8d. Paliekam Laosą ir kertam Kambodžos sieną

Išmaišėm Laosą, nuo sostinės Vientian šiaurinėje dalyje iki pietų - Pakse ir Boleven plateau. Ši šalis labai patiko ir paliko gilų įspūdį. Manau kelionės pabaigoje padarysiu visų trijų šalių palyginimą :)

Iš vakaro buvome nusipirkę bilietus su autobusu važiuoti į Kambodžą, t.y. sostinę Phnom Phen. Kainavo 23000 kip (22 EUR) žmogui. Bilietus pirkome autobusų stotyje. Ir dar susitarėm, kad mus iš viešbučio už dyką atvežtų iki šios stoties, nes atstumas nemažas eiti pėsčiomis.

Taigi, šiandien 7:30 val. atvažiavo tuk-tuk‘as, kuris nemokamai mus nuvežė į stotį, iš kurios 8:00 val. turėjo pajudėti autobusas link Kambodžos sienos. Bet kaip jau įprasta, jis gerokai vėlavo ir iš stoties išvažiavom tik 9:00 val. Po 3 val. jau buvome prie pasienio Laosas-Kambodža. Autobuso vairuotojo asistentas pasiūlė greičiau sutvarkyti pasienio procedūras, t.y. jam sumokėjus 30 USD, netgi nereiktų išlipti iš autobuso. Jis surinko norinčiųjų pasus ir pinigus. Mes atsisakėme, nes norėjosi patiems patirti, ką reiškia praeiti šį pasienį, nes buvom daug visko skaitę ir girdėję. O ypač buvo įdomu susidurti su nevaldoma ir didžiule korupciją Kambodžos pasienyje. Nes pasieniečiai ima mokesčius už bet ką, pvz.2-3 ar net daugiau dolerių (priklausomai nuo to kaip tu atrodai) už antspaudo uždėjimą, bauda 20-30 USD už skiepų kažkokių neturėjimą, nors realiai įvažiuojant į Kambodžą nėra nei vieno privalomo skiepo.

Priėjus Laoso pasienį, turėjom mokėti po 2 USD, už pareigūnų viršvalandžius, nes atseit sekmadienis, ne darbo diena, nors realiai jie dirba visas 7 dienas per savaitę. Toliau ėjom pėsčiomis link Kambodžos sienos, kur sekė dar didesnė korupciją ir dar kvailesni mokesčiai. Prieš pat Kambodžos pasienį stovi palapinė (tokia kaip pvz. per Kaziuko mugę Lietuvoje) , tipo kažkoks punktas, pavadinimu „Quarantine“, ten turi kortelę užpildyti, kas tu esi, kokia tavo specialybė, ir iš kokios šalies atvyksti. Tada susimokėti reikia 1 USD, kai pradėjau prieštarauti ir klausti už ką, tai atsakė, kad už sveikatos patikrinimą. Geras tikrinimas, nieko niekam jie netikrina, tik kas antram, trečiam kala su automatiniu termometru į kaktą ir temperatūrą tas prietaisas iš karto parodo. Aš patekau tarp "laimingųjų" ir mano temperatūrą tas prietaisas parodė 35 ir kelios dalys (gal 2 ar 3), nors realiai aš buvau visa šlapia ir deganti nuo sekinančio karščio, nes viską ant pečių nešėmės ir negailestingai kepino saulė - pats vidudienis. Manau tai eilinė apgavystė ir tas termometras greičiausiai oro temperatūrą rodo, o ne žmogaus. Bet nemokėsi - nepraeisi toliau. Korupcija akivaizdi, bet ginčytis neverta.

Su pasu užpildžius „Cambodian visa application“ formą, arrival ir departure korteles, reikia eiti per pasienį, kuris yra iš lentų sukalta medinė pašiūrė. Ten įklijavo vizą, už ją reikėjo mokėti 23 USD, nors iš tikro viza kainuoja tik 20 USD. Galvojau, kad visi lempiniai mokesčiai jau baigėsi, bet deja dar buvo kitas postas, kuriame iš kiekvieno turisto prašo po 2 dolerius tipo už tai, kad anspaudą įdeda tau į pasą. O gautus pinigus tiesiai ir akivaizdžiai deda į lagaminą, kuris ant stalo naglai padėtas. Viso ko pasekoje, sienos kirtimas žmogui kainuoja 28 USD, kai realiai turi kainuoti tik 20 USD.

Sutaupėm kiekvienas po du dolerius, kuriuos Jonas iš karto išleido ant alaus, o aš pasižadėjau sau, kad mano vakarienė bus soti ir ne nuo gatvės. Ir šiaip, manau tai geras potyris – praeiti sieną patiems, o ne kaip ponams sėdėti autobuse, kuris pravažiuoja Laoso-Kambodžos pasienį, ir beje visi vis tiek laukė mūsų ir visų kitų savarankiškų keliautojų. Beje, laukusiųjų autobuse visi formalumai užtruko ilgiau nei mūsų.

Perkant autobuso bilietus vakar buvo žadėta, kad nuvyksime į sostinę Phnom Phen iki 19 val., bet nuvykome tik gerokai po 21 val. Iš patirties žinau, kad kuo vėliau nuvyksti į kokį miestą, tuo sunkiau gauti pigią nakvynę, nes visi pigiausi svečių namai jau būna išgraibstyti.

Atvykus ir autobusui sustojus, iš karto pripuolė begalė tuk-tuk vairuotojų, kurie vienas per kitą rėkė „Mister, madam, tuk-tuk!“. Jie net beldė į autobuso langus. Išlipant iš autobuso galvojau sudraskys į gabalus, bet ne, jie tavęs neliečia, tik rodo žemėlapį miesto, klausia ar turi kur apsistoti, ir nori, kad tik su juo važiuotum. Kol Jonas krapštė kuprinę iš bagažo skyriaus, susitariau su vienu tuk-tuk‘o vairuotoju (vardu Alex), kad mokam jam 2 USD, ir jis mus nuveža į miesto centrą, į kokį pigų viešbutuką ir vežioja tol, kol randam tai, kas mums patinka.

Su tuk-tuk‘u pajudėjom link miesto centro, važiavom pro tokias baisias gatves, smarvė, šiukšlės, fuiiii, apsivemti galima nuo tvaiko ir nuo visų dulkių, nuo eismo. Apvažiavom kelis kvartalus, užsukom į kelis nakvynės namus, visi buvo pilni, kol galiausiai radom – Angkor International hotel - 10 USD, paskutinis kambarys laisvas likęs tik. Bet kambarys be baldų, tik lova per vidurį. Kadangi nelabai turėjom iš ko rinktis, tai apsistojome jame. Kambarys buvo 5 aukšte. Iš viso šitas aukštas yra negyvenamas, nes nieko daugiau čia nėra. Radau koridoriuje baldų, tai juos susinešėm į kambarį. Pastebėjau, kad vonioj nėra veidrodžio, jis irgi buvo koridoriuje, įsinešėm ir jį. Rankšluosčius pasiėmėm džiūstančius nuo stogo, kur sukabinta buvo visa patalynė ant virvių. Žodžiu, fainas viešbutukas, ir dar beje nereiktų pamiršti paminėti, kad dauguma kambarių yra be langų. Mūsų buvo su langu, bet su vaizdu į nieką.

Vonia, be ranšluosčių, be laikiklių, be tualet.popieriaus, be veidrodžio

Kambodža kaip šalis nuteikė dviprasmiškai. Šalia skurdo, prabanga, nauji Lexus‘ai. Phnom Phen‘is kaip miestas iš karto paliko labai neigiamą įspūdį – erzinantis motorolerių triukšmas, kuris nenutyla net ir naktį, dulkės, smogas, šiukšlės krūvom suverstos ant gatvių, elgetaujantys žmonės, smarvė, tuk-tuk vairuotojai iš vien klausiantys „tuk-tuk?“ ir t.t. Apie tai dar parašysiu vėliau.

Viską atpirko vakarienė – kuri kainavo tikrai nepigiai, eilinis patiekalas su ryžiais, kaina nuo 2,5-3 USD.

7d. LAOSAS: Kriokliai, kriokliai, kriokliai

Prabudom 6 val. ryto labai gerai pailsėję ir net nesinorėjo miego. Atėjus į vonią, ant grindų radau svečią - beveik sprindžio dydžio tamsiai rudą vorą. Patrepsėjau koja ir jis pabėgo. Susikrovėm daiktus, šokom ant motarkės ir traukėm savo maršrutu toliau - link kitų krioklių į Pakxong kaimą. Keliai vietomis buvo netgi be dangos, tik rudas-raudonas smėlis, kuris labai dulka ir murzina kojas, t.y. jos patampa ryžos ir sunkiai nusiplauna.

Važiuojant pakeliui iš vietinių nusipirkom nerealiai didelę kekę bananų – kaip 3 delnai - už 3 000 kip ( ~ 1Lt), kurią valgėm visą dieną, nes nelabai radom kokių kavinių, kur sustoti užkąsti. O valgyti maisto su dulkėm ir smėliu nuo gatvių jau nebesinorėjo. Čia, lygiai taip pat kaip ir mieste, pilnos pakelės laužiukų, „samadielnų“ kepsninių, kur kartu su pravažiuojančių mašinų dulkėm kepa mėsos, keptuvėse čirškinami ryžiai su įvairiomis žolėmis ir dažnai visai kepimo procedūrai paspartinti dar pilamas benzinas ant žarijų. Kvapas „įspūdingas“. Čia, kaimukuose, aišku transporto priemonės pravažiuoja rečiau, o štai mieste jos burzgia nepaliaujamai ir maistas turi daugiau motorolerio skonio nei maisto. Bet nesakau, kad mes jo nevalgėm. Teko ir tenka kartas nuo karto jo „pasmaguriauti“. Nuo gatvinio maisto galimų pasekmių gelbėja samagonas su aitriuoju pipiru užtaisytas.

Pagaliau privažiavom Pakxong miestuką. Pakxong garsėja tuom, kad čia auginama kava. Sustojome pakelės kavinukėje paragauti įžymiosios vietinės Pakxong kavos. Savininkė be galo maloni moteris, prinešė mums džiovinto imbiero jos daryto paragauti. Ir saldu ir aitru, ir aštru bet labai skanu. Tada pavaišino savo kažkokia arbata, kuri irgi buvo skani ir galiausiai atnešė kavos. Kol supratom kaip ją gerti, tai gerai prijuokinom vietinius, nes jie mus stebėjo pro kampą. Beje, kava tikrai skani, šiek tiek kartoka, bet sodri, aromatinga.

Kadangi važiavom anksti ryte, tai sutikom nemažai kavos skynėjų einačių į laukus ar iš laukų, su dideliais krepšiais ant nugaros. Kavos plantacijų čia labai daug, visur pilnos pakelės išpiltos prieš saulę džiovinamos kavos.

O štai taip vietiniai keliauja, ir tai dar čia ne pilnai pakrauta transporto priemonė. Matėme ir gerokai daugiau apkrautus "autobusiukus-tuk-tukus".

Praktiškai visos mūsų foto darytos nuo motorolerio važiuojant, sėdžiu fotiką ant kaklo pasikabinusi ir pyškinu, o kai jau užknisa, įsikišu jį į kuprinę ir tada kaip tyčia tokius gerus vaizdelius „pramazinu“. Beje, tikiu, kad klaidų berašant šį blogą - milijonas, sorry, bet kai skubu, kitaip nesigauna.

Paklaidžiojom, paieškojom ir radom pirmąjį krioklį – Yuang waterfall, 200 metrų aukščio. Kol iki jo atvažiavom patapom murziai kaip ir visi vietiniai. Man net teko nulipti nuo motorolerio ir eiti pėsčiomis, nes buvo neįmanoma dviese pavažiuoti.

Antrasis krioklys – Tad Fane waterfall. Ne ką mažiau įspūdingas už pirmąjį, dar net ir aukštesnis, tik gaila niekur neradau jo aukščio parašyto. Iki krioklio ėjome pro augančius bambukus. Bet iki pat jo neįmanoma prieiti, tik iš tolo galima juo gerėtis.

Vėl ant motorolerio ir į paieškas – link trečiojo krioklio E-Tu waterfall. Radome pakankamai lengvai, nes buvo ženklas nurodantis kryptį link krioklių. Prie krioklių, kaip ir visose kitose gražiosiose ir lankomose vietose, sutikom budistų vienuolius. Kad prieiti iki krioklių, teko labai ilgai leistis stačiais laiptais žemyn, o paskui aišku reikėjo tais pačiais laiptais lipti aukštyn. Uch ... Gera pompą gavom, nes jau buvo pusiaudienis, pats karštis.

Beje, uždusę ir galiausiai užlipę į kalną, sutikome tuos pačius budistų vienuolius, kurie pamatę mus davė pasitepti po nosimi kažkokio tepaliuko, nuo kurio iš kart užtonizavo ir dingo nuovargis. Kažkoks itin šaldantis ekstraktas. Vienuoliai labai noriai su mumis bendravo, netgi nusifotografavo sau prisiminimui, mes irgi su jais įsiamžinom.

Prie išėjimo iš krioklių teritorijos, pardavinėjo Pakxong kavos pupeles. Užsiprašė 30 000 kip, po ilgų derybų šiaip ne taip nuleido iki 20 000 kipų. Pastebėjau, kad Laose nėra tokių labai kosminių kainų užlankstytų, kaip pvz. Tailande. Laose dažniausiai iš karto pasako normalią kainą, o ne keturgubą. Ir nusiderėti sekasi sunkiai.

Šiandien pamatėm 3 labai gražius ir aukštus krioklius, į kiekvieną iš jų reikėjo pirktis bilietą. Žmogui bilietas kainuoja 5 000 kip (~1,80 Lt.), plius 3 000 kip (~1 Lt.) už motorolerio parkavimą. Bet absoliučiai ne gaila sumokėtų pinigų, nes tai ką pamatėm, neįmanoma įkainoti.

3 dienų kelionė su motoroleriu baigta, prasukom gerokai virš 400 km ir grįžome į Paksę.

6d. Toli nuo civilizacijos - Laosas - Bolaven plateu

Atsikėlėm labai anksti, susikrovėm kuprinę ir išvažiavom dviems paroms į Bolaven plateu – kur beveik nėra civilizuoto gyvenimo, pamačius tuos vaizdus kaip gyvena vietiniai, galima drąsiai nusikelti į akmens amžių. Vaikai murzini, kai kurie netgi nuogi laksto. Jiems specialiai iš Lietuvos vežėm saldainių :) Pakeliui važiuojant juos ir išdalinom. Vaikai pametę mus visusr šaukė "sabaidy" , kas jų kalba reiškia "labas".

Suaugusieji - maži, ploni, ant kupros tempia didžiausius krepšius, pamatę baltus žmones (t.y.mus) pasijunta kaip kosmoso gyventojus išvydę, rėkia, šaukia, sveikinasi, rankom mojuoja, šypsosi. Dirba visi ryžių laukuose, kavos plantacijose, skina bananus, viską ką augina - pardavinėja ir iš to pragyvena.

Kavamedis ir jo vaisiai t.y. kava

Kava džiūsta saulėje ir ją varto vaikščiojant

Nuvažiavom 89 km kol privažiavom savo šiandienos tikslą – krioklius Tad Lo ir Tad Hang. Užėjom į pirmą pasitaikiusią vietą, kur galima pernakvoti. Užsiprašė 150 000 kip (15 EUR), bet kai apsisukę išeidinėjom, sako ok, ok 60 000 kip (6 EUR). Džiunglių takeliu nuvedė mus į nakvynės vietą. Namukas aukštai ant pastolių, romantiškoje aplinkoje – prie pat krioklių, yra netgi vanduo ir elektra – žodžiu, viskas ir net daugiau ko mums reikia.

Mūsų namukas džiunglėse

Namuko vidus, nice :)

Išėję pasivaikščioti po kaimuką pamatėm, kad kiti vietiniai siūlo apsistoti ir pigiau, t.y. už 20-30 tūkst.kipų (2-3 EUR), bet kai paaiškėjo vėliau, visi namukai jau buvo užimti. Visur kabėjo lapeliai – „full“. Naujai atvykę keliauninkai jau kelis kartus su kuprine ant pečių praėjo pro mus beieškodami kur apsistoti ir vis nesėkmingai.

Kad ir koks tai būtų kaimas, čia yra kompiuterių centras ir mokykla

Krioklys Tad Lo (prie pat mūsų namuko)

Krioklys Tad Hang ir vienuoliai

Ant pasaulio krašto - t.y. ant krioklio braunos :)

Pietavom ir vakarieniavom pas tokią močiutę, kuri pas save namuose kosminio dydžio porcijas daro ir beja labai skaniai. Reikia ilgai laukti, nes kiekvieną patiekalą ruošia šviežiai ir tik po vieną porciją vienam žmogui. Pas šitą močiutę apsiryjom, 3 didelius butelaičius alaus ir 1,5 l vandens išgėrėm ir už viską sumokėjom 15 Lt.

Maistas pas tą vietinę gyventoją

Esame visiškame kaime, jokių pramogų, barų su trankia muzika, jokių šokių-pokių, visiškas chill out’as, aplink tik nereali gamta, krioklių šniokštimas, šnarančios džiunglės, laimingi vietiniai ir jų vaikai, susikaupę budistų vienuoliai, tyla ir ramybė.

Vakarieniaujant aplink mus buvo keli prancūzai, kurie kaip supratau vykdo kažkokią švietėjišką veiklą čia, užsiima su vietinių vaikais, moko kalbos ir panašiai. Per 2 metrus nuo mūsų dega laužas,šalia prancūzas prancūziškai dainuoja Joa D’asin dainą – Eliziejaus laukai. Po jo padainuoja ir vaikai savo kalba. Vaizdelis mielas ir akiai ir ausiai.

Grįžom į savo namuką eidami per džiungles ir aplink viskas traškėjo, šnarėjo, ne itin jauku, nes esi tropinio klimato juostoje ir net nežinai žmogau ar turi ko bijoti, saugotis, ar tiesiog gali būti ramus. Įėjus vidun pamačiau, kad maišelis su mūsų lietuviška duona ir lašinukais yra kažkaip blogai užrištas, tai aišku apkaltinau Joną, kad jis paskutinis valgė ir neužrišo. Jis patikino, kad užrišo viską tikrai gerai. Joa, bet iš kur ta skylė ir dar folija, į kurią buvo susukta duona, prakrapštyta? Hmmmm... Beje, namukas kuriame mes gyvename stovi džiunglėse, pusiau kiauras, suręstas iš bambukų, per tarpus grindyse matosi žemė. Langai irgi ne itin sandarūs. Prie driežų jau esu pripratus, taigi net nekreipiu dėmesio, kai matau juos ropojant per sienas vakarais. Bet ramybės neduoda mūsų duona, pasilenkiu po stalu ir pamatau folijos pritrupintos, tada jau tapo aišku, kad tikrai kažkas pas mus lankėsi ir griaužė duoną. Oh, not nice feeling! Patikrinom langus, užsidarėm langines, po vonios durimis pakišom kilimėlį, nes tarpas tarp grindų ir durų tai kokie 4 cm. O vonioje tai visur skylės. Juokdamasi pasakiau – gerai, kad ėdė ne lašinius o duoną, tai bent žinom, kad ne mėsaėdis gyvūnas lankėsi pas mus.

Nuo krioklių šniokštimo atsigulę lovon 21:30 val. tiesiog atsijungėm per sekundę.

Pabaigai - Laosas žavi tuom, kad šia labai mažai turistų, kur benuvyksti, gali gražų objektą pamatyti, paliesti be milijono žmonių aplinkui. Nors mes keliaujame per patį piką – high season – t.y. kai turistų yra daugiausiai, bet čia jų beveik nėra. Laose dauguma turistų yra prancūzai, nes kaip jau minėjau tai buvusi Prancūzijos kolonija.

5d. Laoso pietūs - Pakse

Naktiniu VIP sleeper bus‘u atvažiavome į Pakse. Prabudome nuo žmonių šurmulio, ėmėm klausinėti žmonių ar jau atvažiavome į Pakse? Taip, pasirodo jau esame tame mieste, bet vairuotojas išlipęs iš autobuso ir net nežadina keleivių. Susirinkom daiktus ir išlipom. Visi keliautojai pirkosi bilietus iš vietinės agentūros, esančios autobusų stotyje, į kurią mes ir atvykom. Bilietus pirko į labai seną dar Chmerų laikų šventyklą Wat Pho, kuri randasi Champasak mieste. Mes nusprendėm eilinį kartą būti savarankiškais ir agentūrai pelno neatnešti. Užsidėjom kuprines ant pečių ir išėjom peškom iki Pakse miesto. Visai netoli, tik 4 km., o ir prie kuprinių svorio jau įpratę. Pakeliui į Paksę, sutikom vienuolius, kadangi dar buvo labai ankstus rytas. Tokiu laiku (5-6 val.ryto) jie visada eina per kaimus, miestus su tam tikrais indais ir žmonės jiems duoda maisto – dažniausiai ryžių pila po saujelę į tą indą.

Paklaidžiojom valandėlę kitą, kol radom kur apsistoti – Lankham Guesthouse. Kaina labai padori – 60 000 kip. O kambarys geresnis nei Vientiane.

Išsinuomavom motorolerį už 70 000 kip. ir išvažiavom 50 km į Wat Pho šventyklą. Kad iki jos nukakti reikia keltis per upę. Plukdo vietiniai su savo savadarbėm 2 valtim, sujungtom į vieną ir užmestom ant viršaus lentom. Pradėjom derėtis dėl kainos, užsiprašė 20 000 kip, tik nesupratom tai kaina vienam ar abiems. Atvykęs kitas keliautojas pasiklausė kainos, jam pasakė 70 000 kip, jis sumokėjo ir tada aš jam pasakiau, kad mums siūlė už 20.000 kip. Jis: Oh, I am stupid, maybe I should bargain. Oh, really. Atsakiau – yes, you should. Mus su kitu reisu nuplukdė už 5 000 kip žmogui ir netgi su motoroleriu, beje – už jį mokėti nereikia.

Prieplauka prie Mekongo upės

Valtis su kuria plukdo į kitą Mekongo upės krantą

Su šiomis valtimis plukdomi ir mokiniai (foto žemiau)

Iki šventyklos važiavom pro įvairius kaimus, ryžių laukus, vaizdai tikrai neapsakomai gražūs. Beje kaimuose, taip pat kaip ir mieste, pagrindinė transporto priemonė yra motoroleriai. Ir žmonės važinėja su skėčiais, t.y.slepiasi nuo saulės.

Gyvuliai visur palaidi, kas kur nori, tas ten eina. Pas save paėda, nueina pas kaimynus, tada su kaimyno visais gyvuliais pas kitą kaimyną ir t.t. Žmonės čia absoliučiai atsipalaidavę, šypsosi, atrodo, kad neturi jokių rūpesčių. O juk iš tikrųjų jų ir neturi. Jų vienintelis rūpestis, kad derlius užderėtų, ir būtų ką Budai aukoti. Jeigu melsis ir aukos, tai ir derlius užderės.

Įėjimas į Wat Pho 30 tūkst.kipų. Bet verta šiuos pinigus mokėti tikrai. Ši šventykla yra pastatyta 6 amžiuje, iš akmenų iškalti reljefai. Dabar ją rekonstruoja, lipdo iš betono ir cemento, ir nelabai pavyksta. Nesuvokiama kaip žmonės 6 amžiuje galėjo pastatyti tokį šedevrą, kuris dabar jau sugriuvęs, bet dauguma sienų dar išlikę.

Prasukom su motarke virš šimto kilometrų, kojų beveik nejačiu, Jonui gal geriau, nes nereikia sėdėti visą laiką kažką apsižergus :) Ryt planuojam 2 parų kelionę po kalnus ir lygumas, kur gyvena tokie žmonės, kurie itin nutolę nuo civilzacijos. Laukiu rytojaus, nes visada svajojau pamatyt kaip tai atrodo ne filmuose, o tikrovėje.

P.S. Oras mieste Pakse šiltesnis nei sostinėje Vientiane ir nėra kuo stebėtis, juk 700 km nuvažiavom į pietus.