4 diena. Labai, labai ilga kelionė į Sumatrą...

Parą laiko  keliavome iš Malaizijos į Indonezijos  salą Sumatrą. Važiavom metro 1 val., vėliau traukiniu 2 val, kėlėmės keltu 5 val, tada važiavom su autobusiuku – visą naktį 12 val. Kelionė buvo labai ilga ir absoliučiai bemiegė. Dabar kai rašau šį blogą, yra 5 val ryto ir esu dar nemiegojus, taigi sorry už klaidas ;) Turim laukti 2 valandas kambario, nes check in’as tik nuo 7 val. ryto. O vaikinukas, kuris dirba viešbutyje, bijo savo boso ir negali mūsų įleisti anksčiau...

Pradėsiu nuo pradžių. Formalumai Malaizijos pasienyje buvo sutvarkyti sklandžiai. Nusipirkom bilietus į keltą (kaina žmogui  į abi puses - 160 Lt keltas + 20 Lt uosto mokesčiai), praėjom visus patikrinimus ir viskas. Kelte buvome vieninteliai baltaodžiai, visi kiti Indonezijos arba Malaizijos gyventojai. Į mus visi žiūrėjo kaip į kokius ateivius iš kosmoso. Ir kur gi nežiūrės, jei mes dvigubai už juos aukštesni.

Keltas į Sumatrą

  Atplaukę į Sumatrą turėjom daug reikalų, kad patektume čia. Mus taip tardė, lyg būtume kokie nusikaltėliai. Tikriausiai dėl to, kad visi kiti kelto keleiviai ėjo tiesiai pro  muitinę ir praėjo be jokių vizų. Mes vieninteliai du asmenys iš viso kelto, kuriems reikėjo pasidaryti vizas.. Viza žmogui kainuoja 25 USD. Klausinėjo įvairiausių kvailų dalykų, pavyzdžiui žiūri į mane ir į Joną ir klausia: „Are you sisters or couple?“, „Do you have any drugs with you?“ ir t.t. Beje, už narkotinių medžiagų turėjimą – mirties bausmė. Tai labai aiškiai parašyta ant vizos formos, kurią reikėjo užsipildyti. Iškraustė mūsų kuprines, praskanavo jas, iškraustė netgi vaistus, kuriuos vežėmės – aspiriną ir paracetamolį. Taip įtartinai žiūrėjo į juos. Bet galiausiai mus praleido.

Prie mūsų prisiplakė kažkoks tipo muitinės darbuotojas, klausia kur važiuojam, pasisiūlė padėti suorganizuoti transportą iš čia iki miesto Dumai, ir iš ten į Butikkinggi (kur ir buvo mūsų tikslas). Autobuso išvykimo laikas 17 val., kelionės trukmė 11-12 val. Bilietas kainavo 12 USD žmogui. Bet kai sulaukėm savo autobusiuko, pakraupom. Visiška griuvena ir lužena, pas mus Lietuvoj tokių net šiukšlynuose nerastum. Pradėjome skėsčioti rankomis, o vairuotojas priėjo ir sako: „Good, very good, every day drive, good“.

Pirmas maistas Indonezijoje – ryžiai su kažkokiais traškučiais;)

Jonas laimingas, kad pagaliau gavo pavalgyti

VIDEO. Mūsų autobusiukas, 12 val. kančių ;)

Nuoroda:  http://youtu.be/pPgQ6wBWF5s

Važiavom visą kelią ir meldėmės, kad tik jis nesubyrėtų kur pusiaukelėj, nes keliai labai prasti. Dar nei vienoj šalį, kiek esam keliavę, nevažiavom tokiais blogais keliais. Užmigti - be šansų, nes taip purto, kad nebesupranti kurioj vietoj jau tavo skrandis – ties kulnais ar palei gerklę. Visą kelią važiavom pirmu, antru bėgiu ir ne daugiau. Pakelėse buvo nemažai apsivertusių mašinų, o taip atsitiko, nes jos įlėkė į duobę kelyje. Važiuojančių irgi labai daug - ištisa judanti mašinų kolona. Nelabai norėtųsi kada dar tokiu keliu važiuoti, bet deja, teks – juk turėsim grįžti atgal su tuo pačiu keltu. Dabar aš jau suprantu, kodėl visi keliautojai į Indonezijos salas skraido tik lėktuvas, niekas nekeliauja autobusais...

Beje, niekas čia nekalba angliškai, vairuotojas mokėjo kelias frazes ir viskas, o daugiau nei bum bum. Susikalbėti ar ką nors sužinoti nerealiai sunku, eini klausi, o visi tik pečiais gūžčioja ir savo kalba kažką murma. Dar toks keistas pastebėjimas, kad čia beveik niekur nėra kelio ženklų, nei nuorodų, nei miestų pavadinimų. Mintinai kelius visi žino tikriausiai. Pirmąjį kelio ženklą pamatėm po 11 valandų važiavimo, jau beveik Butikkinggi miestelyje.

5-tą valandą ryto mūsų very good autobusiukas atvažiavo į Bukittinggi, sustojo prie vieno viešbutuko, bet jame nebuvo karšto vandens, o mes taip norėjom išsimaudyti... Tas noras - įšokti į dušą – nepalyginamai stipresnis už tą, kuri jauti po 3 parų, praleistų gamtoje – palapinėje. Radom kitą viešbutį, jame ir apsistojom. Kaina 13 dolerių. Bet teko palaukti porą valandų. O tada jau – dušas ir lova ...

3 diena. Tęsinys ... Trumpai apie Kuala Lampūrą

Kuala Lampūre yra ne tiek jau ir daug gyventojų - 1,38 mln. Mieste daugybė dangoraižių, eini ir keli galvą aukštyn į dangų, kad pamatytum jų didybę, aprėbtum aukštybę. Visur pakankamai tvarkinga, žalia, gražu. Miestas tikrai išsivystęs ir pažengęs. Kainos labai prieinamos mums – lietuviams. Maistas gal ne toks pasakiškai skanus kaip Tailande, bet vis tik labai geras. Valgėm tokiose vietose, kur dauguma (o tikriausiai ir visi) mūsų pažįstamų tokias vietas apeitų 1000 metrų spindulių, bet mūsų skrandukai veikia tobulai. Kadangi gyvenome kiniečių rajone, tai ir valgėm daugiausiai jų maistą. Žiūri kaip tau gamina valgyt (nes visas procesas vyksta tiesiai prieš tavo akis) ir stebiesi ar ta mazgotė, su kuria ką tik išvalė tau lėkštę, yra bent jau kartą į savaitę skalbiama? Bet kai tau atneša maistą, paragauji jo, visos mintys apie kažkokias mazgotes būna senai pamirštos. Viskas čia yra nuostabu ir net negali patikėt, kad esi tokioje šalyje, kur šiuo metų laiku tai lyja lietus, tai šviečia saulė. Turistų ypač mažai, nes Malaizijoje dabar ne sezonas. Šis metų laikas – daugiau liūčių ir pavienių keliautojų metas. 

Jonukas ir dangoraižiai

Dangoraižis

 Vienas iš 1000-čio dangoraižių

 Mečetė - Masjid Negara

 Petronas Towers + Jonas

3 diena. Kuala Lampūras. Batu caves.

Labai gaila, bet neįmanoma įkelti čia geresnės kokybės video ... ;( Įkeliam geros, o šitas blogo puslapis padaro mažos rezoliucijos, pačią prasčiausią. Taip atsitiko su antros dienos filmuotais vaizeliais. Tikriausiai yra kažkokie apribojimai šitame bloge... Todėl dabar visus video kelsiu į You tube ir įmesiu nuorodą video. Bus daug paprasčiau ir išvengta bus nesusipratimų ;)

Šiandien važiavom su autobususu iki BATU CAVES. Įspūdinga religinė vieta. Viskas daug išsamiau ir plačiau parodyta VIDEO žemiau. Spauskit ant nuorodos ir pamatysite ;)

VIDEO - Batu caves – veiksmas ant laiptų

VIDEO - Batu caves – moteris lipa laiptais aukštyn.

VIDEO - Batu caves – religinės apeigos,vyras „povas“.

VIDEO - Batu caves – fizinės kančios dėl religijos 1 dalis

VIDEO - Batu caves – fizinės kančios dėl religijos 2 dalis

Batu caves. Beveik visi žmonės apsirengę geltonai ir išsipaišę galvas

 Įėjimas į Batu caves 

 Batu caves veiksmas ant laiptų

 Batu caves veiksmas ant laiptų

 Vyras ir moteris neša vaiką, įsuktą į palas į patį viršų, juos palydi giminės, visi džiaugsmingai šūkauja, rėkauja ir savo kalba kažką murma. Vaikas nešamas ant 3 bambukų pagalių.

Beždžionių čia labai daug ir jos pavojingai agresyvios

Beždžionės puola žmones, juos netgi drąsko, atiminėja viską iš rankų. Tikrai ne itin draugiškos jos, taigi sukelia tik neigiamus jausmus joms. Pešasi jos ir tarpusavyje, baido paukščius, kelia paniką žmonėms ;)

Religinės apeigos

Šitas veikėjas nerealiai rėkė, lipdamas aukštyn. Ir kur tu nerėksi, kai tau visa nugara pribedžiota kablių, su svoriais. Vaizdelis toks, kad man net kojos pradėjo virpėti, kai jis ėjo pro šalį ir staugė visu balsu. Palipa truputį, sustoja - pariaumoja iš skausmo ir vėl toliau sau lipa. Ir taip visą kelią - iki pat viršaus.

Skausmo šaltinis - kabliai nugaroje

Beje, esam jau kitame viešbutuke, nelabai jis pigesnis nei vakarykštis (46Lt), bet jame yra langas. Valio! Ir kambarys daug didesnis, erdvesnis. Žodžiu - viskas super! Tik va nėra normalaus elektors lizdo, t.y. mūsų europiniai jungikliai netelpa į jų skyles. Sėda kompas, sėda ir telefonas. O ryt bandysim keliaut link Sumatros ... Tai nežinia kaip čia bus "be ryšio" - nežinant valandų (nes laikrodžio neturim, naudojam tam tikslui telefoną). Taigi, labai skubėjau rašyt, bus daug rašybos klaidų, nesklandaus teksto, bet yra kaip yra - taupom energiją ;)
Malaizija - šalis į kurią aš nelabai norėjau vykti, bet Jonui nepakako mano argumentų, kad atremčiau jo troškimą aplankyti šią šalį. Bet kažkaip turiu pripažinti, kad man čia labai patinka ir kuo toliau, tuo labiau. Žmonės labai paslaugūs. Tik pamato, kad blaškaisi gatvėje, iš karto prieina ir klausia: „Where are you going?“. Nesvarbu, kad kai kurie tik šitą frazę mintinai išmokę ir daugiau nei žodžio nemoka angliškai, bet vistiek bando padėti. Pradėdi aiškinti ko ieškai ir jų anglų kalba ties čia ir pasibaigia. Aišku, pasitaiko ir kalbančių angliškai, bet vienas kitas.

2 diena. Pagaliau Malaizija!!!

Vakar nespėjau aprašyti kai kurių, įvykių, taigi rašau dabar. Visų pirma, tai tas faktas kaip mums atnešė bilietus į traukinį. Pagal susitarimą (dar prieš kelionę elektroniniais laiškais), turėjom susitikti su kažkokiu žmogum traukinių stotyje sutartu laiku. Atėjom, laukėm, dairėmės į šalis, žmonių pilna, nepulsi visų ir neklausinėsi – „ar tai tu man turi paduoti bilietus?“  Bet staiga visai netikėtai per garsiakalbį paskelbė mūsų pavardes ir kad turim prieiti prie informacijos langelio. Štai kaip paprastai ir lengvai gavom savo bilietukus. Vis dėl to yra sukurta sistemytė, kuri veikia itin gerai.

Antras džiugus vakarykštis įvykis – traukinys nevėlavo. Beje, tai visiškai nebūdinga Tailandui. Jis netgi atvažiavo visa valanda anksčiau.

Trečias ne tai kad džiugus, bet keistas įvykis – komplimentas iš vietinio. Bet net nežinau ar čia reiktų labai džiaugtis, nes tas žmogelis buvo visas murzinas nuo galvos iki kojų ir dar be dantų. Beje, jis dar pasiūlė man kažką valgyt. Aišku aš mandagiai atsisakiau ;)

Ir ketvirtas – maloniausias skrandžiui – įvykis, tai - maistas, kuris mus tiesiog eilinį kartą pribloškė savo nerealiu skoniu, kvapais, spalva, aitrumu, prieskoniais ir t.t. Valgėm ir alpom iš malonumo...

Traukinys, kuriuo važiavome į Malaiziją – nei labai prastas, nei itin prabangus. Mano akimis žiūrint – tiesiog geras. Jame netgi yra tailandietiška virtuvė. Ateina žmogelis, atneša tau meniu, pasakai ką ir kokiu metu nori valgyti ir maistas garuoja ant tavo stalo. Vakarienė dviems (karštas patiekalas, sriuba, vaisiai) kainavo 190 batų (~17 Lt), pusryčiai – kava, vaisiai, sriuba - 130 batų (~11 Lt).

Vaizdas pro traukinio langą

Traukinio greitis ne itin spartus, praktiškai vos judantis. Jis stojo kiekvienoje stotelėje, o ten staigiai prilipdavo krūva vietinių, siūlančių tau nusipirkti – laikraščių, vaisių, loterijos bilietų, vandens, maisto – ir vos tik vėl traukiniui pajudėjus, jie staigiai iššokdavo iš jo. Privažiavus Malaizijos sieną,  atsirado siūlančių išsikeisti valiutą į Malaizijos ringitus (RM).

Traukinys Bankokas – Kuala Lampūras

Važiavome traukiniu parą laiko, bet kelionė neprailgo, labai greit užmigom, nes buvom truputį nusikalę po vakarykščio skrydžio. Skrendant lėktuvu iš Helsinkio į Bankoką, pasijutom kaip vakarėlyje „kam virš 100 “, nes mes buvom ten vieninteliai jauni žmonės. Visi kiti keleiviai – gerokai virš 70 ar net drįsčiau teigti – 80 metų. Ir jie visą laiką tiesioginę ta žodžio prasme – pramogavo. Gėrė viską iš eilės, ką tik baras galėjo pasiūlyti - vyną, šampaną, alų, viskį, degtinę. Stiuardesės nespėjo bėgioti pagal jų norus. Ragavo, maišė viską iš eilės ir tada jau itin garsiai diskutavo – spėju, kad apie politiką, nes pokalbių kontekste pastoviai naudojo pavardę Berlusconi. Nelabai pavyko numigti lėktuve, kai virė toks pokalbių šou.

P.S. Patarimas keliaujantiems – jeigu kas važiuosite pietryčių Azijoje traukiniu su oro kondicionieriumi, būtinai šiltai apsirenkite. Taip sakau tikrai ne dėl to, kad man pastoviai šalta, bet dėl to, kad traukiniuose įmanoma netgi peršalti.

8 val. ryto, privažiavus Tailando - Malaizijos pasienį, traukinys sustojo ir visus išlaipino. Visus formalumus susitvarkėm per valandą laiko. Viskas labai paprasta - praeinį Tailando pasienį, turi būti būtinai užsipildęs „departure card“ (išvykimo kortelę). Tada eini į Malaizijos pasienį, ten tik uždeda antspaudukus ir iškrausto tavo tašes. Lietuviams nereikia vizų, vykstant į Malaiziją. Traukinys laukia visų keleivių ir kai visi jau sulipa, pajuda toliau.

Atvažiavom į Butterworth, ten susiradom autobusą į Kualą Lampūrą (Malaizijos sostinę). Kaina žmogui ~28 Lt, kelionės trukmė tik 5 val. Jau kai tiek laiko skridome, o paskui važiavom traukiniu, tai tos penkios valandos praėjo kaip koks pusvalandis. Butterworth'e dar greitai susiradom „maistiaškę“ ir užkandom.

VIDEO. Pirmi pietūs Malaizijoje

Kuala Lampūre apsistojom China town kvartale. Judesys gatvėse neeilinis - visur pilna žmonių, mašinų, visi kažką pardavinėja, siūlo maistą ir t.t. Užsukom pavakarieniauti į kavinukę. Užsisakėm maisto, o Jonas nuo alaus kažkaip susilaikė. Jo kaina 15 litų! Oho! Pavalgę užsukom į parduotuvę ir nustebom dar labiau, nes alaus kainos ten tokios pačios. Pigiausias alus 15 litų. Nepigu ;)

China town rajono gatvės

Diena buvo smagi, pilna gerų emocijų, išragavom daug skanaus maisto, pamatėm nemažai įspūdingų vaizdų ir pagaliau apsigyvenom ir nakvosim viešbutuke, o ne lėktuve, ne traukinyje ir ne autobuse.
Mūsų viešbutukas – Backpacker‘sTravellers Inn. Vieta tikrai ne iš mieliausių, bet jame yra viskas ko mums reikia - lova, pagalvės, švari patalynė, vonia ir tualetas. Apsistojom tik vienai parai, nes kaina pakankamai didelė (50 Lt/para). Ryt bandysim rasti pigesnę nakvynę.

VIDEO. Maistiaškė, kurioje valgėm Curry su indiška duona

1. Kelintą kartą aš Bankoke ?

Ir vėl Bankoke ? Geras! Bandau prisiminti kiek kartų jau esu buvusi Tailande. Du? Tris? Keturis? Hmm ... Neprisimenu. Reikia susirasti pasą ir paskaičiuoti kiek Tailando vizų yra jame. Kur mano pasas? Ei, kur pasas? Nepanikuojam... Ai, va jis – arčiausiai kūno – piniginėje. Pasklaidžiau paso lapus ir suskaičiavau – turiu 5 Tailando vizas. Normaliai!

Bankokas visiškai nepasikeitęs – tas pats chaotiškas judesys, pro šalį skriejantys ir pypsintys tuk-tukai, netgi kvapas jo lygiai toks pats. Ir žmonės tie patys – besišypsantys ir malonūs arba įkyrūs ir erzinantys, vieni iki begalybės nuoširdūs lyg vaikai, kiti – atkaklūs apgavikai, vis bandantys kažką išdurti.

Turbūt jau rašiau ne kartą, bet pasikartosiu, Bankoke gyvena beveik 8 (7,7) milijonai gyventojų. Taigi jiems neįmanoma suprasti kaip Lietuvoje yra tik 3 milijonai gyventojų, ir iš viso kas ta Lietuva ir kur ji yra ?!

Bankokas – tikras metropolis. Jis toks didžiulis, kad net per savaite nepavyktų jo viso apvažiuoti, o ypač dėl lėto eismo. Piko valandos čia prasideda jau nuo 6  valandos ryto ir tęsiasi iki vėlyvo vakaro. Tai miestas kuris niekada nemiega. Bankoke daugybė transporto rūšių – tuk-tukai, skytrain (metro virš miesto, o ne po miestu), autobusai, traukiniai, taksi, motorinės ir irklinės valtys, keltai, plaustai. Čia pilna visko – skurdžių lūšnų ir prabangių dangoraižių, birbiančių bei smarkiai orą teršiančių kledarų ir ištaigingų automobilių, elgetaujančių varguolių ir išsipusčiūsių dabitų, prasmirdusių skerstgatvių ir viliojančiai nosį kutenančių aromatų, nutrintų gatvės maisto  kioskelių ir gurmaniškų restoranų. Bet ne dėl prabangos mes Tailandą mylim, o dėl paprastumo, būtent dėl to neįprasto, bet ypatingai skanaus gatvės maisto, dėl egzotinių vaisių saldumo, dėl žmonių šypsenų ir naivumo, dėl mokėjimo džiaugtis kiekviena akimirka nieko neturint, net ir dėl gausybės elgetaujančių šūnų, dėl absoliutaus chaoso, o tuo pačiu ir neskubėjimo niekur, dėl atsipalaidavimo, dėl tokių elementariai paprastų dalykų, kokių europietiškame pasaulyje jau senai nė su žiburiu nerasi.

Bankoko žemėlapis

 Žemėlapis atrodo toks mažas, bet realiai čia labai stambus planas, o gatvių ir gatvėlių tokia gausybė, kad net galva susisuka nuo jų pavadinimų. Ieškai ko nors žemėlapyje ir net nepastebi kaip greit pamiršti pavadinimą to ieškomo objekto. Iškreipį jį į kažkokį kitą, ką tik perskaitytą. Net patys taksi ar tuk-tuk vairuotojai nežino net pusės gatvių pavadinimų. Sustoja, vieni kitų klausinėja kur rasti jiems reikiamą vietą. 

Beje, viskas mums klojasi labai gerai. Gavom bilietus į Malaiziją, taigi dabar labai ramu. Iki traukinio išvykimo mažiau nei valanda. Super. Para laiko ir būsim jau kitoje šalyje ;)

Bankoko "Restoranas"

 Mūsų pietūs

 Jonas džiaugiasi alumi prie „restorano“ ant ratų

 Tipinis Bankoko "restoranas" ant ratų

Viskas, skubam, lekiam į traukinį ;)

Tikslas - pasiekti Sumatrą!

Ryt jau iškeliaujame - atostogauti, ilsėtis, semtis naujų įspūdžių, ieškoti dar nepramintų kelių...

Maksimalus planas - pasiekti Sumatrą. Minimalus - Malaiziją. Viskas ką turime dabar yra:

1. Lėktuvo bilietas Vilnius - Helsinkis

2. Lėktuvo bilietas Helsinkis - Bankokas (Tailandas)

Lyg ir turėtumėm turėti traukinio bilietą Bankokas - Penang (Malaizija). Pinigai jau sumokėti, bet bilietų neturim. Kaip parašė įmonės, iš kurios pirkome traukinio bilietą, darbuotojas - kažkas atneš mūsų bilietukus į Tailando traukinių stotį vieną valandą prieš traukiniui pajudant iš perono. Tikiuosi, kad taip ir bus. Beje, Tailande tą pačią dieną neįmanoma nusipirkti traukinio bilietų, juos galima pirkti tik sekančiai dienai. O mes nenorim prarasti vienos dienos, taigi traukinio bilietus pirkom internetu dar prieš kelias savaites. 

Šiuo metų laiku tiek Malaizijoje, tiek ir Sumatroje (Indonezijos sala) - liūčių sezonas. Šis faktas viską ir apsunkina. Vis mąstom ir mąstom - ką daryti ? Net neaišku ar norisi keliauti su sunkia kuprine ant pečių pliaupiant lietui ir vos tik nušvitus bent menkiausiam saulės spinduliui, džiaustyti visur savo drabužius. O gal vis dėlto geriau likti Tailande ir kasdien mėgautis šiluma ir kaitinančia saule? Ne, tikrai ne! Tikslas yra ir jį reikia būtinai įvykdyti! Keliausim lėktuvu iki Bankoko, tada tą pačią dieną sėsim į naktinį traukinį, judantį link Malaizijos. Dardėsime apie 24 valandas, t.y. visą parą! Atvykę į Malaiziją ieškosim būdų kaip nusigauti į Sumatrą, nes internete taip ir nepavyko rasti patikimos informacijos apie tai. Visi tinkalapiai pateikia skirtingą informaciją. Greičiausiai turėsim nuvykti iki Kvala Lampūro (Malaizijos sostinės) ir iš ten su keltu keltis į Sumatrą.   

16d. Poilsis pietų Goa ir keli faktai apie Indiją

Nemokami pusryčiai. Mūsų nuomuojamo kambario šeimininkė mums pagamino pusryčius (už dyką), ir darys juos visas dienas, kiek čia būsime. Tikriausiai todėl, kad labai išgyrėm indišką maistą. Ji paminėjo, kad niekam daugiau nedaro pusryčių. Ir tikrai tuom įsitikinome. Ji netgi mus pasikvietę pas save į namus valgyti, o ne mūsų kambaryje.

VIDEO – indiškos duonos kepimo pamokėlė surengta specialiai man

Aš jai pasakiau, kad labai įdomu kaip jie kepa indišką duona parotha, chapatha, puri it visas kitas. Tai ji netgi surengė mokymus. Viską nuodugniai ir išsamiai parodė, paaiškino. Na ką gi, grįšiu namo, bandysiu kepti ir aš. Tikiuosi gausis, gal netgi į svečius ką nors pasikviesiu paragauti ir įvertinti.

VIDEO – tradiciškai - mūsų apartamentai.

Kaimo moteris

VIDEO - interneto kavinė

Keli įdomesni faktai apie INDIJĄ.

Populiacija. Delis - 12, 8 mln gyventojų, Mumbai – 16,4 mln, Kalkuta – 13, 2 mln., Chennai – 6,6 mln. 2030 metais Indija aplenks Kiniją pagal gyventojų skaičių. Gyventojų skaičius Indijoje skaičiuojamas kas 10 metų, didžiausias augimas buvo 2001 metais – 21,34%. 75% visos Indijos gyventojų gyvena kaimuose.

Gėjų ir lesbiečių Indijoje (oficialiais duomenimis) gyvena apie 2,5 mln. O neoficialiais duomenimis skaičiuojama apie 100mln.

2008 m. vidutinis darbo užmokestis sostinėse buvo apie 977 USD. Bet kiek mums teko bendrauti su kaimuose gyvenančiais, tai jie savo algas įvardijo 10-15 tūkstančių rupijų, o tai būtų apie 600-900 Lt.

Keista, bet Indijoje yra visko – palmių, upių, ežerų, kalnų, sniego, dykumų. Šalis tikrai didelė, joje gyvena septintadalis visos žemės populiacijos, t.y. 1 milijardas gyventojų. Kiekvienoje valstijoje kalba skirtinga kalba, pvz. Goa kalba Hindi. Skirtingų religijų yra daug.

Religija. Pagrindinė religija – induizmas (82%), tai viena seniausių religijų, kurios šaknys yra 1000 metų prieš Kristų. 12% - islamas, krikščionys – 2,3%,  75% iš jų gyvena pietų Indijoje. Sikhs - 1,9%, daugiausiai jų gyvena šiaurinėje valstijoje Punjab. Budistų yra tik 0,76%. Žydų yra likę apie 5000 ir jie gyvena Mumbajuje ir Indijos pietuose.

Maistas. Dieviškas, skanus, nerealus, trūksta žodžių, kad jį aprašyti. O beje jau ir aprašiau visos kelionės metu po truputį.

Higiena. Tik atvykus rekomenduojama dantis valytis su vandeniu tiesiog iš čiaupo, o ne su pirktiniu, tam kad įgauti įmunitetą. Aišku to vandens nereikėtų gerti, tik prasiskalauti gerklę. 

...PABAIGA...

Viskas... Daugiau blogo nerašysiu, nes liko kelios dienelės tik poilsiui. Sekmadienį 5 valandą ryto išskrendame atgal per Kijevą į Rygą, o iš ten automobiliu – į Lietuvą. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek kelia nerimą yra tas, kad Delyje pastovus rūkas tęsiasi dar nuo tada kai atskridom ir vėluoja visi lėktuvai kilti, atideda skrydžius. Na gal mums pasiseks ir mes grįžime laiku.

Ačiū visiems kas skaitė blogą, tikiuosi jis Jums patiko, susitiksime greitai Lietuvoje. Iki.