5d. Atrastas Indijos žvejų kaimelis ir jo ypatybės

Kėlėmis anksti tam, kad kol dar nekaršta per kalnus ir uolas nukeliauti pėsčiomis į žvejų kaimelį. Net nepusryčiavom, kad negaišti laiko. Ėjom kokias 3 valandas, buvom tiesiog šlapi, bet tikslą pasiekėm. Radome tą žvejų kaimelį, kuris įsikūręs tiesiog per visą kalno šlaitą prie pat jūros. Iš viršaus pažvelgus žemyn buvo matyti daugybė žvejų, traukiančių tinklą iš jūros. Foto iš viršaus gavosi ne kokia, todėl pasakiau Jonui, kad lipsiu žemyn nuo stataus šlaito, nes noriu pamatyt ir nufotografuot visą tą vaizdą iš daug arčiau. Aišku jam nelabai patiko tokia mano idėja. 

Žvejai traukiantys tinklą iš jūros

Žvejybos video

Lipom žemyn nuo stataus kalno praeidami jų namukus, surestus iš visokio šlamšto ir apdengtus bananų medžių lapais. Aišku mus pamatė vaikai, išlindo laukan ir pradėjo bėgti iš paskos. O mes kaip visada su savimi iš Lietuvos vežamės 2-3 kg saldainių ir juos daliname vaikams.

Jonas dalina vaikams saldainius

Video - saldainių dalinimo

Žvejyba su tinklais vyko ne pačioje jūroje, o nuo jos kranto. Žvejai traukė tinklą iš dviejų galų, o per vidurį tinklo kiti įsibridę į jūrą baidė žuvį, kad ji neišplauktų to tinklo. Visas procesas truko pakankamai ilgai ir labai sudėtingai, nes bangos buvo aukštos ir taškė žmones į visas puses.

Bangos

Visi žmonės čia į mus žiūrėjo kaip į ateivius iš kitos planetos. O mes stebėjomės, kad jie gyvena tokioje gražioje vietoje, bet taip jos nevertina. Visur kalnai šiukšlių, smarvė ir bardakas.

  Vaikas, stovintis ant krūvos šiukšlių

                                                

Maldos namai, aplink juos irgi šiukšlynas, tik neįtraukiau jo į kadrą

Žvejų kaimelio „apartamentai“

Ir vėl vaikai užsipuolė Joną

Po tokio rytinio pasivaikščiojimo (5 valandos kalnais ir uolom aukštyn-žemyn) nusipelnėm skanių pusryčių, todėl mano pageidavimu susiradom vegetarišką kavinę, kokių čia apstu  ir jos vadinasi – Pure vegetarian meal. Mano pasirinkimas buvo labai vykęs – Ghee Roast (50Rs/~3Lt). Praktiškai iškepta pilis iš indiškos duonos ir prie jos keturių skirtingų skonių padažiukai.

 

Jono patiekalas Poori Masala (70Rs/~4Lt) ne ką mažiau įspūdingas ir skanus, kitokio tipo indiška duona ir skirtingi padažai. Apsiryjom, nes maisto patiekė tikrai daug.

Jono - Poori Masala

 Šiandien labai daug klaidžiojom Kovalam kaimelyje, visokiais labirintais ir radom labai daug vietų nakvynei, o kainos tik 400-500Rs.  Aišku mums tai jau neaktualu, nes rytoj labai labai anksti ryte išvažiuojam su autorikša į Trivandrum, o iš ten laukia 9 val. kelionė šiauriau - į Kumily. Taigi, jei kada važiuosite į Indiją, netikėkite jokiomis agentūromis (o ypač Delyje), kurios bandys jums įrodyt, kad neįmanoma gauti nakvynės, kad reikia iš anksto rezervuotis, ir jie gali jums padėti (už kosminę kainą aišku). Mes keliaujam pačiu didžiausiu piko metu ir vietų randam visur, kur nuvažiuojam. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėčiau ;)

VIDEO - mūsų apartamentai

Vakare buvom kažkokiam indiškam koncerte ant jūros kranto, kur persirengę ir visaip išsipaišę dainavo indai savo religines dainas. Tai buvo tikrai gražu.

Prie jūros rinkosi būriai indų, nes pasirodo nuo šiandien prasidėjo ofiso darbuotojų atostogos, tai jie visi suvažiavo čia ilsėtis. Ir pasijaučiau „žvaigžde“, iš vien fotografuojama, vienas per kitą kas su telefonais, kas su fotoaparatais fotografavo. Tikriausiai jiems keistas mano plaukų ilgis ir tai, kad jie šviesūs, o ne juodi kaip jų.

Paplūdimys, pilnas indų

Mūsų vakarienė (foto žemiau) - kankinu vyrą juodai, nes vėl nusivedžiau į PURE vegetarian restaurant ir po kokio pusvalandžio susilaukiau priekaištų iš jo, kad jam reikia mėsos, nes jis alkanas. Taigi ėjom į vietinių "maistiaškę" ir Jonas pavalgė už dolerį.

 Jonas, bevalgant vakarienę, susirado draugelį

 Aš irgi radau draugą, tik kažkokį nenormalų, pribėgo, nukrito po kojom ir pradėjo voliotis ant nugaros

Susikrovėm kuprines, kad ryte atsikėlus nereiktų kuistis ir gaišti laiko. Nieko nėra sudėtingiau, kaip atvažiuoti, išsikrauti daiktus ir po paros ar dviejų vėl pakuotis juos. Bet dažniausiai gaunasi taip, kad daiktų net neišsiimam. O ant viršaus sudėti patys būtiniausi.  

Tai va, mums viskas gerai, esam sveiki gyvi, dar nei vieno vaisto (skirto skrandžiui) nepanaudojom ir manau neteks to daryt. Nuotaikos puikios ir su kiekviena diena vis geriau jaučiamės čia Indijoje.

4d. Kuo toliau, tuo labiau mums patinka Indija

 Pusryčiai, pusrytėliai – išprotėt galima kaip viskas skanu. Negaliu nerašyt apie maistą, nes jis dieviškas. Šį kartą ragavome tipiškų indiškų pusryčių - Uthappam Coconut Mint (40Rs) – blynas keptas iš ryžių ir kokoso su baltu padažu, kuris taip pat pagamintas iš kokoso ir mėtų.

Jono pasirinkimas – Chicken Dosa (50Rs). Dosa tai fermentuotas krepas (blynas), gaminamas iš ryžių tešlos ir juodos spalvos lęšių. Tai tipinis indiškas pusryčių patiekalas, patiekiamas labai įvairiai, bet daugiausiai vegetariškai. Jonas aišku pasirinko dosą su vištiena.

Pusryčių patiekalai

Jonas laimingas, kad gavo mėsos :)

Šiandien paliekam Trivandrum miestelį ir keliaujam į Kolovam, nes ten radom pigią nakvynę ( 500Rs) prie pat jūros ir kambarys labai tvarkingas, su visais patogumais. Nors šiaip kiek ieškojom tai kainos visur prasideda nuo 2500 Rs, o šią vietą užtikom visai atsitiktinai. Šeimininkas malonus ir paslaugus. Apskritai visi indai labai paslaugūs, visi domisi mumis, nori kažkuom padėti. Su mumis netgi atsirado norinčių nusifotografuoti ir ne su mūsų, o su jų pačių fotoaparatu. Tikriausiai jiems atrodom gerokai keistai palyginus su jais pačiais, nes esam aukšti, balti. 

Autobusų sistemytė

Vietiniuose autobusuose durys yra gale, taigi priekyje sėdintis vairuotojas nemato kada žmonės sulipa/išlipa. Todėl vairuotojui sustojus ir sulipus/išlipus žmonėms, konduktorius patraukia pririštą virvutę, kuri eina per visą autobuso ilgį, o prie vairuotojo galvos yra pririštas varpelis, kuris suskamba ir tai reiškia, kad vairuotojas gali važiuoti.

Vietinio autobuso vidus (beje, šis autobusas vienas iš geresnių)

 Virvelė, skambučio signalą perduodanti vairuotojui

Tualetinio popieriaus sistemytė

Kaip tikriausiai žinote, Indijoje tualetinis popierius nenaudojamas, tam reikalui yra skirtas vanduo, kibiriukas ir samtukas. Padariai reikaliukus, pasisėmiai su samtuku vandenuko ir su kaire ranka nusiprausei. Nes dešinė ranka skirta valgymui, o kairė – visiems tokiems „nešvariems“ reikalams.

Indiškas tualetinis popierius

 Vakarienę pavalgėm tik už 2 dolerius. Bet… valgėm kiekvienas po karštą patiekalą su indiška duona, gėrėm arbatos (Masala Tea) ir valgėm desertą. Tikrai pigu. Aišku reiktų paminėti, kad nei vieno užsieniečio (išskyrus mus) čia valgančio nebuvo. Tai kavinukė, į kurią valgyti susirenka tik indai. Prieš ir po maisto išgėrėm samagono po 50g ir viskas baigėsi laimingai.

Vegetable curry ir indiška duona

Kainos. Kilogramas bananų 1 Lt., arbūzo dydžio papaja 1-2 Lt. Vanduo taip pat nebrangus, 2 L – 1,5 Lt. Alus labai brangus (10 Lt ir brangiau) ir jo nenusipirksi parduotuvėje, tik tam tikruose baruose, kurių yra vienetai. Cigaretės „Marlboro“ – 5-6 Lt., įvairios vietinės 3-4 Lt. Benzinas 2-3 Lt, o pernai metais kainavo 1 Lt. Kaip  mums paaiškino mūsų nakvynės vietos savininkai, tai kuro kainos per metus smarkiai pakilo, kas įtakojo visų kainų bendrą kilimą. Ir tikrai, turiu pastebėti, kad Indija nėra tokia jau pigi šalis, kaip apie ją pasakojama ar rašoma. Keliauti traukiniais jau nebepigu, tam kad dviese pavalgyt iki 10 Lt jau reikia gerokai paieškoti. Pernai metais sutiktas keliautojas Kambodžoje mums pasakojo, kad Indijoje su doleriu esi karalius visą dieną, bet deja kainos labai šoktelėjusios aukštyn.

Vyrai. Vaikšto apsirengę marškiniais ir sijonais, t.y. skaros apsuktos aplink juosmenį ir dar kažkaip tarp kojų. Taip pat jie visi be išimties yra su ūsais. Paplūdimyje jaučiausi labai kvailai, nes vyrai eina ir ryja akimis baltaodes moteris, tiesiog sustoja keliese ir žiūri neatitraukdami akių. Maudžiausi jūroje tik 1 kartą nes nebegalėjau pakęsti tokio „dėmesio“. Visur vaikštau kuo daugiau apsirengus, kojos uždengtos, rankos taip pat. Kažkur skaičiau, kad kuo daugiau moteris apsirengusi, tuo daugiau pagarbos sulaukia iš vietinių, nes jie tiesiog nepratę matyt moters kojų, atviresnės dekolte. 

 Moterys. Vaikšto apsirengusios nuo galvos iki kojų, maudosi su savo sariais sūriame vandenyje. Apsikarsčiusios geltono metalo spalvos papuošalais – žiedais, auskarais į ausis ir į nosį. Maži vaikai taip pat išpuošti papuošalais. Nei vienos moters nematėm valgančios kavinėje, ten lankosi tik vyrai.

Dar kelios foto iš šiandienos.

Žvejys, painiojantis savo tinklus

Maža indė

Saulėlydis Lakadyvų jūroje

Ši diena taip pat buvo nuostabi, pilna įspūdžių. Ryt pėsčiomis bandysime įveikti aukštą uolą palei jūrą ir patekti į kitą tos uolos pusę, nes mūsų nuomuojamo būsto šeimininkas mus pasakė, kad ten yra mažas žvejų kaimelis, o aš tikrai privalau ten apsilankyti ir pamatyti kaip gyvena vietiniai žmonės.

Reziumė - kuo toliau, tuo labiau mums patinka Indija. 

3 d. Lakadyvų jūros beieškant

Pietų Indija, Kerala regionas, esame sostinėje – Trivandrum. Gyventojų skaičius – beveik milijonas.

Kadangi buvom nemiegoję 2 paras, tai leidom sau miegoti iki 9 val. ryto. Pavalgėm Indiškų itin skanių patiekalų ir kuo greičiau skubėjom į paplūdimį, kuris yra Kovalam kaimelyje, 16 km nuo čia kur esame dabar – Trivandrume.

Dieviško skonio indiškas patiekalas – Allepey Meen Moilee 85 Rs (~5 Lt)

Iki jūros važiuoja autobusai. Kainos svyruoja nuo autobuso būklės ir patogumų. Autobusas su kondicionieriumi kainuoja 30 Rs (~1,60Lt), be kondicionieriaus – 14 Rs (~0,80 Lt), be kondicionieriaus ir be langų - 12 Rs (~0,70 Lt). Aišku mes rinkomės patį pigiausią variantą ir važiavom kartu su vietiniais. 

TATA gamybos autobusai

 Autobusas be langų

STATISTIKA. Šitoje Indijos dalyje, kuroje esame dabar (t.y. KERALA valstija) raštingų žmonių yra 91 proc., gyvenimo trukmė yra net 73 metai. Bet ne viskas taip gražu kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savižudybių ir alkoholio suvartojimo skaičius čia didžiausias lyginant su visa šalimi.

Kovalam paplūdimys labai švarus, jame uždrausta viešai rūkyti (kaip ir visame kaimelyje). Žmonių nėra daug, o tas mums labai patinka. Ši vieta, tai rojus banglentininkams, nes bangos čia itin didžiulės, nors jokio vėjo ant kranto net nesijaučia. Maudytis galima tik tam skirtose zonose, kurios pažymėtos vėliavėlėmis, nes kasmet čia nuskęsta nemažai žmonių būtent dėl didelių bangų.

 Kovalam, Hawaii beach

 Bananų medžių lapai didesni už Joną ;)

Užsilipus ant uolų bandžiau nufotografuotį kažkokį paukštį ir ėjau vis arčiau vandens, staiga pažvelgusi žemyn sau po kojomis vos nenualpau iš išgasčio, nes šalia mano kojų bėgiojo koks tuzinas juodų neaiškių gyvių. Aišku nemenkai pacypiau, patrypiau, kol galiausiai įsižiūrėjau ir supratau, kad tai krabai.

Lakadyvų jūros flora

O štai ir paukštis, kurį bandžiau nufotografuoti 

 Uolos apaugusios nežinia kuom

 Kadangi buvo vidurdienis, nesinorėjo kepti ant kaitrios saulės ir jausti +35 laipsnių karštį, todėl ėjome toliau nuo paplūdimio apsižvalgyti į Kovalam kaimelį ir pasižiūrėti kaip gyvena vietiniai žmonės. Visi sutiktieji buvo labai draugiški, pirmieji užkalbindavo mus, klausinėjo kaip mums sekasi ir panašiai.

 Moteris nešanti armatūrą sudėtą ant galvos

Pasigavę autobusą grįžome atgal į savo miestuką – Trivandrum. Užsukom į turgų, kaip visada ieškoti vaisių, kurių skonis tikrai neprilygsta Lietuvoje pardavinėjamiems.

Bananus mums suvyniojo į laikraštį ir aprišo virve. Pastebėjau, kad čia įprasta viską pakuoti tokiu būdu. Beje bananų (saldžių, skanių, nerealių) kilogramas kainuoja 24 Rs (~1,30 Lt.).

 Būdama Lietuvoje galvojau, kad indėms moterims turbūt be galo nuobodu, nes jos visos dėvi sarius ir tai nesuteikia jokio išskirtinumo, bet labai klydau, nes gatvėje pamačiau tiek skirtingų žėrinčių ir gražių sarių, kad net akys raibo nuo jų spalvų ir raštų. Aišku nelabai pavyko tai nufotografuoti ... Nes juk nepuldinėsi žmonių su fotoaparatu.

 Vakarienė buvo dieviškai skani, negaliu apsakyti koks skanus yra indiškas maistas kai jį ragauji čia – Indijoje. Jonas valgė Chicken Tikka Masala (95Rs = ~5Lt), aš - Goan Fish Curry (85Rs = ~4,5Lt). Vos neišprotėjau nuo aštrumo, bet po kelių kąsnių jau pripratau prie prieskonių gausos.

Diena buvo nuostabi, pilna įspūdžių, skanių patiekalų, gerų emocijų.

1-2 d. Delhi - Trivandrum, arba Indijos šiaurė ir pietūs

Trečiadienis, sausio 4 d.

Šiandien atvykom į Rygą, peršokom oro uoste į plonus rūbus ir vasarinius batus, o žieminius apdarus palikome mus išlydėjusiems Jono tėvams. Skrydis Ryga – Kijevas truko labai trumpai ir be jokių neslakndumų. Nusileidom Kijeve taip švelniai, kad praktiškai net nepajaučiau kai nutūpėm ant žemės.

Nors iki kito skrydžio dar 6 valandos, bet jau užsiregistravome, gavome įlaipinimo pasus. Aišku, kadangi turime marias laisvo laiko, tai apvaikščiojome DUTY FREE parduotuves, kurios nustebino itin mažomis kainomis. Pavyzdžiui, vandens buteliukas 0,5 l – 1 Eur, kava (didelis puodelis) – 2 Eur. (pastaba – Europoje oro uostuose kavos mažo puodelio kainos svyruoja nuo 3 iki 7 Eur.), 1,75 l Nemirof degtinė kainuoja 7 Eur, 0,5 l Xortica degtinė (ar kažkaip panašiai rašosi) 2 Eur.

Sulaukėm skrydžio, pakilom bet lėktuve neužmigom, nes vis kažkas vyko aplinkui – nešiojo gaiviuosius gėrimus, po valandos valgyt, tada dar po valandos vėl gaiviuosius gėrimus, ir taip prabėgo 6 valandos…

Ketvirtadienis, sausio 5 d.

Delyje vietos laiku buvome 3:30 val. Beje laikas nuo Lietuvos skiriasi trimis su puse valandos, o Kijevo ir Lietuvos laikas – tas pats.

Buvau girdėjus begales istorijų, kad skrendant Aerosvit oro linijomis dingsta bagažas, taigi meldžiausi, kad taip nenutiktų mums, bet kai ant bagažo tako pamačiau važiuojančią savo kuprinę, nudžiugau. Iki sekančio skrydžio į Indijos pietus Trivandrum dar turėjome laukti 12 val., taigi nusprendėm su metro važiuoti iki Delio miesto. Metro važiuoja nuo 5 val. ryto iki 22 val. Kainuoja 80 Rs (rupijų, apie 5 Lt.).

Atsidūrėm Delyje ir to iš kart pasigailėjom, nes šis miestas tikra apgavikų irštva. Eini į traukinių stotį pirkti bilietų ir kiekvienas pakeliui sutiktas tau lenda į akis ir bando įvairiausiais būdais neleisti tau nueiti iki tikrojo rezervacijos punkto, sako kad jis uždarytas, arba išsikėlė ir jau veda tave parodyt kur, dar kiti pasakoja, kad jis remontuojamas ir jie irgi gali tave nuvesti į „tikrąjį“. O nuveda į eilinę agentūrą, kur kainos kosminės, 4-5 kartus didesnės nei įprastai. Ir visos iki vienos agentūros aiškina, kad jos yra government tourist agency (valstybinė agentūra), lange kabo reklama su užrašu – government, kitose – real government, dar kitose – government reservation agency. Taigi apsilankėm keliose tokiose, kol galiausiai suvokėm, kad nei viena jų nėra valstybinė.  

Žodžiu, Delis paliko ne itin kokį įspūdį ...

Delyje tvyro labai didelis rūkas, kaip sužinojome vėliau – tai tęsiasi jau nemažai dienų, lėktuvai net negali kilti ar leistis, skrydžiai atidedami.

Delis anksti ryte - rūke

Beje, Delyje labai šalta, ryte gal buvo tik kokie 8-10 šilumos, o tas irgi gerokai gadino nuotaiką, ir dar reiktų nepamiršti to, kad esam nemiegoję dvi paras. Nervų sistemai tas gėrio nepriduoda ;)

Vakarop su metro vakare nuvykom į oro uostą, iš kurio skridome į Indijos pietinį tašką – Trivandrum, o čia jau mus pasitiko visai kiti žmonės – mieli, paslaugūs, smalsūs, bet tikrai neįkyrūs. Nerealiai džiaugiuosi pabėgusi iš Delio ir visų to miesto apgavikų, įkyruolių ...

 Daugiau info kitą dieną ... 

Mano išsvajotoji Indija

Kuprinės sukrautos, dokumentai suruošti, lėktuvo bilietai  atspausdinti, darbo diena slenka į pabaigą, viduje kažkoks nepaaiškinamas nerimas ... O mano, išsvajotoji Indija, svajojau apie šį kraštą nuo 16-17 metų ir pagaliau sulaukiau savo dienos. Kol kas dar net neįsivaizduoju kas ten laukia ir kaip ten seksis keliauti, bendrauti su vietiniais. Tai visiškai naujas kraštas man, kurį dažnai su nuostaba stebėdavau per TV. O stebint kildavo daugiaprasmių jausmų ...  Na dabar tegaliu tik spėlioti, o visa tiesa paaiškės jau rytoj ;)

Rytojaus lėktuvo skrydžių planas toks: Ryga – Kijevas, Kijevas – Delis, Delis – Trivandrumas.

Beje Trivandrumas yra pačiuose Indijos pietuose, ten dabar +35 šilumos.

Indijos žemėlapis

Kelionės daiktų sąrašas, gal kažkam pravers kelionėje:  

1.       Kuprinės (jokių lagaminų)

2.       Mažas plonas miegmaišis(arba pledas, pravers traukiniuose, autobusuose)

3.       Itin patogi avalynė

4.       Prožektorius

5.       Greitai džiūstantis rankšluostis.

6.       Sulankstomas peiliukas.

7.       Spynelės kuprinėms rakinti.

8.       Virvės (prisirišti daiktus).

9.       Kompasas.

10.   Pinigų diržas.

11.   Saulės Akiniai

12.   Žiebtuvėlis

13.   Puodelis

14.   Spiralė vandeniui užvirti

15.   Telefonas

16.   Kompiuteris

17.   Fotoaparatas

18.   Pakrovėjai (telefono, fotoaparato, kompiuterio)

19.   Kremas nuo saulės

20.   Purškiklis nuo uodų

21.   Muilas, šampūnas, dantų šepetukai, dantų pasta

22.   Ausų kamštukai (ramiam miegui triukšmingoje aplinkoje)

23.   Akių raištis (tamsiam miegui lėktuve, traukinyje, autobuse)

24.   Pripučiamos kelioninės pagalvėlės

25.   Šlapios dezinfekuojančios servetėlės

26.   Užrašų knygelė

27.   Pasai su vizomis, spalvotos kopijos

28.   Lėktuvų bilietai ir lėktuvų bilietų kopijos

29.   Įvairūs vaistai skrandžio veiklai gerinti, viduriavimui stabdyti ir t.t.

30.   Skiepų knygelės (jei keliausite į regioną, kuriame yra būtini skeipai)

31.   MP3 ausinukas

16d. KAMBODŽA: didžiausias pasaulyje šventyklų kompleksas - Angkor Wat

Ankor Wat‘as – pats didžiausias religinis statinių kompleksas pasaulyje, kuriame išsidėstę įspūdingos architektūros šventyklos, rūmai, vandens telkiniai ir kanalai.

Įėjimas žmogui kainuoja – 1 diena 20 USD, 3 dienos- 40 USD (galioja savaitę laiko), 7 dienos – 60 USD ( galioja 1 mėn).

Kiekvienas khmerų karalius tikėjo, kad jame įsikūnijęs induistų dievas, todėl jie statydavo šventyklų kompleksą, kad pagarbintų dievybę globėją ir patys save. Pirmieji valdovai pradėjo nuo nedidelių pastatų, bet vėlesnieji karaliai stengėsi nurungti savo pirmtakus šventyklų dydžiu ir puikumu. Vienas iš tokių kompleksų ir yra Angkor Wat‘as.

Statinys pastatytas džiunglėse IX-XIII amžiuose, klestint feodalinei khmerų valstybei. Šiandien Angkor Wat‘as turi istorinio draustinio statusą, priklauso pasauliniam UNESCO kultūros paveldui. Išlikę dviejų sostinių griuvėsiai: Jašodharapura (įkurta IX a.) ir Ankor Thomas (XII a.) Pagrindinė puošmena – Angkor Wat‘o  šventykla, skirta dievui Šivai.

Angkor Wat‘as taip pat yra ir statytojo Surjavarmano II kapas, nes statant statinys buvo nukreiptas ne kaip įprasta į rytus, o į vakarus, kadangi tikėtina, jog mirusieji po mirties iškeliauja į vakarus.

1431 metais Angkoro miestą užpuolė ir sugriovė tajų kareiviai. Nuniokotas miestas apžėlė džiunglėmis ir slypėjo jose apie 400 metų kol 1860 metais šią vietą „atrado“ prancūzų kolonistai ir pradėjo svarbią atstatymo programą. Todėl šiuo metu kompleksas yra atviras visam pasauliui.

Angkor wat - pagrindinės šventyklos reljefas iš kiek tolėliau, vaizdas prieš pat patekant saulei.

Šventovės koridoriaus sienas puošia senovės mitus vaizduojančios skulptūros ir raižiniai. Pastatą supa dvi eilės sienų. Vanduo į jį tekėjo plačiu grioviu iš didelės saugyklos. Jos ir dar vieno rezervuaro vanduo daugiausia būdavo naudojamas sausmečiu pasėliams laistyti.

Raižiniai ant akmeninių sienų

Ant sienų vaizduojama visa dididnga istorija - kovos, mūšiai, pergalės

Iš šios šventyklos pusės išeiti galima tik užšokui drambliui ant nugaros, kadangi čia nėra laptų. Ši pusė specialiai buvo skirta, kad privarius darmblius būtų patogu ant jų atsisėsti.

Baseinai (šiuo metu tušti) išsidėstę simetriškai visose keturiose šventyklos pusėse

Pietiniai vartai į paskutiniąją Khmerų imperijos sostinę - Angkot Thom

Bayon šventyklą sudaro 37 bokštai, kurių beveik kiekvienas turi po 4 milžiniškus akmeninius veidus, nusuktus į visas skirtingas puses.

Bayon šventyklos vienas iš 37 bokštų

Bayon šventyklos vienas iš daugelio milžiniškų akmeninių veidų

Kad užlipti į šio pastato patį viršų, teko nemažai prakaito išlieti, nes laiptai statūs ir siauri, o saulė negailestingai kaitri.

Šventyklos siena

Per visą sienos ilgį išdėstyti įvairūs ornamentai iškalti iš akmens - drambliai, žmonės, įvairios mistinės būtybės, laikančios rankomis sieną.

Apsara - dangiškoji deivė (apačioje)

Štai ir dar viena šventykla su milžiniško ilgio laptais, o jais užlipus laukė dar dvigubai tiek pat laptelių :)

Ta Prohm šventykla - laikas ir tropinis miškas parodo, kad yra stipresni už statinius, nes augdamos šaknys niokoja ir griauna šventyklos sienas.

Ta Prohm šventykla - daugelis filmo „Kapų plėšikė“ su Lara Croft scenų buvo nufilmuota būtent čia Angkor Wat‘e, šioje šventykloje.

Angkor Wat'o visa teritorija sudaro apie 400 km² kartu su visais miškais, todėl pėsčiomis čia nelabai gautųsi apeiti visų šventyklų. Mes visai dienai nusisamdėm tuk-tuk‘ą kartu su vairuotoju, nes atstumai nuo vieno objekto iki kito yra apie kelis kilometrus, lankytinų šventyklų begalė. Jos visos šiek tiek apaugusios džiunglėmis, iki kai kurių net nėra lengva prasibrauti. Tuk-tuk‘o kaina svyruoja nuo 10 iki 15 USD. Už šią sumą vairuotojas atvažiuoja anksti ryte (~4:30-5:00) tavęs pasiimti iš viešbučio, nuveža iki šventyklų, vežioja tave visą dieną, laukia tavęs ir vakare parveža atgal į viešbutį.

Kadangi šiandien Jono gimtadienis, tai ėjome valgytį į pikantiškų patiekalų restoranėlį (ne, ne šį kart ne tarakonų) - varlių. Vakarienė buvo skani ir gurmaniška. O varlės skonis - pasakiškas.