11 d. Go Goa, beach and sun, a lot of fun

Pagaliau – esame Goa. Tiksliau dar ne prie jūros, bet tik traukinių stotyje. Bet iki Goa paplūdymių tik 6 km. Bet pirmiausiai dar video apie Indijos trečios klasės traukinius, kurį nufilamvo Jonas.

VIDEO - traukinyje

Su tuo lenku, kuris traukinyje miegojo virš mūsų pasiėmėm bendrą autorikšą ir nuvykom į Kolva beach. Paprašėm, kad parodytų pigių vietų nakvynei, o lenkas dar sukomandavo – ir kad būtų arti jūra ir kad kambariai prabangūs, kokybiški ir t.t. Taigi vairuotojas ilgai mus vežiojo, bet arba kaina buvo per aukšta arba lenkas viską sugadindavo. Bandėm susirasti pigią nakvynę, bet kur tik nueidavom, jis pradėdavo iš kart griežtai kalbėti registratūroje ir mums pasakydavo – vietų nėra ... Nenuostabu, juk viską jis gadina su savo griežtu tonu. Pagaliau šiaip ne taip radom visai mielą viešbutuką už 800 Rs – Kolva Taverna. Susimokėjom už dvi naktis, nes nesinorėjo vienoje vietoje ilgiau užsibūti. Tiesiog mums tai nebūdinga.

Vos tik gavom kambarį, metėm kuprines ant lovos ir bėgom prie jūros – maudytis, ilsėtis ir tiesiog atsipalaiduoti.  Super, paplūdimys smėlėtas, jūra ne tokia žydra kaip norėtusi, bet vistiek tai jūra.

VIDEO - mūsų apartamentų reportažas - KOLVA TAVERNA

Čia labai daug vietinių žmonių paplūdimyje, tik paėjus toliau jų apmažėja. Neįmanoma maudytis kai jie yra, tiesiog kaklus nusilaužia kaip atsisukinėja ir spokso, ryja akimis. Labai kvailas jausmas ... Taigi už kokio pusės kilometro į šiaurę, buvom beveik vieni. 

Kolva beach - smėlis kaip Nidoje

Tokių kriauklių pilnas paplūdimys nusėtas

VIDEO - Kolva beach

VIDEO - skanieji mūsų pietūs

Kolva beach daug poilsiautojų, jau nėra taip ramu kaip ten, kur keliavom iki šiol. Bet vistiek jų nėra taip daug kaip kokiam Ispanijos pajūryje.
Susiradom motorolerių nuomą ir sutarėm kainą vienai dienai už 250 Rs, taigi ryt keliausime po apylinkes, o tiksliau į Old Goa, kur yra visokių katedrų. Tuo pačiu prasuksime pro įvairius kaimelius, kad pamatyti kas darosi šioje Indijos dalyje.

Ir vėl dingo elektra, tik šį kartą ne dieną, o vakare, t.y. tada kai ji reikalingiausia. Žodžiu, sėdėjome tamsoje kokią gerą valandą. Elektra dingsta kokius penkis kartus per dieną ;)

Internetas čia jau brangesnis jei atsineši savo kompiuterį (50 Rs/1val – 3 Lt). Jei naudojiesi interneto kavinės kompiuteriu, pigiau – 0,40 Rs (2,4 Lt).

Šiai dienai tiek, ryt bus daugiau. Iki ;)

10d. Patirtis keliaujant Indiškais traukiniais

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Fort Kochin – vykstam su keltu į Ernakulam – iš ten vakare naktiniu traukiniu į Goa valstiją.

Pagaliau sulaukėm ryto kai nebereikia anksti keltis, skubėti į autobusą, taigi miegojom net iki 8 val. ryto. Ilgiau tikrai nėra reikalo miegoti, nes norisi išnaudoti visą įmanomą laiką. Pamiegosim senelių namuose kai būsim.

Kochi susideda iš kelių salų ir pusiasalių. Mes esame pusiasalyje - Fort Cochin. Traukiniai ir autobusai į kitus miestus važiuoja tik iš Ernakulam (sausuma).

Patarimas keliaujantiems. Neverta su autorikša važiuoti iš Fort Cochin į Ernakulam. Geriau jau keltis su keltu. Kaina žmogui 3,5 Rs/0,21 Lt. Keltas plaukia apie 20 minučių, dažnumas – kas pusvalandį. Su autorikša kainuoja apie 200-300 Rs.

Fort Cochin maisto kainos kavinukėse šiek tiek brangesnės nei tose vietose, kur keliavom prieš tai. Tikriausiai todėl, kad čia yra turistų, kurie atvažiuoja dėl tų senovinių Chinese Fishing Nets (apie kuriuos jau rašiau vakar).

Pusryčiai ne iš lėkščių, o nuo lapų – super ! 

Kadangi turėjom marias laiko (iki 22 val - kelionės naktiniu traukiniu), nusprendėm pasivaikščioti kur giliau po miestuko gatveles, kad pamatyt kaip gyvena žmonės. Na vaizdas tikrai nėra toks jau prastas, daugelio namų architektūra su portugališkais prieskoniais. Gatvytės siauros ir mielos, jose laksto basi vaikai. Įvairių spalvų drabužiai nukabinėti ant virvių tarsi dar labiau pagyvina gatvių spalvas.

Fort Cochin gatvelės

Popietės miegas 

Žmogus, kuris tiesiog reikalavo, kad jį nufotografuočiau

Savo daiktus buvom palikę toje vietoje kur nakvojom. Aišku ne kambaryje,kuriame gyvenome (nes check out buvo 12 val.), o tiesiog hole, bet kažkaip niekas nedingo, nes daug kas ten buvo sumetę savo kuprines. Beje, toje patalpoje naktį miegojo vietiniai žmonės ant grindų sugulę, be jokių čiužinių, pagalvių, užklotų – tiesiog tiesiai ant žemės. Žodžiu, geroj vietoj nakvojom. 

Grįžom pasiimti savo daiktų, dar pabendravom su vaikinuku, kuris ten nuomuoja kambarius. Papasakojo, kad baigęs masažo kursus, daryt masažą galima Kerala valstijoje tik turit sertifikatą. O Goa gali bet kas, taip nėra griežtai tikrinama. Taip pat Keraloje sunku nusipirkti alkoholio, o Goa lengviau. Žodžiu, daug čia įvairių suvaržymų yra. Atsisveikinom su juo iš išėjom.

Atėjom pėščiomis iki uosto, kur keltas plaukia į Kochi (Ernakulam). Jonas stojo į eilę pirkti kelto bilietų, aš nuėjau link kelto ir iškart būrys subėgo indų aplink mane. Vieni jų tik žiūrėjo, o kiti kas moka angliškai iš kart pradėjo kalbinti. Pradėjo pasakot kur šis keltas plaukia, kelintą valandą išvyksta, nors to net neklausiau. Ir beje visa ši info man buvo puikiai matomas, t.y. surašyta informacinėje uosto lentoje. Įdomūs tie indai tikrai, negi jie nematę europiečių moterų, nes nuolatos jaučiuosi kaip eksponatas – iš visų pusių apžiūrima, visi tik šypsosi, kalbina, galvas linksi, sveikinasi.

Keltui atplaukus visos moterys kaip laukinės pradėjo brautis, stumdytis  prie vartų į keltą. Ir iš viso moterys čia atrodo tokios prasčiokės, apsikrovusios vaikais, grubios, nemoka angliškai. Vyrai vos ne visi kalba pakankamai suprantamai.

Atplaukus į Ernakulam su rikša nuvykom į traukinių stotį, laiko laisvo turėjom labai daug. Taigi susiradom labai pigią vietą vakarienei - kur nėra užsieniečių, valgo tik indai. Tokiose kavinukėse būna skaniausias maistas ir tikrai indiškas, o ne pritaikytas europiečiams.

Dviese pavalgėm už  1 USD (2,5 Lt), labai skaniai ir daug. Dar pamatėm visą maisto gamybos procesą, kurį Jonas nufilmavo.

VIDEO – kepa Ghee Roast

Sėdim dabar Ernakulam traukinių stotyje, aš įsijungus kompą rašau blogą, nes iki išvykimo laiko (jeigu tik traukinys nevėluos) dar dvi valandos. Apsidairau aplinkui ir čia tiek visokio plauko žmonių – basi, kojos žaizduotos, rūbai murzini. Nors mes ir patys dabar ne ką švaresni. Žmonės susėdę ant grindinio, maistą pasidėję tiesiai ant žemės – vakarieniauja. Kiti apsikrovę nuo galvos iki kojų krepšiais, maišais. Bet man tai nekelia jokių neigiamų emocijų, čia gi Indija. Visada apie ją svajojau, ir pagaliau mano svajonė išsipildė. Jonas irgi čia jau jaučiasi labai gerai ir jam čia labai patinka.

VIDEO – Ernakulam traukinių stotis

Pas juos labai keistai, jeigu tavo yra 3-čios ar dar prastesnės klasės traukinio bilietas, tu negali eiti į antros klasės laukiamąjį. Taigi tokie žmonės sėdi arba guli ant grindų perone. Dar yra atskiras laukiamasis tik moterims.

VIDEO – II klasės laukiamasis kambarys

O juokingiausia tai tualete, nes prašo iš tavęs ten sėdinti moteriškė 5 Rs, nors aiškiai ant sienos kaina parašyta 2 Rs. Ji taip daro, nes aš esu čia vienintelė moteris užsienietė. Tai tiesiog bando užsidirbti. Bet aš jai nesuteikiau tokios galimybės. 

Pagailiau sulaukėm savo traukinio, radom savo miegamas vietas. Nėra tokia jau bloga ta 3 klasė, viskas super – 3 gultai (vienas virš kito ) vienoje pusėje, 3 kitoje. Super, traukinukas tikrai super. Duoda pagalvėles, švarią patalynę, pusryčius.  Mano gultas apatinis, Jono virš manęs, o virš mūsų – lenko. Bet tokio atsigavusio ir grubaus, kad net nekilo noro su juo bendrauti. Mieliau rinkomės kalbėtis su kitoje pusėje esančiais dviemis indais. Vienas iš jų pasirodo yra muzikantas, groja grupėje, stilius – indi rock. Visą naktį klausėsi ausinuko su CD, o ne kokio MP3.

Naktį 3-4 val. ėjo traukinio darbuotojas, pažadino mus ir siūlė arbatos atsigerti arba gal jau norim papusryčiauti. Nenormalus jis tikrai :) Ir kas įdomiausiai daugiau niekam net ir nepasiūlė, tik mane prikėlė ir Joną.

Štai tokie nuotykiai buvo traukinyje. Kelionės trukmė 12 val. Atstumas ~900-1000 km. Traukinio Super fast Expres greitis tik apie 80 km/h. Beje, jo visa distancija (nuo pietinio Indijos taško Trivandrum iki šiaurinio – Delio) užtrunka apie 4 paras.

 Ryte būsime jau Goa.

Iki. 

9 d. Indija - Chinese Fishing Nets (Kochi)

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Munnar – vykstam į Kochi.

Kėlėmės ankstokai (4:50 val.), bet nieko čia tokio, nes jau esam pripratę prie tokio ritmo. Praktiškai jau be žadintuvo atsikeliam laiku, čiumpam už kuprinių ir lekiam pro duris į autobusų stotį.

Iš kelionės autobusus nelabai turiu ką papasakot, nes praktiškai visą kelią pramiegojau. Prabusdavau, paklausdavau Jono kiek valandų ir toliau smigdavau. Ai beje, buvau ir išlipus pusiaukelėje – atsigerti masala tea (6 Rs/0,40 Lt). Jos rekomenduoju gerti visur ir visada, nesvarbu ar kavinėj, ar gatvėj. Beje, gatvėje ji dar skanesnė. Kavinėje jos kaina prasideda nuo 20 Rs.

VIDEO – MASALA Tea

VIDEO – mūsų autobusas į Kochi

Vakar pamiršau parašyti, kad 75% iš Munnar‘e gyvenančių žmonių yra katalikai, o ne induistai ar budistai. Keista būnant Indijoje matyti krikščioniškas bažnyčias, tik jos vistiek atrodo kiek kitaip nei mūsų, o tiki žmonės daug giliau. Vakarykštis mūsų autorikšos vairuotojas, paklausus koks jo tikėjimas, su pasididžiavimu ištraukė rožančių nuo kaklo ir parodės pasakė – Romos katalikas.

Beje jis dar paminėjo, kad nauja autorikša (tuk-tuk‘as) kainuoja 175000 Rs. Tai būtų apie 10-11 tūkstančių litų. Pakankamai daug, bet už tai gauna 3 metų garantiją. Jo modelis itališkas – PIAGGiO. Indai atsivežė šį modelį ir nukopijavo, padarė savo indišką variantą - Tata. Beje daug čia yra mašinų, kurios yra grynos kopijos mums gerai žinomų, pvz. Mercedes Benz tipinės išvaizdos autobusiukai vadinasi FORCE.

Kelionė iš Munnar į Kochi truko 5 valandas. Visai nedaug, normalu. Kochi stotyje pasigavom autorikšą ir sutarėm, kad už 180 Rs mus nuvežtų iki Fort Cochin, nes ten yra objektas, iki kurio norim nusigauti – Chinese Fishing Nets.

Atvažiavus į Fort Cochin, paklausėm vairuotojo ar žino labai pigių vietų nakvynei. Jis paleido mus prie kažkokio viešbučio ir pasakė, kad eitumėm į jį. Įėję išsiaiškinom, kad kambario kaina 3000 Rs (~180 Lt). Iš karto grįžom į gatvę, ten pristojo kitas vairuotojas ir pradėjo siūlyt savo variantus už 600Rs. Sakau mums per brangu, tada jis sako žinau už 500Rs, nuvešiu už dyką iki ten. Pastatas iš išorės neatrodė panašus į jokį viešbutį, antrame aukštą kažkokia gydymo įstaiga, kvapas kaip stomatologo kabinete, bet mus nuvedė dar aukščiau – į trečią aukštą. O ten kažkokie nakvynės namais, ant sienos skelbimas, kad čia mokoma jogos. Vaikinukas atidaręs duris, parodė mums kambarį ir paklausus kokia jo kaina, atsakė – 300 Rs (labai pigu, nes visur kitur mieste kainos 700-3000Rs). Sakau – tinka. Ir vairuotojas nespėjo įsikišti ir užsidirbti 200 Rs, nes kainą pasakė didesnę būtent 200 Rs.

Ta vieta, kur apsistojom ganėtinai keista, įeini į didelį holą iš kurio yra įėjimai į tris kambarius ir atskirai virtuvė. Tame hole patiesti buvo keli čiužiniai, vaizdas tai kaip kokiam bendrabutyje, kur visi miega vienoje patalpoje ant grindų. Tokių vietų čia pilna, bet niekada nebuvo itin didelio noro apsistoti tokioje. Bet čia turim savo atskirą kambarį, taigi viskas puiku. Netgi vonia atskira – tik mūsų. Super, o kaina juokinga.

VIDEO – mūsų nakvynės namai

Numetę daiktus išėjom į gatvę apsižvalgyti, čia jau sutikom kelis uždieniečius, bet dėmesio vistiek susilaukėm labai daug iš vietinių. Kaip visada atkakliausi vaikai. Tik pamato mus tai būriais užpuola ir pradeda sveikintis. Būtinai turi paduoti kiekvienam ranką. O geriausiai jeigu praeini kokią mokyklą ir iš jos išbėga koks geras šimtas vaikų ir visi iki vieno tau paduoda ranką. Ojoj, užtrunki pusvalandį tokioj situacijoj. Vaikiukai išsišiepia iki ausų kai sulaukia savo eilės ir pasisveikina. O jei dar duodi jiems saldainių, tai tampi jų geriausiu draugu.

Gatvėje prie jūros daug visokių nesąmonių, skirtų turistams masinti – indiški papuošalai, drabužiai, ledai, skrynelės, suvenyrai ir visas kitas mūsų nedominantis šlamštas. Bet vienam dalykui neatsispyriau (foto žemiau).

Išpiešta ranka, raštai laikysis 7 dienas

Kažkaip labai keistai dauguma vyrų, o ypač jaunų vaikšto susikabinę rankomis. Tik atvykus į Indiją ir tai pamačius, pagalvojom, kad jie gėjai, bet kai pradėjom tai matyt kasdien supratom, kad tai įprastas reiškinys. Čia (Fort Cochin) iš viso labai daug tokių, net apsikabinę per pečius raižo po gatves.

VIDEO – veiksmas gatvėje (vyrukas su aliuminiu)

Viską jie neša ant galvos, nesuvokiamas mums tai dalykas. Gatvėje dirba vyrai, tai akmenis ant galvos nešioja, moterys asočius didžiausius užsikrauna ant galvos ir net neprilaikydamos vaikšto.

Chinese Fishing Nets - senovinis žvejybos būdas, vis dar plačiai naudojamas šiame mieste. Tinklas nuleidžiamas į vandenį ir po kurio laiko pakeliamas. Šalia kiekvieno tokio tinklo įsikūrus šeima gyvena pajūryje. Sąlygos labai prastos ten gyventi, nes visas pajūrys visiškas šiukšlynas, smarvė labai didžiulė nuo šiukšlių... Gaila, kad žmonės nesuvokia kaip teršia aplinką, kurioje gyvena. Viskas vyksta tiesiog čia pat - maudosi, meta šiuklšles ten pat ... Jonas padarė reportažiuką apie tai

Chinese Fishing Nets I

Chinese Fishing Nets II

Taip karšta, kad per tris pasivaikščiojimo valandas išlakėm tris litrus vandens. Tiesiog geri vandenį ir negali atsigerti jo, geri ir begeriant dar ir dar norisi gerti. Čia apie +34 šilumos.

Mokyklinukai, visada mus užpuolantys

Bevaikščiojant radome ir katalikišką bažnyčią, pasirodo šitame mieste taip pat didžioji dauguma yra Romos katalikai. Vidus panašus į mūsų bažnyčias, bet yra šiokių tokių detalių, kurios tikrai indiškos.

Katalikiška bažnyčia 

Kol kas tiek, jeigu ką atsiminsim ir bus laiko, papildysim šios dienos blogą :) Iki :) 

8 d. Indija, žaliasis ir arbata kvepiantis Munnar

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Kumily – vykstam į Munnar.

Autobusas iš Kumily į Munarą išvyksta 5:40 val. Kelionė trunka 5 val., nes kaip visada tiesioginio autobuso nėra, jis stoja visuose miestuose ir kaimuose, važiuojam labai kalnuotomis vietomis, siauru keliuku. Vietomis kelias toks siauras, kad autobusas net neprasilenkia su kita mašina, atvažiuojančia iš priekio. Tenka kažkuriam važiuoti atbuliniu tol, kol privažiuoja platesnę vietą prasilenkimui.

Nereikia bijoti 5 valandų kelionės, nes autobusas 10-čiai minučių stoja dvejose vietose, taigi per tą laiką galima nueiti į WC, pastovėti (nes sėdėjimas nepatogioj sėdynės jau būna pabodęs).

Autobusas, su kuriuo važiavom šiandien – labai jau prastos išvaizdos, bet traukia labai gerai. Kitaip ir būti negali, nes tikrai su silpnu varikliu nebūtume „užkopę“ į 2 km. aukštį nuo jūros lygio, kur yra Munnar miestelis.

VIDEO – autobusas iš Kumily į Munnar

Patarimas keliaujantiems – važiuojant anksti ryte į Munnar’ą, būtinai apsirenkite šiltai važiuojant autobusu, nes langų kaip ir nėra, o kylant vis aukštyn į kalnus darosi vis šalčiai ir šalčiau. Aš sėdėjau net į dekį susisukus, bet vistiek nebuvo šilta.

Visą kelią važiavom labai smagiai, nes vairuotojas ir konduktorius buvo labai linksmai nusiteikę. Visą kelią grojo indiška muzika, bet tokia tribal. Jie mums ir padainavo ir pašoko, ir galvom visai neblogai palinksėjo pagal savo muziką. Susibendravom, pasikalbėjom. Mūsų kuprines padėjo taip, kad niekas jų netryptų, davė vietas geriausias – pačiame priekyje. Žodžiu, kelionė autobusu buvo super!

Mūsų autobusas, pavadinimu ALPHONSA

Iš išorės atrodo labai gražus autobusas, o viduje tai vaizdas daug prastesnis

Munnar arbatos plantacijos (kiek jų matėm važiuojant autobusu) daug gražesnės ir didesnės nei prieš tai kur buvom – Kumily. Čia arbata auga 2 km aukštyje, t.y. visu kilometru aukščiau. Ir beje čia daug šalčiau. Visą dieną vaikščiojau apsirengusi su megztiniu. O vakare pasidarė dar šalčiau, tik apie ~+15 ar +16 šilumos.

Atvykus į Munnar miestuką iš karto susiradom autorikšos vairuotoją, su kuriuo sutarėm, kad visą dieną mus apvežios po arbatos plantacijas, kuo aukščiau į kalnus. Angliškai jis kalbėjo normaliai, bet kai jau nusimetę daiktus viešbutyje įlipom į jo autorikšą, jis nuvažiavo iki kažkokios vietos ir išlipo. Įlipo vairuoti jo brolis. Paklausiau ar jis moka angliškai, ar susikalbėsim, tai tas pirmasis atsakė – moka, labai gerai moka.

Pasirodo nieko jis nemoka, tik mintinai iškalęs frazes, kad vežant pro tam tikrą vietą žinotų ką pasakyt, kas tai yra ir panašiai. Jonas jo klausinėja apie Indiją kažką, o jis ok, ok, ir pasakoja apie futbolą kažką, kad žaidžia komandoj, koks jo marškinėlių numeris. Ką beklausi, atsako visišką lempą. Tik tiek, kad papasakojo mintinai išmoktą tekstą apie tas vietas (tikrai labai gražias) kur mus vežiojo visą dieną.

Vietos aplink Munnar tikrai labai gražios, aukštai kalnuose yra ežerų, panoramos pasakiškos, visur žalia žalia.

VIDEO - Užtvanka I

VIDEO - Užtvanka II

Žodžiu, vairuotojas parodė viską, ką galėjo, netgi neprašomas stojo tose vietose, kur gražios panoramos. Ši visos dienos kelionė autorikša kainavo 700 Rs (~42 Lt).

Arbatos plantacijos

VIDEO - moterys dirbančios arbatos plantacijose

Šiandien vėl esam „žvaigždės“, nes visur kur važinėjam, kažkaip nesutinkam turistų, keliauja mūsų maršrutu labai daug indų ir jie visi be abejonės nori su mumis nusifotografuoti. O kai šis procesas prasideda, tai jau net pradeda įkyrėti. 

Viskas vyksta taip, atbėga koks vyras indas, paprašo nusifotografuoti su manimi ir su Jonu kartu, tada jau tik su manim, tada pamato jo draugeliai subėga ir pradeda peštis kas su manim nusifotografuos. Tada atbėga jų žmonos, indai vyrai apsiramina ir prasideda grupinis fotografavimas – visa krūva indų ir mes. Mes esam pastovūs objektai, o jie tik keičiasi ir keičiasi, kol visa giminė praeina. O fotografuoja tai ne po vieną kadrą, o po 10-20 kartų. Nes tas kuris fotografuoja taip pat nori papulti į kadrą ir taip keičiasi kaip konvejeris - fotografuotojas pereina į fotografuojamo vaidmenį. Ir t.t.

Viena iš indų šeimių, kuri fotografavosi pusvalandį su mumis

Pavažiuojam su autorikša, išlipam kitoj vietoj, o ten vėl subėga su fotikais indai ir vėl prašo nusifotografuoti su mumis. Ir taip visą dieną.

Jonas išsiprašė, kad vairuotojas leistų jam pavairuoti. Ir pavairavo, nedaug, bet vistiek tai padrė, nes pastoviai man zyzė, kad paprašys kokio nors indo, kad duotų pralėkti.

VIDEO – Jonas vairuoja tuk-tuk‘ą

Čia mūsų vairuotojas, jam beje tik 24 metai 

Vairuotojas nuvežė prie ežero, kuriame yra aukso ir jo plotas 300 hektarų. Ir tikrai priėjus prie jo kranto pamatėm, kad jis visas žiba tarsi smulkiais auksiniais trupinukais nubarstytas. Sako, tik neikit maudytis nes labai šaltas vanduo. Jonas įkišo ranką ir konstatavo faktą - pas mus vasarą vanduo ežere šaltesnis būna. 

Ežeras, kurio plotas 300 ha

Kalvelė, ant kurios filmuojamios indų šokių scenos su drambliais

 Atvykus prie ežero, nusipirkom šokolado ir nuėjom pailsėti kuo toliau nuo dėmesio ir fotografavimosi. Paragavom namų gamybos šokolado su įvairiais priedais. Jis tikrai skanus ir vertas tų 40 Rs. (100g).

Ginučiai ;) 

VIDEO - Indiški Ginučiai

Namų gamybos šokoladas

Išsipildė viena iš mano mini svajonių (maxi buvo Indija, ir ji jau tapo realybe!!!) – valgyti ne normaliai iš lėkštės, o nuo bananų lapų ir su rankomis. Užsisakai maisto, padeda bananų lapus ant stalo, su dubeniu prieina, tiesiai iš jo su ranka prideda ryžių arba indiškos duonos (priklausomai nuo to ką užsisakei). Tada eina per visus valgančiųjų stalus ir su samtelių taško įvairias masalas (padažai su įv. daržovėm ir prieskonių jūra).

Mūsų nakvynė kainavo 700 Rs, nes labai norėjom kambario su balkonu, į kurį net nebuvom išėję. Juk visą dieną važinėjom po kalnus, grįžom labai vėlai ir grįžę jau pakavomės daiktus nes ryt vėl laukia kelionė į kitą miestą – Kochi. O jame yra garsieji Chinese Fishing Nets.

Info keliaujantiems. Munnar miestas yra sudarytas iš dviejų dalių – Old Munnar (kur mes ir buvom apsistoję), ir New Munnar. Pirmasis daug ramesnis, mažiau šiukšlių, dulkių ir benzdino kvapo nuo mašinų, autorikšų. Beje, visai šalia autobusų stotis. Bet norint pavalgyti teks eiti (arba važiuoti) iki New Munnar (apie ~2 km), su autorikša dviems žmonėms 20Rs (~1,20 Lt).

Rytoj kelsimės 4:50 val, autobuso išvykimo laikas 5:30 val.  

Iki greito !

7d. Indija - arbatos ir prieskonių plantacijos Kumily

Vieta: Indija – Kerala valstija – Kumily

Šiandien vėl dingo elektra ir jos nebuvo nuo tada kai mes išvykom iš savo kambario iki pat vakaro, o išvykom mes 10 val.ryto į veikiantį arbatos fabriką (Tea factory), arbatos plantacijas, prieskonių plantacijas, apžvalgos tašką ir didžiulį krioklį. Štai ir iškarto surašiau visą mūsų dienos veiklą.

Rikšos vairuotojas atvyko pas mus lygiai 10 val., kaip ir buvom sutarę iš vakaro. Keista, kad nevėlavo, nes pvz. Kambodžoje visi pastoviai vėluoja. Nuvykom į veikiantį arbatos fabriką, o ne kokį dirbtinį (muziejų), skirtą turistams, kokių (kaip skaitėm įvairiuose kelionių forumuose) yra Munare. Nes pasirodo Munare turistams draudžiama lankytis arbatos fabrikuose, tai vietiniai nuveža į muziejų, tam, kad parodytų kažką kas susiję su visu arbatos gamybos procesu.

ARBATA. Arbatos medis tinkamas arbatai yra tik praėjus 25 metams po jo pasodinimo. Skinami tik 3 pirmieji lapeliai. 1 – baltajai, 2 – žaliajai, 3 – juodajai arbatai skirtas. Moterys skina arbatą nuo 5 val. ryto iki 18 val. vakaro ir turi vieną valandą pietų metui. Per dieną kiekviena turi priskinti po 50 kg. Iš 5 kg arbatos priskintų lapų po viso apdorojimo proceso (smulkinimo, vyniojimo, fermentavimo, kaitinimo) gaunamas tik 1 kg arbatos. Moteris į dieną uždirba tik 150 Rs, nors skina visą dieną per karštį. Arbatą skiną tik moterys. Skina arbatą kas 10-15 dienų ir per metus nuima 25-30 derlių. 

VIDEO. Arbatos 3 lapeliai

Arbatos skinėja

Arbatos plantacijos 

 Arbatos skinėja

PRIESKONIAI. Daugiausiai augina ir eksportuoja kardamoną. Be šio prieskonio turi begalę kitų – kukurma, cinamonas, vanilė, pipirai, čili, anyžius, kuminas, imbieras, stevia ir t.t.

Juodasis/baltasis/raudonasis augantis pipiras

 Paaiškinsiu kodėl sakau juodasis/baltasis/raudonasis pipiras, nes iš šio vieno augalo išauga visos tris rūšys pipirų. Kai saulė labai sukepina, gaunasi juodasis, kai mažiau – raudonasis, o jeigu raudonam pipirui nulupi žievę – viduje jis baltas.

Ant rikšos vairuotojo delno – pipirai

Pasidomėjom, kodėl jo rankos tokios murzinos, o pasirodo jis yra dailininkas, vakarais piešia po vairavimo. Tai yra jo hobis ir kažkiek papildomas pragyvenimo šaltinis.

Rikšos vairuotojas gerai ir suprantamai kalbėjo angliškai, tai labai daug papasakojo mums, daug grąžių vietų aprodė, nuvežė prie krioklio į aukštą vietą, kur kalnai skiria dvi valstijas – Keralą ir Tamil Nadu. Nesenai šios dvi valstijos labai konfliktavo dėl vandens, bet dabar jau išsisprendė šis jų ginčas ir yra ramu.

Tamil Nadu ir Kerala pasienis, 1 km virš jūros lygio

Vairuotojas vis stojo pakelėse ir rodė mums įvairiausius augalus, medžius, gėles. Vienas iš įdomesnių augalų vadinasi „Do not touch me“. Jį palietus, jis iš karto susiskleidžia, ir vėl atsiskleidžia po 10 min.

VIDEO – augalas „do not touch me“

AJURVEDINIS MASAŽAS. Vakare ėjome į ajurvedinius masažus. Kainą sutarėm 600 Rs. Šiaip masažas tikrai geras, labai atpalaiduojantis, raumenų skausmą nuo ilgo vaikščiojimo nuimantis, bet labai daug aliejaus karšto pripila ant kūno, o galiausiai ir į plaukus. Jono plaukai neilgi, jam tai nieko. O man su savo plaukais tai hmmm … Išėjau visa riebaluota galva ir sulaižytais plaukais. Po masažo dar davė įkvėpti kažkokių miltelių į nosį, tų pačių ir ant galvos pabarstė.

Vakare ėjom į interneto kavinę, įkelti naują kelionės dieną. Ten susipažinom su Čantru – interneto kavinės darbuotojo vardas, kuris labai domėjosi iš kur mes esam. Jonas papasakojo jam, ir pasakė, kad jei jis apsilankytų Lietuvoje, mes aprodytumėm jam viską. Ir pirmasis jo klausimas buvo: „ar surastumėt man ten darbą?“. Šio vaikinuko svajonė išvažiuoti iš Indijos, nes Indijoje, o ypač šiaurinėje dalyje nuolat vyksta neramumai. Jis mums papasakojo, kad kiekvieną dieną sėdi internete ir ieško darbo Malaizijoje, Filipinuose, ten yra išvaževę keli jo draugai, o jo svajonių šalis – Šveicarija. Jis taip nuoširdžiai ir atvirai pasipasakojo, kad visa širdim linkiu, kad jam pasisektų. Jis paklausė kuo mes užsiimam Lietuvoje, susirado internete kurioje vietoje ta Lietuva yra, peržiūrėjo mūsų šalies foto, papasakojom jam apie gintarą, Trakų pilį, Vilnių ir Kauną.

Kai šiandien pirkome prieskonius, žmogus, kuris juos pardavinėjo, iškart atsisuko į Joną ir paklausė ar jam neatsirastų darbo mūsų šalyje pas Joną sandėlyje dirbti bet ką. Mums europiečiams tai noriai lankoma šalis, o vietiniai - svajoja ištrūkti iš Indijos į Europą.

Prieskonių pardavėjas, prašęs Jono darbo Lietuvoje

Vakarienė kaip visada buvo skani, gardi, nuostabi! Atnešus sąskaitą, į lėkštute su čekiu buvo įpilta anyžiaus sėklų, paklausus kam tai, mums paaiškino, kad anyžių sveika pakramtyt po valgio, gerina virškinimą. Na tai mes ir pakramtėm, o paskui dar ir po 50g samagono išgėrėm, kad tikrai sveiki būtumėm.

Sąskaita su anyžiaus sėklom

Ką gi, ryt vėl keltis 5 val. ryto, kad su vietiniu autobusu važiuoti į Munnarą. Taigi kraunamės daiktus į kuprinę, ruošiamės kelionei ir einam miegoti. Bet kaip visada nueiti anksčiau gulti nepavyksta. Nusipirkom bananų, juos visada valgom važiuojant autobuse, nes kelionė trunka po 5-9 valandas, o valgyt tai norisi. 

Video – apartamentų reportažas

Taigi, šios dienos įspūdžių tiek. Iki greito ;) Linkėjimai visiems nuo mūsų

6d. Kelionė į Kumily - 9 valandos vietiniu autobusu

Šiandien anksti kėlėmės, su autorikša važiavom į Trivandrumą, nes tik iš ten važiuoja autobusas į Kumily. Autobuso išvykimo laikas 7:30 val, kelionės trukmė buvo 9 val. Skubėjom kuo greičiau patekti į autobusą, kad gauti atsisėsti ir kad netektų tas 9 val.prastovėti. Taigi, galiu pasakyt, mums tikrai pasisekė. Gavom sėdimas vietas, pačiame autobuso priekyje, todėl važiuojant galėjom matyti kas dedasi gatvėse. O ten tikrai buvo ką stebėti. 

Eismas gatvėje, keliauja žmonės ir drambliais

VIDEO vairavimo

Važiavom pro visokius kaimus ir miestelius ir aišku kiekviename iš jų autobusas stojo. O judėjom tikrai lėtai, nors ir autobuso pavadinimas  - super fast express.  

Mums bekeliaujant įvyko kasdieniis įvykis Indijoje, t.y. sprogo autobuso padanga. Kažkaip nujaučiau, kad kažkas panašaus gali atsitikti, nes kelias labai blogas, duobėtas, skylėtas, siauras ir visaip vingiuotas – tai aukštyn kilom, tai vėl žemyn leidomės. Kumily yra kalnuose ir iki jo nuo Trivandrumo tik apie 180 km., bet važiavom net 9 valandas.

Taigi, sprogus padangai, išlipome ir stovėjome ant kelio kažkokiam kaime, net nežinodami ką daryt toliau ... Po pusvalandžio pasirodė akiraty autobusas ir mūsų vairuotojas liepė mums lipti į jį, o jis buvo sausakimšas. Praktiškai net nebuvo vietos stovėti. Visi sėdėjo, gulėjo ant žemės autobuse, nes visos sėdimos vietos buvo pilnai užimtos. Jau norėjau ir pati kristi ant grindų, bet kadangi indai labai paslaugūs, tai vienas jų užleido man savo vietą. Super, tai pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Jonas kadangi yra vyras, tai jam nelabai kas buvo linkęs užleisti vietą. Keisčiausiai dar tai, kad be manęs, ten buvo pilna moterų, kurios sėdėjo ant grindų, o vietą užleido man.

Pagaliau pasiekėm Kumily, apie 17 val., apsistojom taip vadinamam home stay, t.y. pas vietinius žmones ir tikrai labai pigiai. Dvi naktys kainavo 650 Rs. Aišku aš čia nusiderėjau, nes prašė iš pradžių 400 Rs už 1 naktį (800 Rs. Už dvi). Mūsų apartamentai (tikrai galiu drąsiai juos vadinti apartamentais) – keturvietis kambarys, su karštu vandeniu ir netgi virtuve, toliau nuo miesto triukšmo ir dulkių ir netgi turėjom kaimynių – bezdžionių.

Mūsų kaimynė

Kumily įžymus tuom, kad čia yra daugybė arbatos ir prieskonių plantacijų, visas miestas tiesiog kvepia kardamonu ir cinamonu. Kardamonas ir arbata – jų pasididžiavimas.

Prieskoniai 

Kur tik nukeliaujam, pastoviai dinginėja elektra. Taip atsitiko ir čia. Tiesiog nespėja pagaminti tiek elektros, kiek jos yra sunaudojama. Dieną dažniausiai elektros nebūna, ji atsiranda tik vakare apie 6 val., ir kelis kartus dar dingsta.

Vakarienė šį kartą buvo ne vegetariškoj kavinėj, nes Jonas tiesiog reikalavo MĖSOS. OK, mėsos tai mėsos, jis ją ir valgė – Chicken curry, o aš rinkausi maistą be mėsos - Fish curry. Vėl mums pristatė pilių iš Indiškos duonos, kuri beje yra nerealaus skonio. 

Vakarienė

Rytoj su rikša važiuosime į arbatos ir prieskonių plantacijas, arbatos farbiką ir vakare išbandysime ajurvedinį masažą, kurio kaina beje 600Rs (~36 Lt). Miesteliuose, kuriuose buvome prieš tai, masažo kainos buvo 800-1000Rs(42-60 Lt.). Taigi šiai dienai tiek, o ryt manau turėsime daugiau ką papasakoti, nes veiklos bus nemažai.

Beje, žiauriai susinervavau, supykau ant facebook'o, nes neleidžia postinti tiesiai ant savo pačios nuosavo profilio šito blogo linko :( Vakar buvom interneto kavinėj, papostinau, o šiandien atėjus pamačiau, kad nieko nėra. Ir dabar kiek bebandau tai padaryt, rašo kad tai spamas. Taigi apgavau facebook'ą ir galiu įkelti savo blogo nuorodą kaip komentarą :)

5d. Atrastas Indijos žvejų kaimelis ir jo ypatybės

Kėlėmis anksti tam, kad kol dar nekaršta per kalnus ir uolas nukeliauti pėsčiomis į žvejų kaimelį. Net nepusryčiavom, kad negaišti laiko. Ėjom kokias 3 valandas, buvom tiesiog šlapi, bet tikslą pasiekėm. Radome tą žvejų kaimelį, kuris įsikūręs tiesiog per visą kalno šlaitą prie pat jūros. Iš viršaus pažvelgus žemyn buvo matyti daugybė žvejų, traukiančių tinklą iš jūros. Foto iš viršaus gavosi ne kokia, todėl pasakiau Jonui, kad lipsiu žemyn nuo stataus šlaito, nes noriu pamatyt ir nufotografuot visą tą vaizdą iš daug arčiau. Aišku jam nelabai patiko tokia mano idėja. 

Žvejai traukiantys tinklą iš jūros

Žvejybos video

Lipom žemyn nuo stataus kalno praeidami jų namukus, surestus iš visokio šlamšto ir apdengtus bananų medžių lapais. Aišku mus pamatė vaikai, išlindo laukan ir pradėjo bėgti iš paskos. O mes kaip visada su savimi iš Lietuvos vežamės 2-3 kg saldainių ir juos daliname vaikams.

Jonas dalina vaikams saldainius

Video - saldainių dalinimo

Žvejyba su tinklais vyko ne pačioje jūroje, o nuo jos kranto. Žvejai traukė tinklą iš dviejų galų, o per vidurį tinklo kiti įsibridę į jūrą baidė žuvį, kad ji neišplauktų to tinklo. Visas procesas truko pakankamai ilgai ir labai sudėtingai, nes bangos buvo aukštos ir taškė žmones į visas puses.

Bangos

Visi žmonės čia į mus žiūrėjo kaip į ateivius iš kitos planetos. O mes stebėjomės, kad jie gyvena tokioje gražioje vietoje, bet taip jos nevertina. Visur kalnai šiukšlių, smarvė ir bardakas.

  Vaikas, stovintis ant krūvos šiukšlių

                                                

Maldos namai, aplink juos irgi šiukšlynas, tik neįtraukiau jo į kadrą

Žvejų kaimelio „apartamentai“

Ir vėl vaikai užsipuolė Joną

Po tokio rytinio pasivaikščiojimo (5 valandos kalnais ir uolom aukštyn-žemyn) nusipelnėm skanių pusryčių, todėl mano pageidavimu susiradom vegetarišką kavinę, kokių čia apstu  ir jos vadinasi – Pure vegetarian meal. Mano pasirinkimas buvo labai vykęs – Ghee Roast (50Rs/~3Lt). Praktiškai iškepta pilis iš indiškos duonos ir prie jos keturių skirtingų skonių padažiukai.

 

Jono patiekalas Poori Masala (70Rs/~4Lt) ne ką mažiau įspūdingas ir skanus, kitokio tipo indiška duona ir skirtingi padažai. Apsiryjom, nes maisto patiekė tikrai daug.

Jono - Poori Masala

 Šiandien labai daug klaidžiojom Kovalam kaimelyje, visokiais labirintais ir radom labai daug vietų nakvynei, o kainos tik 400-500Rs.  Aišku mums tai jau neaktualu, nes rytoj labai labai anksti ryte išvažiuojam su autorikša į Trivandrum, o iš ten laukia 9 val. kelionė šiauriau - į Kumily. Taigi, jei kada važiuosite į Indiją, netikėkite jokiomis agentūromis (o ypač Delyje), kurios bandys jums įrodyt, kad neįmanoma gauti nakvynės, kad reikia iš anksto rezervuotis, ir jie gali jums padėti (už kosminę kainą aišku). Mes keliaujam pačiu didžiausiu piko metu ir vietų randam visur, kur nuvažiuojam. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėčiau ;)

VIDEO - mūsų apartamentai

Vakare buvom kažkokiam indiškam koncerte ant jūros kranto, kur persirengę ir visaip išsipaišę dainavo indai savo religines dainas. Tai buvo tikrai gražu.

Prie jūros rinkosi būriai indų, nes pasirodo nuo šiandien prasidėjo ofiso darbuotojų atostogos, tai jie visi suvažiavo čia ilsėtis. Ir pasijaučiau „žvaigžde“, iš vien fotografuojama, vienas per kitą kas su telefonais, kas su fotoaparatais fotografavo. Tikriausiai jiems keistas mano plaukų ilgis ir tai, kad jie šviesūs, o ne juodi kaip jų.

Paplūdimys, pilnas indų

Mūsų vakarienė (foto žemiau) - kankinu vyrą juodai, nes vėl nusivedžiau į PURE vegetarian restaurant ir po kokio pusvalandžio susilaukiau priekaištų iš jo, kad jam reikia mėsos, nes jis alkanas. Taigi ėjom į vietinių "maistiaškę" ir Jonas pavalgė už dolerį.

 Jonas, bevalgant vakarienę, susirado draugelį

 Aš irgi radau draugą, tik kažkokį nenormalų, pribėgo, nukrito po kojom ir pradėjo voliotis ant nugaros

Susikrovėm kuprines, kad ryte atsikėlus nereiktų kuistis ir gaišti laiko. Nieko nėra sudėtingiau, kaip atvažiuoti, išsikrauti daiktus ir po paros ar dviejų vėl pakuotis juos. Bet dažniausiai gaunasi taip, kad daiktų net neišsiimam. O ant viršaus sudėti patys būtiniausi.  

Tai va, mums viskas gerai, esam sveiki gyvi, dar nei vieno vaisto (skirto skrandžiui) nepanaudojom ir manau neteks to daryt. Nuotaikos puikios ir su kiekviena diena vis geriau jaučiamės čia Indijoje.