THAI 3-4 d. Chiang Mai gėrybės - drambliai, kriokliai, raftingas

Kėlėmės 7 val ryto, nes 8 val mūsų jau atvažiavo pasiimti vairuotojas, kurį suderėjome ir susimokėjome dar iš vakaro. Visos dienos kelionė pikapu mums kainavo po 1000 batų (~27€). Į šią kainą įskaičiuota: pasiėmimas iš mūsų viešbučio, vairuotojas, jodinėjimas džiunglėmis ant dramblių, karšti pietūs, trekingas džiunglėmis, kriokliai, raftingas upe ir bamboo raftingas, t.y. plaukimas ant bambukinių plaustų, taip pat draudimas ir parvežimas atgal į mūsų viešbutį.

Drambliai... drambliukai... ;)

Trekking'as su drambliais

Tie žali "balandėliai" (foto žemiau) - mūsų karšti pietūs - Phad Thai, kuriuos suvalgėme po valandos trekingo pėsčiomis per džiungles. Beje, buvo labai skanu, o trekingas - atraktyvus. Ėjome klibinkščiuodami ir pasiremdami bambuko lazdomis ir grožėjomės gamta. Iš pradžių nesupratau kam jų reikia, jos tik trukdė kopti upės vaga ir uolienomis aukštyn, bet einant atgal, kai teko visą kelią leistis tik žemym ir žemyn, jos labai pravertė, nes atliko stabdymo funkciją. Vis tik gudrūs  (kai kada) tie tailandiečiai. 

"Balandėlių" valgymo procesas ir mūsų draugai - 3 šunys - juodas, ryžas ir ryžiausias.

O raftingas labai patiko, nors iš vakaro mes su Rusne buvom nusiteikusios skeptiškai šiuo klausimu. Kartu su mumis plaukė pripučiamų valčių kapitonas, kuris reguliavo mūsų kryptį kai mums sunkiai sekėsi suvaldyti posūkius kur srauni krioklių srovė ar užplaukus ant akmenų. 

KRIOKLYS

Po raftingo stojome mažame kaimuke kur mus pavaišino vaisiais ir dar vietinė bobikė susuko cigarą iš bananų lapų, tabako ir tamarindų. Dūmo skonis visai įdomus tik stiprokas...

Vakare, grįžę po visų ekskursijų ir pramogų, dar spėjome pasigrožėti keliomis šventyklomis kol dar nebuvo pilnai sutemę. Jau rašiau daugybę kartų, bet tiesiog priminsiu dar kartą - saulė čia teka 6 valandą ryto, o leidžiasi 6 valandą vakaro. Todėl visada, kol dar šviesu, norisi kažką pamatyti, aplankyti, kažkuom pasigrožėti. Kai saulė nusileidžia, jau galima eiti vakarieniauti ir, aišku, į masažus.

Su budistų vienuoliu

 

Budistų vienuoliai

Šitą dėdę mes praminėm "Želė" buda :)

Ne vienuoliai ir ne budistai :)

Drakons gyvūns :)

Po masažų... Abi net užsimurkusios

THAI vakarienė

Smagi buvo dienelė, pilna aktyvių pramogų ir atrakcijų. Grįžom namo nusikalę kaip šunys... 

Sekančią dieną skridome iš Chiang Mai į Suratthani. Skrydis truko beveik tris valandas nes atstumas nemažas, apie 1600 km. Už bilietą mokėjome 80 €. Gal ne pati pigiausia kaina, bet ir ne brangiausia. Juk bilietą pirkome tik 1 dieną prieš. Ir jei važiuotume su autobusais ar traukiniais, užtruktume dvi paras. Reiktų belstis iki Bankoko su naktiniu autobusu 12 val. Tada laukti 12 val. Ir vakare vėl dardėti žemiau į vakarus naktiniu autiku 12 val. Tai vis tik su lėktuvu patogiau ir greičiau :) Beje kelionė su autiku butų kainavus apie 50 €.

Suratthani reikėjo suktis kuo skubiau, kad spėti su autobusu nuvažiuoti iki kelto, kuris kelia į Koh Phangan salą. Bet kol išsiaiškinome kaip tą padaryti, vėl truputį padeginom nervų ląsteles :) Kai norėjau pirkti autobuso bilietą, mane iš ten nusiuntė į taksi, su paaiškinimu kad taip bus greičiau ir tik taip spėsim į paskutinį keltą. Taksistas nusiuntė mane atgal pas autobuso bilietų pardavėjus, nes sako jums bus daug pigiau ir tikrai spėsit. Bilietų pardavėjai vėl siuntė pas taksi... Jopštvaimat... :) Bet kažkaip nuėjus prie kito, o po to dar kito langelio, pavyko nusipirkti autobuso bilietus už 250 batų. Valio!!! Į Keltą spėjome. Tik labai sulyjo mus. Keltas irgi kainavo 250 batų (7€). Plaukė jis... oi... net 3 valandas. Žodžiu, viešbutuke apsigyvenome tik 10 val vakaro. 

Alkani išbėgome iškoti kur pavalgyti. Niekas jau beveik nedirbo. Pagrybavę radom super kavinę su super duper quatro turbo carry patiekaliukais. Porcijos didžiulės, skonis fantastiškas, kainos humaniškos. Tiesa, esame nusibrėžę maisto kainų "žirkles", tai yra eidami valgyti, paskaitome kavinės meniu kainas. Įvairūs Thai patiekalai turi kainuoti ne brangiau nei 120-140 batų, tada vieta mums yra tinkama. Valgome visi tik Thai maistą, jokio kito. 

PUSRYČIAI: PAPAYA SALAD

MŪSŲ YPATINGAI SKANI VAKARIENĖ: 

Masman Curry, Green Curry, Red Curry ir dar kažkas :)

THAI 1-2 d. Bangkok - Chiang Mai

PASTABA: rašau iš telefono, ne su kompu ir todėl čia nebus gražaus teksto lygiavimo :) Manau ir klaidų pasitaikys, nes rašymo tempas... slow... Bet geriau taip nei nieko ;) Ir tikiuosi nenusimušiu ūpo su telefoniniu rašymu... Taigi, pradedam!

Keliautojai: Vilma ir Aidas. Rusnė ir Artūras. 

Skydžio kaina: 519 €/ žmogui
Šalis: Tailandas. 
Kursas: 1 Euras yra ~36 Tailando batai.

Skrydis Vilnius - Stambulas - Bankokas nebuvo varginantis, bet užmigti kietai man ne visai pavyko. Taip tiesiai šviesiai sakant - "filmavau" visą kelią... Bet tik atskridus į Bankoką ir paragavus vietinių gėrybių,  akyse prašviesėjo ir miego jau nebereikėjo.

Turėjome du pasirinkimus: arba likti šiąnakt Bankoke ir normaliai išsimiegoti, arba sėsti į naktinį autobusą ir dardėti į Chiang Mai, bet ir vėl nemiegoti, o tik kimarinti, tačiau neprarasti atostogų laiko. Aišku, rinkomės kuo greičiau ir kuo daugiau pamatyti. Su traukiniu ir tuk-tuk'u nukakome iš oro uosto į Bankoko pagrindinę gatvę, skirtą turistams  - Khoasan Road. Čia pilna agentūrų, viešbučių, kavinių, masažų salonų ir kitų pramogų. Tikslas - nusipirkti autobuso bilietus į turistams skirtą patogesnį autobusą. Taigi, pirmoje pakeliui pasitaikusioje mini kelionių agentūroje, užklausėm kiek kainuoja VIP bilietas. Atsakymas tenkino - 800 batų, bet pasiderėjus,  kainą pavyko numušti iki 750 batų (~21€). Tiesiog reikia paminėti, kad atstumas Bankokas - Chiang Mai yra ~850 km. Kaina tikrai padori... jeigu... tai tikrai butų buvęs VIP autobusas... Smagumėlis, pirma kelionės diena ir mus jau apmovė - nuvežė tiesiog į autobusų stotį ir įsodino į eilinį autobusą už 442 batus. Važiavome naktį su vietiniais ir pusę nakties už mūsų sėdynių praverkė vaikas. Ką ten praverkė, greičiau jau praklykė... Numigti ir vėl nepavyko :) Pusiaukelėje stojome pavalgyti. Maistas mus buvo įskaičiuotas į kelionės kainą. Apsivalgėm Tailando skanybių ir visas pyktis dėl permokėtų bilietų išgaravo. 

Mūsų naktipiečiai - nerealiai gardūs

5 val ryto pasiekėme Chiang Mai stotį ir pasiderėję su tuk-tuk'o vairuotoju, atvykome į miesto centrą už 120 batų keturiese, nes sulipome visi į vieną tuk-tuk'ą. Kažkaip sutilpome, nors ir labai jis mažas ir skirtas vežti dviems žmonėms. Perėjome kelis viešbučius, ieškodami vietos nakvynei. Deje, bet į daugelį patekti nepavyko. Juk vis tik... naktis. Galiausiai užėjome į Manee guesthouse ir sutikome ten opiumo apsirūkiusi sargą. Jis buvo toks išbridęs, vos ne vos susikalbėjome su juo. Ištisai juokėsi, pamiršdavo kokią kainą pasakė ir galiausiai kai jau susiderėjome du kambarius dviems paroms po 450 batų, tai mokant pinigus jo kaina staiga padvigubėjo... Ir vėl teko kalkuliuoti su skaičiuotuvu tiesiai prieš jo akis. Tada jis paimė į rankas skaičiuotuvą, beleką paminkė ir supratau, kad jį dabar gerai opiumas taško :D  Protarpiais lyg ir užeina jam prašviesėjimas, bet laikinas... Šiaip ne taip baigėme cirkus su juo, gavome kambarių raktus ir sutarėm išsimaudę susitikti už valandos apačioje - registratūroje, nes visi nusprendėme, kad tikrai nesame pavargę po dviejų parų nemiegojimo ir sėdėjimo lėktuve, autobuse. Deje, bet dušas ir horizonali lovos padėtis nužudė... visus... net ir stipriausius...  Prigulėm tik minutėlei pakimarinti, o visi tarsi sutartinai išlūžome ir atbudome tik pusiaudienyje. Išdūmėm kuo skubiau į miestą, pavalgyti ir apsižvalgyti, nes šiame mieste labai daug įspūdingų budistinių šventyklų. 

Patiekalų kainos ~60-80 batų (~2€)

Gaususis vėlyvų pusryčių stalas

Apėjome nemažai šventyklų, pavadinimų tikrai nefiksavau, nes tiesiog mėgaujuosi vaizdas, o ne kaupiu statistiką. Radome norų medį. Užrašiau norus už mus visus keturis, ir pakabinome lapelį ant medžio. Nors ir atrodo turime visko ką aš surašiau, bet manau šių dalykų niekada nebus per daug ;)

Norų medžio šaka ir mūsų norai

Tailandiečiai budai aukoją viską ką patys vartoją - kolą, fantą, vandenį, ryžius, vaisius.

Foto apačioje - šventyklos durys ir aš su sijonu, kurį privalėjau užsivilkti prieš patenkant į vidų. Gerbiant vietinių tradicijas, kojos ir pečiai turi būti uždengti. Prie kiekvienos šventyklos durų kabo lentelė, kurioje aiškiai parodyta kaip privaloma rengtis, norint čia apsilankyti. Vyrams kažkodėl galioja skirtingos taisyklės, jiems galima čia įžengti su šortais, o moterų kojos turi būti uždengtos žemiau kelėnų...

 

Itin maža šventykla

Šventyklos varpai

Masažai. Valandos trukmės Thai masažai čia kainuoja 200 batų (6 €). Nuodėmė nepasinaudoti tokia proga. Visi keturi vienu metu nuėjome į Thai masažiukus. Ui kaip gerai išlaužė, išspaudė visus taškus ir išbraškino kaulus. Po tokio masažo jautiesi kaip naujai gimęs, o ypač jeigu gauni tikrai kietą masažistą. Aš tokį ir gavau - moteriškė vaikščiojo su pėdomis visu svoriu ant manęs, tampė, sukinėjo mane. Truputį skaudėjo, bet atpalaidavo 100%. 

Vakare susitikome su kitais lietuviais, kurie Tailande keliauja jau 3 savaites ir visiškai niekur neskuba, nes per klaidą nusipirko vietoje 2 savaičių pusantro mėnesio bilietus. Super! Manau laikas jiems tikrai neprailgs, nes Tailandas turi ką pasiūlyti visiems. Jau vien maistas vertas 10 balų. Jis ne tik skanus, bet ir sveikas. Svoris čia lyg ir turėtų kristi, bet kai taip skanu, suvalgom beveik dvigubai nei valgytumėm Lietuvoje. O tarp valgymų juk dar mėgaujamės vaisiais ir smoothy'iais... 

Kaip pirmam kartui tiek. Vajetus, nutirpo ranka rašant telefonu... Na, bet rašymo ūpas dar nedingo :) 

19 d. Paskutinė diena Balyje ir... draugų tapatybė patvirtinta (!!!)

Ši diena yra paskutinė diena Balio saloje, kurortiniame Kutos mieste, nes rytoj, kartu su kelionės draugais, skrendu į Javos salą – triukšmingą ir perkrautą Indonezijos sostinę – Džakartą. Ten jau bus daug žmonių, daug šurmulio, spūstys gatvėse, daug smogo, daug užteršto oro... Balyje kol kas dar turiu galimybę pasimėgauti šviežesniu oro gūsiu, karštu baseino vandeniu (taip karštu, o ne vėsiu, nes saulė per visą dieną, šviesdama į baseiną, jo vandenį beveik užvirina). Dar turiu šansą paskanauti gardžiųjų patiekalų, nes jau žinau kelias vietines kavinukes, kuriose jau yra išbandyti keli patiekalai, užkariavę mano skrandį. Taigi, ilgai nelaukus, beveik net ir pietų nesulaukus, išskubėjau pietauti, tik beje, šį kartą rinkausi visiškai naują kavinę ir nenusivyliau. Aišku, kainos ne itin džiuginančios piniginę, bet maisto skonis – puikus. Aš užsisakiau jūros gėrybių Curry, o mano kompanionas – Rendang beef (Rendang beef - jautiena, paruošta tam tikru būdu su tikrai skaniu padažiuku). Savo Curry patiekalo aš net nesistengiau nufotografuoti, nes jo vaizdas buvo mažų mažiausiai neskanus, bet skonis – tobuliausias per visą šią kelionę ragautas Curry.

Patiekalas - Rendang beef 

Vakarieniauti ėjome į jau patikrintą vietelę, kur, beje vakar, mums ne tik labai patiko aptarnavimas, bet ir mus aptarnavęs vaikinukas žinojo kas ta Lietuva, kokiame žemyne ji randasi. 

Vakarienė - jūros gėrybių iešmeliai, oi t.y. iešmai... ;)

Po itin skanios vakarienės (tikrai gardžios, tikrai puikios ir tikrai tobulos), bastėmės pagrindinėje Kutos gatvėje ir bandėme išspausti iš atostogų likučio maksimumą. Visi keturi nuėjome į masažus, tiksliau į žuvyčių apvalgymą. Sumerki kojas į akvariumą, kuriame šimtai nešertų, alkanų mažų žuveliokų, kurie nuvalgo visas tavo kojų bakterijas, odos liekanas. Jausmas iš pradžių labai keistas ir nejaukus, nes tik įkišau koją ir ją užpuolė, pradėjo baksnoti maži sutvėrimai. Vėliau jau įpratau ir tiesiog tai kėlė tik juoką. Nelabai tikiu, kad jos čia labai švariai nuvalgo tas odos liekanas. Ši procedūra atliekama turbūt daugiau dėl bajerio, o ne dėl naudos.

Šimtai žuvyčių, "valgančių" mano kojas

Truputį keistas jausmas, kai "valgo" mano kojas

Skanūs vaisiai Indonezijoje – saldūs, natūraliai sunokę, sultingi ir itin platus jų pasirinkimas. Visada per atostogas stengiuosi valgyti kuo daugiau vaisių (kartais turbūt net ir per jėgą), nes žinau, kad grįžus į Lietuvą jie jau nebebus tokie skanūs, nes ne Lietuvoje jie užaugo, ne čia sunoko... Taigi ir per šias atostogas vaisius ryju pilna burna. Top 3 šių atostogų vaisiai – mango (kaip visada jis pirmoje vietoje), papaja (tobulas pusiau vaisius, pusiau moliūgas), snake fruit‘as (gyvatės vaisius, nes jo oda tai tikra gyvatės išnara). 

Snake fruit - gyvatės vaisius

Pats geriausias dalykas nutikęs šiandien – laiškas iš Vengrijos ambasados, kuriame buvo rašoma: „We have contacted the Lithuanian Embassy in Beijing and they have confirmed your citizenship, so you can come to arrange emergency travel documents to our embassy tomorrow. Please note that we can issue those documents only with limited validity.“ Taigi, tai reiškė, kad rytoj laukia įtempta diena, anksti kelsimės, skubėsime į oro uostą, skrisime į Džakartą (Indonezijos sostinę), ten turime rasti ambasadą ir draugams turi padaryti laikinus kelionės dokumentus, su kuriais jie galės grįžti namo – per Dubajų, per Varšuvą - į Lietuvą.

18 – 19 d. Balis (Kuta). Pusdienis policijos ofise ir šviesa tunelio gale

18 diena

Ne itin maloniausi šiandien laukė reikalai – vykti į policijos ofisą, rašyti pareiškimą dėl vakar įvykusios vagystės einant gatve. Priėmė pareigūnas mus supratingai, užpildėm reikiamus dokumentus, gavome raštą, su kuriuo turėtume gauti leidimą skristi vietiniu vidiniu skrydžiu iš čia į Džakartą. Bet atsarga gėdos nedaro, dar nuėjome pėsčiomis keturis kilometrus ir iki oro uosto, kur susiradome skrydžių bendrovę, su kuria skrisime („Lions“) ir pasiteiravome ar tikrai rytoj mus praleis į lėktuvą be pasų. Agentūros darbuotoja pavartė rankose policijos išrašytą raportą apie įvykdytą vagystę ir patvirtino, kad su vidiniu skrydžiu problemų nekils.

Policijos nuovadoje - pareiškimo dėl vagystės rašymas

Beje, kol policijos departamente pildėme pareiškimą, tai per tą pusvalandį atėjo dar du interesantai tuo pačiu klausimu. Ant sienos dar kabėjo ne vietinės (užsienietės) merginos skelbimas, kad pamestas ar tai dingęs jos draugas po Kalėdų kažkokio vakarėlio. Hmmm… Sounds weird… ;)

Svarbiausiai, kad jau patvirtinimą turime skrydžiui su „Lions“, taigi spėsime laiku grįžti iki savo skrydžio namo į Džakartą, o ten turėsime dar ne pilnai dvi dienas gauti laikiniesiems dokumentams. Jeigu būtų neleidę skristi vietiniu skydžiu, būtume niekaip nespėję grįžti laiku iki sostinės – Džakartos... Beje, jau susikambinome su Vengrijos ambasada, išsiaiškinome kokių dokumentų jiems reikia, kad identifikuoti tapatybei. Jie susisiekė su Kinijoje esančia Lietuvos ambasada, išsiuntė užklausimą į Lietuvą ar iš tikrųjų tokie asmenys egzistuoja. Laukiame atsakymo.

Taigi mano patarimas jums, kai keliausite visada turėkite spalvotas savo pasų kopijas. Šioje kelionėje aš visiems mums keturiems buvau jas padarius, tai jos dabar yra aukso vertės. Su jomis policijoje pildėme pareiškimą, siuntėme jas į Džakartoje esančią Vengrijos ambasadą, rodėme oro uoste klausdami ar praleis mus poryt skristi.

Viskas, šiandienos bjaurieji klausimai jau sutvarkyti, beliko mėgautis likusiu saulėtu pusdieniu, bei skaniu maistu, maudynėmis baseine. 

Seafood Curry

Indonezijoje Balyje kiekviename kieme yra po šventyklą

Baseiniukas - atgaiva kūnui ir sielai

Vienas iš gyvenimo malonumų - maistas... 

Skanieji kalmarai

19 diena

Taigi, viskas sekasi puikiai – gavome atsakymą iš Vengrijos ambasados, kuri atstovauja ir lietuvių reikalus Indonezijoje, kad mūsų apvogtųjų draugų tapatybė yra nustatyta ir patvirtinta iš Lietuvos, per Kinijoje esančią Lietuvos ambasadą. Beje, dieną prieš, elektroniniu paštu į Vengrijos ambasadą išsiuntėme visus būtinus dokumentus – lėktuvo bilietus, pavogtųjų pasų spalvotąsias kopijas, policijos surašytą raštą apie įvykusią vagystę ir t.t. Rytoj skrisime į Džakartą ir staigiai lėksime į ambasadą. 

17 d. Balio pietinis taškas - Ulu Watu Temple, bauda policijai ir…pavogti pasai

Jau vakar iš vakaro buvau suplanavus mums visiems žygį su motoroleriais į Balio pietinį tašką - Ulu Watu Temple (šventykla). Papusryčiavome (priminsiu, pusryčiai priklauso už dyką mums šiame "Adus beach Inn") ir viešbučio registratūroje paprašėm dviejų motorolerių, nes kai atvykome čia, iš karto pasidomėjome ar jie nuomoja šias transporto priemones. Tuo metu, sakė nuomoja ir dar gi pigiai - 50 000 (3,5€). O dabar jau sako, sorry, neturim, viskas išnuomota. Ir pasiūlė eiti į gatvę. O taip, ten juk eini gatve ir tau 20 kartų pasiūlo einant pro šalį ant kiekvieno kampo - "Motorbike? My friend, motorbike?" Tai pagalvojau, kad ir dabar nekils jokių nesklandumų. Deja... Tik išėjus į gatvę ir pradėjus klausinėti "Motorbike for rent?", gavome atsakymą - "no motorbike, all rented already". Praėjome visą pagrindinę gatvę ir visur gavome arba tą patį atsakymą, arba kosminę kainą - trigubai didesnę nei įprastai. Tada supratau, vakar buvo sausio 1, visi dar blaivinosi po Naujųjų šventimo, o šiandien jau sausio 2d., tai visi išsiblaivė ir sujudo, sumąstė kažkur pakeliauti po aplinkinius miestelius.

Vargais ne galais, po geros valandos, turėjome ir mes motorolerius. Sumokėti teko  beveik dvigubai nuo įprastos kainos (vietoj 50 000 paklojome 70 000 rupijas).

Nuo Kutos iki Ulu Watu - tik 25 km, bet eismas toks užkištas, kad važiavome net porą valandų. Įėjimas į pačią šventyklą žmogui kainavo 20 000 rupijų (1,40€). Šventykla pastatyta ir dedikuota jūros sieloms, beje ji stovi ant aukštos uolos, kurios krantus skalauja Indijos vandenynas. Čia taip pat pilna beždžionių, kurios terorizuoja atvykėlius ir bando iš jų nugvelbti tai, kas jų akimis yra vertinga ar valgoma.

Ulu Watu Temple iš kairės pusės - aukštai ant skardžio

Takas palei jūrą, kur priėjus jo pabaigą, galima gerėtis Ulu Watu šventykla iš kairės

 Atvykus galima pasivaikščioti ant aukšto skardžio ir iš abiejų pusių įvertinti Ulu Watu šventyklos grožį, nes įėjimas į pačią šventyklą atvykėliams yra neprieinamas, tai gali padaryti tik vietiniai, kurie neša aukas dievams ir gerosioms dvasioms, nes blogosioms aukoja tik už šventyklų ribų. Balio gyventojai tiki, kad reikia aukas nešti tiek gerosioms, tiek ir blogosioms dvasioms, nes ir pats žmogus nėra nei blogas, nei geras. Visada yra pusiausvyra tarp blogio ir gėrio. Bet žmogus privalo stengtis būti labiau geresniu, nei blogu. Todėl ir aukas aukoja abejoms pusėms. Jeigu neaukos blogosioms dvasioms – jos įsisiautės ir užvaldys gėrį, viešpataus tik blogis pasaulyje.

Važiuojant pakeliui namo, stojome Jimbaran mieste, jis įsikūręs pajūry ir turi gražų, balto smėlio paplūdimį, netgi daug gražesnį nei, kad yra Balio Kutoje. Jimbaran mieste yra daug seafood‘o restoranų, nes rytais – žvejai grįžta iš naktinės žvejybos ir 6:00 val. jų laimikis jau būna išpirktas. Į vieną iš tokių restoranų, užsukome ir mes. Nustebino žemos kainos ir didelės porcijos, bei švara ir tvarka. Lėkštės švarios, nesuskilusios, šakutės neišlankstytos, sienos neišpeckiotos. Visiškai nebūdinga Indonezijos warungams :)

Gardieji vaisių kokteilai 

Ayam bakar - 30 000 r / 2,10 eur

Cah Kangkung Seafood - 20 000 r / 1,40 eur

Važiuojant jau link namų, sustabdė policija, bet aš nestojau, apsimečiau kad nematau ir nuvažiavau toliau. Mes išsisukome, bet už kelių metrų važiavo draugai, sustabdė juos... Susimokėti teko baudą už tai, kad Europietiškos teisės Indonezijoje negalioja, čia reikia gauti laikinas teises. Tą padaryti trunka kelios dienos. Korumpuotasis policininkas prašė 500 000 (49 eur), bet gavo tik 300 000 rupijų (21 eur).

Šiandienos neskalandumai, deja, bet nesibaigė bauda policininkui... Vakare išėjome pasivaikščioti, bet ne nuzulintomis ir jau gerai žinomomis Kutos gatvėmis, bet truputį tolėliau nuo viso naktinio šurmulio. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad taip nutiks, bet einant viena iš menkai apšviestų gatvių, prie mūsų itin lėtai privažiavo motoroleris su dviem vyrukais ar tai vaikinukais. Kadangi mes ėjome vorele, vienas paskui kitą, kad nemaišyti eismui, tai jie privažiavo prie pirmojo ėjusio voroje, t.y. prie Irmos ir čiupo už jos rankinės, kurią ji nešė persimetus per petį ir... nuvažiavo... O ten buvo... pasai... Ne visų mūsų keturių, tik dviejų žmonių, bet vis tiek, tai dokumentas, be kurio tu negali išskristi iš šalies... Vytis juos buvo beviltiška, nes tai įvyko taip greitai, kad kai ji pradėjo cypti, mes pagalvojome, kad jai per koją pervažiavo su motoroleriu. Kol supratom kas įvyko, jų jau net akiratyje nesimatė. Staigiai pasigavome pirmą pasitaikiusį policininką, jis pasakė kreiptis į pagrindinį ofisą, bet nėra skirtumo ar tai darysime dabar naktį, ar rytoj ryte. Staigiai grįžome į viešbutį, užblokavome visas banko ir kreditines korteles, kurios buvo toje rankinėje, dar pasitikslinome su banku, kad vagys nespėjo padaryti jokių mokėjimų. Taigi iš viso dingo: telefonas, du pasai, banko kortelės ir 500 000 rupijų (35 eur). Na ne tiek ir daug, svarbu patiems nieko nenutiko.

Tik dabar galvos skausmas – kaip išskristi iš šalies? Sausio 5 dieną mes dar turime vietinį skrydį: Kuta – Džakarta. Lietuvos ambasados Indonezijoje net nėra, reikia kreiptis į Vengrijos ir ten tvarkytis dokumentaciją. Bet ambasada yra Javos saloje Džakartoje, o mes esame labai toli... Balio saloje Kutoje. Net ir kelionė taip susiplanavom, kad tris paras nesibelsti autobusais ir traukiniais iki išskridimo namo, tai pirkome lėktuvo bilietus nuo čia kur esame dabar, tiesiai į Džakartą.

Ryt kreipsimės į tą vietinį policijos skyrių ir rašysime pareiškimą dėl vagystės. Kiek paskaitėme internete ir pasiklausinėjome patruliuojančių policininkų, tai Indonezijos aviakompanijos leidžia skristi be pasų kai skrydis yra vidinis. Tai tas jau labai gerai, iki Džakartos spėjame, o ten turime  dvi dieneles nepilnas iki skrydžio namo, kad rasti Vengrijos ambasadą ir pasigaminti laikinus dokumentus, leidžiančius išskristi iš šalies... 

16 d. Balis. Kuta. Poilsiukas, tinginiavimas ir karštis

Ši diena - tingi, rami, be skubėjimo, tik poilsis, maistas, maudynės baseine (pasirodo mūsų viešbutuke yra dar ir baseinas!), maudynės jūroje, vėl maistas, poilsis ir vėl maudynės bei mini shopingas.

Įdomu buvo nulėkti iki jūros ir pasižiūrėti kaip ji atrodo po Naujųjų metų fejerverkų. Nes vakar čia buvo pilna žmonių, tai galvojau, kad bardakas totalus bus pajūryje. Na panašiai ir buvo... Tik jau bepradėtas tvarkyti – pilna pakrantė sustumtų šiukšlių krūvų.

Pajūris po Naujametinės nakties - pilna fejerverkų liekanų

Benzinas parduodamas Kutoje Absoliuto buteliuose

Kai po maudynių jūroje išalkome, užsukome papietauti į vietinį Warung'ą - atrodo ne itin patraukliai, bet maistas tobulai skanus ir velniškai pigus. Visi patiekalai kainuoja nuo 1 eur iki 2.

Warungo virtuvė. Pietūs žmogui kainavo ~1 EUR

Warungo bosas

Baro reklama

Per patį pietų karštį, aplankėme kelias parduotuvėles. Mums merginoms atrodė, kad tik kelias, vaikinukams - keliasdešimt. Pavargo jie truputį mūsų laukti, tai vos tik kur užeidavom, jie prie durų prisėsdavo ir ... snūduriuodavo.   

Vyrai, laukiantys kol mes shopinamės

Vakarienei pasirinkome visiškai totaliai vietinio maisto warung, skambiu žaidimuko pavadinimu "Pacman". Na įdomu ar būsime patenkinti maistu. Išvaizda visiškai biudžetinė, turistai čia tikrai neužsuka, lankosi tik vietiniai ir mes. Užsisakiau Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€). Įdomus skonis ir man jis tiko, patiko. Kadangi viduje stovi tik du staliukai, tai vietiniai užsisako maisto išsinešimui. Pakuoja ne į dėžutes kaip kad pas mus, o į maišelius deda tiek maistą, tiek ir padažus supila.

"Pacman" warung virėjas

Mano vakarienė - Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€)

Kaip jau ir minėjau, šiandien visa diena buvo tokia, galima drąsiai teigti, valgymo, poilsio ir maudynių, t.y. totalaus tinginiavimo. Reikia ir tokių dienų atostogose, nors man asmeniškai labiau patinka vis tik kažką veikti, o ne gulinėti paplūdimyje... Nieko tokio, ryt tinginiavimui - galas, mano planuose - kelionė motoroleriais į Balio salos pietūs. Beje, eismas čia tragiškas, labai daug mašinų, kurios užkiša visas gatves. Jeigu čia būtų vien tik motoroleriai, kaip kad tarkime yra Vietname, būtų daug paprasčiau vairuoti ir   ir pravažiuoti, nesusidarytų milžiniški kamščiai.

Pabaigai. Keistas tas liūčių sezonas, kai nėra nei lašo lietaus jau gera savaitė. Netgi naktimis čia nebelyja... Labai karštas oras, labai tvanku. Jau net patys vietiniai vaikšto ir šluostosi nuo veidų prakaitą bei meldžia savo dievų lietaus.