11 d. Tęsiame žygį motoroleriais – Tanjung Aan beach, Mawun beach ir Sasak Village

Ryte reikėjo rasti tinkamą vietą, kad būtų netamsu Aidui apsiskusti, nes visi namukai, kuriuose buvome apsistoję, yra nerealiai tamsūs, kambaryje dega tik viena lemputė ir ta energiją taupanti, itin blanki, nieko nešviečianti. Teko išardyti spintelę ir išsinešti veidrodį į lauką, kad jis matytų save normaliai veidrodyje ir nesusipjaustytų besiskusdamas. 

Beje, aš net savo kelionės įspūdžių negaliu normaliai aprašyti, nes rašau tamsoje, su telefonu pasišviesdama į klaviatūrą, kad bent kažką įmatyčiau... O tada vėliau atsidarau ir matau krūvą rašybos klaidų... Ech... Gal grįžus prisėsiu kada ir ištaisysiu jas, o kol kas stenkitės nematyti mano klaidelių ;)

Skutimosi procesas lauke, nes viduje namelyje tamsu kaip...šiknoj

Tęsėme savo žygį motoroleriais, kurį pradėjome jau vakar ir pirmoje dienos pusėje aplankėme Tanjung Aan paplūdimį. Ten, kaip ir visuose kituose paplūdimiuose, paprašė 10 000 rupijų (0,70eur) už parkingą, tai ir nepasilikome ten, važiavome toliau apsidairyti po Lombok salą. Sekantis mūsų aplankytas taškas - Sasak village. Jis yra sukurtas ne turistams, o išlikęs autentiškas, jame gyvena realūs Sasak tautos žmonės. Kad būtų įdomiau, pasiėmėm vietinį Sasak kaimo gyventoją – gidą, kad ne tik pavedžiotų po kaimą, bet dar ir papasakotų apie savo kasdienybę ir gyvenimą čia.

Žygis motoroleriais

Offroud'iniai keliukai

Gidas mums visiems keturiems kainavo 150 000 rupijų (10 eur). Jis tikrai daug papasakojo, labai stengėsi žmogelis ir buvo vertas tų pinigų. Iš dalies tai gal mes jam permokėjome, nes vėliau mačiau kaip ateina vietiniai indoneziečiai čia ir duoda po 10-20 tūkstančių rupijų, na bet jie klaidžioja šitame kaimelyje vieni, nelydimi Sasak gyventojo ir negirdėdami įdomių istorijų

Sasak village – visi čia gyvenantys gyventojai yra vienas su kitu giminės. Mūsų gido teigimu, dabar šiame kaime yra likusių 150 namų ir čia nėra nei vieno svetimo žmogaus iš išorės, nes jie negali tuoktis su jokiu kitu žmogumi už Sasak kaimo ribų. Taigi, čia, šitame Sasak village auga jau 15 karta. Paklausus apie išsigimimus, gidas tik nusijuokė ir pasakė – „Ne, nieko panašaus, išsigimimų nebūna, na gal truputį kvaili tik visi gimsta“. Reikėjo suprasti, kad protinė negalia, tai norma...

Sasak išpažįstama religija -  induistų, pagonių ir musulmonų mišinys, o greičiau tai kratinys. Tiki kažkuo po truputį iš kiekvienos iš paminėtųjų religijų.

Sasak village vedybos. 
Tuokiasi su pusseserėmis ir pusbroliais. Norit tuoktis, pagrobia būsimą nuotaką ir laukia kol tėvai nepyks, tada grįžta ir susituokia. Jei prašo moters tėvų vedybų, tai laikoma grubiu ir nemandagiu elgesiu pagal jų tradicijas. Jei pagrobta moteris atsisako tekėti ir pabėga atgal pas tėvus, ją pagrobęs vyras moka baudą. 

Sasak village laidotuvės. 
Laidoja be karsto, visą kūną deda į duobę, susuktą į baltą drobę. Po 100 dienų uždeda paminklą (akmenį) ant kapo, išraižo vardą, datą. Praėjus 100 dienų  po mirties, pjauna jautį arba ožį, bet ne karvę. Karvę aukoja tik gyviems, o ne mirusiems. Aukoja tam, kad mirusiąjam viskas gerai sektųsi pomirtiniame gyvenime.

Sasak Village amatai. 
Vienos moterytės verpia siūlus, kitos audžia rankomis, dar kitos - siuva. Kad nemiegotų ir dirbtų kiaurą parą, joms duoda kažkokių lapų, sumaišytų su sumaltais koralais, pakramtyti. Tada jos gauna energijos ir gali dirbti ilgai nemiegojusios. Kai kurių net lūpos raudonos nuo to tonizuojančio "kramtalo".

Philips įvedė šiam kaimui elektrą

Moteris, dirbanti kiaurą parą

Dar viena bitutė darbininkė

 

Yra kaime ne tik gamybos, bet ir pardavimų skyrius :)

Per patį vidudienio karštį pasislėpėm kavinėje ir skaniai papietavome, vėliau grįžome namo, truputį palaukti kol saulė nebus tokia „aštri“. Iš dalies netgi džiaugiuosi, kad mano bendražygiai tokie lepūs ir jautrūs Indonezijos saulei bei karščiui, nes kol jie gaivinasi kondicionieriumi ir snūduriuoja, aš sėdžiu lauke karštyje (nes tik čia šviesu) turiu laiko savo rašliavoms.

Mano pietūs (Seafood curry) - skanu, gardu

Tuno grill kepsnys

 

Po geros valandos, sėdome ant motorolerių ir patraukėme į kitą Lombok salos pusę – Mawun beach. Nerealaus dydžio ir grožio šis Mawun paplūdimys ir kokios jame aukštos bangos... Tikrai Lomboke yra daug gražių vietų, man net keista, kad čia nėra turistų. Čia juk ir pigu, ir gražu. Na, kol kas dar nemačiau iš arti Balio paplūdimių. Gal kai pamatysiu, suprasiu, kodėl visi kaip išprotėję veržiasi į Balį. O kol kas be proto džiaugiuosi, kad esu čia - Lombok saloje, kur dar nėra itin išvystytas turizmas, kur vietiniai ateina su tavimi pabendrauti ir viskas ko jie kukliai paprašo, tai tik bendra foto.

Mawun beach... Tobulas paplūdimys ir nėra turistų

 

Vakarėjantis paplūdimys ir vietiniai - mūsų naujieji draugai

Jie laukė to momento, kada pagaliau galės nusifotografuoti :)

Kad ir kaip čia gera ir smagu, kad ir kaip čia ramu ir norisi likti amžinai, bet rytoj jau pajudėsime iš Lomboko į Balį. Paskutinį vakarą dar nuėjome į paplūdimį, esantį prie pat mūsų gyvenamosios vietos, stebėti žvaigždžių. Išsitiesėme ant smėlio, žiūrėjome į dangų ir ilgai tylėjome. Žvaigždės buvo ryškios ir... visiškai kitokios nei matomos Lietuvoje, nes čia pietų pusrutulis, o ne šiaurės. 

10 d. Lombok - oho, kaip čia gražu... Arba kitaip 3P - paplūdimys, pareigūnas, poilsis

Taip… Naktis buvo labai įdomi. Iš vien po langais staugė šunys. Vienas pradėdavo, o kiti jau prisijungdavo ir pastiprindavo jo kaukimą... Be šunų triukšmo dar ir kriauklė naktį sprogo, vanduo pradėjo vonioje tekėti velnias žino iš kur. Užsuktas kranas, o kriauklė pilnut pilnutėlė ir vanduo vis kilo aukštyn ir veržėsi per kraštus. Tai teko pabūti santechnikais vidurnaktį. Dar per lubas lakstė driežai, kurie skleidžia įdomų garsą, tarsi cypčioja. O driežų tai čia daugybė, jiems čia idealios sąlygos gyventi – karšta ir drėgna. Jau lyg ir užmigau, kai kokią trečią nakties pradėjo giedoti gaidys. Jis turbūt gyvena kita laiko juosta, nes ne ryte, o naktį sumąstė giedoti. Nutilo gaidys, atsibudo šunys. Vėl kaukė – tai po vieną, tai po kelis.

Nelabai kokybiškai išsimiegojau, bet vis tiek kėlėmės  anksti, kad kuo anksčiau pradėti savo žygį motoroleriais iki kitų paplūdimių, esančių šalia Kuta miesto. Vienas jų – kiek domėjausi – turėtų būti pats gražiausias ir geriausias šioje saloje – Selong Belanak beach.

Selong Belanak beach

Ir tikrai, šis paplūdimys nenuvylė, o griaučiau nustebino. Tai pats gražiausiais paplūdimys matytas per visą šią kelionę. Žiūri į jį ir supranti, kad tikriausiai kažko gražiau pamatyti jau turbūt neįmanoma... Ir gera, ir gal net liūdna tuo pačiu. Matant tokį pribloškiantį vaizdą, pamiršti viską pasaulyje – akys raibsta nuo jūros žydrynės, galva svaigsta nuo bangų mušimosi  į krantą, širdis spurda iš laimės...  Pasuku galvą į kairę, ten fantastiškai gražu, pasuku į dešinę ir toliau svaigstu... Ne veltui skaičiau, kad šis paplūdimys vienas gražiausių Lombok saloje. Čia įsikūrę keli bariukai ir maistas ne kosmosą kainuoja, nors atrodytų, kad esant tokioje gražioje vietoje, pajūry, Europoje mokėtum mažiausiai dvigubai nei valgydamas mieste.

Selong Belanak beach

 Visiškas chill‘as, užbūrė šitas paplūdimys mane. Čia laikas tarsi sustoja... Sėdi pavėsyje, pietauji ir netgi karvių banda, pasirodžiusi akiratyje, nesukelia jokios nuostabos. Viskas atrodo taip, kaip kad per televizorių Full HD vaizdelius žiūrėtum. Kas labiausiai man patinka čia, kad čia nėra žmonių, tik keli, bet ir tie - vietiniai, kavinių ir barų savininkai bei banglentininkai, ieškantys gerų bangų. O sąlygos šiam sportui čia tikrai idealios, nes jūra kažkiek pabūna rami, o tada vėl pradėda šniokšti.

Karvių banda pajūryje

Pietūs pajūry

Skanieji vaisių kokteiliai

Benzino kolonėlė

Važiuojant namo iš gražiojo paplūdimio, stabtelėjome pusiaukelėje tiesiog nufotografuoti kelis kadrus. Sustojome aišku pakelėje, o ne kokioje aikštelėje. Ir matom kaip atvažiuoja pareigūnas – policininkas su motoroleriu. Jis mus pravažiuoja, prilėtina, sustoja... Nulipa nuo savo transporto priemonės ir eina link mūsų... Oops... Aš juk neturiu teisių, iki šiol vis dar nesugebėjau jų pasikeisti... Tai net neėmiau ir senųjų į kelionę, nes čia jos negaliotų. Truputį sunerimau ir laukiu kas bus toliau. Jis priėjo prie mūsų rimtu veidu ir prisistatė – „Hello, I am a policeman“. Pasisveikinome ir mes su juo. Tada jis išspaudė mažą šypsenėlę ir paklausė – „Can I take photo with you?“ O, šaunuolis, dokumentų netikrins, jam tik rūpėjo įsiamžinti su mumis. Lietuvos pareigūnai galėtų pasekti jo pavyzdžiu ir nebausti, o geriau tik fotografuotis :)  

Pareigūnas, kuris norėjo ne dokumentų, o foto su mumis

Prie mūsų namų ne ką prastesnis - Kuta beach

Pabaigai, trumpai apie Lombok salos ypatybes.

Maistas. Maistas Lomboke mažai skiriasi nuo Gili valgyto, bet tikrai skanesnis nei Javoje. Čia yra ne tik sausų ryžių, bet ir visokių sriubyčių, na ir žinoma mano mėgstamiausio patiekalo – curry su kokosų pienu. Populiariausias patiekalas visoje Indonezijoje – Nasi Goreng – tai ryžiai su keptu vištos gabaliuku, keptas kiaušinis šalia ryžių patiektas ir dar šaukštas aštriai pakepintų daržovių.

Vanduo. Geriamas vanduo kainuoja pigiai. 1,5 l – 4200 rupijų (0,25 EUR). 
Alus. Lomboke alaus parduotuvėse pirkti nėra, nes čia musulmonų itin tankiai apgyvendintas kraštas, beje kaip ir visa Javos sala. Pigiausias alus bare kainuoja 35 000 rupijų (2,20 eur). Populiariausias alutis – “Bintang”, ir  kiekis jo ne 500 ml, 620 ml. Lengvas, pakankamai skanus, netgi man nemėgstančiai alaus.

Žmonės. Tikrai draugiški, visada norintis padėti, lyg ir pinigų už tai nesitikintis ir tikrai nereikalaujantis. Nes pamenu, kai prieš kelis metus buvau Sumatroje (Sumatra - didžiausia Indonezijos sala), ten jeigu kas tau padeda, tai duoda suprasti, kad tikisi piniginio atlygio...

9 d. Indonezija. Judame toliau - į Lombok salą

Gražu čia Gili salose, bet... jau užsibuvome net tris paras vienoje vietoje ir aš jau pasiilgau nesūraus vandens. Nors kūnas jau priprato kas rytą gauti dozę druskos iš dušo, tačiau plaukai reikalavo gėlo vandens, šampūno ir visų kitų „patogumų“.

Sumąsčiau, kad reikia plaukti į salą – Lombok, nes joje itin mažai turistų, atostogauja daugiau patys indoneziečiai nei užsieniečiai. Tik dabar laukė rebusas kaip išvykti iš šios salos ir kaip nusigabenti iki Lombok salos pietinės dalies – Kuta miestelio, bet nepermokant kaip turistams. Susikrovę daiktus atėjome į uostą, kur laukė daugybė kioskų, kuriuose pardavinėja kelto bilietus – speed boat (greitoji valtis) arba public boat (viešasis transportas). Speed boat kainos svyruoja nuo 250 000 (17 eur) iki 100 000 rupijų (7 eur), o public boat tekainuoja 12 000 rupijų (~1 eur). Gerai būtų plaukti su pigiu viešuoju, bet pasirodo nėra jokio tikslaus išplaukimo laiko. Į šį keltą turi susirinkti minimum 35 žmonės, kad jis pajudėtų iš vietos... Paklausiau kiek jau žmonių laukia šio kelto, atsakymas buvo „9, jums dar liko sulaukti 26”. Sekantis mano klausimas buvo - "kiek gali tekti laukti tų likusių 26", o atsakymą gavau tokį – „Įvairiai, gal dvi valandas, o gal ir tris ar keturias“. Viskas aišku, su viešuoju keltu neplauksime, nes gaila laiko. 

Keltas - greitasis laivas

Nusipirkome pigiausią bilietą greituoju laivu (75 000 r / ~5 eur), kuris perkėlė į Lombok salą per 7 minutes. O ten krante vos iškėlus koją iš kelto, užpuolė būrys taksistų, mini autobusų vairuotojų ir dar velniai žino kokių vadybininkų, kurie klausinėjo kur mes vykstame. Ėmiausi iniciatyvos – pasiginčyti su jais, numušti kainas ir sutarti, kad nuvežtų į Kutą - Lombok salos pietinį paplūdimį.

Pasiūlymų išgirdau visokių, pradedant autobusu, kurio kaina žmogui 250 tūkstančių (17 eur), baigiant taksi, kurio kaina 550 tūkstančių (38 eur) už visą mašiną. Logiška, kad su autobusu nevažiuosime, nes mums keturiems pigiau važiuoti taksi. Beje, atstumas nuo šiaurinio uosto iki Kutos ~88 km. Truputį pablefavau, dar gal ir balsą pakėliau, išvadinau plėšikais, kad tiek pinigų nori ir galų gale suderėjau gerą kainą – 300 tūkstančių rupijų (21 eur) už visą mašiną ir kai išdalini šią sumą ant mūsų keturių, kaina nebegąsdina. 

Atvykome į Kutą po gerų dvejų valandų, nes vairuotojas mus vežė su  visiškai nauja mašina, dar net celofanai nuo sėdynių nebuvo nulupti, tai vairavo jis perdėtai atsargiai, o kelias buvo itin vingiuotas ir staigiai kylantis tai aukštyn, tai krentantis žemyn.

Taip, atvykome... Hmmm... Kuta... matau savo pakeleivių veidus, jie ne itin patenkinti tuo vaizdu, kurį mato pro taksi langą. Vienas jų net perklausia – „Ar mes tikrai čia atvykome?“. Man ir pačiai vaizdas truputį neraminantis, nes čia tuščia, nieko nėra, tik jūra ir keli kioskai... „Einam toliau šiuo keliu, pajūriu, rasime kur apsistoti“ – pasakiau aš ir pati vyliausi, kad tik taip ir būtų... Nes nuo kelio visi tie vadinamieji „home-stay“ atrodė nykiai. Ir su sunkiomis kuprinėmis ant pečių eiti vidurdienį ne itin malonus reikalas, taigi vos tik pamačiau pirmą vertą dėmesio nakvynės vietą, čia ir užsukau – „Seger Reef Homestay“. Ir mano nuojauta manęs neapgavo. Puikūs nameliai, tvarkingi, erdvūs, yra karštas vanduo, jis nesūrus ir kaina juokingai maža lyginant su kitomis nakvynės vietomis – 150 tūkst. rupijų (10 eur). Tiek esame mokėję tik pas bungą-men‘ą, už tuos bungallow, kur be jokių patogumų ir karštis viduje +45.

P.S. Tų bungallow savininką praminėm Bunga men'u, nes jis atrodo kaip tikras banglas, ilgais plaukais ir visas juodas, beveik sudegęs.

Seger Reef homestay - tik 150 tūkst. rupijų

Kai pradėjome ieškoti kur galėtume pavalgyti, vis tik atradome kad miestelis ne tuščias, yra čia to veiksmo, bet tikrai nėra turistų, tik patys vietiniai atostogauja. Taigi mes čia vėl įžymybės, vėl visi prašo „foto, please foto“.

Kukli kavinukė - bet maistas tobulas

Patiekalai patiekaliukai... Niamy niamy...

Vietinis vunderkindas, antrokas, kuris žinojo visas pasaulio sostines

Ryt nuomosimės motorolerius, lėksime į aplinkinius paplūdimius. Beje, Kuta paplūdimys daug gražesnis nei taip jau išgirtųjų Gili salų, iš kurių mes šiandien čia atvykome. Jis švarus, tvarkingas, vanduo taip pat žydras, o krantas - ne akmenys, bet smėlis, tik toks stambus, kaip kokios sorų kruopos.

Sorų krupos, oi t.y. paplūdimio smėliukas

Kuta paplūdimys saulei nusileidus už kalnų

Kai esi čia, kur šilta, kur žydra jūra, negali patikėti kad šiandien yra Kalėdos. Tuo labiau čia Kutoje vien musulmonai, jie tikrai nešvenčia Kalėdų, o kadangi turistų čia nėra, tai ir mūsų jie nesveikina su šia diena. Gili salose buvo šiek tiek užsieniečių, tai Kūčių vakarą, vaikščiojant gatvėmis, mums visi indoneziečiai šaukė „Merry Christmas!”. 

Gili salose buvo labai daug katinų, o Lomboke – daug šūnų. Jų čia pilnas paplūdimys, jie vaikštinėja gaujomis, bet žmonių nepuola (bent jau kol kas). Laksto, laksto, sustoja, pradeda staugti, kaukti, pjautis tarpusavyje ir vėl toliau laksto... 

Vakare bariuke susipažinome su keistuoliu vietiniu, kuris moko plaukti su banglentėmis, ir mums siūlo pamokas. Kainuoja šis malonumas 350 tūkst. (~24 eur). Labai norėčiau, bet netikiu kad pavyktų išmokti :) Jis patikino, kad visus išmokino, o jeigu neišmokys tai pastatys mums alaus. Labai jau save gyrė jis. Atsinešė visokių sąsiuvinių, užrašų, kur klientai palikę atsiliepimus. Beje, gėrė jis kažkokį keistą savo atsineštą vyną, susipylęs į plastikinį butelį. Pasiūlė ir mums. Vaikinukai paragavo, aš ne itin troškau pajausti jo pigaus skonio. Tada jis pasigyrę, kad tai vietinis vynas, na tada ir mes pasidalinome su juo savo vietiniu Lietuvos gėrimu - samagonu. Apsipurškė vyrukas, bet paskui gėrė lyg niekur nieko... O samagoną aš vežuosi į kiekvieną kelionę, užgeriu mažą gurkšniuką jo prieš kiekvieną neaiškų valgį. Ir niekada neturiu skrandžio problemų. Tfu. Tfu. Tfu!

Visai patrauklus ir mielas šitas Kuta miestukas, man čia jau pradeda patikti. Labiausiai turbūt žavi faktas, kad čia tuščia, t.y. nėra užsieniečių. Man visada patinka dar mažai praminti takai, nemėgstu turistų gausiai lankomų vietų...
Šiandien rašymo gana, jau pats laikas ilsėtis, nes rytoj laukia trip'as (kelionė) su motoroleriais.