7d. Indija - arbatos ir prieskonių plantacijos Kumily

Vieta: Indija – Kerala valstija – Kumily

Šiandien vėl dingo elektra ir jos nebuvo nuo tada kai mes išvykom iš savo kambario iki pat vakaro, o išvykom mes 10 val.ryto į veikiantį arbatos fabriką (Tea factory), arbatos plantacijas, prieskonių plantacijas, apžvalgos tašką ir didžiulį krioklį. Štai ir iškarto surašiau visą mūsų dienos veiklą.

Rikšos vairuotojas atvyko pas mus lygiai 10 val., kaip ir buvom sutarę iš vakaro. Keista, kad nevėlavo, nes pvz. Kambodžoje visi pastoviai vėluoja. Nuvykom į veikiantį arbatos fabriką, o ne kokį dirbtinį (muziejų), skirtą turistams, kokių (kaip skaitėm įvairiuose kelionių forumuose) yra Munare. Nes pasirodo Munare turistams draudžiama lankytis arbatos fabrikuose, tai vietiniai nuveža į muziejų, tam, kad parodytų kažką kas susiję su visu arbatos gamybos procesu.

ARBATA. Arbatos medis tinkamas arbatai yra tik praėjus 25 metams po jo pasodinimo. Skinami tik 3 pirmieji lapeliai. 1 – baltajai, 2 – žaliajai, 3 – juodajai arbatai skirtas. Moterys skina arbatą nuo 5 val. ryto iki 18 val. vakaro ir turi vieną valandą pietų metui. Per dieną kiekviena turi priskinti po 50 kg. Iš 5 kg arbatos priskintų lapų po viso apdorojimo proceso (smulkinimo, vyniojimo, fermentavimo, kaitinimo) gaunamas tik 1 kg arbatos. Moteris į dieną uždirba tik 150 Rs, nors skina visą dieną per karštį. Arbatą skiną tik moterys. Skina arbatą kas 10-15 dienų ir per metus nuima 25-30 derlių. 

VIDEO. Arbatos 3 lapeliai

Arbatos skinėja

Arbatos plantacijos 

 Arbatos skinėja

PRIESKONIAI. Daugiausiai augina ir eksportuoja kardamoną. Be šio prieskonio turi begalę kitų – kukurma, cinamonas, vanilė, pipirai, čili, anyžius, kuminas, imbieras, stevia ir t.t.

Juodasis/baltasis/raudonasis augantis pipiras

 Paaiškinsiu kodėl sakau juodasis/baltasis/raudonasis pipiras, nes iš šio vieno augalo išauga visos tris rūšys pipirų. Kai saulė labai sukepina, gaunasi juodasis, kai mažiau – raudonasis, o jeigu raudonam pipirui nulupi žievę – viduje jis baltas.

Ant rikšos vairuotojo delno – pipirai

Pasidomėjom, kodėl jo rankos tokios murzinos, o pasirodo jis yra dailininkas, vakarais piešia po vairavimo. Tai yra jo hobis ir kažkiek papildomas pragyvenimo šaltinis.

Rikšos vairuotojas gerai ir suprantamai kalbėjo angliškai, tai labai daug papasakojo mums, daug grąžių vietų aprodė, nuvežė prie krioklio į aukštą vietą, kur kalnai skiria dvi valstijas – Keralą ir Tamil Nadu. Nesenai šios dvi valstijos labai konfliktavo dėl vandens, bet dabar jau išsisprendė šis jų ginčas ir yra ramu.

Tamil Nadu ir Kerala pasienis, 1 km virš jūros lygio

Vairuotojas vis stojo pakelėse ir rodė mums įvairiausius augalus, medžius, gėles. Vienas iš įdomesnių augalų vadinasi „Do not touch me“. Jį palietus, jis iš karto susiskleidžia, ir vėl atsiskleidžia po 10 min.

VIDEO – augalas „do not touch me“

AJURVEDINIS MASAŽAS. Vakare ėjome į ajurvedinius masažus. Kainą sutarėm 600 Rs. Šiaip masažas tikrai geras, labai atpalaiduojantis, raumenų skausmą nuo ilgo vaikščiojimo nuimantis, bet labai daug aliejaus karšto pripila ant kūno, o galiausiai ir į plaukus. Jono plaukai neilgi, jam tai nieko. O man su savo plaukais tai hmmm … Išėjau visa riebaluota galva ir sulaižytais plaukais. Po masažo dar davė įkvėpti kažkokių miltelių į nosį, tų pačių ir ant galvos pabarstė.

Vakare ėjom į interneto kavinę, įkelti naują kelionės dieną. Ten susipažinom su Čantru – interneto kavinės darbuotojo vardas, kuris labai domėjosi iš kur mes esam. Jonas papasakojo jam, ir pasakė, kad jei jis apsilankytų Lietuvoje, mes aprodytumėm jam viską. Ir pirmasis jo klausimas buvo: „ar surastumėt man ten darbą?“. Šio vaikinuko svajonė išvažiuoti iš Indijos, nes Indijoje, o ypač šiaurinėje dalyje nuolat vyksta neramumai. Jis mums papasakojo, kad kiekvieną dieną sėdi internete ir ieško darbo Malaizijoje, Filipinuose, ten yra išvaževę keli jo draugai, o jo svajonių šalis – Šveicarija. Jis taip nuoširdžiai ir atvirai pasipasakojo, kad visa širdim linkiu, kad jam pasisektų. Jis paklausė kuo mes užsiimam Lietuvoje, susirado internete kurioje vietoje ta Lietuva yra, peržiūrėjo mūsų šalies foto, papasakojom jam apie gintarą, Trakų pilį, Vilnių ir Kauną.

Kai šiandien pirkome prieskonius, žmogus, kuris juos pardavinėjo, iškart atsisuko į Joną ir paklausė ar jam neatsirastų darbo mūsų šalyje pas Joną sandėlyje dirbti bet ką. Mums europiečiams tai noriai lankoma šalis, o vietiniai - svajoja ištrūkti iš Indijos į Europą.

Prieskonių pardavėjas, prašęs Jono darbo Lietuvoje

Vakarienė kaip visada buvo skani, gardi, nuostabi! Atnešus sąskaitą, į lėkštute su čekiu buvo įpilta anyžiaus sėklų, paklausus kam tai, mums paaiškino, kad anyžių sveika pakramtyt po valgio, gerina virškinimą. Na tai mes ir pakramtėm, o paskui dar ir po 50g samagono išgėrėm, kad tikrai sveiki būtumėm.

Sąskaita su anyžiaus sėklom

Ką gi, ryt vėl keltis 5 val. ryto, kad su vietiniu autobusu važiuoti į Munnarą. Taigi kraunamės daiktus į kuprinę, ruošiamės kelionei ir einam miegoti. Bet kaip visada nueiti anksčiau gulti nepavyksta. Nusipirkom bananų, juos visada valgom važiuojant autobuse, nes kelionė trunka po 5-9 valandas, o valgyt tai norisi. 

Video – apartamentų reportažas

Taigi, šios dienos įspūdžių tiek. Iki greito ;) Linkėjimai visiems nuo mūsų

6d. Kelionė į Kumily - 9 valandos vietiniu autobusu

Šiandien anksti kėlėmės, su autorikša važiavom į Trivandrumą, nes tik iš ten važiuoja autobusas į Kumily. Autobuso išvykimo laikas 7:30 val, kelionės trukmė buvo 9 val. Skubėjom kuo greičiau patekti į autobusą, kad gauti atsisėsti ir kad netektų tas 9 val.prastovėti. Taigi, galiu pasakyt, mums tikrai pasisekė. Gavom sėdimas vietas, pačiame autobuso priekyje, todėl važiuojant galėjom matyti kas dedasi gatvėse. O ten tikrai buvo ką stebėti. 

Eismas gatvėje, keliauja žmonės ir drambliais

VIDEO vairavimo

Važiavom pro visokius kaimus ir miestelius ir aišku kiekviename iš jų autobusas stojo. O judėjom tikrai lėtai, nors ir autobuso pavadinimas  - super fast express.  

Mums bekeliaujant įvyko kasdieniis įvykis Indijoje, t.y. sprogo autobuso padanga. Kažkaip nujaučiau, kad kažkas panašaus gali atsitikti, nes kelias labai blogas, duobėtas, skylėtas, siauras ir visaip vingiuotas – tai aukštyn kilom, tai vėl žemyn leidomės. Kumily yra kalnuose ir iki jo nuo Trivandrumo tik apie 180 km., bet važiavom net 9 valandas.

Taigi, sprogus padangai, išlipome ir stovėjome ant kelio kažkokiam kaime, net nežinodami ką daryt toliau ... Po pusvalandžio pasirodė akiraty autobusas ir mūsų vairuotojas liepė mums lipti į jį, o jis buvo sausakimšas. Praktiškai net nebuvo vietos stovėti. Visi sėdėjo, gulėjo ant žemės autobuse, nes visos sėdimos vietos buvo pilnai užimtos. Jau norėjau ir pati kristi ant grindų, bet kadangi indai labai paslaugūs, tai vienas jų užleido man savo vietą. Super, tai pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti. Jonas kadangi yra vyras, tai jam nelabai kas buvo linkęs užleisti vietą. Keisčiausiai dar tai, kad be manęs, ten buvo pilna moterų, kurios sėdėjo ant grindų, o vietą užleido man.

Pagaliau pasiekėm Kumily, apie 17 val., apsistojom taip vadinamam home stay, t.y. pas vietinius žmones ir tikrai labai pigiai. Dvi naktys kainavo 650 Rs. Aišku aš čia nusiderėjau, nes prašė iš pradžių 400 Rs už 1 naktį (800 Rs. Už dvi). Mūsų apartamentai (tikrai galiu drąsiai juos vadinti apartamentais) – keturvietis kambarys, su karštu vandeniu ir netgi virtuve, toliau nuo miesto triukšmo ir dulkių ir netgi turėjom kaimynių – bezdžionių.

Mūsų kaimynė

Kumily įžymus tuom, kad čia yra daugybė arbatos ir prieskonių plantacijų, visas miestas tiesiog kvepia kardamonu ir cinamonu. Kardamonas ir arbata – jų pasididžiavimas.

Prieskoniai 

Kur tik nukeliaujam, pastoviai dinginėja elektra. Taip atsitiko ir čia. Tiesiog nespėja pagaminti tiek elektros, kiek jos yra sunaudojama. Dieną dažniausiai elektros nebūna, ji atsiranda tik vakare apie 6 val., ir kelis kartus dar dingsta.

Vakarienė šį kartą buvo ne vegetariškoj kavinėj, nes Jonas tiesiog reikalavo MĖSOS. OK, mėsos tai mėsos, jis ją ir valgė – Chicken curry, o aš rinkausi maistą be mėsos - Fish curry. Vėl mums pristatė pilių iš Indiškos duonos, kuri beje yra nerealaus skonio. 

Vakarienė

Rytoj su rikša važiuosime į arbatos ir prieskonių plantacijas, arbatos farbiką ir vakare išbandysime ajurvedinį masažą, kurio kaina beje 600Rs (~36 Lt). Miesteliuose, kuriuose buvome prieš tai, masažo kainos buvo 800-1000Rs(42-60 Lt.). Taigi šiai dienai tiek, o ryt manau turėsime daugiau ką papasakoti, nes veiklos bus nemažai.

Beje, žiauriai susinervavau, supykau ant facebook'o, nes neleidžia postinti tiesiai ant savo pačios nuosavo profilio šito blogo linko :( Vakar buvom interneto kavinėj, papostinau, o šiandien atėjus pamačiau, kad nieko nėra. Ir dabar kiek bebandau tai padaryt, rašo kad tai spamas. Taigi apgavau facebook'ą ir galiu įkelti savo blogo nuorodą kaip komentarą :)

5d. Atrastas Indijos žvejų kaimelis ir jo ypatybės

Kėlėmis anksti tam, kad kol dar nekaršta per kalnus ir uolas nukeliauti pėsčiomis į žvejų kaimelį. Net nepusryčiavom, kad negaišti laiko. Ėjom kokias 3 valandas, buvom tiesiog šlapi, bet tikslą pasiekėm. Radome tą žvejų kaimelį, kuris įsikūręs tiesiog per visą kalno šlaitą prie pat jūros. Iš viršaus pažvelgus žemyn buvo matyti daugybė žvejų, traukiančių tinklą iš jūros. Foto iš viršaus gavosi ne kokia, todėl pasakiau Jonui, kad lipsiu žemyn nuo stataus šlaito, nes noriu pamatyt ir nufotografuot visą tą vaizdą iš daug arčiau. Aišku jam nelabai patiko tokia mano idėja. 

Žvejai traukiantys tinklą iš jūros

Žvejybos video

Lipom žemyn nuo stataus kalno praeidami jų namukus, surestus iš visokio šlamšto ir apdengtus bananų medžių lapais. Aišku mus pamatė vaikai, išlindo laukan ir pradėjo bėgti iš paskos. O mes kaip visada su savimi iš Lietuvos vežamės 2-3 kg saldainių ir juos daliname vaikams.

Jonas dalina vaikams saldainius

Video - saldainių dalinimo

Žvejyba su tinklais vyko ne pačioje jūroje, o nuo jos kranto. Žvejai traukė tinklą iš dviejų galų, o per vidurį tinklo kiti įsibridę į jūrą baidė žuvį, kad ji neišplauktų to tinklo. Visas procesas truko pakankamai ilgai ir labai sudėtingai, nes bangos buvo aukštos ir taškė žmones į visas puses.

Bangos

Visi žmonės čia į mus žiūrėjo kaip į ateivius iš kitos planetos. O mes stebėjomės, kad jie gyvena tokioje gražioje vietoje, bet taip jos nevertina. Visur kalnai šiukšlių, smarvė ir bardakas.

  Vaikas, stovintis ant krūvos šiukšlių

                                                

Maldos namai, aplink juos irgi šiukšlynas, tik neįtraukiau jo į kadrą

Žvejų kaimelio „apartamentai“

Ir vėl vaikai užsipuolė Joną

Po tokio rytinio pasivaikščiojimo (5 valandos kalnais ir uolom aukštyn-žemyn) nusipelnėm skanių pusryčių, todėl mano pageidavimu susiradom vegetarišką kavinę, kokių čia apstu  ir jos vadinasi – Pure vegetarian meal. Mano pasirinkimas buvo labai vykęs – Ghee Roast (50Rs/~3Lt). Praktiškai iškepta pilis iš indiškos duonos ir prie jos keturių skirtingų skonių padažiukai.

 

Jono patiekalas Poori Masala (70Rs/~4Lt) ne ką mažiau įspūdingas ir skanus, kitokio tipo indiška duona ir skirtingi padažai. Apsiryjom, nes maisto patiekė tikrai daug.

Jono - Poori Masala

 Šiandien labai daug klaidžiojom Kovalam kaimelyje, visokiais labirintais ir radom labai daug vietų nakvynei, o kainos tik 400-500Rs.  Aišku mums tai jau neaktualu, nes rytoj labai labai anksti ryte išvažiuojam su autorikša į Trivandrum, o iš ten laukia 9 val. kelionė šiauriau - į Kumily. Taigi, jei kada važiuosite į Indiją, netikėkite jokiomis agentūromis (o ypač Delyje), kurios bandys jums įrodyt, kad neįmanoma gauti nakvynės, kad reikia iš anksto rezervuotis, ir jie gali jums padėti (už kosminę kainą aišku). Mes keliaujam pačiu didžiausiu piko metu ir vietų randam visur, kur nuvažiuojam. Tfu tfu tfu, kad tik neprisikalbėčiau ;)

VIDEO - mūsų apartamentai

Vakare buvom kažkokiam indiškam koncerte ant jūros kranto, kur persirengę ir visaip išsipaišę dainavo indai savo religines dainas. Tai buvo tikrai gražu.

Prie jūros rinkosi būriai indų, nes pasirodo nuo šiandien prasidėjo ofiso darbuotojų atostogos, tai jie visi suvažiavo čia ilsėtis. Ir pasijaučiau „žvaigžde“, iš vien fotografuojama, vienas per kitą kas su telefonais, kas su fotoaparatais fotografavo. Tikriausiai jiems keistas mano plaukų ilgis ir tai, kad jie šviesūs, o ne juodi kaip jų.

Paplūdimys, pilnas indų

Mūsų vakarienė (foto žemiau) - kankinu vyrą juodai, nes vėl nusivedžiau į PURE vegetarian restaurant ir po kokio pusvalandžio susilaukiau priekaištų iš jo, kad jam reikia mėsos, nes jis alkanas. Taigi ėjom į vietinių "maistiaškę" ir Jonas pavalgė už dolerį.

 Jonas, bevalgant vakarienę, susirado draugelį

 Aš irgi radau draugą, tik kažkokį nenormalų, pribėgo, nukrito po kojom ir pradėjo voliotis ant nugaros

Susikrovėm kuprines, kad ryte atsikėlus nereiktų kuistis ir gaišti laiko. Nieko nėra sudėtingiau, kaip atvažiuoti, išsikrauti daiktus ir po paros ar dviejų vėl pakuotis juos. Bet dažniausiai gaunasi taip, kad daiktų net neišsiimam. O ant viršaus sudėti patys būtiniausi.  

Tai va, mums viskas gerai, esam sveiki gyvi, dar nei vieno vaisto (skirto skrandžiui) nepanaudojom ir manau neteks to daryt. Nuotaikos puikios ir su kiekviena diena vis geriau jaučiamės čia Indijoje.

4d. Kuo toliau, tuo labiau mums patinka Indija

 Pusryčiai, pusrytėliai – išprotėt galima kaip viskas skanu. Negaliu nerašyt apie maistą, nes jis dieviškas. Šį kartą ragavome tipiškų indiškų pusryčių - Uthappam Coconut Mint (40Rs) – blynas keptas iš ryžių ir kokoso su baltu padažu, kuris taip pat pagamintas iš kokoso ir mėtų.

Jono pasirinkimas – Chicken Dosa (50Rs). Dosa tai fermentuotas krepas (blynas), gaminamas iš ryžių tešlos ir juodos spalvos lęšių. Tai tipinis indiškas pusryčių patiekalas, patiekiamas labai įvairiai, bet daugiausiai vegetariškai. Jonas aišku pasirinko dosą su vištiena.

Pusryčių patiekalai

Jonas laimingas, kad gavo mėsos :)

Šiandien paliekam Trivandrum miestelį ir keliaujam į Kolovam, nes ten radom pigią nakvynę ( 500Rs) prie pat jūros ir kambarys labai tvarkingas, su visais patogumais. Nors šiaip kiek ieškojom tai kainos visur prasideda nuo 2500 Rs, o šią vietą užtikom visai atsitiktinai. Šeimininkas malonus ir paslaugus. Apskritai visi indai labai paslaugūs, visi domisi mumis, nori kažkuom padėti. Su mumis netgi atsirado norinčių nusifotografuoti ir ne su mūsų, o su jų pačių fotoaparatu. Tikriausiai jiems atrodom gerokai keistai palyginus su jais pačiais, nes esam aukšti, balti. 

Autobusų sistemytė

Vietiniuose autobusuose durys yra gale, taigi priekyje sėdintis vairuotojas nemato kada žmonės sulipa/išlipa. Todėl vairuotojui sustojus ir sulipus/išlipus žmonėms, konduktorius patraukia pririštą virvutę, kuri eina per visą autobuso ilgį, o prie vairuotojo galvos yra pririštas varpelis, kuris suskamba ir tai reiškia, kad vairuotojas gali važiuoti.

Vietinio autobuso vidus (beje, šis autobusas vienas iš geresnių)

 Virvelė, skambučio signalą perduodanti vairuotojui

Tualetinio popieriaus sistemytė

Kaip tikriausiai žinote, Indijoje tualetinis popierius nenaudojamas, tam reikalui yra skirtas vanduo, kibiriukas ir samtukas. Padariai reikaliukus, pasisėmiai su samtuku vandenuko ir su kaire ranka nusiprausei. Nes dešinė ranka skirta valgymui, o kairė – visiems tokiems „nešvariems“ reikalams.

Indiškas tualetinis popierius

 Vakarienę pavalgėm tik už 2 dolerius. Bet… valgėm kiekvienas po karštą patiekalą su indiška duona, gėrėm arbatos (Masala Tea) ir valgėm desertą. Tikrai pigu. Aišku reiktų paminėti, kad nei vieno užsieniečio (išskyrus mus) čia valgančio nebuvo. Tai kavinukė, į kurią valgyti susirenka tik indai. Prieš ir po maisto išgėrėm samagono po 50g ir viskas baigėsi laimingai.

Vegetable curry ir indiška duona

Kainos. Kilogramas bananų 1 Lt., arbūzo dydžio papaja 1-2 Lt. Vanduo taip pat nebrangus, 2 L – 1,5 Lt. Alus labai brangus (10 Lt ir brangiau) ir jo nenusipirksi parduotuvėje, tik tam tikruose baruose, kurių yra vienetai. Cigaretės „Marlboro“ – 5-6 Lt., įvairios vietinės 3-4 Lt. Benzinas 2-3 Lt, o pernai metais kainavo 1 Lt. Kaip  mums paaiškino mūsų nakvynės vietos savininkai, tai kuro kainos per metus smarkiai pakilo, kas įtakojo visų kainų bendrą kilimą. Ir tikrai, turiu pastebėti, kad Indija nėra tokia jau pigi šalis, kaip apie ją pasakojama ar rašoma. Keliauti traukiniais jau nebepigu, tam kad dviese pavalgyt iki 10 Lt jau reikia gerokai paieškoti. Pernai metais sutiktas keliautojas Kambodžoje mums pasakojo, kad Indijoje su doleriu esi karalius visą dieną, bet deja kainos labai šoktelėjusios aukštyn.

Vyrai. Vaikšto apsirengę marškiniais ir sijonais, t.y. skaros apsuktos aplink juosmenį ir dar kažkaip tarp kojų. Taip pat jie visi be išimties yra su ūsais. Paplūdimyje jaučiausi labai kvailai, nes vyrai eina ir ryja akimis baltaodes moteris, tiesiog sustoja keliese ir žiūri neatitraukdami akių. Maudžiausi jūroje tik 1 kartą nes nebegalėjau pakęsti tokio „dėmesio“. Visur vaikštau kuo daugiau apsirengus, kojos uždengtos, rankos taip pat. Kažkur skaičiau, kad kuo daugiau moteris apsirengusi, tuo daugiau pagarbos sulaukia iš vietinių, nes jie tiesiog nepratę matyt moters kojų, atviresnės dekolte. 

 Moterys. Vaikšto apsirengusios nuo galvos iki kojų, maudosi su savo sariais sūriame vandenyje. Apsikarsčiusios geltono metalo spalvos papuošalais – žiedais, auskarais į ausis ir į nosį. Maži vaikai taip pat išpuošti papuošalais. Nei vienos moters nematėm valgančios kavinėje, ten lankosi tik vyrai.

Dar kelios foto iš šiandienos.

Žvejys, painiojantis savo tinklus

Maža indė

Saulėlydis Lakadyvų jūroje

Ši diena taip pat buvo nuostabi, pilna įspūdžių. Ryt pėsčiomis bandysime įveikti aukštą uolą palei jūrą ir patekti į kitą tos uolos pusę, nes mūsų nuomuojamo būsto šeimininkas mus pasakė, kad ten yra mažas žvejų kaimelis, o aš tikrai privalau ten apsilankyti ir pamatyti kaip gyvena vietiniai žmonės.

Reziumė - kuo toliau, tuo labiau mums patinka Indija. 

3 d. Lakadyvų jūros beieškant

Pietų Indija, Kerala regionas, esame sostinėje – Trivandrum. Gyventojų skaičius – beveik milijonas.

Kadangi buvom nemiegoję 2 paras, tai leidom sau miegoti iki 9 val. ryto. Pavalgėm Indiškų itin skanių patiekalų ir kuo greičiau skubėjom į paplūdimį, kuris yra Kovalam kaimelyje, 16 km nuo čia kur esame dabar – Trivandrume.

Dieviško skonio indiškas patiekalas – Allepey Meen Moilee 85 Rs (~5 Lt)

Iki jūros važiuoja autobusai. Kainos svyruoja nuo autobuso būklės ir patogumų. Autobusas su kondicionieriumi kainuoja 30 Rs (~1,60Lt), be kondicionieriaus – 14 Rs (~0,80 Lt), be kondicionieriaus ir be langų - 12 Rs (~0,70 Lt). Aišku mes rinkomės patį pigiausią variantą ir važiavom kartu su vietiniais. 

TATA gamybos autobusai

 Autobusas be langų

STATISTIKA. Šitoje Indijos dalyje, kuroje esame dabar (t.y. KERALA valstija) raštingų žmonių yra 91 proc., gyvenimo trukmė yra net 73 metai. Bet ne viskas taip gražu kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Savižudybių ir alkoholio suvartojimo skaičius čia didžiausias lyginant su visa šalimi.

Kovalam paplūdimys labai švarus, jame uždrausta viešai rūkyti (kaip ir visame kaimelyje). Žmonių nėra daug, o tas mums labai patinka. Ši vieta, tai rojus banglentininkams, nes bangos čia itin didžiulės, nors jokio vėjo ant kranto net nesijaučia. Maudytis galima tik tam skirtose zonose, kurios pažymėtos vėliavėlėmis, nes kasmet čia nuskęsta nemažai žmonių būtent dėl didelių bangų.

 Kovalam, Hawaii beach

 Bananų medžių lapai didesni už Joną ;)

Užsilipus ant uolų bandžiau nufotografuotį kažkokį paukštį ir ėjau vis arčiau vandens, staiga pažvelgusi žemyn sau po kojomis vos nenualpau iš išgasčio, nes šalia mano kojų bėgiojo koks tuzinas juodų neaiškių gyvių. Aišku nemenkai pacypiau, patrypiau, kol galiausiai įsižiūrėjau ir supratau, kad tai krabai.

Lakadyvų jūros flora

O štai ir paukštis, kurį bandžiau nufotografuoti 

 Uolos apaugusios nežinia kuom

 Kadangi buvo vidurdienis, nesinorėjo kepti ant kaitrios saulės ir jausti +35 laipsnių karštį, todėl ėjome toliau nuo paplūdimio apsižvalgyti į Kovalam kaimelį ir pasižiūrėti kaip gyvena vietiniai žmonės. Visi sutiktieji buvo labai draugiški, pirmieji užkalbindavo mus, klausinėjo kaip mums sekasi ir panašiai.

 Moteris nešanti armatūrą sudėtą ant galvos

Pasigavę autobusą grįžome atgal į savo miestuką – Trivandrum. Užsukom į turgų, kaip visada ieškoti vaisių, kurių skonis tikrai neprilygsta Lietuvoje pardavinėjamiems.

Bananus mums suvyniojo į laikraštį ir aprišo virve. Pastebėjau, kad čia įprasta viską pakuoti tokiu būdu. Beje bananų (saldžių, skanių, nerealių) kilogramas kainuoja 24 Rs (~1,30 Lt.).

 Būdama Lietuvoje galvojau, kad indėms moterims turbūt be galo nuobodu, nes jos visos dėvi sarius ir tai nesuteikia jokio išskirtinumo, bet labai klydau, nes gatvėje pamačiau tiek skirtingų žėrinčių ir gražių sarių, kad net akys raibo nuo jų spalvų ir raštų. Aišku nelabai pavyko tai nufotografuoti ... Nes juk nepuldinėsi žmonių su fotoaparatu.

 Vakarienė buvo dieviškai skani, negaliu apsakyti koks skanus yra indiškas maistas kai jį ragauji čia – Indijoje. Jonas valgė Chicken Tikka Masala (95Rs = ~5Lt), aš - Goan Fish Curry (85Rs = ~4,5Lt). Vos neišprotėjau nuo aštrumo, bet po kelių kąsnių jau pripratau prie prieskonių gausos.

Diena buvo nuostabi, pilna įspūdžių, skanių patiekalų, gerų emocijų.