13d. KAMBODŽA: Sihanoukville - rojaus kampelis žemėje...su daugybe uodų

Šiąnakt ir vėl žiauriai sukando uodai ... Tik prabudusi pajaučiau, kad kažkaip keistai negaliu pilnai atmerkti kairės akies. Nubėgau į vonią ir pakraupau - toji akis buvo tokia ištinusi nuo uodų įkandimų, kad net negalėjau su ja nieko matyti. Jau supratau, kad saulės akiniai šiandien bus geriausi mano draugai ir be jų nekelsiu nei kojos iš kambario.  Reikėjo kuo greičiau rasti kitą vietą gyventi, ką Jonas ir padarė. Rado daug geresnę, su tinkleliu nuo uodų, karštu vandeniu ir netgi wi-fi. O kaina tik 6 USD/para dviems žmonėms. Super !!! Turbūt geriau ir negalėjom tikėtis :))))

Šiandien leidom sau patynginiauti ir niekur neskubėjom, nebėgom. Išsinuomavom motorolerį (nuomos kaina parai 5 doleriai) ir nuvažiavome toliau nuo jūros į tą miesto pusę, kur nėra turistų. Aišku, kaip visada ieškojome TURGAUS, bet skirto ne turistams, o tik vietiniams, nes ten būna visokių įdomių ir pigių dalykėlių.

Nesakau, kad mums reikia kažką įsigyti, bet tiesiog šiaip, vien iš smalsumo :)

Radome - žuvies turgų, kuriame visos "prekės" buvo išdėliotos tiesiog ant žemės arba plastikiniuose bakuose ir kai kurios itin gausiai aplipusios musėmis.

Geldelės su aštriais prieskoniais, džiūstančios ant saulės. Skanios :)

Moteris, darinėjanti žuvis

Didžiulės kriauklės (turinys - valgomas)

Karališkosios krevetės

Labai užsimanėme ko nors pikantiško. Gerai, kad prisiminiau, jog Laose turguje nusipirkome gyvatuką vandeniu užvirti. Taigi, šio prietaiso pagalba nusprendžiau, kad pagaminsiu pietus. Nusipirkome krevečių beveik kilogramą tik už 3 dolerius. Dar nusipirkome laimo vaisių, dubenį, kuriame vėliau išviriau krevetes, įkišusi į jį gyvatuką.. Gavosi išties prabangūs pietūs. Pietavome terasoje ir mėgavomės pačių pasigamintu maistu.

Pietų gamybos procesas

Mūsų terasa

Pietūs - krevetės su laimu :)

Kambodžoje, kaip ir Tailande ar Laose, pilna skalbyklų. Už 1 kg skalbinių tenka pakloti apie 3 Lt, švarius drabužius atgauni jau sekančią dieną. Yra dar ir Express Laundry, kaina 3,5 Lt, švarius drabužius gauni jau po valandos. Visi rūbai yra skalbiami rankomis, o džiovinami tiesiog ant saulės, ten kur yra laisvos vietos.

Įprastinė skalbinių džiovinimo vieta -  ir visai nesvarbu kad aplink vyksta statybų darbai, pilna dulkių, viskas krenta ant ką tik išskalbtų drabužių ...

Po pietų maudėmės jūroje, vaikščiojome pajūriu, važinėjome su motoroleriu ir grožėjomis Shihanoukvile vaizdais.Čia tikrai gražu ir nėra taip brangu. Miestelis dar nepraradęs savo žavesio, nes jame nėra didelių keliaaukščių viešbučių kompleksų, čia dar yra laukinių paplūdymių, kuriuose ramu ir gera, ramybę drumsčia tik vietiniai žvejai ir laukiniai paukščiai.

12d. Kambodža: Sihanoukville - jūra, saulė, laukiniai paplūdimiai ir vagys...

Uodai žudikai...

Beveik bemiegė naktis... Uodai taip sulesė, kad draskiausi visą naktį. Užmigau tik paryčiais. Beje, iš pradžių miegojau užsiklojusi tik lengvą antklodę, pradėjus siautėti uodams, apsidangsčiau storu pledu – netgi galvą. Buvo laaaaabai karšta, bet kentėjau, o uodai sėkmingai gėlė ir per pledą.

Keisčiausiai tai, kad Lietuvoje manęs uodai nekanda, o Joną – puola masiškai, čia – viskas atvirkščiai.

Atsikėlę stengėmės kuo greičiau susikuisti ir išsiridenti iš namų, kad kuo anksčiau nueiti prie jūros, kol dar nėra kosmiškai karšta ir tvanku. O aš taip norėjau miegoooo... Nieko, pamiegosiu paplūdimy.

Paplūdimiai – ryte tušti, per pačią kaitrą (12-16 val.) – perpildyti.

Prie jūros žmonių labai mažai, kadangi dar ankstus rytas. Visi čia renkasi nuo vidurdienio. Prie jūros driekiasi visas takas kavinių, barų, restoranų. Bet vis vien nusprendėm eiti kuo toliau nuo civilizacijos pėdsakų turinčių Serendipity beach ir Occeuteal beach iki kokio atokesnio laukinio paplūdimio. Norėjosi privatumo, o tokiems normas įgyvendinti ypač tinkamas tuščias smėlio ruožas tarp minėtųjų paplūdimių ir Otres beach.

Pėdinome pajūriu į rytų pusę kol baigėsi visi barai, kavinės, bungalai (namukai), bet norėjosi dar atokesnės vietelės. Dar po 2-3 kilometrų žiūrint tiek į rytus, tiek į vakarus, nesimatė nieko, tik smėlis ir jūra. Vienareikšmiškai nusprendėm - tinka, būname čia.

ĮSPĖJIMAS ! Nepalikite daiktų be priežiūros, nors ir esate vieni. Kodėl taip sakau? Tuoj pat paaiškinsiu.

Nors ir nuėjome pakankamai toli, bet vis tiek po kiek laiko sutikome vietinę gyventoją - moterį, kuri ant galvos užsidėjusį lėkštę nešioja ir pardavinėja įvairiausius vaisius. Ji mus perspėjo, kad eitume maudytis tik po vieną, o kitas būtinai turi likti ant kranto ir prižiūrėti daiktus. Nusistebėjau, juk čia nieko aplinkui nėra. O ji pasakė, kad vaikai pajūriu su motoroleriais pastoviai dviese važinėja ir vagia krepšius, nors ir minutei paliktus be priežiūros. Vienas vairuoja, o kitas sėdi už jo, stebi situaciją ir čiumpa „grobį“. Nelabai ką padarysi tokioje situacijoje, nes kol išbrisi iš vandens, jie jau senai bus pabėgę su motoroleriu.

Mus įspėjusi moteris nuėjo, mes atsigulėm pasilepinti saulės spinduliais ir iš karto krūmuose, gal per 20 metrų nuo mūsų, pamačiau gulinčius ir mus stebinčius 2 vaikus. Vėliau tie patys veikėjai jau raižė pajūriu su motoroleriu, t.y. „dirbo“.

Paplūdimiuose pilna ne tik vagių, bet ir laukinių šunų. Vienas kaip tik movė pro mane kaip strėlė tiesiai iš krūmų į vandenį, išsimaudė, nusipurtė, pasivoliojo ir dingo.

Neilgai džiaugėmės saule ir pajūriu, nes jau apie 10-11 val. pasidaro labai karšta, taigi teko grįžti iki namų. Čia juk Kambodžos pietūs – karštis ir tvankumas, +35 ir daugiau.

Rytinis krantas – Otres beach - tylus ir ramus, mažai keliautojų

Išsinuomojom motorolerį (nuoma parai - 8 USD) ir nusprendėme važiuoti paplūdimio keliu, kuo toliau į rytus, t.y. iki Otres beach, nes buvau skaičius, kad tai pats atokiausias ir ramiausias paplūdimys, jame nėra didelio judesio, žmonės ten važiuoja tik susilieti su gamta, atsipalaiduoti. Atvažiavus iki šio paplūdimio neliko abejoniu - čia tikrai visiškas chill'as.

Atlikom mini "tyrimą" savo smalsumui patenkinti, t.y. apsimetėm, kad ieškome nakvynės ir pasiklausinėjom kokios yra namukų nuomos kainos, apžiūrėjom kaip atrodo jie iš vidaus ir panašiai. Galbūt kam nors, kas lankysis Kambodžoje pravers ši informacija, bet gali būti, kad ir patys dar čia grįšime ne kartą.

Radome daug gražių namukų su visais patogumais tiesiog ant jūros kranto, jų kaina svyruoja 10-20 USD. Kuo toliau važiavom, tuo mažiau patogumų buvo siūlomuose nuomotis namukuose, kol galiausiai privažiavome tokius, kurie kainuoja 2-3 USD, be elektros, pastatyti tik iš šiaudų, lentų, viduje tik lova. Būtų savotiškas iššūkis tokiame apsigyventi, bet geriau pagalvojus - mes juk jau turime įdomios patirties su nakvojimu laukinėje gamtoje ir jos netikėtumais, taigi čia apsistoti nebūtų nieko naujo.

Kainas net užsirašiau, kad nepamirščiau, nes apvažiavom tikrai nemažai. Pateiksiu kai kuriuos, t.y. tuos kurie vertesni dėmesio.

Dany's beach club kaina 5 USD - tik lova ir spintutė, sienos iš šiaudų ir lygtais net su tarpais, taip kad naktį tikrai yra didelė tikimybė sulaukti nepageidaujamų svečių - vorų, driežų...

"I don't know". Geras pavadinimas :) Kaina 8 USD, yra net elektra ir vanduo.

Queen Hill Resort - A/C 20 USD, fan 15 USD. Viduje labai gražu, o pats namukas yra virš jūros ant pastolių pastatytas, vaizdas nerealus nuo jo terasos.

"Sunshine Cafe Bungalows" - 5 USD, bet laisvų vietų nėra, bungalai užrezervuoti net 3 mėnesius į priekį. Prabangos čia tikrai nėra, bet aplinka nereali. Visi namukai atsukti į jūros pusę, išeini ir brendi tiesiai į vandenį. Nors čia yra keliautojų, bet tvyro absoliuti ramybė -kas skaito knygą, kas su baidarėm irstosi, kiti biliardą žaidžia.

Joa, gražių vietų yra pasaulyje. Bet visada šalia to kas siūloma keliautojams pamatai ir tai kaip gyvena vietiniai (foto žemiau). Šis vaizdas dažniausiai nesužavi.

Maisto kainos kavinėse ir restoranuose.

Pietavome savo viešbučio restoranėlyje. Beje, kainos čia („GST Guesthouse“) pakankamai padorios. Patiekalai Green/Red/Yellow/Panang ir kt. Curry su vištiena/jautiena/kiauliena/tofu kainuoja 2,50 USD. Curry su krevetėm/kalmarais/jūros gėrybėm - 3 USD, Curry tik su daržovėmis - 2 USD. Įvairios Azijietiškos makaronų sriubos (noodle soup) su jūros gėrybėmis ~2-3 USD. Tom Yum arba Tom Ka sriubos - 3 USD. Alaus skardinė 0.33l - 0.50 USD. Pieno kokteilis su šviežiais vaisiais – 1 USD. Mieste kainos didesnės, apie 0,50-2 USD.

Vakarienė.

Vakarienei radome idealią vietą – BBQ restoranėlį, kuriame už 3 dolerius tau iškepa didžiulį kepsnį prie tavo akių ant žarijų. Galimas pasirinkimas - barakuda, tunas, redsnaper, marlin fish, kalmarai, krevetės, krabas. Prie milžiniško kepsnio galimas garnyras – bulvė kepta folijoje arba ryžiai ir aišku didžiulė porcija salotų. Be visa to dar gavome po bokalą alaus. Ta proga atšventėm savo vestuvių 1 metus, 1 mėnesį ir 1 dieną.

Po vakarienės ėjome pasivaikščioti po miestelį, visi tik kviečia – užeik pas juos, pavakarieniauk, o tuk-tuk‘ų vairuotojai dar įkyriau „Mister, madam, need tuk-tuk? Tuk-tuk?“. Apsivemti galima nuo to pastovaus jų rėkimo „Tuk-tuk! Tuk-tuk!“.

Alkoholinių gėrimų kainos – mažos.

Radome supermarketą, ir užėjom pasižiūrėti kokios gi jame kainos. Alus - dvigubai brangiau nei baruose, o alkoholis kainuoja beveik centus. Įvairūs prabangūs importiniai gėrimai po 1 l (viskiai, brendžiai, romai, degtinės) kainuoja 8-12 USD.

Kambodžos masažai – beviltiški, tik sunervuoja, o ne atpalaiduoja.

Grįžę namo nusprendėm dar pasimėgauti masažu. Pas mus viešbutyje kaina doleriu mažesnė nei mieste, t.y. masažo valanda kainuoja 5 doleriai. Nuėję į saloną bandėm visaip išsiaiškinti, kuris masažas geresnis, nes brošiūroje buvo paminėtos trys masažų rūšys - Thai , Swedish ir Khmer. Masažistės visiškai nei žodžio nemokėjo angliškai. Pasikviečiau vaikinuką iš registratūros, jam pasakiau ko noriu, bet matau, kad jis tik gūžčioja pečiais, klausia masažisčių, bet ką jos pasako nieko neišverčia mums atgal. Galiausiai supratom kad tailandietiškas yra stipresnis o Khmer (kambodžietiškas) – švelnesnis. Kadangi tailandietišką jau esam bandę daugybė kartų, tai pasirinkome Khmer. Vos atsigulus ant stalo pajaučiau, kad masažistė visiškai nemoka daryti masažo, netgi nepaspaudžia nei vieno taško, kad būtų bent truputį malonu. Pats blogiausias masažas kokį savo gyvenime esu patyrusi. Jonas beje sutinka su manimi 100 procentu, nes irgi liko žiauriai nusivylęs. Išėjom kupini ne palengvėjimo, o pikti kaip šunys. Cha! Ne veltui tame salone nebuvo eilių, nereikėjo užsiregistruoti iš anksto.

Teisybę sakant, Kambodžoje kur tik darėmės masažus, visur jie buvo blogi. Duočiau daugiausiai 6 balus iš 10. Aišku, šitas mūsų viešbučio “GST Guesthouse” masažas tai vertas 0 balų.

Nuo savo pradinio kelionės taško (Bankoko) esame nuvažiavę jau toli. Jeigu apytiksliai tai jau prasukom apie 27oo - 3000 km. 1 naktis lėktuve, 1 naktis traukinyje, 3 naktys autobuse, o likusios - guesthouse'uose, bungaluose. Kuprinės tai palengvėja(nes išmetam sunešiotus rūbus), tai vėl pasunkėja (nes vis kažko prireikia nusipirkti parsivežti į Lietuvą - vietinių prieskonių, gėrimų, ar kokio kito vietinio gėrio). Tuo momentu kai reikia iškeliauti iš tos vietos kur esi apsistojus, užsidedi kuprinę ant pečių ir prakeiki visus, kurie kažko užsiprašė lauktuvių !!! Nes visą tą svorį tu neši ant savo kupros ir netgi toks daiktas kaip magnetukas ant šaldytuvo ar prieskoniai kurių svoris 20g. žiauriai spaudžia pačius. Aš netgi išmečiau sportbačius, su kuriais atskridau. Neįsivaizduoju kaip reiks grįšti atgal namo, juk atskridus į Suomiją reiks persėsti į lėktuvą skrendantį į Rygą, ir reiks su tapkėm eiti per lauką kur temperatūra -20 laipsnių ..

Įkėliau žemėlapį, kiek jau esame nukeliavę - iš Tailando sostinės Bankoko į Laoso sostinė Vientianą, iš ten - į Laoso pietus Paksę. Apsukom ratą nuomotu motoroleriu po Bolevian plateu (plokščiakalnį) ir iš ten patraukėm į Kambodžą - Phnom Phenį. O iš sostinės į pietus   Shihanoukville  prie Pietų Kinijos jūros.

11d. Sudie Phnom Phen'i, labas Sihanoukville

Kėlėmės pakankamai anksti, t.y. 6:30 val., nes šiandien vykstame į Kambodžos pietūs - Sihanoukville. Kaip rašoma „Lonely Planet“ knygoje - "Sihanoukville is a bask on briliant beaches, scuba dive in uncharted waters, drinking in the night life and hiking in the Ream national park". Tikiuosi, kad taip ir bus.

Sihanoukville realiai nebuvo įtraukta į mūsų maršrutą, mes tik šiaip vis pamąstydavom, kad būtų smagu ten pabuvoti, palyginti Kambodžos paplūdimius su Tailando, nes juos skalauja ta pati Pietų Kinijos jūra.

Vykstame su autobusu, kaina žmogui 6 USD, trukmė ~4-5 val. Autobusas važiuoja iš Phnom Phen'io autobusų stoties nuo 8 val ryto, kas 1-2 valandas -8:00, 9:00, 11:00, 13:00, 15:00. Kartais ir dažniau, tai priklauso nuo turistų skaičiaus, nes jų čia Kambodžos sostinėje apstu. Vakar autobusų stotyje perkant bilietus mus patikino, kad į Sihanoukville tikrai atvyksime 12 val., bet kai visada tai buvo tik pažadai. Realiai Kambodžos pietuose buvome tik14 val. Čia tiesiog reikia priprasti prie to, kad autobusai vėluoja po 2-3 val.

Pusiaukelėje dar stojom valgyt kažkokioj ne itin steriliai atrodančioje vietoje, nors vėlgi vakar autobusų stotyje mums užgarantavo 100 proc., kad tikrai autobusas niekur nestos ir negaiš laiko, tiesiog tiesiai važiuos. Visada pas juo įprasta sustoti pusiaukelėje pavalgyti, nes už tai gauna "atkatus", vairuotojas ne tik pinigų gauna, bet dar ir nemokamai pavalgo ten kur atveža krūva keliautojų. O stoja tai po kelis kartus vis, tipo į tualetus, nors autobuse jie yra įrengti. Alaus buteliukas dažniausiai tokiuose sustojimuose kainuoja po 8-10 Lt, sausainių pokelis 6-8 Lt., maistas būna itin prastas, be skonio (kas visiškai nebūdinga Azijos virtuvei).

Foto žemiau - maistas, kurį valgėme sustoję. Galvojom, kad tai bus geriau nei neaiškios kokybės ir kvapo ryžiai, patiekiami su juodos spalvos mėsa ir neaiškios formos daržovėmis. Tai kažkokie koldūniukai-pyragiukai, po jais dega žarijos, kad jie būtų visalaik karšti, uždengti dangčiu garuose verda. Vaizdas tai labai skanus ir tiesiog neįmanoma nepaskanauti. Kainavo 3 Lt. vienas, bet skonis šlykštus. Viduje vien svogūnai ir kiauliena, o tešla labai saldi kaip kokio pyrago :) Hmmmm, gurmanų maistas, bet ne mano.

Autobusas turėjo atvežti į Sihanoukville autobusų stotį, kuri pagal mano turimus visus 4 žemėlapius yra maksimum už 2 kilometrų nuo Sihanoukville miesto centro. Taigi aš sau ramiai išlipau iš autobuso, laukiu kol Jonas iš bagažo skyriaus išims mūsų didžiąją kuprinę ir mes trauksime pėsčiomis iki visų bungalų (atskiras namukas) ar guesthous‘ų (nakvynės namų). Veju šalin visus įkyrius tuk-tuk vairuotojus, tiesiogiai išdidžiai sakau – „atšokit, žinau, kad iki centro čia netoli, mes eisime pėsčiomis“. O jie visi plėšosi ir įtikinėja mane, kad stotis dabar jau yra perkelta, t.y. vietoje 2 km dabar atstumas iki centro yra virš 7 km. Žodžiu, nori tikėk, nori ne, bet teisybė ta, kad dabar pats vidurdienis, saulė kepina negailestingai, stovime tiesiai po ja, be jokio šešėlio ... Ir dar skėriai (t.y.tuk-tuk driver‘iai) aplink šokinėja siūlydami savo paslaugas.

Galiausiai, kai tikrai įsitikinau, kad esame ne ten kur turėtume būti, t.y. autobusų stotis tikrai iškelta toliau nuo miesto, paklausiau kiek kainuoja tuk-tuk‘as. Visi kaip susitarę vienareikšmiškai pasako: „6 dollars“. Kaip tik priėjo Jonas, pagaliau atgavęs mūsų kuprinę ir taip pat įsijungė į derybų reikalus. Jonas labai geras derybininkas, bet deja nei vieno dolerio netgi neįmanoma susitarti kad nuleistų, niekaip niekaip, net nesileidžia į kalbas, tik vis užknisančiai kartoja "6 dollars“.

Totalus absurdas, kai pagalvoji sostinėje mokėjom 2 dolerius, ir tai jautėmės apiplėšti. Tada sakau, gal galime važiuoti 4-iese, t.y. dar su kokiais kitais 2 keliautojais. Kaina vis tiek lieka ta pati, 6 doleriai. Suradome trijulę, kuri mielai prisijungė, bet tada tuk-tuk‘ai staiga apsigalvojo ir sako vežam tik 4, o ne 5 žmones. Apsidairėm, stotis beveik tuščia, likom vos ne paskutinieji, bet kiti jau stovėjo prie tuk-tuk‘ų arba jau sėdėjo juose. Kai galiausiai radau porą, kurie yra tik dviese, ir jau sutarėm su jais, kad važiuojam, esam kaip tik 4 žmonės, tai tada visi (absoliučiai visi) tuk-tuk vairuotojai choru atsakė, ne, ne, mes vežame tik 2 žmones. O ką tik sakė nevežam 5, vežam tik 4. Totalus absurdas...

Pasiūlė mums važiuoti su motoroleriu, t.y. vairuotojas veža, o tu jam sėdi už nugaros. Šis būdas kainuoja 4 dolerius. Nebeliko ką rinktis – važiavom su 2 motoroleriais. Savo vairuotojui pasakiau, kad norim pigaus, bet gero nakvynės varianto, netoli jūros ir dar su internetu.

„GST Guesthouse“ – 8 doleriai namukas dviems žmonėms, fan‘as, TV (kurio mums tikrai nereikia), karštas vanduo, internetas - bet tik restoranėlyje, o ne kambary (koks skirtumas, nesunku tikrai išeit iš kambario), žodžiu viskas ko reikia ir plius už tą pačią kainą – UODAI. Daugybė uodų... Kuriuos beje pastebėjom daug vėliau. Nes buvom tokie laimingi, kad pagaliau esame pietuose, toli nuo Phnom Phenio, jo triukšmo, dulkių, smarvės. Viskas čia buvo tobula, tiesiog numetėm daiktus ir iš karto bėgom prie JŪROS.

Jūra – graži, žydra, smėlis - baltas, smulkus. Tikra atgaiva kūnui ir sielai. Abu vienareikšmiškai nusprendėm, kad užsibūsime čia ilgiau ir atšvęsime čia Jono gimtadienį (sausio 30d.). Taigi, visumoje gautųsi 7 pilnos dienos. Manau, tikrai nusipelnėm atsikvėpti, nes keliavome pakankamai įtemptu tempu, nakvojom autobusuose, traukiniuose. Aišku, toks tempas – nerealu, super, nes tada jauti kad gyveni, atsiguli vakare ir nusmingi nuo įspūdžių ir aišku šiek tiek nuo nuovargio, šiek tiek ir nuo kuprinės, kuri kasdien vis sunkėja, nes vis kažko prireikia nusipirkti pakeliui.

Nors ir nuėjome toliau nuo civilizacijos ir radome atokų paplūdymį, kuriame nė gyvos dvasios, tačiau prekiautojų neišvengėme. Aišku per visą pusdienį čia jų praėjo tik kelios. Jos pardavinėja vaisius, keptas krevetes, krabus, gėrimus ir panašiai. Viską neša ant galvos ir be rankų. Vaizdas įspūdingas kai moterys ar merginos eina smėliu, kuris yra tikrai nelygus, bet tas daiktas ant galvos laikosi idealiai.

Praėjo dar tik pusė atostogų, o mes jau pamatėm viską ką buvom suplanavę, išskyrus aišku vieną paskutinį tašką - Angkor Wat‘ą. Tai irgi paskatino užsibūti ilgėliau Sihanoukville. Buvo minčių nukeliauti į Vietnamą, bet pasiskaičiavus likusius materialinius išteklius, supratom, kad tai būtų per daug drąsu. O nukeliauti ten tik tam, kad kirsti sieną, mokėti 40 USD x 2 ir nieko nepamačius grįšti, nėra prasmės. Šiaip jau ir Sihanoukville yra nukrypimas nuo maršruto, bet labai jau malonus nukrypimas.

Diena buvo šiek tiek kurioziška (tuk-tukai), bet viską vainikavo JŪRA ir skanus maistas – THAI green curry (kurį jau moku gaminti ir aš).

Beje, mieste mačiau tuk-tuk'us, kurie veža po 5-6 žmones. Taigi, kaip paaiškėjo vėliau, tas visas akiplėšiškas tuk-tuk vairuotojų spektaklis autobusų stotyje yra kartelinis susitarimas tarp visų (absoliučiai visų) tuk-tuk'o vairuotojų ir tarp autobusų vairuotojų. Jie specialiai savavališkai perkėlė autobusų stotį toliau nuo miesto, tuk-tuk'ų vairuotojai žino tikslius laikus kada atvažiuoja autobusai, ir laukia. Kai atvažiuoja, užsiplėšia kosminę kainą ir nei vieno dolerio nenuleidžia, o keliautojas - tiesiog arba moka pasakyta sumą, arba eina pesčiomis daugiau nei 7 kilometrus.

Tiesiog ... Kambodžoje visur totali neteisybė, į turistus žiūri kaip į pinigų maišus, čia nėra erdvės ginčytis, ieškoti teisybės ... Policija veikia išvien su vietiniais ir dar patys sau į kišenę dedasi kyšius.

10d. KAMBODŽOS sostinė - Phnom Phen

Šiandien be istorinių vietų lankymo, buvo ir linksmesnių įvykių. Pirmiausiai tai reiktų aprašyti turgelius, kurie čia kaip koks didelis skruzdėlynas tiesiog verda. Triukšmas, smarvė visokių neaiškių maistų, pilna motorolerių, nes dauguma čia ne pėsčiomis, o su motoroleriu raunasi į turgelį, tarp visų prekystalių. Susidarė toks vaizdas, kad turgus čia veikia ištisą parą. Mes atsikėlę 6 val. ryte jau radom turgų visame judrume, o miegoti ėjom gal 12 nakties, o jis vis dar dirbo.

Market in the early morning / Turgus ankstų rytą


Dauguma moterų Kambodžoje vaikšto su pižamom, tokių matėm ir sostinėje ir provincijoje. Taip, tai yra tikrai tos pižamos, kurias mes lietuviai velkamės eidami miegoti. Ant pižamų dažnai dar ir „džinsovkė“ ar nutrynta „koža“ priderinama. O šiaip visi rengiasi dabar šiltai – džinsai, kelnės, bliuskutės ilgomis rankovėmis, striukytės plonos, nes pas juos dabar juk žiema.



Motorolerių, tuk-tuk‘ų pilnas miestas, net galva skauda nuo jų burzgimo ir nuo dūmų smarvės. Pabuvom valandėlę kitą gatvėj ir jau tiesiog tamsu akyse, galva sukasi. Eismas tragiškas, jokių pagrindinių kelių, kiekvienas važiuoja ir iš vien pypsina ir pypsina ir PYPSINA !!! Eini gatve ir girdi tik triukšmą, neįmanoma čia nė sekundė ramybės. Reikia tiesiog priprasti ir negirdėti gatvės triukšmo. Deja, man nepavyko to padaryti. Per didelis miestas, per didelis chaosas. Jei atvirai, tai labai nepatiko Phnom Phen‘is (t.y. Kambodžos sostinė).








Degant raudonam šviesoforo signalui, visi motoroleriai ir tuk-tuk‘ai važiuoja, net nepristabdydami. Tik mašinos paiso raudonos spalvos. Beje, policija vietinių nebaudžia, bet už tat turistus skaudžiai skausmina už eismo taisyklių nesilaikymą. Prie labai didelių sankryžų piko valandomis motoroleriai jau nebevažiuoja degant raudonai spalvai, jie raunasi į priekį tarp mašinų, kad tik būtų pirmesni, naglai išvažiuoja netgi tiesiai į šaligatvius. Visi vairuotojai labai įžūlūs – lenda, užkišinėja, prieš eismą važiuoja. Tikras košmaras, o ne eismas.





Pinigų keityklos nei iš tolo neprilygsta mūsų bankams. Pinigus paima ir tiesiog už stiklo deda, tau taip pat atskaičiuoja iš tų, kurie po stiklu sudėti krūvomis. Jokios baimės net nėra, kad kažkas gali ateiti ir apiplėšti.

Currency exchange office / pinigų keitykla


Streets of capital - beggars / Sostinės gatvės ir elgetaujantys



Kambodžoje pilna visko – gerai gyvenančių (pilnas miestas automobilių - Lexus LX470, važinėjančių be numerių), skurdžių (elgetaujančių, su vaikais gatvėse sėdinčių), vaikų prašančių kažką pirkti arba šiaip duoti dolerį. Bet kokiu atveju, niekas neemigruoja iš šalies. Verslas čia neapmokestintas, kas ką moka, tą daro, ką turi, tą pardavinėja ant gatvės, tuk-tuk‘us vairuoja, masažus daro, motorolerius taiso, tiesiai ant gatvės verda smalą ar dar kažką, lydo kažkokias plastmases, padangas klijuoja. Nėra higienos inspekcijos, darbo saugos taisyklių, nėra valstybinių apribojimų, reguliavimų. Būtų čia Lietuva, tai iš karto kasos aparatus reikalautų naudoti, suvaržytų, mokesčiais apkrautų ir greitai baigtųsi visi gatvės versliukai.
Vaizdas toks, kad žmonės čia geriau gyvena nei Lietuvoje. Niekas nesiskundžia, visi patenkinti, turi darbo vietas (patys jas sau susikūrę), senų mašinų gatvėse maksimum 20%, kai tuo tarpu Lietuvoje beveik 80 % mašinų yra senesnės nei 15-20 metų.
APIBENDRINANT - Phnom Phen tikrai nėra tas miestas į kurį norėtųsi grįžti.
Ačiū Dievui (ar Budai), kad Phnom Phen‘io smogas nedaug paveikė mūsų mąstymą ir mes po visų šiandienos ekskursijų suvokėm, kad mums reikia kuo greičiau dingti iš čia, nors pagal planą parengtą dar Lietuvoje, turėjome čia pasilikti dar 2 dienas. Tiesa tokia, kad praėjo dar tik pirma savaitė mūsų atostogų, o mes jau buvome aplankę viską, ką buvome suplanavę. Išskyrus Angkor Wat‘ą – didžiausią religinį kompleksą pasaulyje, kurio plotas ~30 km2. O aplankėme todėl, kad vietoje patogių nakvynių viešbutyje dažniausiai pasirinkdavome kratymąsi naktį autobuse.
Prasidėjo apmąstymai – kur važiuoti, kad būtų gera, šilta, malonu ir neužknistų tuk-tuk‘ai. Tailandas – Koh Samui? Koh Phangan? Phuket? Ar Kambodžos pietūs – Shihanoukville? Apsistojom ties Shihanoukville, nes niekada čia nebuvę ir tiesiog norėjosi pamatyt kuo daugiau įvairesnių Kambodžos pusių.
Nuvažiavom į autobusų stotį. Tikimybė gauti bilietus rytojui buvo labai maža, nes dabar yra pats pikas, daugiausiai turistų ir bilietus reikia pirktis 1-2 dienas prieš kelionę. Bilietus gavome, bet išvykimo laikas labai ankstus. Atvirai sakant tai buvo visai nesvarbu, nes norėjosi kuo greičiau sprukti iš šito beprotiško miesto.

9d. Kambodžos tautos genocidas vykdytas Raud.Khmerų 1975-79m.

Iš karto noriu įspėti, kad šios dienos įvykiai labiau istoriniai ir žiauroki, aprašoma tai ką pamatėm, sužinojom, perskaitėm, pasigilinom. Deja, linksmų įvykių nėra.

10 val. ryto mūsų atvažiavo pasiimti Alex, t.y. tuk tuk'o vairuotojas, tas pats kuris vakar mus atvežė nuo stoties iki viešbučio. Važiavom į Tuol Sleng muziejų, vėliau į Killing fields(Žudymo laukai).

Tuol Sleng muziejus - seniau čia buvo mokykla, bet 1975 metais, į valdžią atėjus žiauriesiems Raudoniesiems Khmer'ams, mokykla buvo paversta kalėjimu, kuriame žiauriai kankino žmones, kurie buvo išsimokslinę, kurie prieštaravo naujai valdžiai, vaikus, moteris ar kitus silpnus, kurie nesugebėjo per 10-15 valandų darbo dienos įvykdyti viso darbo. Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais vežė į žudymo laukus ir sušaudydavo.

1975-79 metais buvo išžudyta virš 3 milijonų žmonių visoje Kambodžoje. Pirmiausiai išžudė visą inteligetiją - daktarus, aktorius, dainininkus, budistų vienuolius, mokytojus, studentus, netgi tuos, kurie nešiojo akinius, nes tai Raudoniesiems Khmer'ams su protingumu asocijavosi. Atėjus į valdžią Raud.Khmer'ams, Kambodža buvo pervadinta Demokratine Kampuča (Democratic Kampuchea), jos lyderis Pol Potas buvo žiaurus diktatorius, įsakė sostinę paversti agrariniais ūkiais, dirbamais laukais, kur žmonės turėjo dirbti 12-15 val.į parą. Lyderis Pol Potas pats buvo baigęs mokslus Paryžiuje, prisiskaitęs marksizmo idėjų, kurias realizavo savo šalyje tik daug žiauriau, t.y. viskas peraugo į maoizmą.

Žmonės, dirbantys laukuose valgyti gaudavo tik vandenyje virtus ryžius, 1 kg ryžių turėjo dalintis 25 asmenys. Prasidėjo ligos, maliarija, kuri išguldydavo visą šeimą. 1979 m.Vietnamas išgelbėjo Kambodžos žmones nuo šios žiaurios valdžios, ją nuvertęs jėga. Visiškai galutinai Khmer'ų rėžimas baigėsi tik 1998 metais, mirus Pol Potui.

Kitas Demokratinės Kampučos lyderis Duch 2010 metais buvo nuteistas kalėti tik 30 metų. Dabar Kambodžoje nėra senų žmonių, nes visi jie buvo išžudyti kaip nereikalingi ir netinkami darbui. Vidutinis žmonių amžius čia ~ 35 metai. Ir tikrai, gatvėse mes sutinkame tik jaunus žmones, kurių amžius yra iki 20-30 metų.

Neįmanoma aprašyti to ką pamatėm ir pajautėm Tuol Sleng muziejuje. Mokykla virtusi kalėjimu buvo Pol Poto buvo pavadinta S-21 (security office 21). Kalėjimas aptvertas dviguba siena, klasės suskirstytos į mažas celes, įrengti kankinimo kambariai. Žmonėms buvo uždrausta kalbėtis, turėjo būti absoliuti tyla.

Šiame kalėjime išgyveno tik keli žmonės - tik tie, kas mokėjo užsiimti fotografija, tapyti, nes Pol Potas buvo ant tiek smulkmeniškas, kad liepdavo fotografuoti savo aukas prieš kankinimus, po kankinimų, netgi nužudžius. Vienas iki šiol gyvas piešinių autorius prisiekė, jei liks gyvas, nupieš tai ką matė šiame kalėjime. Jis taip ir padarė. Jo piešiniai dabar kabo šiame kalėjime ir jie yra be galo žiaurūs.

Fotografijos nužudytų žmonių, šiame muziejuje jų begalė.

Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais 14 km veždavo į žudymo laukus (Killing fields). Kaliniams buvo nupjaunamos rankos arba jie apakinami, kad negalėtų sukilti prieš 4 prižiūrėtojus, kurie veždavo sunkvežimiu iš kalėjimo į žudymo laukus.

Magic tree – ant jo kabėdavo garsiakalbis, paleistas dideliu garsu, kad nesigirdėtų žudomų žmonių dejonės.

Taip atrodė vestuviniai žmonių rūbai viešpataujant Pol Potui ir Raudoniesiems Khmerams.

Pol Potas ir jo žmonės nužudytų žmonių mažus vaikus (kūdikius) taip pat nužudydavo, bet specialiuoju būdu, t.y. ištaškydavo paėmę už kojų į medį, tam kad jie užaugę nesugalvotų keršyti už savo tėvų nužudymą.

Nužudytų žmonių kūnus pamerkdavo į cheminį tirpalą, kuris nuardydavo mėsas ir likdavo tik kaulai. Ir atskirai dėliojo kaukoles, žandikaulių atskiras kapas rastas.

Raudonieji Khmerai buvo be galo žiaurūs. Nužudė daug žmonių (~3 mln), taip pat šimtai tūkstančių mirė nuo bado ir ligų. Iš žmonių buvo atimta viskas - laisvė, šeimos atskirtos, jų turtai, laukai, maistas. Niekas neturėjo jėgų sukilti (kaip jau minėjau 1 kg ryžių 25 žmonėms per dieną ir dirbti12-15 val.), bet Vietnamui tai pavyko.