Naktiniu VIP sleeper bus‘u atvažiavome į Pakse. Prabudome nuo žmonių šurmulio, ėmėm klausinėti žmonių ar jau atvažiavome į Pakse? Taip, pasirodo jau esame tame mieste, bet vairuotojas išlipęs iš autobuso ir net nežadina keleivių. Susirinkom daiktus ir išlipom. Visi keliautojai pirkosi bilietus iš vietinės agentūros, esančios autobusų stotyje, į kurią mes ir atvykom. Bilietus pirko į labai seną dar Chmerų laikų šventyklą Wat Pho, kuri randasi Champasak mieste. Mes nusprendėm eilinį kartą būti savarankiškais ir agentūrai pelno neatnešti. Užsidėjom kuprines ant pečių ir išėjom peškom iki Pakse miesto. Visai netoli, tik 4 km., o ir prie kuprinių svorio jau įpratę. Pakeliui į Paksę, sutikom vienuolius, kadangi dar buvo labai ankstus rytas. Tokiu laiku (5-6 val.ryto) jie visada eina per kaimus, miestus su tam tikrais indais ir žmonės jiems duoda maisto – dažniausiai ryžių pila po saujelę į tą indą.
Paklaidžiojom valandėlę kitą, kol radom kur apsistoti – Lankham Guesthouse. Kaina labai padori – 60 000 kip. O kambarys geresnis nei Vientiane.
Išsinuomavom motorolerį už 70 000 kip. ir išvažiavom 50 km į Wat Pho šventyklą. Kad iki jos nukakti reikia keltis per upę. Plukdo vietiniai su savo savadarbėm 2 valtim, sujungtom į vieną ir užmestom ant viršaus lentom. Pradėjom derėtis dėl kainos, užsiprašė 20 000 kip, tik nesupratom tai kaina vienam ar abiems. Atvykęs kitas keliautojas pasiklausė kainos, jam pasakė 70 000 kip, jis sumokėjo ir tada aš jam pasakiau, kad mums siūlė už 20.000 kip. Jis: Oh, I am stupid, maybe I should bargain. Oh, really. Atsakiau – yes, you should. Mus su kitu reisu nuplukdė už 5 000 kip žmogui ir netgi su motoroleriu, beje – už jį mokėti nereikia.
Prieplauka prie Mekongo upės
Valtis su kuria plukdo į kitą Mekongo upės krantą
Su šiomis valtimis plukdomi ir mokiniai (foto žemiau)
Iki šventyklos važiavom pro įvairius kaimus, ryžių laukus, vaizdai tikrai neapsakomai gražūs. Beje kaimuose, taip pat kaip ir mieste, pagrindinė transporto priemonė yra motoroleriai. Ir žmonės važinėja su skėčiais, t.y.slepiasi nuo saulės.
Gyvuliai visur palaidi, kas kur nori, tas ten eina. Pas save paėda, nueina pas kaimynus, tada su kaimyno visais gyvuliais pas kitą kaimyną ir t.t. Žmonės čia absoliučiai atsipalaidavę, šypsosi, atrodo, kad neturi jokių rūpesčių. O juk iš tikrųjų jų ir neturi. Jų vienintelis rūpestis, kad derlius užderėtų, ir būtų ką Budai aukoti. Jeigu melsis ir aukos, tai ir derlius užderės.
Įėjimas į Wat Pho 30 tūkst.kipų. Bet verta šiuos pinigus mokėti tikrai. Ši šventykla yra pastatyta 6 amžiuje, iš akmenų iškalti reljefai. Dabar ją rekonstruoja, lipdo iš betono ir cemento, ir nelabai pavyksta. Nesuvokiama kaip žmonės 6 amžiuje galėjo pastatyti tokį šedevrą, kuris dabar jau sugriuvęs, bet dauguma sienų dar išlikę.
Prasukom su motarke virš šimto kilometrų, kojų beveik nejačiu, Jonui gal geriau, nes nereikia sėdėti visą laiką kažką apsižergus :) Ryt planuojam 2 parų kelionę po kalnus ir lygumas, kur gyvena tokie žmonės, kurie itin nutolę nuo civilzacijos. Laukiu rytojaus, nes visada svajojau pamatyt kaip tai atrodo ne filmuose, o tikrovėje.
P.S. Oras mieste Pakse šiltesnis nei sostinėje Vientiane ir nėra kuo stebėtis, juk 700 km nuvažiavom į pietus.
