio ir kaip visada vėl pamiršau pasakyti, kad nedėtų svogūnų... Taigi teko paknibinėti truputį savo maistą.

"Bo Ke" restoranas :)

 Sotūs pusryčiai - Tofu su kariu ir tofu su daržovėmis

 PIETUMS - Fruit shake - nerealaus skonio, tikrų vaisių ir toks tirštas

Šiandien keliausime iš Mui Ne į Phu Quoc salą. Kelyje praleisime 24 valandas, t.y. iš Mui Ne į HCMC su autobusu dardėsime apie 7 valandas. Ten luktelsim valandžiukę, t.y. sulauksime iki 10 valandos vakaro ir su vietiniu daug prastesniu autobusu per naktį važiuosime į Rach Gia. Ten atvyksime paryčiais apie 6-7 valandą, nereiks ilgai laukti iki  8 valandos kelto. Rach Gia mieste yra uostas, kur keltas kels dar 3,5 valandos į Phu Quoc salą. Ir rytoj apie pietūs, o gal ir truputį anksčiau, jau būsime Phu Quoc saloje. Tai čia taip mums pasakė agentūroje, kurioje pirkome bilietus į autobusus ir į keltą. Dar mus patikino, kad mums niekuom nereiks rūpintis, mus nuveš tiesiai iki uosto tas vietinis autobusas, visur kitur irgi nuveš iki sekančios įlipimo vietos. O kaip gi buvo iš tikrųjų? Tai aišku, kad ne taip :)

Pirmiausiai tai pirmasis autobusas vėlavo apie gerą valandą, tai iš karto kilo grėsmė, kad pavėluosime į sekantį, kuris 22 valandą išvyksta iš Hočimino. Važiavome įtampoje ir visą kelią žiūrėjome į laikrodį, o dar gi Hošimine turėjome spėti susirasti agentūrą, kurioje mums turi paduoti sekančio autobuso ir kelto bilietus... Na va, pagaliau jau vietoje – Hošimine.  Kur? Kur ta agentūra? Uch... Negaliu patikėti, ji prieš pat mano akis, t.y. autobuso galutinė stotelė – reikiamos agentūros adresas. Užbėgau į vidų, ir prisistačiau ko atėjau. Tada visi ten sėdėję šeši darbuotojai patrukčiojo pečiais, lyg duodami suprasti, nieko nežinom, niekas nieko nesakė. Gzzzzzzzzz!!! Galiausiai kažkuris iš jų netikėjtai atgavo atmintį ir ištraukė iš stalčiaus tik kelto bilietus. Sakau – „O tai kur autobuso bilietas?“ Vėl atsakymas buvo – trukt, trukt gležnais pečiukais. Labai smagu. Tada sakau – „Kelintą valandą tas autobusas į Rach Gia ir kur jo laukti?“ Atsakė, kad už 10 minučių ir laukti čia, niekur neiti. O valgyt norėjome kaip šunys, todėl vienas nubėgo maisto iš kavinės užsakyti išsinešimui, o kitas „saugojo“ tą autobusą, kad nepaliktų jis mūsų atvažiavęs. Grįžau su maistu po gero pusvalandžio, o autobuso dar nebuvo. Pavalgėm, pasitrynėm šalia tos agentūros, pralaukėm dvi valandas, o to autobuso vis dar nebuvo. Aš žinojau tik tiek, kad jis išvažiuoja 22 valandą. Tai jau lygiai tiek ir yra ... Pagaliau atėjo kitas jų darbuotojas, parodė, kad eiti į jo mašiną, nuveš į autobusų stotį. Važiavome dar apie gerą pusvalandį ir jis mums pagaliau padavė to autobuso bilietus. Stotyje buvome jau 22:30. Negi pavėlavome ? Ne, pasirodo tas autobusas visai ne 22 valandą išvyksta, o 23 val.

 Dar gi čia ne viskas. Autobuso vairuotojas nekalbėjo nei žodžio angliškai ir buvo be galo piktas. Kai įlipom į autobusą ir norėjom susėsti (tiksliau sugulti, nes tai sleeper bus) šalia kad būtume, pradėjo rėkti ir rankom skėsčioti, kad mūsų vietos yra ant bilieto nurodytos ir pagal tai privalome susėsti. Žodžiu, o kai pirkom bilietus aš kelis kartus klausiau ar galime pasirinkti vietas, tai man pasakė, kad kur norėsim ten ir sėsim, nėra jokių vietų ten suskirtsyta. Suprask kaip nori vadinasi... Pusė autobuso sukilo ant kojų dėl mūsų noro sėdėti šalia. Galiausiai šiaip ne taip pavyko su kažkokiu vietiniu, hyper smagiai išsišiepusiu (turbūt gerai parūkiusiu) vaikinuku susikeisti vietomis, kad sėdėtumėm arčiau vienas kito. Ir tuom nuotykiai dar nesibaigė.

Pasak agentūros, pardavusios bilietus, į Rach Gia turėjome atvykti 6-7 valandą ryte, t.y. likus valandai iki kelto. Taigi mes nesiskubindami užmigome jau po vidurnakčio autobuse, ir pokšt 3 valandą nakties jau girdžiu kad kažkas mane tampo už peties ir rėkia, ir rėkia, ir rėkia. Oi, čia gi isterikas vairuotojas, parėkė kažką savo kalba, tada nubėgo į autobuso priekį, ten parėke, grįžo vėl prie manęs, vėl parėkė, duodamas suprasti, kad lipkit greičiau tik iš autobuso. Tada jau išlipo ir matau ištempia mūsų kuprines iš bagažo skyriaus. Numetė ant žemės. Nieko nesupratau, dar minimum tris valandos kelio, o jis jau išmeta mus kažkur, net nesuvokiu kur ? Staigiai įsijungiau navigaciją ir pamačiau, kad tikrai dar toli gražu mes ne tame mieste, kur mums reikia. Na tada jau ir aš neatlaikiau, pakėliau ir aš balsą ir kartojau vieną žodį, miesto pavadinimą – Rach Gia!!! O vairuotojas savo kalba rėkė, duodamas suprasti – lipkit tik greičiau :)

Tai gerai, kad viena moteris mokėjo anglų kalbą kažkiek, tai paklausė kur mes vykstame, paaiškinau jai viską, o svarbiausiai tai, kad mus privalo nuvežti iki Rach Gia uosto, tada ji papasakojo tai vairuotojui. Tada kilo panika vairuotojui, pradėjo bėgioti aplink autobusą ir toliau burbėti. Staigiai įšoko į vidų, pasakė kelis žodžius tai moteriai. Ji mums išvertė – „Jus nuveš kažkoks žmogus su autobusiuku iki Rach Gia, nemokamai“. Ir tikrai nuvežė, nors jam net nepriklausė to daryti, o vairuotojas irgi juk dirba ne turistinių maršrutų agentūroje, o valstybiniu autobusu važinėja, bet suderino reikalus, kad ir koks rėksnys buvo.

Ne itin smagu buvo laukti nuo 3 valandų ryto iki 8 val to kelto kažkokiam miestelyje ant šaligatvo su sunkiom kuprinėm ir naktį miegojus tik 1,5 valandos... Na bet sulaukėme to kelto ir išplaukėm į Phu Quoc salą :)

15d. Mui Ne – jūra, saulė, baseiniukas, motoroleris

Kėlėmės gerokai prieš 6 ryto. Norėjau parodyti savo kelionės draugui rytinį Mui Ne judesį pakrantėje, kai grįžta žvejai iš jūros, prie jų prišoka krūva moteryčių ir išgraibsto visą laimikį per kelias minutes. Meta viską ant kranto, šūkauja, rūšiuoja, sveria, užsirašinėja ant popieriaus skiaučių kažką. Vaizdelis tikrai neeilinis. Kažkoks vientisas chaosas. Bet jau supratau, kad Vietname kuo didesnis chaosas, tuo didesnė tvarka jame vyrauja. Čia kaip ir su vairavimu – chaosas didžiausias iš šono atrodo,  bet realybėje sistema veikia.

Mui Ne kaimelio pakrantė

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Po rytinio pasivažinėjimo, skubėjome į viešbutuką, susikrauti daiktus ir kuo greičiau persikraustyti į vakar atrastą puikųjį „Hay Yen Resort“. Kaina tik 15 dolerių už naktį. Šis viešbutis tikrai gražus ir tvarkingas, su baseinu kieme. Kambarį pasiėmėm pirmame aukšte, prie pat baseino. Tik išeini pro kambario duris, gali tiesiai nerti į vandenį ir atsigaivinti. Super! Turguje prisipirkome įvairiausių saldžiausių, sultingiausių vaisių, valgėm juos, tuo pačiu ir taškėmės baseine kokias dvi valandas ir tiesiog chill‘inom. Atostogos!!!

„Hay Yen Resort“ kiemas

 Baseinas ir vaisiukai ;)

Pietūs – jūros gėrybės su daržovėmis

Vakarienei norėjome truputį prabangiau pavalgyti, taigi pasirinkome jūros gėrybių restoraną labai įdomiu pavadinimu - "Strawberry"/ „Klubnika“ (vertimas "braškė"). Nežinau kas jų marketingistas, jei toks iš viso yra, bet kad ir koks keistas pavadinimas, kad ir kiek be šio restorano pilna kitų, jis pilnut pilnutėlis. Užsisakėme vietinio, garsiojo Dalato vyno. Nedaug, tik po taurę paragavimui, o kai atnešė, tai supratom kad jų ir mūsų žodis „taurė“, turi skirtingą kūbatūrą. Lietuvoje kai atneša taurę vyno, tai to vyno ant dugno vos matosi, o čia atnešė taures iki pat viršaus pripiltas, nei milimetro nepalikta vietos. Tokia taurė kainuoja truputį virš 1 dolerio, t.y. nepilnai 3 litus (25 000 dongų). Visas butelis Dalato vyno restorane kainuoja 4-5 dolerius. 

Vakarienė - jūros gėrybės su kokoso pienu

Išvada dienos pabaigoje

Jau galiu drąsiai teigti – moku važiuoti su motoroleriu. Na, aš visada mokėjau, bet aš noriu pasakyti, kad moku važiuoti motoroleriu būtent Vietname, jų ekstremaliomis vairavimo sąlygomis. Pastebėjau, kad man jau net neįdomu vairuoti kažkur už miesto ribų, kur sumažėja transporto srautas, o kai tik vėl įvažiuoju į kokį judresnį skersgatviuką ar turgaus gatvę, iškart jaučiu kaip užverda kraujas, pakyla azartas, pradedu manevruoti kartu su visais tame sraute – spausti gazą, staigiai stabdyti, vėl užgazuoti, saugotis iš priekio atskriejančių prieš eismą, staigiai įšokančių į kelią iš šalutinių keliukų. Uch!!! Tikrai patinka man vairuoti tokiomis sąlygomis!

14d. Mui Ne

Autobusas atvyko į Nha Trangą 6 val ryto ir išmetė prie kažkokio su apsauginėmis žaliužėmis uždaryto pastato. Vairuotojas pasakė, kad tie kas vyksta į Mui Ne, turi laukti čia, 7 val atsidarys ofisas, mums duos bilietus ir atvažiuos sekantis autobusas. Taigi pralaukėmė valandą su kaupu ir tikrai atvažiavo vyrukas, atidarė ofisą,  o vėliau ir autobusas atvyko.

Beje, šitame ofise pamačiau labai įdomias žuvytes akvariume beplaukiojančias. Ir dar gi pas juos kažkaip stovi akvariumai beveik visur, tik jie nepapuošti, be dekoracijų, tik žuvys gražiausios, įvairiausios plaukioja. Na, kai žuvys tokio grožio, tai kam tie papuošimai ;)

Akvariumas

Ilgai ir nuobodžiai dardėjom link Mui Ne, nes kelias vietomis buvo itin prastas, be asfalto dangos - rudas smėlis, padangų sutryptas. Pagaliau po piet 14 val pasiekėme kelionės tikslą - Mui Ne. Labai greitai radom ir pigią nakvynę - 8$. Kambarys ne pats įspūdingiausias, truputį priplėkęs ir tamsokas. Nėra šaldytuviuko vandeniui atsišaldyti, skruzdelės trypia savo maršrutais ant kambario sienų, vonioje uodų tuntas. Ech... Po paros keliavimo autobusais, tai jau nebeturėjo reikšmės. Svarbu pigiau nei 10$ ir yra kur galvą naktį padėti, numigti, pailsėti.

Nusimečiau daiktus ir puoliau į dušą kuo greičiau nusiplauti visas dulkes. Išsimaudžiau kartu su 8 uodais ir jau pajaučiau, kad skrandis reikalauja aukų, duoda žinoti apie savo egzistavimą itin garsiu burzgimu. Pats laikas pradžiuginti ir jį, ir save, nes per parą laiko keliavimo autobusais ir persėdant iš vieno į kitą, valgiau tik tai ką spėjau ir tai kas buvo pakelės kavinėse - ryžius, ryžius ir dar kartą ryžius Toks meniu labai patogus, nes kai atvažiuoja visas autobusas į tokią kavinę, tai per jo stovėjimo laiką (20-30min), tikrai visiems išbadėjusiems niekas nespėtų prigaminti skirtingų patiekalų. O vat priverda ryžių kibirais ir tiekia juos su daržovėm, su vištiena, su kiauliena, su dar kažkuo, kas jau irgi yra paruošta nuo ryto.

Kaip jau minėjau, truputį bloga nuo ryžių, taigi radom nerealiai gerą vietą "Anh Ngoc", kur užsisakėm Banh Xeo su jūros gėrybėmis. Beje, porcijos dydis ir aišku jūros gėrybių gausa viduje itin pradžiugino.

Pietūs su jūros gėrybėm viduje

Jau kai atsikvėpėm, pavalgėm, supratom, kad vis tik norėtųsi geresnės vietos sekančiai nakčiai, todėl staigiai perbėgom kelis viešbučius, įsikūrusius pirmoje juostoje prie jūros. Kainų lygis apakino - 30, 40, 60 $ ir daugiau... Ohoho! Na bet visi tie Resort'ai turi priėjimą tiesiai į jūrą, baseiną kieme. Tik kad ta jūra nėra tokia labai jau įspūdinga šiame mieste. Bet taip norėjosi kažko geresnio nei pelėsio kvapas ir taip norėjosi baseiniuko... Taigi, nepasidavėm ir tęsėm paiešką, ir ne veltui – radom puikų viešbutuką "Hay Yen Resort" už 15 usd. Woww, baseiniukas, gražus tvarkingas kiemukas, jūra šalia. Super, jamam!!! Tik deje, šiąnakt dar miegosime pelėsių kvape, o vat ryt jau čia "Hay Yen Resort".

Dabartinis mūsų viešbutukas "PingPon Guest House"

Naktinis Mui Ne paplūdimys

Rytoj nuomuosimės motorolerį ir apvažiuosime aplinkines apylinkes – Mui Ne ir Phan Thiet. Nuomos kaina čia jau truputį didesnė, nei tarkime Hoi An. Ten mokėjome 4 usd, o čia jau nori 7, bet nusiderėjau iki 6.

Iki ryt ;)