7d. LAOSAS: Kriokliai, kriokliai, kriokliai

Prabudom 6 val. ryto labai gerai pailsėję ir net nesinorėjo miego. Atėjus į vonią, ant grindų radau svečią - beveik sprindžio dydžio tamsiai rudą vorą. Patrepsėjau koja ir jis pabėgo. Susikrovėm daiktus, šokom ant motarkės ir traukėm savo maršrutu toliau - link kitų krioklių į Pakxong kaimą. Keliai vietomis buvo netgi be dangos, tik rudas-raudonas smėlis, kuris labai dulka ir murzina kojas, t.y. jos patampa ryžos ir sunkiai nusiplauna.

Važiuojant pakeliui iš vietinių nusipirkom nerealiai didelę kekę bananų – kaip 3 delnai - už 3 000 kip ( ~ 1Lt), kurią valgėm visą dieną, nes nelabai radom kokių kavinių, kur sustoti užkąsti. O valgyti maisto su dulkėm ir smėliu nuo gatvių jau nebesinorėjo. Čia, lygiai taip pat kaip ir mieste, pilnos pakelės laužiukų, „samadielnų“ kepsninių, kur kartu su pravažiuojančių mašinų dulkėm kepa mėsos, keptuvėse čirškinami ryžiai su įvairiomis žolėmis ir dažnai visai kepimo procedūrai paspartinti dar pilamas benzinas ant žarijų. Kvapas „įspūdingas“. Čia, kaimukuose, aišku transporto priemonės pravažiuoja rečiau, o štai mieste jos burzgia nepaliaujamai ir maistas turi daugiau motorolerio skonio nei maisto. Bet nesakau, kad mes jo nevalgėm. Teko ir tenka kartas nuo karto jo „pasmaguriauti“. Nuo gatvinio maisto galimų pasekmių gelbėja samagonas su aitriuoju pipiru užtaisytas.

Pagaliau privažiavom Pakxong miestuką. Pakxong garsėja tuom, kad čia auginama kava. Sustojome pakelės kavinukėje paragauti įžymiosios vietinės Pakxong kavos. Savininkė be galo maloni moteris, prinešė mums džiovinto imbiero jos daryto paragauti. Ir saldu ir aitru, ir aštru bet labai skanu. Tada pavaišino savo kažkokia arbata, kuri irgi buvo skani ir galiausiai atnešė kavos. Kol supratom kaip ją gerti, tai gerai prijuokinom vietinius, nes jie mus stebėjo pro kampą. Beje, kava tikrai skani, šiek tiek kartoka, bet sodri, aromatinga.

Kadangi važiavom anksti ryte, tai sutikom nemažai kavos skynėjų einačių į laukus ar iš laukų, su dideliais krepšiais ant nugaros. Kavos plantacijų čia labai daug, visur pilnos pakelės išpiltos prieš saulę džiovinamos kavos.

O štai taip vietiniai keliauja, ir tai dar čia ne pilnai pakrauta transporto priemonė. Matėme ir gerokai daugiau apkrautus "autobusiukus-tuk-tukus".

Praktiškai visos mūsų foto darytos nuo motorolerio važiuojant, sėdžiu fotiką ant kaklo pasikabinusi ir pyškinu, o kai jau užknisa, įsikišu jį į kuprinę ir tada kaip tyčia tokius gerus vaizdelius „pramazinu“. Beje, tikiu, kad klaidų berašant šį blogą - milijonas, sorry, bet kai skubu, kitaip nesigauna.

Paklaidžiojom, paieškojom ir radom pirmąjį krioklį – Yuang waterfall, 200 metrų aukščio. Kol iki jo atvažiavom patapom murziai kaip ir visi vietiniai. Man net teko nulipti nuo motorolerio ir eiti pėsčiomis, nes buvo neįmanoma dviese pavažiuoti.

Antrasis krioklys – Tad Fane waterfall. Ne ką mažiau įspūdingas už pirmąjį, dar net ir aukštesnis, tik gaila niekur neradau jo aukščio parašyto. Iki krioklio ėjome pro augančius bambukus. Bet iki pat jo neįmanoma prieiti, tik iš tolo galima juo gerėtis.

Vėl ant motorolerio ir į paieškas – link trečiojo krioklio E-Tu waterfall. Radome pakankamai lengvai, nes buvo ženklas nurodantis kryptį link krioklių. Prie krioklių, kaip ir visose kitose gražiosiose ir lankomose vietose, sutikom budistų vienuolius. Kad prieiti iki krioklių, teko labai ilgai leistis stačiais laiptais žemyn, o paskui aišku reikėjo tais pačiais laiptais lipti aukštyn. Uch ... Gera pompą gavom, nes jau buvo pusiaudienis, pats karštis.

Beje, uždusę ir galiausiai užlipę į kalną, sutikome tuos pačius budistų vienuolius, kurie pamatę mus davė pasitepti po nosimi kažkokio tepaliuko, nuo kurio iš kart užtonizavo ir dingo nuovargis. Kažkoks itin šaldantis ekstraktas. Vienuoliai labai noriai su mumis bendravo, netgi nusifotografavo sau prisiminimui, mes irgi su jais įsiamžinom.

Prie išėjimo iš krioklių teritorijos, pardavinėjo Pakxong kavos pupeles. Užsiprašė 30 000 kip, po ilgų derybų šiaip ne taip nuleido iki 20 000 kipų. Pastebėjau, kad Laose nėra tokių labai kosminių kainų užlankstytų, kaip pvz. Tailande. Laose dažniausiai iš karto pasako normalią kainą, o ne keturgubą. Ir nusiderėti sekasi sunkiai.

Šiandien pamatėm 3 labai gražius ir aukštus krioklius, į kiekvieną iš jų reikėjo pirktis bilietą. Žmogui bilietas kainuoja 5 000 kip (~1,80 Lt.), plius 3 000 kip (~1 Lt.) už motorolerio parkavimą. Bet absoliučiai ne gaila sumokėtų pinigų, nes tai ką pamatėm, neįmanoma įkainoti.

3 dienų kelionė su motoroleriu baigta, prasukom gerokai virš 400 km ir grįžome į Paksę.

6d. Toli nuo civilizacijos - Laosas - Bolaven plateu

Atsikėlėm labai anksti, susikrovėm kuprinę ir išvažiavom dviems paroms į Bolaven plateu – kur beveik nėra civilizuoto gyvenimo, pamačius tuos vaizdus kaip gyvena vietiniai, galima drąsiai nusikelti į akmens amžių. Vaikai murzini, kai kurie netgi nuogi laksto. Jiems specialiai iš Lietuvos vežėm saldainių :) Pakeliui važiuojant juos ir išdalinom. Vaikai pametę mus visusr šaukė "sabaidy" , kas jų kalba reiškia "labas".

Suaugusieji - maži, ploni, ant kupros tempia didžiausius krepšius, pamatę baltus žmones (t.y.mus) pasijunta kaip kosmoso gyventojus išvydę, rėkia, šaukia, sveikinasi, rankom mojuoja, šypsosi. Dirba visi ryžių laukuose, kavos plantacijose, skina bananus, viską ką augina - pardavinėja ir iš to pragyvena.

Kavamedis ir jo vaisiai t.y. kava

Kava džiūsta saulėje ir ją varto vaikščiojant

Nuvažiavom 89 km kol privažiavom savo šiandienos tikslą – krioklius Tad Lo ir Tad Hang. Užėjom į pirmą pasitaikiusią vietą, kur galima pernakvoti. Užsiprašė 150 000 kip (15 EUR), bet kai apsisukę išeidinėjom, sako ok, ok 60 000 kip (6 EUR). Džiunglių takeliu nuvedė mus į nakvynės vietą. Namukas aukštai ant pastolių, romantiškoje aplinkoje – prie pat krioklių, yra netgi vanduo ir elektra – žodžiu, viskas ir net daugiau ko mums reikia.

Mūsų namukas džiunglėse

Namuko vidus, nice :)

Išėję pasivaikščioti po kaimuką pamatėm, kad kiti vietiniai siūlo apsistoti ir pigiau, t.y. už 20-30 tūkst.kipų (2-3 EUR), bet kai paaiškėjo vėliau, visi namukai jau buvo užimti. Visur kabėjo lapeliai – „full“. Naujai atvykę keliauninkai jau kelis kartus su kuprine ant pečių praėjo pro mus beieškodami kur apsistoti ir vis nesėkmingai.

Kad ir koks tai būtų kaimas, čia yra kompiuterių centras ir mokykla

Krioklys Tad Lo (prie pat mūsų namuko)

Krioklys Tad Hang ir vienuoliai

Ant pasaulio krašto - t.y. ant krioklio braunos :)

Pietavom ir vakarieniavom pas tokią močiutę, kuri pas save namuose kosminio dydžio porcijas daro ir beja labai skaniai. Reikia ilgai laukti, nes kiekvieną patiekalą ruošia šviežiai ir tik po vieną porciją vienam žmogui. Pas šitą močiutę apsiryjom, 3 didelius butelaičius alaus ir 1,5 l vandens išgėrėm ir už viską sumokėjom 15 Lt.

Maistas pas tą vietinę gyventoją

Esame visiškame kaime, jokių pramogų, barų su trankia muzika, jokių šokių-pokių, visiškas chill out’as, aplink tik nereali gamta, krioklių šniokštimas, šnarančios džiunglės, laimingi vietiniai ir jų vaikai, susikaupę budistų vienuoliai, tyla ir ramybė.

Vakarieniaujant aplink mus buvo keli prancūzai, kurie kaip supratau vykdo kažkokią švietėjišką veiklą čia, užsiima su vietinių vaikais, moko kalbos ir panašiai. Per 2 metrus nuo mūsų dega laužas,šalia prancūzas prancūziškai dainuoja Joa D’asin dainą – Eliziejaus laukai. Po jo padainuoja ir vaikai savo kalba. Vaizdelis mielas ir akiai ir ausiai.

Grįžom į savo namuką eidami per džiungles ir aplink viskas traškėjo, šnarėjo, ne itin jauku, nes esi tropinio klimato juostoje ir net nežinai žmogau ar turi ko bijoti, saugotis, ar tiesiog gali būti ramus. Įėjus vidun pamačiau, kad maišelis su mūsų lietuviška duona ir lašinukais yra kažkaip blogai užrištas, tai aišku apkaltinau Joną, kad jis paskutinis valgė ir neužrišo. Jis patikino, kad užrišo viską tikrai gerai. Joa, bet iš kur ta skylė ir dar folija, į kurią buvo susukta duona, prakrapštyta? Hmmmm... Beje, namukas kuriame mes gyvename stovi džiunglėse, pusiau kiauras, suręstas iš bambukų, per tarpus grindyse matosi žemė. Langai irgi ne itin sandarūs. Prie driežų jau esu pripratus, taigi net nekreipiu dėmesio, kai matau juos ropojant per sienas vakarais. Bet ramybės neduoda mūsų duona, pasilenkiu po stalu ir pamatau folijos pritrupintos, tada jau tapo aišku, kad tikrai kažkas pas mus lankėsi ir griaužė duoną. Oh, not nice feeling! Patikrinom langus, užsidarėm langines, po vonios durimis pakišom kilimėlį, nes tarpas tarp grindų ir durų tai kokie 4 cm. O vonioje tai visur skylės. Juokdamasi pasakiau – gerai, kad ėdė ne lašinius o duoną, tai bent žinom, kad ne mėsaėdis gyvūnas lankėsi pas mus.

Nuo krioklių šniokštimo atsigulę lovon 21:30 val. tiesiog atsijungėm per sekundę.

Pabaigai - Laosas žavi tuom, kad šia labai mažai turistų, kur benuvyksti, gali gražų objektą pamatyti, paliesti be milijono žmonių aplinkui. Nors mes keliaujame per patį piką – high season – t.y. kai turistų yra daugiausiai, bet čia jų beveik nėra. Laose dauguma turistų yra prancūzai, nes kaip jau minėjau tai buvusi Prancūzijos kolonija.

5d. Laoso pietūs - Pakse

Naktiniu VIP sleeper bus‘u atvažiavome į Pakse. Prabudome nuo žmonių šurmulio, ėmėm klausinėti žmonių ar jau atvažiavome į Pakse? Taip, pasirodo jau esame tame mieste, bet vairuotojas išlipęs iš autobuso ir net nežadina keleivių. Susirinkom daiktus ir išlipom. Visi keliautojai pirkosi bilietus iš vietinės agentūros, esančios autobusų stotyje, į kurią mes ir atvykom. Bilietus pirko į labai seną dar Chmerų laikų šventyklą Wat Pho, kuri randasi Champasak mieste. Mes nusprendėm eilinį kartą būti savarankiškais ir agentūrai pelno neatnešti. Užsidėjom kuprines ant pečių ir išėjom peškom iki Pakse miesto. Visai netoli, tik 4 km., o ir prie kuprinių svorio jau įpratę. Pakeliui į Paksę, sutikom vienuolius, kadangi dar buvo labai ankstus rytas. Tokiu laiku (5-6 val.ryto) jie visada eina per kaimus, miestus su tam tikrais indais ir žmonės jiems duoda maisto – dažniausiai ryžių pila po saujelę į tą indą.

Paklaidžiojom valandėlę kitą, kol radom kur apsistoti – Lankham Guesthouse. Kaina labai padori – 60 000 kip. O kambarys geresnis nei Vientiane.

Išsinuomavom motorolerį už 70 000 kip. ir išvažiavom 50 km į Wat Pho šventyklą. Kad iki jos nukakti reikia keltis per upę. Plukdo vietiniai su savo savadarbėm 2 valtim, sujungtom į vieną ir užmestom ant viršaus lentom. Pradėjom derėtis dėl kainos, užsiprašė 20 000 kip, tik nesupratom tai kaina vienam ar abiems. Atvykęs kitas keliautojas pasiklausė kainos, jam pasakė 70 000 kip, jis sumokėjo ir tada aš jam pasakiau, kad mums siūlė už 20.000 kip. Jis: Oh, I am stupid, maybe I should bargain. Oh, really. Atsakiau – yes, you should. Mus su kitu reisu nuplukdė už 5 000 kip žmogui ir netgi su motoroleriu, beje – už jį mokėti nereikia.

Prieplauka prie Mekongo upės

Valtis su kuria plukdo į kitą Mekongo upės krantą

Su šiomis valtimis plukdomi ir mokiniai (foto žemiau)

Iki šventyklos važiavom pro įvairius kaimus, ryžių laukus, vaizdai tikrai neapsakomai gražūs. Beje kaimuose, taip pat kaip ir mieste, pagrindinė transporto priemonė yra motoroleriai. Ir žmonės važinėja su skėčiais, t.y.slepiasi nuo saulės.

Gyvuliai visur palaidi, kas kur nori, tas ten eina. Pas save paėda, nueina pas kaimynus, tada su kaimyno visais gyvuliais pas kitą kaimyną ir t.t. Žmonės čia absoliučiai atsipalaidavę, šypsosi, atrodo, kad neturi jokių rūpesčių. O juk iš tikrųjų jų ir neturi. Jų vienintelis rūpestis, kad derlius užderėtų, ir būtų ką Budai aukoti. Jeigu melsis ir aukos, tai ir derlius užderės.

Įėjimas į Wat Pho 30 tūkst.kipų. Bet verta šiuos pinigus mokėti tikrai. Ši šventykla yra pastatyta 6 amžiuje, iš akmenų iškalti reljefai. Dabar ją rekonstruoja, lipdo iš betono ir cemento, ir nelabai pavyksta. Nesuvokiama kaip žmonės 6 amžiuje galėjo pastatyti tokį šedevrą, kuris dabar jau sugriuvęs, bet dauguma sienų dar išlikę.

Prasukom su motarke virš šimto kilometrų, kojų beveik nejačiu, Jonui gal geriau, nes nereikia sėdėti visą laiką kažką apsižergus :) Ryt planuojam 2 parų kelionę po kalnus ir lygumas, kur gyvena tokie žmonės, kurie itin nutolę nuo civilzacijos. Laukiu rytojaus, nes visada svajojau pamatyt kaip tai atrodo ne filmuose, o tikrovėje.

P.S. Oras mieste Pakse šiltesnis nei sostinėje Vientiane ir nėra kuo stebėtis, juk 700 km nuvažiavom į pietus.

4d. LAOSAS: Sielų miestas ir dviejų aukštų lovos autobuse

Šiandien pasidavėm visiškam extrym‘ui ir nusprendėm važiuoti į Sielų miestą su vietiniais, t.y. su jų transportu. Kelionė truko valandą, bet buvo labai linksma. Važiavom perkrautame autobusiuke, kuris vos traukė, bet žmonių jame buvo po 2-3 susėdę ant vienos sėdynės ir dar pas vairuotoją prie vairo kokie 4 vaikai malėsi. Kadangi žmonės važiavo iš Vientiano, t.y.iš sostinės atgal į savo kaimus, tai visi įvairiausių nesąmonių buvo prisipirkę- televizorių, pilnus maišus ilgų batonų (taip vadinamų prancuziškų „bagečių“), statybinių dažų, cemento. Ir visi šitie pirkiniai buvo sukrauti autobuso praėjime. Jeigu kam reikėdavo išlipti, tai užtrukdavo minimum 5-7 min.

Autiko foto, bet jau su mažai vietinių ir Joną dar kabina viena :) Tipo "how old are you" ir panašiai :)))

Iki Sielų miesto, Iš centinės Vientiano autobusų stoties važiuoja 14 autobusas. Kaina 5000 kip žmogui. Įėjimas 5000 plius fotografavimas 3000 kip. Sielų miestu vietiniai vadina Buda parką, jame pilna Budos paminklų, visokių induizmo ir hinduizmo apraiškų, dievų Shiva, Hishna ir kitų, žodžiu – visų nesuminėsi :) Foto žemiau darytos būtent tame mieste.

Sielų miestas buvo pastatytas 1958 m. jogo-pastoriaus-šamano, kuris sujungė induizmo ir budizmo filosofiją ir mitologiją į vieną erdvę – Buda parką. Čia vaizduojami dievai – Shiva, Vishnu, Arjuna, Buddha, Avalokiteshvara.

Šventyklose ir visur kitur, kur tik yra Buda, Laoso gyventojai prie jo kojų visada deda valgyt, gerti mineralinio, coca-colos, sojų pieno. Ir tiki, kad šis aukojimas yra prasmingas, kad Buda tikrai valgo ar geria. Dažniausiai viską suvartoja valkataujantys katinai ir šunys. Bet vis tiek budizmas ir Laoso žmonių tikėjimas mane neapsakomai žavi. Pavydžiu jiems tokio atsidavimo religijai, tokio tikėjimo, tokio atsipalaidavimo, gyvenimo džiaugsmo, ne materializmo...

Vakare su naktiniu VIP sleeper autobusu išvažiavom į Paksę. VIP jis dėl to, kad ne nušiuręs vietinis ir su miegamomis lovomis (ne kėdėmis), kurios eina dviem aukštais. Vaizdas išties geras. Visų keliautojų akyse, įlipus į autobusą, matėsi nuostaba. Autobuse miegas buvo ne itin geras, nes kelias Laose yra kalnuotas, tai purtė visą laiką. O mūsų lovos dar buvo antrame aukšte, tai jaučiau kiekvieną posūkį ir duobę.