12d. Kambodža: Sihanoukville - jūra, saulė, laukiniai paplūdimiai ir vagys...

Uodai žudikai...

Beveik bemiegė naktis... Uodai taip sulesė, kad draskiausi visą naktį. Užmigau tik paryčiais. Beje, iš pradžių miegojau užsiklojusi tik lengvą antklodę, pradėjus siautėti uodams, apsidangsčiau storu pledu – netgi galvą. Buvo laaaaabai karšta, bet kentėjau, o uodai sėkmingai gėlė ir per pledą.

Keisčiausiai tai, kad Lietuvoje manęs uodai nekanda, o Joną – puola masiškai, čia – viskas atvirkščiai.

Atsikėlę stengėmės kuo greičiau susikuisti ir išsiridenti iš namų, kad kuo anksčiau nueiti prie jūros, kol dar nėra kosmiškai karšta ir tvanku. O aš taip norėjau miegoooo... Nieko, pamiegosiu paplūdimy.

Paplūdimiai – ryte tušti, per pačią kaitrą (12-16 val.) – perpildyti.

Prie jūros žmonių labai mažai, kadangi dar ankstus rytas. Visi čia renkasi nuo vidurdienio. Prie jūros driekiasi visas takas kavinių, barų, restoranų. Bet vis vien nusprendėm eiti kuo toliau nuo civilizacijos pėdsakų turinčių Serendipity beach ir Occeuteal beach iki kokio atokesnio laukinio paplūdimio. Norėjosi privatumo, o tokiems normas įgyvendinti ypač tinkamas tuščias smėlio ruožas tarp minėtųjų paplūdimių ir Otres beach.

Pėdinome pajūriu į rytų pusę kol baigėsi visi barai, kavinės, bungalai (namukai), bet norėjosi dar atokesnės vietelės. Dar po 2-3 kilometrų žiūrint tiek į rytus, tiek į vakarus, nesimatė nieko, tik smėlis ir jūra. Vienareikšmiškai nusprendėm - tinka, būname čia.

ĮSPĖJIMAS ! Nepalikite daiktų be priežiūros, nors ir esate vieni. Kodėl taip sakau? Tuoj pat paaiškinsiu.

Nors ir nuėjome pakankamai toli, bet vis tiek po kiek laiko sutikome vietinę gyventoją - moterį, kuri ant galvos užsidėjusį lėkštę nešioja ir pardavinėja įvairiausius vaisius. Ji mus perspėjo, kad eitume maudytis tik po vieną, o kitas būtinai turi likti ant kranto ir prižiūrėti daiktus. Nusistebėjau, juk čia nieko aplinkui nėra. O ji pasakė, kad vaikai pajūriu su motoroleriais pastoviai dviese važinėja ir vagia krepšius, nors ir minutei paliktus be priežiūros. Vienas vairuoja, o kitas sėdi už jo, stebi situaciją ir čiumpa „grobį“. Nelabai ką padarysi tokioje situacijoje, nes kol išbrisi iš vandens, jie jau senai bus pabėgę su motoroleriu.

Mus įspėjusi moteris nuėjo, mes atsigulėm pasilepinti saulės spinduliais ir iš karto krūmuose, gal per 20 metrų nuo mūsų, pamačiau gulinčius ir mus stebinčius 2 vaikus. Vėliau tie patys veikėjai jau raižė pajūriu su motoroleriu, t.y. „dirbo“.

Paplūdimiuose pilna ne tik vagių, bet ir laukinių šunų. Vienas kaip tik movė pro mane kaip strėlė tiesiai iš krūmų į vandenį, išsimaudė, nusipurtė, pasivoliojo ir dingo.

Neilgai džiaugėmės saule ir pajūriu, nes jau apie 10-11 val. pasidaro labai karšta, taigi teko grįžti iki namų. Čia juk Kambodžos pietūs – karštis ir tvankumas, +35 ir daugiau.

Rytinis krantas – Otres beach - tylus ir ramus, mažai keliautojų

Išsinuomojom motorolerį (nuoma parai - 8 USD) ir nusprendėme važiuoti paplūdimio keliu, kuo toliau į rytus, t.y. iki Otres beach, nes buvau skaičius, kad tai pats atokiausias ir ramiausias paplūdimys, jame nėra didelio judesio, žmonės ten važiuoja tik susilieti su gamta, atsipalaiduoti. Atvažiavus iki šio paplūdimio neliko abejoniu - čia tikrai visiškas chill'as.

Atlikom mini "tyrimą" savo smalsumui patenkinti, t.y. apsimetėm, kad ieškome nakvynės ir pasiklausinėjom kokios yra namukų nuomos kainos, apžiūrėjom kaip atrodo jie iš vidaus ir panašiai. Galbūt kam nors, kas lankysis Kambodžoje pravers ši informacija, bet gali būti, kad ir patys dar čia grįšime ne kartą.

Radome daug gražių namukų su visais patogumais tiesiog ant jūros kranto, jų kaina svyruoja 10-20 USD. Kuo toliau važiavom, tuo mažiau patogumų buvo siūlomuose nuomotis namukuose, kol galiausiai privažiavome tokius, kurie kainuoja 2-3 USD, be elektros, pastatyti tik iš šiaudų, lentų, viduje tik lova. Būtų savotiškas iššūkis tokiame apsigyventi, bet geriau pagalvojus - mes juk jau turime įdomios patirties su nakvojimu laukinėje gamtoje ir jos netikėtumais, taigi čia apsistoti nebūtų nieko naujo.

Kainas net užsirašiau, kad nepamirščiau, nes apvažiavom tikrai nemažai. Pateiksiu kai kuriuos, t.y. tuos kurie vertesni dėmesio.

Dany's beach club kaina 5 USD - tik lova ir spintutė, sienos iš šiaudų ir lygtais net su tarpais, taip kad naktį tikrai yra didelė tikimybė sulaukti nepageidaujamų svečių - vorų, driežų...

"I don't know". Geras pavadinimas :) Kaina 8 USD, yra net elektra ir vanduo.

Queen Hill Resort - A/C 20 USD, fan 15 USD. Viduje labai gražu, o pats namukas yra virš jūros ant pastolių pastatytas, vaizdas nerealus nuo jo terasos.

"Sunshine Cafe Bungalows" - 5 USD, bet laisvų vietų nėra, bungalai užrezervuoti net 3 mėnesius į priekį. Prabangos čia tikrai nėra, bet aplinka nereali. Visi namukai atsukti į jūros pusę, išeini ir brendi tiesiai į vandenį. Nors čia yra keliautojų, bet tvyro absoliuti ramybė -kas skaito knygą, kas su baidarėm irstosi, kiti biliardą žaidžia.

Joa, gražių vietų yra pasaulyje. Bet visada šalia to kas siūloma keliautojams pamatai ir tai kaip gyvena vietiniai (foto žemiau). Šis vaizdas dažniausiai nesužavi.

Maisto kainos kavinėse ir restoranuose.

Pietavome savo viešbučio restoranėlyje. Beje, kainos čia („GST Guesthouse“) pakankamai padorios. Patiekalai Green/Red/Yellow/Panang ir kt. Curry su vištiena/jautiena/kiauliena/tofu kainuoja 2,50 USD. Curry su krevetėm/kalmarais/jūros gėrybėm - 3 USD, Curry tik su daržovėmis - 2 USD. Įvairios Azijietiškos makaronų sriubos (noodle soup) su jūros gėrybėmis ~2-3 USD. Tom Yum arba Tom Ka sriubos - 3 USD. Alaus skardinė 0.33l - 0.50 USD. Pieno kokteilis su šviežiais vaisiais – 1 USD. Mieste kainos didesnės, apie 0,50-2 USD.

Vakarienė.

Vakarienei radome idealią vietą – BBQ restoranėlį, kuriame už 3 dolerius tau iškepa didžiulį kepsnį prie tavo akių ant žarijų. Galimas pasirinkimas - barakuda, tunas, redsnaper, marlin fish, kalmarai, krevetės, krabas. Prie milžiniško kepsnio galimas garnyras – bulvė kepta folijoje arba ryžiai ir aišku didžiulė porcija salotų. Be visa to dar gavome po bokalą alaus. Ta proga atšventėm savo vestuvių 1 metus, 1 mėnesį ir 1 dieną.

Po vakarienės ėjome pasivaikščioti po miestelį, visi tik kviečia – užeik pas juos, pavakarieniauk, o tuk-tuk‘ų vairuotojai dar įkyriau „Mister, madam, need tuk-tuk? Tuk-tuk?“. Apsivemti galima nuo to pastovaus jų rėkimo „Tuk-tuk! Tuk-tuk!“.

Alkoholinių gėrimų kainos – mažos.

Radome supermarketą, ir užėjom pasižiūrėti kokios gi jame kainos. Alus - dvigubai brangiau nei baruose, o alkoholis kainuoja beveik centus. Įvairūs prabangūs importiniai gėrimai po 1 l (viskiai, brendžiai, romai, degtinės) kainuoja 8-12 USD.

Kambodžos masažai – beviltiški, tik sunervuoja, o ne atpalaiduoja.

Grįžę namo nusprendėm dar pasimėgauti masažu. Pas mus viešbutyje kaina doleriu mažesnė nei mieste, t.y. masažo valanda kainuoja 5 doleriai. Nuėję į saloną bandėm visaip išsiaiškinti, kuris masažas geresnis, nes brošiūroje buvo paminėtos trys masažų rūšys - Thai , Swedish ir Khmer. Masažistės visiškai nei žodžio nemokėjo angliškai. Pasikviečiau vaikinuką iš registratūros, jam pasakiau ko noriu, bet matau, kad jis tik gūžčioja pečiais, klausia masažisčių, bet ką jos pasako nieko neišverčia mums atgal. Galiausiai supratom kad tailandietiškas yra stipresnis o Khmer (kambodžietiškas) – švelnesnis. Kadangi tailandietišką jau esam bandę daugybė kartų, tai pasirinkome Khmer. Vos atsigulus ant stalo pajaučiau, kad masažistė visiškai nemoka daryti masažo, netgi nepaspaudžia nei vieno taško, kad būtų bent truputį malonu. Pats blogiausias masažas kokį savo gyvenime esu patyrusi. Jonas beje sutinka su manimi 100 procentu, nes irgi liko žiauriai nusivylęs. Išėjom kupini ne palengvėjimo, o pikti kaip šunys. Cha! Ne veltui tame salone nebuvo eilių, nereikėjo užsiregistruoti iš anksto.

Teisybę sakant, Kambodžoje kur tik darėmės masažus, visur jie buvo blogi. Duočiau daugiausiai 6 balus iš 10. Aišku, šitas mūsų viešbučio “GST Guesthouse” masažas tai vertas 0 balų.

Nuo savo pradinio kelionės taško (Bankoko) esame nuvažiavę jau toli. Jeigu apytiksliai tai jau prasukom apie 27oo - 3000 km. 1 naktis lėktuve, 1 naktis traukinyje, 3 naktys autobuse, o likusios - guesthouse'uose, bungaluose. Kuprinės tai palengvėja(nes išmetam sunešiotus rūbus), tai vėl pasunkėja (nes vis kažko prireikia nusipirkti parsivežti į Lietuvą - vietinių prieskonių, gėrimų, ar kokio kito vietinio gėrio). Tuo momentu kai reikia iškeliauti iš tos vietos kur esi apsistojus, užsidedi kuprinę ant pečių ir prakeiki visus, kurie kažko užsiprašė lauktuvių !!! Nes visą tą svorį tu neši ant savo kupros ir netgi toks daiktas kaip magnetukas ant šaldytuvo ar prieskoniai kurių svoris 20g. žiauriai spaudžia pačius. Aš netgi išmečiau sportbačius, su kuriais atskridau. Neįsivaizduoju kaip reiks grįšti atgal namo, juk atskridus į Suomiją reiks persėsti į lėktuvą skrendantį į Rygą, ir reiks su tapkėm eiti per lauką kur temperatūra -20 laipsnių ..

Įkėliau žemėlapį, kiek jau esame nukeliavę - iš Tailando sostinės Bankoko į Laoso sostinė Vientianą, iš ten - į Laoso pietus Paksę. Apsukom ratą nuomotu motoroleriu po Bolevian plateu (plokščiakalnį) ir iš ten patraukėm į Kambodžą - Phnom Phenį. O iš sostinės į pietus   Shihanoukville  prie Pietų Kinijos jūros.

11d. Sudie Phnom Phen'i, labas Sihanoukville

Kėlėmės pakankamai anksti, t.y. 6:30 val., nes šiandien vykstame į Kambodžos pietūs - Sihanoukville. Kaip rašoma „Lonely Planet“ knygoje - "Sihanoukville is a bask on briliant beaches, scuba dive in uncharted waters, drinking in the night life and hiking in the Ream national park". Tikiuosi, kad taip ir bus.

Sihanoukville realiai nebuvo įtraukta į mūsų maršrutą, mes tik šiaip vis pamąstydavom, kad būtų smagu ten pabuvoti, palyginti Kambodžos paplūdimius su Tailando, nes juos skalauja ta pati Pietų Kinijos jūra.

Vykstame su autobusu, kaina žmogui 6 USD, trukmė ~4-5 val. Autobusas važiuoja iš Phnom Phen'io autobusų stoties nuo 8 val ryto, kas 1-2 valandas -8:00, 9:00, 11:00, 13:00, 15:00. Kartais ir dažniau, tai priklauso nuo turistų skaičiaus, nes jų čia Kambodžos sostinėje apstu. Vakar autobusų stotyje perkant bilietus mus patikino, kad į Sihanoukville tikrai atvyksime 12 val., bet kai visada tai buvo tik pažadai. Realiai Kambodžos pietuose buvome tik14 val. Čia tiesiog reikia priprasti prie to, kad autobusai vėluoja po 2-3 val.

Pusiaukelėje dar stojom valgyt kažkokioj ne itin steriliai atrodančioje vietoje, nors vėlgi vakar autobusų stotyje mums užgarantavo 100 proc., kad tikrai autobusas niekur nestos ir negaiš laiko, tiesiog tiesiai važiuos. Visada pas juo įprasta sustoti pusiaukelėje pavalgyti, nes už tai gauna "atkatus", vairuotojas ne tik pinigų gauna, bet dar ir nemokamai pavalgo ten kur atveža krūva keliautojų. O stoja tai po kelis kartus vis, tipo į tualetus, nors autobuse jie yra įrengti. Alaus buteliukas dažniausiai tokiuose sustojimuose kainuoja po 8-10 Lt, sausainių pokelis 6-8 Lt., maistas būna itin prastas, be skonio (kas visiškai nebūdinga Azijos virtuvei).

Foto žemiau - maistas, kurį valgėme sustoję. Galvojom, kad tai bus geriau nei neaiškios kokybės ir kvapo ryžiai, patiekiami su juodos spalvos mėsa ir neaiškios formos daržovėmis. Tai kažkokie koldūniukai-pyragiukai, po jais dega žarijos, kad jie būtų visalaik karšti, uždengti dangčiu garuose verda. Vaizdas tai labai skanus ir tiesiog neįmanoma nepaskanauti. Kainavo 3 Lt. vienas, bet skonis šlykštus. Viduje vien svogūnai ir kiauliena, o tešla labai saldi kaip kokio pyrago :) Hmmmm, gurmanų maistas, bet ne mano.

Autobusas turėjo atvežti į Sihanoukville autobusų stotį, kuri pagal mano turimus visus 4 žemėlapius yra maksimum už 2 kilometrų nuo Sihanoukville miesto centro. Taigi aš sau ramiai išlipau iš autobuso, laukiu kol Jonas iš bagažo skyriaus išims mūsų didžiąją kuprinę ir mes trauksime pėsčiomis iki visų bungalų (atskiras namukas) ar guesthous‘ų (nakvynės namų). Veju šalin visus įkyrius tuk-tuk vairuotojus, tiesiogiai išdidžiai sakau – „atšokit, žinau, kad iki centro čia netoli, mes eisime pėsčiomis“. O jie visi plėšosi ir įtikinėja mane, kad stotis dabar jau yra perkelta, t.y. vietoje 2 km dabar atstumas iki centro yra virš 7 km. Žodžiu, nori tikėk, nori ne, bet teisybė ta, kad dabar pats vidurdienis, saulė kepina negailestingai, stovime tiesiai po ja, be jokio šešėlio ... Ir dar skėriai (t.y.tuk-tuk driver‘iai) aplink šokinėja siūlydami savo paslaugas.

Galiausiai, kai tikrai įsitikinau, kad esame ne ten kur turėtume būti, t.y. autobusų stotis tikrai iškelta toliau nuo miesto, paklausiau kiek kainuoja tuk-tuk‘as. Visi kaip susitarę vienareikšmiškai pasako: „6 dollars“. Kaip tik priėjo Jonas, pagaliau atgavęs mūsų kuprinę ir taip pat įsijungė į derybų reikalus. Jonas labai geras derybininkas, bet deja nei vieno dolerio netgi neįmanoma susitarti kad nuleistų, niekaip niekaip, net nesileidžia į kalbas, tik vis užknisančiai kartoja "6 dollars“.

Totalus absurdas, kai pagalvoji sostinėje mokėjom 2 dolerius, ir tai jautėmės apiplėšti. Tada sakau, gal galime važiuoti 4-iese, t.y. dar su kokiais kitais 2 keliautojais. Kaina vis tiek lieka ta pati, 6 doleriai. Suradome trijulę, kuri mielai prisijungė, bet tada tuk-tuk‘ai staiga apsigalvojo ir sako vežam tik 4, o ne 5 žmones. Apsidairėm, stotis beveik tuščia, likom vos ne paskutinieji, bet kiti jau stovėjo prie tuk-tuk‘ų arba jau sėdėjo juose. Kai galiausiai radau porą, kurie yra tik dviese, ir jau sutarėm su jais, kad važiuojam, esam kaip tik 4 žmonės, tai tada visi (absoliučiai visi) tuk-tuk vairuotojai choru atsakė, ne, ne, mes vežame tik 2 žmones. O ką tik sakė nevežam 5, vežam tik 4. Totalus absurdas...

Pasiūlė mums važiuoti su motoroleriu, t.y. vairuotojas veža, o tu jam sėdi už nugaros. Šis būdas kainuoja 4 dolerius. Nebeliko ką rinktis – važiavom su 2 motoroleriais. Savo vairuotojui pasakiau, kad norim pigaus, bet gero nakvynės varianto, netoli jūros ir dar su internetu.

„GST Guesthouse“ – 8 doleriai namukas dviems žmonėms, fan‘as, TV (kurio mums tikrai nereikia), karštas vanduo, internetas - bet tik restoranėlyje, o ne kambary (koks skirtumas, nesunku tikrai išeit iš kambario), žodžiu viskas ko reikia ir plius už tą pačią kainą – UODAI. Daugybė uodų... Kuriuos beje pastebėjom daug vėliau. Nes buvom tokie laimingi, kad pagaliau esame pietuose, toli nuo Phnom Phenio, jo triukšmo, dulkių, smarvės. Viskas čia buvo tobula, tiesiog numetėm daiktus ir iš karto bėgom prie JŪROS.

Jūra – graži, žydra, smėlis - baltas, smulkus. Tikra atgaiva kūnui ir sielai. Abu vienareikšmiškai nusprendėm, kad užsibūsime čia ilgiau ir atšvęsime čia Jono gimtadienį (sausio 30d.). Taigi, visumoje gautųsi 7 pilnos dienos. Manau, tikrai nusipelnėm atsikvėpti, nes keliavome pakankamai įtemptu tempu, nakvojom autobusuose, traukiniuose. Aišku, toks tempas – nerealu, super, nes tada jauti kad gyveni, atsiguli vakare ir nusmingi nuo įspūdžių ir aišku šiek tiek nuo nuovargio, šiek tiek ir nuo kuprinės, kuri kasdien vis sunkėja, nes vis kažko prireikia nusipirkti pakeliui.

Nors ir nuėjome toliau nuo civilizacijos ir radome atokų paplūdymį, kuriame nė gyvos dvasios, tačiau prekiautojų neišvengėme. Aišku per visą pusdienį čia jų praėjo tik kelios. Jos pardavinėja vaisius, keptas krevetes, krabus, gėrimus ir panašiai. Viską neša ant galvos ir be rankų. Vaizdas įspūdingas kai moterys ar merginos eina smėliu, kuris yra tikrai nelygus, bet tas daiktas ant galvos laikosi idealiai.

Praėjo dar tik pusė atostogų, o mes jau pamatėm viską ką buvom suplanavę, išskyrus aišku vieną paskutinį tašką - Angkor Wat‘ą. Tai irgi paskatino užsibūti ilgėliau Sihanoukville. Buvo minčių nukeliauti į Vietnamą, bet pasiskaičiavus likusius materialinius išteklius, supratom, kad tai būtų per daug drąsu. O nukeliauti ten tik tam, kad kirsti sieną, mokėti 40 USD x 2 ir nieko nepamačius grįšti, nėra prasmės. Šiaip jau ir Sihanoukville yra nukrypimas nuo maršruto, bet labai jau malonus nukrypimas.

Diena buvo šiek tiek kurioziška (tuk-tukai), bet viską vainikavo JŪRA ir skanus maistas – THAI green curry (kurį jau moku gaminti ir aš).

Beje, mieste mačiau tuk-tuk'us, kurie veža po 5-6 žmones. Taigi, kaip paaiškėjo vėliau, tas visas akiplėšiškas tuk-tuk vairuotojų spektaklis autobusų stotyje yra kartelinis susitarimas tarp visų (absoliučiai visų) tuk-tuk'o vairuotojų ir tarp autobusų vairuotojų. Jie specialiai savavališkai perkėlė autobusų stotį toliau nuo miesto, tuk-tuk'ų vairuotojai žino tikslius laikus kada atvažiuoja autobusai, ir laukia. Kai atvažiuoja, užsiplėšia kosminę kainą ir nei vieno dolerio nenuleidžia, o keliautojas - tiesiog arba moka pasakyta sumą, arba eina pesčiomis daugiau nei 7 kilometrus.

Tiesiog ... Kambodžoje visur totali neteisybė, į turistus žiūri kaip į pinigų maišus, čia nėra erdvės ginčytis, ieškoti teisybės ... Policija veikia išvien su vietiniais ir dar patys sau į kišenę dedasi kyšius.

10d. KAMBODŽOS sostinė - Phnom Phen

Šiandien be istorinių vietų lankymo, buvo ir linksmesnių įvykių. Pirmiausiai tai reiktų aprašyti turgelius, kurie čia kaip koks didelis skruzdėlynas tiesiog verda. Triukšmas, smarvė visokių neaiškių maistų, pilna motorolerių, nes dauguma čia ne pėsčiomis, o su motoroleriu raunasi į turgelį, tarp visų prekystalių. Susidarė toks vaizdas, kad turgus čia veikia ištisą parą. Mes atsikėlę 6 val. ryte jau radom turgų visame judrume, o miegoti ėjom gal 12 nakties, o jis vis dar dirbo.

Market in the early morning / Turgus ankstų rytą


Dauguma moterų Kambodžoje vaikšto su pižamom, tokių matėm ir sostinėje ir provincijoje. Taip, tai yra tikrai tos pižamos, kurias mes lietuviai velkamės eidami miegoti. Ant pižamų dažnai dar ir „džinsovkė“ ar nutrynta „koža“ priderinama. O šiaip visi rengiasi dabar šiltai – džinsai, kelnės, bliuskutės ilgomis rankovėmis, striukytės plonos, nes pas juos dabar juk žiema.



Motorolerių, tuk-tuk‘ų pilnas miestas, net galva skauda nuo jų burzgimo ir nuo dūmų smarvės. Pabuvom valandėlę kitą gatvėj ir jau tiesiog tamsu akyse, galva sukasi. Eismas tragiškas, jokių pagrindinių kelių, kiekvienas važiuoja ir iš vien pypsina ir pypsina ir PYPSINA !!! Eini gatve ir girdi tik triukšmą, neįmanoma čia nė sekundė ramybės. Reikia tiesiog priprasti ir negirdėti gatvės triukšmo. Deja, man nepavyko to padaryti. Per didelis miestas, per didelis chaosas. Jei atvirai, tai labai nepatiko Phnom Phen‘is (t.y. Kambodžos sostinė).








Degant raudonam šviesoforo signalui, visi motoroleriai ir tuk-tuk‘ai važiuoja, net nepristabdydami. Tik mašinos paiso raudonos spalvos. Beje, policija vietinių nebaudžia, bet už tat turistus skaudžiai skausmina už eismo taisyklių nesilaikymą. Prie labai didelių sankryžų piko valandomis motoroleriai jau nebevažiuoja degant raudonai spalvai, jie raunasi į priekį tarp mašinų, kad tik būtų pirmesni, naglai išvažiuoja netgi tiesiai į šaligatvius. Visi vairuotojai labai įžūlūs – lenda, užkišinėja, prieš eismą važiuoja. Tikras košmaras, o ne eismas.





Pinigų keityklos nei iš tolo neprilygsta mūsų bankams. Pinigus paima ir tiesiog už stiklo deda, tau taip pat atskaičiuoja iš tų, kurie po stiklu sudėti krūvomis. Jokios baimės net nėra, kad kažkas gali ateiti ir apiplėšti.

Currency exchange office / pinigų keitykla


Streets of capital - beggars / Sostinės gatvės ir elgetaujantys



Kambodžoje pilna visko – gerai gyvenančių (pilnas miestas automobilių - Lexus LX470, važinėjančių be numerių), skurdžių (elgetaujančių, su vaikais gatvėse sėdinčių), vaikų prašančių kažką pirkti arba šiaip duoti dolerį. Bet kokiu atveju, niekas neemigruoja iš šalies. Verslas čia neapmokestintas, kas ką moka, tą daro, ką turi, tą pardavinėja ant gatvės, tuk-tuk‘us vairuoja, masažus daro, motorolerius taiso, tiesiai ant gatvės verda smalą ar dar kažką, lydo kažkokias plastmases, padangas klijuoja. Nėra higienos inspekcijos, darbo saugos taisyklių, nėra valstybinių apribojimų, reguliavimų. Būtų čia Lietuva, tai iš karto kasos aparatus reikalautų naudoti, suvaržytų, mokesčiais apkrautų ir greitai baigtųsi visi gatvės versliukai.
Vaizdas toks, kad žmonės čia geriau gyvena nei Lietuvoje. Niekas nesiskundžia, visi patenkinti, turi darbo vietas (patys jas sau susikūrę), senų mašinų gatvėse maksimum 20%, kai tuo tarpu Lietuvoje beveik 80 % mašinų yra senesnės nei 15-20 metų.
APIBENDRINANT - Phnom Phen tikrai nėra tas miestas į kurį norėtųsi grįžti.
Ačiū Dievui (ar Budai), kad Phnom Phen‘io smogas nedaug paveikė mūsų mąstymą ir mes po visų šiandienos ekskursijų suvokėm, kad mums reikia kuo greičiau dingti iš čia, nors pagal planą parengtą dar Lietuvoje, turėjome čia pasilikti dar 2 dienas. Tiesa tokia, kad praėjo dar tik pirma savaitė mūsų atostogų, o mes jau buvome aplankę viską, ką buvome suplanavę. Išskyrus Angkor Wat‘ą – didžiausią religinį kompleksą pasaulyje, kurio plotas ~30 km2. O aplankėme todėl, kad vietoje patogių nakvynių viešbutyje dažniausiai pasirinkdavome kratymąsi naktį autobuse.
Prasidėjo apmąstymai – kur važiuoti, kad būtų gera, šilta, malonu ir neužknistų tuk-tuk‘ai. Tailandas – Koh Samui? Koh Phangan? Phuket? Ar Kambodžos pietūs – Shihanoukville? Apsistojom ties Shihanoukville, nes niekada čia nebuvę ir tiesiog norėjosi pamatyt kuo daugiau įvairesnių Kambodžos pusių.
Nuvažiavom į autobusų stotį. Tikimybė gauti bilietus rytojui buvo labai maža, nes dabar yra pats pikas, daugiausiai turistų ir bilietus reikia pirktis 1-2 dienas prieš kelionę. Bilietus gavome, bet išvykimo laikas labai ankstus. Atvirai sakant tai buvo visai nesvarbu, nes norėjosi kuo greičiau sprukti iš šito beprotiško miesto.

9d. Kambodžos tautos genocidas vykdytas Raud.Khmerų 1975-79m.

Iš karto noriu įspėti, kad šios dienos įvykiai labiau istoriniai ir žiauroki, aprašoma tai ką pamatėm, sužinojom, perskaitėm, pasigilinom. Deja, linksmų įvykių nėra.

10 val. ryto mūsų atvažiavo pasiimti Alex, t.y. tuk tuk'o vairuotojas, tas pats kuris vakar mus atvežė nuo stoties iki viešbučio. Važiavom į Tuol Sleng muziejų, vėliau į Killing fields(Žudymo laukai).

Tuol Sleng muziejus - seniau čia buvo mokykla, bet 1975 metais, į valdžią atėjus žiauriesiems Raudoniesiems Khmer'ams, mokykla buvo paversta kalėjimu, kuriame žiauriai kankino žmones, kurie buvo išsimokslinę, kurie prieštaravo naujai valdžiai, vaikus, moteris ar kitus silpnus, kurie nesugebėjo per 10-15 valandų darbo dienos įvykdyti viso darbo. Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais vežė į žudymo laukus ir sušaudydavo.

1975-79 metais buvo išžudyta virš 3 milijonų žmonių visoje Kambodžoje. Pirmiausiai išžudė visą inteligetiją - daktarus, aktorius, dainininkus, budistų vienuolius, mokytojus, studentus, netgi tuos, kurie nešiojo akinius, nes tai Raudoniesiems Khmer'ams su protingumu asocijavosi. Atėjus į valdžią Raud.Khmer'ams, Kambodža buvo pervadinta Demokratine Kampuča (Democratic Kampuchea), jos lyderis Pol Potas buvo žiaurus diktatorius, įsakė sostinę paversti agrariniais ūkiais, dirbamais laukais, kur žmonės turėjo dirbti 12-15 val.į parą. Lyderis Pol Potas pats buvo baigęs mokslus Paryžiuje, prisiskaitęs marksizmo idėjų, kurias realizavo savo šalyje tik daug žiauriau, t.y. viskas peraugo į maoizmą.

Žmonės, dirbantys laukuose valgyti gaudavo tik vandenyje virtus ryžius, 1 kg ryžių turėjo dalintis 25 asmenys. Prasidėjo ligos, maliarija, kuri išguldydavo visą šeimą. 1979 m.Vietnamas išgelbėjo Kambodžos žmones nuo šios žiaurios valdžios, ją nuvertęs jėga. Visiškai galutinai Khmer'ų rėžimas baigėsi tik 1998 metais, mirus Pol Potui.

Kitas Demokratinės Kampučos lyderis Duch 2010 metais buvo nuteistas kalėti tik 30 metų. Dabar Kambodžoje nėra senų žmonių, nes visi jie buvo išžudyti kaip nereikalingi ir netinkami darbui. Vidutinis žmonių amžius čia ~ 35 metai. Ir tikrai, gatvėse mes sutinkame tik jaunus žmones, kurių amžius yra iki 20-30 metų.

Neįmanoma aprašyti to ką pamatėm ir pajautėm Tuol Sleng muziejuje. Mokykla virtusi kalėjimu buvo Pol Poto buvo pavadinta S-21 (security office 21). Kalėjimas aptvertas dviguba siena, klasės suskirstytos į mažas celes, įrengti kankinimo kambariai. Žmonėms buvo uždrausta kalbėtis, turėjo būti absoliuti tyla.

Šiame kalėjime išgyveno tik keli žmonės - tik tie, kas mokėjo užsiimti fotografija, tapyti, nes Pol Potas buvo ant tiek smulkmeniškas, kad liepdavo fotografuoti savo aukas prieš kankinimus, po kankinimų, netgi nužudžius. Vienas iki šiol gyvas piešinių autorius prisiekė, jei liks gyvas, nupieš tai ką matė šiame kalėjime. Jis taip ir padarė. Jo piešiniai dabar kabo šiame kalėjime ir jie yra be galo žiaurūs.

Fotografijos nužudytų žmonių, šiame muziejuje jų begalė.

Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais 14 km veždavo į žudymo laukus (Killing fields). Kaliniams buvo nupjaunamos rankos arba jie apakinami, kad negalėtų sukilti prieš 4 prižiūrėtojus, kurie veždavo sunkvežimiu iš kalėjimo į žudymo laukus.

Magic tree – ant jo kabėdavo garsiakalbis, paleistas dideliu garsu, kad nesigirdėtų žudomų žmonių dejonės.

Taip atrodė vestuviniai žmonių rūbai viešpataujant Pol Potui ir Raudoniesiems Khmerams.

Pol Potas ir jo žmonės nužudytų žmonių mažus vaikus (kūdikius) taip pat nužudydavo, bet specialiuoju būdu, t.y. ištaškydavo paėmę už kojų į medį, tam kad jie užaugę nesugalvotų keršyti už savo tėvų nužudymą.

Nužudytų žmonių kūnus pamerkdavo į cheminį tirpalą, kuris nuardydavo mėsas ir likdavo tik kaulai. Ir atskirai dėliojo kaukoles, žandikaulių atskiras kapas rastas.

Raudonieji Khmerai buvo be galo žiaurūs. Nužudė daug žmonių (~3 mln), taip pat šimtai tūkstančių mirė nuo bado ir ligų. Iš žmonių buvo atimta viskas - laisvė, šeimos atskirtos, jų turtai, laukai, maistas. Niekas neturėjo jėgų sukilti (kaip jau minėjau 1 kg ryžių 25 žmonėms per dieną ir dirbti12-15 val.), bet Vietnamui tai pavyko.

8d. Paliekam Laosą ir kertam Kambodžos sieną

Išmaišėm Laosą, nuo sostinės Vientian šiaurinėje dalyje iki pietų - Pakse ir Boleven plateau. Ši šalis labai patiko ir paliko gilų įspūdį. Manau kelionės pabaigoje padarysiu visų trijų šalių palyginimą :)

Iš vakaro buvome nusipirkę bilietus su autobusu važiuoti į Kambodžą, t.y. sostinę Phnom Phen. Kainavo 23000 kip (22 EUR) žmogui. Bilietus pirkome autobusų stotyje. Ir dar susitarėm, kad mus iš viešbučio už dyką atvežtų iki šios stoties, nes atstumas nemažas eiti pėsčiomis.

Taigi, šiandien 7:30 val. atvažiavo tuk-tuk‘as, kuris nemokamai mus nuvežė į stotį, iš kurios 8:00 val. turėjo pajudėti autobusas link Kambodžos sienos. Bet kaip jau įprasta, jis gerokai vėlavo ir iš stoties išvažiavom tik 9:00 val. Po 3 val. jau buvome prie pasienio Laosas-Kambodža. Autobuso vairuotojo asistentas pasiūlė greičiau sutvarkyti pasienio procedūras, t.y. jam sumokėjus 30 USD, netgi nereiktų išlipti iš autobuso. Jis surinko norinčiųjų pasus ir pinigus. Mes atsisakėme, nes norėjosi patiems patirti, ką reiškia praeiti šį pasienį, nes buvom daug visko skaitę ir girdėję. O ypač buvo įdomu susidurti su nevaldoma ir didžiule korupciją Kambodžos pasienyje. Nes pasieniečiai ima mokesčius už bet ką, pvz.2-3 ar net daugiau dolerių (priklausomai nuo to kaip tu atrodai) už antspaudo uždėjimą, bauda 20-30 USD už skiepų kažkokių neturėjimą, nors realiai įvažiuojant į Kambodžą nėra nei vieno privalomo skiepo.

Priėjus Laoso pasienį, turėjom mokėti po 2 USD, už pareigūnų viršvalandžius, nes atseit sekmadienis, ne darbo diena, nors realiai jie dirba visas 7 dienas per savaitę. Toliau ėjom pėsčiomis link Kambodžos sienos, kur sekė dar didesnė korupciją ir dar kvailesni mokesčiai. Prieš pat Kambodžos pasienį stovi palapinė (tokia kaip pvz. per Kaziuko mugę Lietuvoje) , tipo kažkoks punktas, pavadinimu „Quarantine“, ten turi kortelę užpildyti, kas tu esi, kokia tavo specialybė, ir iš kokios šalies atvyksti. Tada susimokėti reikia 1 USD, kai pradėjau prieštarauti ir klausti už ką, tai atsakė, kad už sveikatos patikrinimą. Geras tikrinimas, nieko niekam jie netikrina, tik kas antram, trečiam kala su automatiniu termometru į kaktą ir temperatūrą tas prietaisas iš karto parodo. Aš patekau tarp "laimingųjų" ir mano temperatūrą tas prietaisas parodė 35 ir kelios dalys (gal 2 ar 3), nors realiai aš buvau visa šlapia ir deganti nuo sekinančio karščio, nes viską ant pečių nešėmės ir negailestingai kepino saulė - pats vidudienis. Manau tai eilinė apgavystė ir tas termometras greičiausiai oro temperatūrą rodo, o ne žmogaus. Bet nemokėsi - nepraeisi toliau. Korupcija akivaizdi, bet ginčytis neverta.

Su pasu užpildžius „Cambodian visa application“ formą, arrival ir departure korteles, reikia eiti per pasienį, kuris yra iš lentų sukalta medinė pašiūrė. Ten įklijavo vizą, už ją reikėjo mokėti 23 USD, nors iš tikro viza kainuoja tik 20 USD. Galvojau, kad visi lempiniai mokesčiai jau baigėsi, bet deja dar buvo kitas postas, kuriame iš kiekvieno turisto prašo po 2 dolerius tipo už tai, kad anspaudą įdeda tau į pasą. O gautus pinigus tiesiai ir akivaizdžiai deda į lagaminą, kuris ant stalo naglai padėtas. Viso ko pasekoje, sienos kirtimas žmogui kainuoja 28 USD, kai realiai turi kainuoti tik 20 USD.

Sutaupėm kiekvienas po du dolerius, kuriuos Jonas iš karto išleido ant alaus, o aš pasižadėjau sau, kad mano vakarienė bus soti ir ne nuo gatvės. Ir šiaip, manau tai geras potyris – praeiti sieną patiems, o ne kaip ponams sėdėti autobuse, kuris pravažiuoja Laoso-Kambodžos pasienį, ir beje visi vis tiek laukė mūsų ir visų kitų savarankiškų keliautojų. Beje, laukusiųjų autobuse visi formalumai užtruko ilgiau nei mūsų.

Perkant autobuso bilietus vakar buvo žadėta, kad nuvyksime į sostinę Phnom Phen iki 19 val., bet nuvykome tik gerokai po 21 val. Iš patirties žinau, kad kuo vėliau nuvyksti į kokį miestą, tuo sunkiau gauti pigią nakvynę, nes visi pigiausi svečių namai jau būna išgraibstyti.

Atvykus ir autobusui sustojus, iš karto pripuolė begalė tuk-tuk vairuotojų, kurie vienas per kitą rėkė „Mister, madam, tuk-tuk!“. Jie net beldė į autobuso langus. Išlipant iš autobuso galvojau sudraskys į gabalus, bet ne, jie tavęs neliečia, tik rodo žemėlapį miesto, klausia ar turi kur apsistoti, ir nori, kad tik su juo važiuotum. Kol Jonas krapštė kuprinę iš bagažo skyriaus, susitariau su vienu tuk-tuk‘o vairuotoju (vardu Alex), kad mokam jam 2 USD, ir jis mus nuveža į miesto centrą, į kokį pigų viešbutuką ir vežioja tol, kol randam tai, kas mums patinka.

Su tuk-tuk‘u pajudėjom link miesto centro, važiavom pro tokias baisias gatves, smarvė, šiukšlės, fuiiii, apsivemti galima nuo tvaiko ir nuo visų dulkių, nuo eismo. Apvažiavom kelis kvartalus, užsukom į kelis nakvynės namus, visi buvo pilni, kol galiausiai radom – Angkor International hotel - 10 USD, paskutinis kambarys laisvas likęs tik. Bet kambarys be baldų, tik lova per vidurį. Kadangi nelabai turėjom iš ko rinktis, tai apsistojome jame. Kambarys buvo 5 aukšte. Iš viso šitas aukštas yra negyvenamas, nes nieko daugiau čia nėra. Radau koridoriuje baldų, tai juos susinešėm į kambarį. Pastebėjau, kad vonioj nėra veidrodžio, jis irgi buvo koridoriuje, įsinešėm ir jį. Rankšluosčius pasiėmėm džiūstančius nuo stogo, kur sukabinta buvo visa patalynė ant virvių. Žodžiu, fainas viešbutukas, ir dar beje nereiktų pamiršti paminėti, kad dauguma kambarių yra be langų. Mūsų buvo su langu, bet su vaizdu į nieką.

Vonia, be ranšluosčių, be laikiklių, be tualet.popieriaus, be veidrodžio

Kambodža kaip šalis nuteikė dviprasmiškai. Šalia skurdo, prabanga, nauji Lexus‘ai. Phnom Phen‘is kaip miestas iš karto paliko labai neigiamą įspūdį – erzinantis motorolerių triukšmas, kuris nenutyla net ir naktį, dulkės, smogas, šiukšlės krūvom suverstos ant gatvių, elgetaujantys žmonės, smarvė, tuk-tuk vairuotojai iš vien klausiantys „tuk-tuk?“ ir t.t. Apie tai dar parašysiu vėliau.

Viską atpirko vakarienė – kuri kainavo tikrai nepigiai, eilinis patiekalas su ryžiais, kaina nuo 2,5-3 USD.

7d. LAOSAS: Kriokliai, kriokliai, kriokliai

Prabudom 6 val. ryto labai gerai pailsėję ir net nesinorėjo miego. Atėjus į vonią, ant grindų radau svečią - beveik sprindžio dydžio tamsiai rudą vorą. Patrepsėjau koja ir jis pabėgo. Susikrovėm daiktus, šokom ant motarkės ir traukėm savo maršrutu toliau - link kitų krioklių į Pakxong kaimą. Keliai vietomis buvo netgi be dangos, tik rudas-raudonas smėlis, kuris labai dulka ir murzina kojas, t.y. jos patampa ryžos ir sunkiai nusiplauna.

Važiuojant pakeliui iš vietinių nusipirkom nerealiai didelę kekę bananų – kaip 3 delnai - už 3 000 kip ( ~ 1Lt), kurią valgėm visą dieną, nes nelabai radom kokių kavinių, kur sustoti užkąsti. O valgyti maisto su dulkėm ir smėliu nuo gatvių jau nebesinorėjo. Čia, lygiai taip pat kaip ir mieste, pilnos pakelės laužiukų, „samadielnų“ kepsninių, kur kartu su pravažiuojančių mašinų dulkėm kepa mėsos, keptuvėse čirškinami ryžiai su įvairiomis žolėmis ir dažnai visai kepimo procedūrai paspartinti dar pilamas benzinas ant žarijų. Kvapas „įspūdingas“. Čia, kaimukuose, aišku transporto priemonės pravažiuoja rečiau, o štai mieste jos burzgia nepaliaujamai ir maistas turi daugiau motorolerio skonio nei maisto. Bet nesakau, kad mes jo nevalgėm. Teko ir tenka kartas nuo karto jo „pasmaguriauti“. Nuo gatvinio maisto galimų pasekmių gelbėja samagonas su aitriuoju pipiru užtaisytas.

Pagaliau privažiavom Pakxong miestuką. Pakxong garsėja tuom, kad čia auginama kava. Sustojome pakelės kavinukėje paragauti įžymiosios vietinės Pakxong kavos. Savininkė be galo maloni moteris, prinešė mums džiovinto imbiero jos daryto paragauti. Ir saldu ir aitru, ir aštru bet labai skanu. Tada pavaišino savo kažkokia arbata, kuri irgi buvo skani ir galiausiai atnešė kavos. Kol supratom kaip ją gerti, tai gerai prijuokinom vietinius, nes jie mus stebėjo pro kampą. Beje, kava tikrai skani, šiek tiek kartoka, bet sodri, aromatinga.

Kadangi važiavom anksti ryte, tai sutikom nemažai kavos skynėjų einačių į laukus ar iš laukų, su dideliais krepšiais ant nugaros. Kavos plantacijų čia labai daug, visur pilnos pakelės išpiltos prieš saulę džiovinamos kavos.

O štai taip vietiniai keliauja, ir tai dar čia ne pilnai pakrauta transporto priemonė. Matėme ir gerokai daugiau apkrautus "autobusiukus-tuk-tukus".

Praktiškai visos mūsų foto darytos nuo motorolerio važiuojant, sėdžiu fotiką ant kaklo pasikabinusi ir pyškinu, o kai jau užknisa, įsikišu jį į kuprinę ir tada kaip tyčia tokius gerus vaizdelius „pramazinu“. Beje, tikiu, kad klaidų berašant šį blogą - milijonas, sorry, bet kai skubu, kitaip nesigauna.

Paklaidžiojom, paieškojom ir radom pirmąjį krioklį – Yuang waterfall, 200 metrų aukščio. Kol iki jo atvažiavom patapom murziai kaip ir visi vietiniai. Man net teko nulipti nuo motorolerio ir eiti pėsčiomis, nes buvo neįmanoma dviese pavažiuoti.

Antrasis krioklys – Tad Fane waterfall. Ne ką mažiau įspūdingas už pirmąjį, dar net ir aukštesnis, tik gaila niekur neradau jo aukščio parašyto. Iki krioklio ėjome pro augančius bambukus. Bet iki pat jo neįmanoma prieiti, tik iš tolo galima juo gerėtis.

Vėl ant motorolerio ir į paieškas – link trečiojo krioklio E-Tu waterfall. Radome pakankamai lengvai, nes buvo ženklas nurodantis kryptį link krioklių. Prie krioklių, kaip ir visose kitose gražiosiose ir lankomose vietose, sutikom budistų vienuolius. Kad prieiti iki krioklių, teko labai ilgai leistis stačiais laiptais žemyn, o paskui aišku reikėjo tais pačiais laiptais lipti aukštyn. Uch ... Gera pompą gavom, nes jau buvo pusiaudienis, pats karštis.

Beje, uždusę ir galiausiai užlipę į kalną, sutikome tuos pačius budistų vienuolius, kurie pamatę mus davė pasitepti po nosimi kažkokio tepaliuko, nuo kurio iš kart užtonizavo ir dingo nuovargis. Kažkoks itin šaldantis ekstraktas. Vienuoliai labai noriai su mumis bendravo, netgi nusifotografavo sau prisiminimui, mes irgi su jais įsiamžinom.

Prie išėjimo iš krioklių teritorijos, pardavinėjo Pakxong kavos pupeles. Užsiprašė 30 000 kip, po ilgų derybų šiaip ne taip nuleido iki 20 000 kipų. Pastebėjau, kad Laose nėra tokių labai kosminių kainų užlankstytų, kaip pvz. Tailande. Laose dažniausiai iš karto pasako normalią kainą, o ne keturgubą. Ir nusiderėti sekasi sunkiai.

Šiandien pamatėm 3 labai gražius ir aukštus krioklius, į kiekvieną iš jų reikėjo pirktis bilietą. Žmogui bilietas kainuoja 5 000 kip (~1,80 Lt.), plius 3 000 kip (~1 Lt.) už motorolerio parkavimą. Bet absoliučiai ne gaila sumokėtų pinigų, nes tai ką pamatėm, neįmanoma įkainoti.

3 dienų kelionė su motoroleriu baigta, prasukom gerokai virš 400 km ir grįžome į Paksę.