17 d. Balio pietinis taškas - Ulu Watu Temple, bauda policijai ir…pavogti pasai

Jau vakar iš vakaro buvau suplanavus mums visiems žygį su motoroleriais į Balio pietinį tašką - Ulu Watu Temple (šventykla). Papusryčiavome (priminsiu, pusryčiai priklauso už dyką mums šiame "Adus beach Inn") ir viešbučio registratūroje paprašėm dviejų motorolerių, nes kai atvykome čia, iš karto pasidomėjome ar jie nuomoja šias transporto priemones. Tuo metu, sakė nuomoja ir dar gi pigiai - 50 000 (3,5€). O dabar jau sako, sorry, neturim, viskas išnuomota. Ir pasiūlė eiti į gatvę. O taip, ten juk eini gatve ir tau 20 kartų pasiūlo einant pro šalį ant kiekvieno kampo - "Motorbike? My friend, motorbike?" Tai pagalvojau, kad ir dabar nekils jokių nesklandumų. Deja... Tik išėjus į gatvę ir pradėjus klausinėti "Motorbike for rent?", gavome atsakymą - "no motorbike, all rented already". Praėjome visą pagrindinę gatvę ir visur gavome arba tą patį atsakymą, arba kosminę kainą - trigubai didesnę nei įprastai. Tada supratau, vakar buvo sausio 1, visi dar blaivinosi po Naujųjų šventimo, o šiandien jau sausio 2d., tai visi išsiblaivė ir sujudo, sumąstė kažkur pakeliauti po aplinkinius miestelius.

Vargais ne galais, po geros valandos, turėjome ir mes motorolerius. Sumokėti teko  beveik dvigubai nuo įprastos kainos (vietoj 50 000 paklojome 70 000 rupijas).

Nuo Kutos iki Ulu Watu - tik 25 km, bet eismas toks užkištas, kad važiavome net porą valandų. Įėjimas į pačią šventyklą žmogui kainavo 20 000 rupijų (1,40€). Šventykla pastatyta ir dedikuota jūros sieloms, beje ji stovi ant aukštos uolos, kurios krantus skalauja Indijos vandenynas. Čia taip pat pilna beždžionių, kurios terorizuoja atvykėlius ir bando iš jų nugvelbti tai, kas jų akimis yra vertinga ar valgoma.

Ulu Watu Temple iš kairės pusės - aukštai ant skardžio

Takas palei jūrą, kur priėjus jo pabaigą, galima gerėtis Ulu Watu šventykla iš kairės

 Atvykus galima pasivaikščioti ant aukšto skardžio ir iš abiejų pusių įvertinti Ulu Watu šventyklos grožį, nes įėjimas į pačią šventyklą atvykėliams yra neprieinamas, tai gali padaryti tik vietiniai, kurie neša aukas dievams ir gerosioms dvasioms, nes blogosioms aukoja tik už šventyklų ribų. Balio gyventojai tiki, kad reikia aukas nešti tiek gerosioms, tiek ir blogosioms dvasioms, nes ir pats žmogus nėra nei blogas, nei geras. Visada yra pusiausvyra tarp blogio ir gėrio. Bet žmogus privalo stengtis būti labiau geresniu, nei blogu. Todėl ir aukas aukoja abejoms pusėms. Jeigu neaukos blogosioms dvasioms – jos įsisiautės ir užvaldys gėrį, viešpataus tik blogis pasaulyje.

Važiuojant pakeliui namo, stojome Jimbaran mieste, jis įsikūręs pajūry ir turi gražų, balto smėlio paplūdimį, netgi daug gražesnį nei, kad yra Balio Kutoje. Jimbaran mieste yra daug seafood‘o restoranų, nes rytais – žvejai grįžta iš naktinės žvejybos ir 6:00 val. jų laimikis jau būna išpirktas. Į vieną iš tokių restoranų, užsukome ir mes. Nustebino žemos kainos ir didelės porcijos, bei švara ir tvarka. Lėkštės švarios, nesuskilusios, šakutės neišlankstytos, sienos neišpeckiotos. Visiškai nebūdinga Indonezijos warungams :)

Gardieji vaisių kokteilai 

Ayam bakar - 30 000 r / 2,10 eur

Cah Kangkung Seafood - 20 000 r / 1,40 eur

Važiuojant jau link namų, sustabdė policija, bet aš nestojau, apsimečiau kad nematau ir nuvažiavau toliau. Mes išsisukome, bet už kelių metrų važiavo draugai, sustabdė juos... Susimokėti teko baudą už tai, kad Europietiškos teisės Indonezijoje negalioja, čia reikia gauti laikinas teises. Tą padaryti trunka kelios dienos. Korumpuotasis policininkas prašė 500 000 (49 eur), bet gavo tik 300 000 rupijų (21 eur).

Šiandienos neskalandumai, deja, bet nesibaigė bauda policininkui... Vakare išėjome pasivaikščioti, bet ne nuzulintomis ir jau gerai žinomomis Kutos gatvėmis, bet truputį tolėliau nuo viso naktinio šurmulio. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad taip nutiks, bet einant viena iš menkai apšviestų gatvių, prie mūsų itin lėtai privažiavo motoroleris su dviem vyrukais ar tai vaikinukais. Kadangi mes ėjome vorele, vienas paskui kitą, kad nemaišyti eismui, tai jie privažiavo prie pirmojo ėjusio voroje, t.y. prie Irmos ir čiupo už jos rankinės, kurią ji nešė persimetus per petį ir... nuvažiavo... O ten buvo... pasai... Ne visų mūsų keturių, tik dviejų žmonių, bet vis tiek, tai dokumentas, be kurio tu negali išskristi iš šalies... Vytis juos buvo beviltiška, nes tai įvyko taip greitai, kad kai ji pradėjo cypti, mes pagalvojome, kad jai per koją pervažiavo su motoroleriu. Kol supratom kas įvyko, jų jau net akiratyje nesimatė. Staigiai pasigavome pirmą pasitaikiusį policininką, jis pasakė kreiptis į pagrindinį ofisą, bet nėra skirtumo ar tai darysime dabar naktį, ar rytoj ryte. Staigiai grįžome į viešbutį, užblokavome visas banko ir kreditines korteles, kurios buvo toje rankinėje, dar pasitikslinome su banku, kad vagys nespėjo padaryti jokių mokėjimų. Taigi iš viso dingo: telefonas, du pasai, banko kortelės ir 500 000 rupijų (35 eur). Na ne tiek ir daug, svarbu patiems nieko nenutiko.

Tik dabar galvos skausmas – kaip išskristi iš šalies? Sausio 5 dieną mes dar turime vietinį skrydį: Kuta – Džakarta. Lietuvos ambasados Indonezijoje net nėra, reikia kreiptis į Vengrijos ir ten tvarkytis dokumentaciją. Bet ambasada yra Javos saloje Džakartoje, o mes esame labai toli... Balio saloje Kutoje. Net ir kelionė taip susiplanavom, kad tris paras nesibelsti autobusais ir traukiniais iki išskridimo namo, tai pirkome lėktuvo bilietus nuo čia kur esame dabar, tiesiai į Džakartą.

Ryt kreipsimės į tą vietinį policijos skyrių ir rašysime pareiškimą dėl vagystės. Kiek paskaitėme internete ir pasiklausinėjome patruliuojančių policininkų, tai Indonezijos aviakompanijos leidžia skristi be pasų kai skrydis yra vidinis. Tai tas jau labai gerai, iki Džakartos spėjame, o ten turime  dvi dieneles nepilnas iki skrydžio namo, kad rasti Vengrijos ambasadą ir pasigaminti laikinus dokumentus, leidžiančius išskristi iš šalies... 

16 d. Balis. Kuta. Poilsiukas, tinginiavimas ir karštis

Ši diena - tingi, rami, be skubėjimo, tik poilsis, maistas, maudynės baseine (pasirodo mūsų viešbutuke yra dar ir baseinas!), maudynės jūroje, vėl maistas, poilsis ir vėl maudynės bei mini shopingas.

Įdomu buvo nulėkti iki jūros ir pasižiūrėti kaip ji atrodo po Naujųjų metų fejerverkų. Nes vakar čia buvo pilna žmonių, tai galvojau, kad bardakas totalus bus pajūryje. Na panašiai ir buvo... Tik jau bepradėtas tvarkyti – pilna pakrantė sustumtų šiukšlių krūvų.

Pajūris po Naujametinės nakties - pilna fejerverkų liekanų

Benzinas parduodamas Kutoje Absoliuto buteliuose

Kai po maudynių jūroje išalkome, užsukome papietauti į vietinį Warung'ą - atrodo ne itin patraukliai, bet maistas tobulai skanus ir velniškai pigus. Visi patiekalai kainuoja nuo 1 eur iki 2.

Warungo virtuvė. Pietūs žmogui kainavo ~1 EUR

Warungo bosas

Baro reklama

Per patį pietų karštį, aplankėme kelias parduotuvėles. Mums merginoms atrodė, kad tik kelias, vaikinukams - keliasdešimt. Pavargo jie truputį mūsų laukti, tai vos tik kur užeidavom, jie prie durų prisėsdavo ir ... snūduriuodavo.   

Vyrai, laukiantys kol mes shopinamės

Vakarienei pasirinkome visiškai totaliai vietinio maisto warung, skambiu žaidimuko pavadinimu "Pacman". Na įdomu ar būsime patenkinti maistu. Išvaizda visiškai biudžetinė, turistai čia tikrai neužsuka, lankosi tik vietiniai ir mes. Užsisakiau Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€). Įdomus skonis ir man jis tiko, patiko. Kadangi viduje stovi tik du staliukai, tai vietiniai užsisako maisto išsinešimui. Pakuoja ne į dėžutes kaip kad pas mus, o į maišelius deda tiek maistą, tiek ir padažus supila.

"Pacman" warung virėjas

Mano vakarienė - Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€)

Kaip jau ir minėjau, šiandien visa diena buvo tokia, galima drąsiai teigti, valgymo, poilsio ir maudynių, t.y. totalaus tinginiavimo. Reikia ir tokių dienų atostogose, nors man asmeniškai labiau patinka vis tik kažką veikti, o ne gulinėti paplūdimyje... Nieko tokio, ryt tinginiavimui - galas, mano planuose - kelionė motoroleriais į Balio salos pietūs. Beje, eismas čia tragiškas, labai daug mašinų, kurios užkiša visas gatves. Jeigu čia būtų vien tik motoroleriai, kaip kad tarkime yra Vietname, būtų daug paprasčiau vairuoti ir   ir pravažiuoti, nesusidarytų milžiniški kamščiai.

Pabaigai. Keistas tas liūčių sezonas, kai nėra nei lašo lietaus jau gera savaitė. Netgi naktimis čia nebelyja... Labai karštas oras, labai tvanku. Jau net patys vietiniai vaikšto ir šluostosi nuo veidų prakaitą bei meldžia savo dievų lietaus. 

15 d. Balis - Kuta, Naujieji metai, +35 šilumos

    Ryte mūsų vėl laukė prabangūs pusrytukai - kava, vaisiai, omletukas, blyneliai, ryžiai su daržovėmis. Tikrai geras šitas home-stay "Bali Spring Cottage" ir pigus. Sakyčiau, kad kokybė gerokai pranoksta jo kainą. Šeimininkai svetingi, linksmi, paslaugūs. Šį rytą padėjo mums vėl - pasiūlė pigesnį, nei gautume gatvėje, transportą - savo automobiliu su vairuotoju nuvežti mus į Balio pietus - Kutą. Paprašė už tai 250 000 rupijų (~17€).

    Taigi, jau pusiaudienį mes buvome Balio salos – Kutoje. Oho, kiek čia daug žmonių, koks čia užkištas eismas, kiek mašinų, motorolerių. Kažkaip jau buvome atpratę nuo tokio šaršalo, o čia matomai jo neišvengsime. Kitą vertus, taigi šiandien naujieji metai, tai tų žmonių visur pilna.

    Kutoje jau sunku rasti jaukius bungalow ar home-stay, čia daugybė gigantiškų daugiaaukščių viešbučių, bet juose tikrai nėra noro apsigyventi. Truputį paklaidžiojus atokiau nuo pagrindinės gatvės (galėtų vadintis Palangos Basanavičiaus alėja tikrai) ir sugaišus gerą valandą, pavyko rasti atokią vietą, su įvairiausiais augalais ir palmėmis apsodintu sodeliu ir jaukiais nameliais su terasomis. „Adus beach Inn“ - va čia tikrai puiku ir nekvepia didybe ir labai arti jūros. Dar ir kainą pavyko nusiderėti nuo 400 000 (28 eur) iki 300 000 (21 eur) už namelį.  

"Adus beach Inn" - jaukūs nameliai žaliame sodelyje

Tvarkingas ir vidus, patogi lova ir netgi yra oro kondicionierius

     Kaip visada, atvykus į naują vietą, radus tinkamą nakvynę, norisi ir tobulo maisto, kadangi čia kavinių – restoranų yra daug, reikia išsirinkti tinkamą. Buvome užmatę neblogą, beieškodami kur apsigyventi, taigi ten ir pietavome. Maistas skanus.

Skanu - žuvienė, tuno steikas ir ryžių makaronai su jūros gėrybėmis

+35 šilumos ir Naujametinė eglutė fone

Naujametinė vakarienė - avokado ir krevečių salotos

Kadangi šiandien naujieji metai, tai grandiozinių planų nerezgėme, tiesiog mėgavomės šiluma, maistu, poilsiu, niekur per daug neskubėjome. Naujametinę vakarienę valgėme tame pačiame restoraniuke kur valgėme pietus, tada vėliau prisipirkome krūvą vaisių ir pagaliau prasukome savo visos kelionės metu tąsytą, vežiotą viskiuką. Pakėlėme taurę vieną kita už naujuosius metus ir nuskubėjome prie jūros. O ten... Minios žmonių, policijos patruliai, greitoji... Visus įtartinus policija tikrina, gal tiesiog dėl saugumo ar kokių sprogmenų neturi. Fejerverkų lietus šaudė jau net nuo 10 valandos vakaro, o lygiai vidurnaktį – pasipylė tikras lavina petardų, fejerverkų. Turbūt tiek žmonių vienoj vietoj tik per Selo koncertą esu mačiusi, o čia jų turbūt net daugiau buvo tikrai. Pilnos gatvės, pilnas pajūrys...

Su Naujais Metais visus! Siekite savo svajonių, siekite savo tikslų. Gyvenimas yra nuostabus ir jis duoda mums tiek daug progų – naudokitės jomis, šypsokitės, nesipykite ir rinkite karmos .

14 d. Monkey Forest šventykla ir Ubud turgus

Monkey Forest šventykla – pačiame Ubud mieste, net nereikėjo samdyti transporto ar nuomotis motorolerių. Beje, už vakarykšti privatų vairuotoją visai dienai su kuru ir gera patogia mašina (su kondicionieriumi) sumokėjome tik 450 000 rupijų (31 eur). Taigi žmogui visos dienos komfortabili kelionė gaunasi tik ~7,5 eur.

Įėjimas į Moneky Forest kainavo 15 000 r (1 eur). Šventyklos teritorijoje laisvai laksto koks šimtas beždžionių. Nėra jos itin draugiškos... Ateini ir turi nieko nesinešti rankose, nes jos viską bando atimti, o jeigu neatiduodi – kanda ir daro tą skaudžiai, netgi su giliais pažeidimais. Kaip, beje, nutiko mūsų kelionės draugui - Donatui... Jis kuprinės išorinėje kišenėje turėjo plastikinį maišelį, beždžionė jį užmatė ir jau bėgo link jo derinti jos akimis matomą ir suvokiamą - vėjyje traškantį daiktą. O mes likusieji, kaip tik baiginėjome skaityti šios vietos lankymo taisykles, viena iš jų buvo „Nesineškite į teritoriją maišelių, plastikinių butelių, o jei jau atsinešėt ir beždžionė bando atimti, atiduokite, nesipriešinkite“. Na ir beždžionė staigiai pradėjo bėgti link Donato, o mes visi pradėjom rėkti: „Maišelis, maišelis!”. O jis dar nebuvo skaitęs taisyklių ir suprato, kad reikia saugoti maišelį ir kai beždžionė bandė atimti iš jo maišelį, jis patempė jį atgal iš jos rankų... Na ir gavo gerą smūginę beždžionės kampaniją - įkandimą iki kraujų... Aišku, mums iš šono bežiūrint buvo juokinga, jam – nelabai. 

Pilkosios makakos, pastojusios mums kelią

Chillas ;)

Įpusėjus vidurdieniui, beveik neįmanoma būti lauke ant saulės. Kadangi Ubud miestas kiek tolėliau nuo jūros, tai tas karštis toks tarsi... sausas. Visada tokiu metu jau lendam į pavėsį – pietaujame, geriame šaltus vaisių kokteilius. Tai ir šį kartą radome puikią vietelę – „Gusti Warung Bali“. Jau pastebėjau, jeigu pavadinime yra žodis „warung“ – tai reiškia bus ir pigu, ir skanu. Beje, „warung“ vietinių kalba, reiškia - maža vieta užkąsti.

Otak Tahu Santan Bongkot - tofu su imbiero ir kokosų padažu

Tikrai įdomus šis "warung", į kurį užsukome. Aš užsisakiau Otak Tahu Santan Bongkot - tofu su imbiero ir kokosų padažu ir prie jo, kaip ir prie beveik visų azijietiškų patiekalų, davė dar ir ryžių. Paragavau, skanu ir truputį egzotiška. Aštrumas jaučiasi, bet ne nuo čili, o nuo imbiero. Pagrindinių patiekalų nepakako, dar užsimanėm saldesnių, ale vietinių desertų. Visų jų kaina - po vieną euriuką. Bubuh injin - juodųjų ryžių košė su kokosų pienu, ruduoju palmių cukrumi - saldu ir skanu. Kitas desertas - Pisang Raj. Šio warung meniu, anglų kalba, jis pavadintas bananų koldūnai. Hmmm, tikrai įdomus ir dar neragautas desertas - bananai apvolioti ir apkepti kažkokioje keistoje tešloje tarsi tempūroje ar panko trupiniuose, bei patiekiami su palmių cukraus sirupu. Sėdėjome ne ant kėdžių, o ant žemės prie žemo stalo. Valgyti buvo visai patogu sėdint lotoso pozoje.

Ne ant kėdžių, o ant žemės sėdėjome

Pisang Raj - bananų "koldūnai"

Bubuh injin - juodieji ryžiai su kokoso pienu

Turgus ir derybų procesas. "Good for me, good for you!" - visi kaip vienas pardavėjai įsikandę šią frazę kartoja kai bandai derėtis kainą. Pradinę kainą jie šauna visiškai lempinę, t.y. aukštą ir tada jau klausia "How much you want?". Gerai, kad esu pakankamai "nagla"  ir deruosi šaltu veidu, tai kainą numušu tris - keturis kartus. Pavyzdžiui, už skarą batiko medžiagos prašė 350 000 (25 €), ir pavyko nusiderėti iki 60 000 (4 €). Tai šiuo atveju kainą nuderėjom net penkis - šešis kartus pigesnę nei prašė. Ir visada tik prieini, paklausi daikto kainos ir tau pasako ją kosminę ir kai pamato tavo neigiamą reakciją, jau pradeda klausi - "How much you want?". Pasakai savo norimą kainą, tada šauną antrą frazę, kurią irgi moka visi iki vieno - "Oh, no, no, Bali bankrupt!" Ir tada pasako jau truputį patrauklesnę kainą ir rėžia paskutinę frazę ir ją kartoją 20 kartų - "Good for me, good for you!" Tokiu momentu geriausiai pakartoti savo norimą mokėti kainą ir jei vėl jums sakys "Good for me, good for you!" - apsisukti ir eiti šalin. Na ir tada jei per daug neužlenkei savo kainos, tau leis paeiti kokius 20 - 30 žingsnių ir po jų pradės šaukti - "okey, okey". Štai toks tas darybų procesas. Atrodo trumpas, taip? Tai padauginkite jį iš dešimties, nes tiek laiko tikrai reikia, kad gauti norimą kainą.

Turgus ir derybos

Graži skara. Pradinė kaina buvo 350 000, galutinė - 60 000. 

Vestuvės. Balio saloje vien budistai ir induistai, musulmonų jau labai mažai. Gal ir negalima taip teigi, bet žmonės man čia patinka labiau. Jie truputį kitokie, tiksliau jų religija man labiau prie širdies. Na ir vestuvių tradicija įdomi. Tuokiasi jie ne savaitgaliais, kaip kad mes europiečiai. Tuokiasi tada kai yra, jų teigimu – „Good day“. O ta „good day“ kaip tik ir yra šiandien, bei buvo vakar ir užvakar, todėl matėme labai daug vestuvių. Tuos namus, kuriuose vyksta vestuvės, išpuošia gyvomis gėlėmis ir aplinkiniai neša dovanas jauniesiems, t.y. maistą (ryžius, vaisius ir kt.). Vėliau jaunieji eina į šventyklą, gauną maldininko palaiminimą ir per maldininką prašo savo dievų visko, ko norėtų turėti. Vėl gi, gali tą daryti tiesiogiai kalbėdami su dievais, bet per maldininką kalbant, dievai geriau supranta ir priima lengviau jų maldas.

Taip papuošti būna namai, kuriuose vyksta vestuvės

Masažai. Vakare ir vėl laukė malonumai... Masažas... Šį vakarą jau buvau užsisakius tik valandai, o ne dvejoms ir sumokėjau tik...60 000 r / 4 eur. Tai ta valanda prabėgo taip greitai...

Ubud – miestas, kurį būtina aplankyti, esant Balio saloje. Tikrai jis yra viso Balio kultūros sostinė. Užsibuvome čia tris dienas, nėra ir jūros čia, bet laikas neprailgo. Rytoj vyksime į Kutą - į Balio salos Kutą, nes prieš tai buvome Lombok salos Kutoje. Kadangi ryt Naujieji metai, tai norime juos pasitikti prie žydros jūros. Tik ten nieko nerezervavę iš anksto, bet tikiu, kad rasime vietą nakvynei. 

13 d. Balio šventyklos, ryžių laukai ir kavos plantacijos

Vos tik atsikėlėme ir pradėjome bruzdėti, namo šeimininkė mums iš karto atnešė pusryčius  - banana panckake, ryžių su daržovėmis, kavos su pienu, įvairiausių vaisių, kiaušinienės. Pasirinkimas tikrai platus, o ir pusryčiai labai skanūs bei sotūs.

Mūsų pusryčiai - patys geriausi ir sočiausi per visą kelionę

 

Vakar iš vakaro buvome sutarę su šio home-stay savininku, kad jo vairuotojas pavežios mus po aplinkinius įdomesnius kampelius visą dieną už 450 000 rupijų (30 eur). Išdalinus šią sumą ant keturių žmonių, kaina gaunasi juokinga, neskaitant to, kad sėdėjome visiškai naujame automobilyje Toyota, kurio dar net ne visi celofanai buvo nulupti ir kuriame mus nuo kaitros saugojo kondicionierius.
Šventykla #1. Pirmasis aplankytas objektas šiandien - Goa Gajah - Elephant cave - induistų šventykla. Įėjimas į ją kainuoja - 15 000 r / 1€. Į tą pačią kainą įskaičiuotas ilgas drabužis, dengiantis kojas. Pagal budistų ir induistų suvokimą, į šventyklą negali eiti nuogomis kojomis ir pečiais - negerbi jų dievų. Gerai, kad atvykome čia anksti, tai išvengėme viso didžiulio turistų srauto, kuris jau mums beišeinant iš šventyklos, plūdo autobusais.

Šventykla - Goa Gajah (vertimas - "dramblio uola")

Vyriškasis pradas - Linga

Elephant cave / Dramblio uola, urvas

Mokslų kaina. Vairuotojo išsiklausinėjome, ką jis baigęs. Atsakė, kad Balio kultūrologija ir pasiguodė, kad mokslas Indonezijoje brangus. 2 - 3 mln rupijų ( 140 -  210 € ) per pusmetį tenka pakloti už mokslą universitete. Už mokyklą moka per mėnesį apie 300 000 rupijų ( 21€). 6 metus mokosi pradinėje mokykloje, tada dar 3 metus pagrindinėje ir dar 3 metus vidurinėje. Universitete mokosi 4 metus. O jeigu nori gauti daktaro laipsnį, mokosi ne 10 metų kaip mes Lietuvoje, o tik 6 metus. Lietuvoje mes tikrai daugiau mokame už aukštąjį mokslą ir mokomės ilgiau. Nustebino tai, kad jis baigęs Balio kultūrologiją, žinojo apie Balį mažiau nei aš jam pati papasakojau pasiskaičius internete.

Šventykla #2. Antroji aplankyta šventykla kainavo dvigubai brangiau (30 000 rupijų / 2 eur), bet didžiulio įspūdžio nepaliko, gal todėl, kad pirmoji buvo įsikūrusi džiunglėse, kur daug žalumos, o ši antroji - tokia „plika“ nuo gamtos, stovi atviroje vietoje, kepinama saulės.

Antroji šventykla

Šventyklos bokštas

Šventykla #3. O, taip, šita tikrai pati didžiausia, gražiausia ir dar sudaranti visą kompleksą šventyklų, kurių yra net 25 - ios. Pagrindinė - Pura Besakih Temple, į kurią turistų neleidžia, nes ten lankosi tik vietiniai, kurie atlieka savo įvairias apeigas - meldžiasi bei aukoja dievams.

Pura Besakih Temple

Žmonės, aukojantis geriesiems dievams

Duoklė dievams, aukojama jau kitos šeimos

Ai čia kažkokia labai faina blondinė ;)

Apeigos, vykusios Pura Besakih šventykloje. 
Šiandien buvo mirusiųjų sielų išpirkimo, geros karmos prašymo apeigos. Artimieji atneša mirusiojo pelenų į šventyklą ir per maldininką, kuris pravedinėja apeigas, kalba su dievu. Gali ir patys tiesiogiai kalbėti su dievais, bet jie tiki, kad savo maldas ir prašymus sakant per šventą žmogų, dievai geriau viską supranta. Miręs žmogus privalo reinkarnuotis, todėl jo artimieji ir meldžiasi už jį. Jeigu jis buvo blogas žmogus, jo karma bloga, jis gali atgimti šunimi. Vienas blogiausių gyvūnų (ir tuo pačiu pats blogiausias žmogus buvęs praeitame gyvenime) – gaidys, todėl čia leidžiamos gaidžių peštynės už pinigus. Jeigu žmogus buvo pakankamai geras, jo karma geresnė.

Laiptai į uždraustąją šventyklą ir apeigų procesas

Pura Besakih Temple

Pradžioje vos tik atvykus prie šventyklos ir susimokėjus už įėjimą po 15 000 žmogui, mus bandė apgauti pirmieji vietiniai šventyklos darbuotojai, kad į šventyklą negalima patekti be vietinio gido, kad reikia mokėti jam 250 000 ir su juo kartu eiti. Kitu atveju mes tik aplink šventyklos sienas iš išorės galime pasivaikščioti, bet jos tokios aukštos, kad pamatyti kas viduje – neįmanoma.  Taip, taip, pasakiau aš jam griežtu tonu, - „o.k., mister, I don‘t believe you“ ir nuėjome į šventyklų pusę. O jis rėkė mums įkandin – „You will see, guardians will not let you in“. Iki šventyklos geras kilometras pėsčiomis, jį nuėjus, mus tikrai sustabdė dar vienas sargybinis, teigdamas tą patį ir užtverdamas mus kelią. Tada mūsų vaikinai jau neatlaikė ir pakeltu tonu išrėžė – What is this? Ticket. So it means entrance - to temple, go away, and let us in“ (vertimas – Kas čia bilietas, taip? Tai yra įėjimas į šventyklą. Traukis šalin, leisk įeiti). Jis truputį sumišęs pasitraukė atokiau, bet vis tiek murmėjo tą patį ką ir pirmasis. O, dieve, teisybę buvau prisiskaičius apie šią vietą, tą patį beje ir vairuotojas mūsų teigė, kad pilna uždarbiautojų čia mus pasitiks. Taigi praėjome jau pro pirmuosius vartus, tada ten prisistatė treti vietiniai gidai, kurie teigė, kad tie pirmieji gidai kainuoja brangiai, bet mes galime per pus pigiau pravesti į šventyklą. T.y. vietoje 250 000, jie ima tik 150 000. Atsakymas jiems buvo –„Duodu 50 000 už mus keturis ir viskas, imi ar ne?“. Beje, tikrai stovėjo stendas, kuriame buvo parašyta, kad tik besimeldžiantys vietiniai gali įeiti į pagrindinę šventyklą, turistams – draudžiama. Na taip, bet tie pirmieji gidai mums net iki pirmųjų vartų ir kitų šventyklų neleido pamatyti, tvėrė kelia jau savo kūnu.

Bet kokiu atveju, kad daugiau suprastume apie šias visas šventyklas, apie vietinius papročius, na ir kad nelegaliai, t.y. su vietiniu, patektumėm į pagrindinę šventyklą, pasiėmėm „gidą“. Priminsiu, kad iš pradžių prašė 250 000 (17 eur), bet mes nusidėrėjome iki 50 000 r (3,5 eur). Visos jo papasakotos istorijos buvo įdomios ir už gerą kainą ;)

Mūsų gidas

Mūsų gražioji apranga - įeinant į šventyklas, reikia užsidengti kojas

Pura Besakih Temple

Išvažiavę iš šio šventyklų komplekso, važiavome į ryžių laukus, o po jų – į kavos ir prieskonių plantacijas. Ragavome brangiausios kavos pasaulyje, kurios kavos pupeles valgo ir išakoja gyvunėliai - luvakai.

Brangiausios kavos pupelės pasaulyje - iškakotos gyvūnėlių luvakų

Luvakas

Kavos skrudinimo procesas

Kavų ir arbatų degustacija

Kiek tik akys užmato - ryžių plantacijos

Ryžiai, ryžiai, ryžiai...

Kaimietis. Kaip jo vėjas nenupučia...?

 Na, kadangi man drąsos netrūksta, tai vos tik pamačiusi pareigūną, reguliuojanti itin judrų eismą, nesutrikau ir priėjusi prie jo, pareiškiau norą kartu nusifotografuoti. Mano argumentas sau pačiai buvo tas, kad tai pirmas sutiktas manęs vertas vyras Indonezijoje. Oi, gal nuskambėjo kiek keistai, nes tikrai ne tai turėtumėte pagalvoti :)  Aš tiesiog sakau, kad tai pirmas mano ūgio ir sudėjimo vyras, vietinis, sutiktas čia. Visi čia labai smulkūs, liekni ir žemi... Na panašiai kaip tas žmogelis viršuje, iš ryžių laukų.

Foto su policininku, reguliavusiu eismą

Vakare laukė neįtikėtinas malonumas... Masažas... Užsisakiau net ne vieną, o dvi valandas masažo ir sumokėjau tik... 100 000 r / 7 eur. Rinkausi tradicinį Balio masažą ir nenusivyliau tikrai juo – stiprus, bet atpalaiduojantis. Man jis taip patiko, kad užsirašiau dar ir rytojaus vakarui tai pačiai procedūrai.