13 diena. Dardėjimas motoroleriu po Koh Phangan salą

Nuo pat ankstaus ryto išsinuomojom motorolerį ir apvažiavome visą Koh Phangan salą – skersai ir išilgai. Prasukom tikrai nemažai kilometrų, nes norėjom pamatyti kitus miestelius ir kitoje pusėje esančius paplūdymius. Beje, motorolerio nuoma parai tik 100 batų (~9 Lt.). Bet mes rinkomės galingesnį – už 150 b., kadangi čia tiek daug stačių kalnų, kad su silpnesniu varikliu dviese nepavyktų nieko nuveikti.

Užsukom į labai daug gražių balto smėlio ir turkio spalvos perregimo vandens vietelių. Daugelis įlankų tokios gražios, kad net sunku buvo iš ten išvažiuoti. Tiesiog stovi, žiūri į jūrą ir negali pajudėt iš vietos. Klaidžiojom ir po džiugles, nes ieškojom krioklio, ten prisižiūrėjom  nemažai įvairiausių didelių driežų ir mažų mielų driežiukų. Vieną pavyko nufotografuoti, o kiti tiesiog spruko į gilumą.

Džiunglių gyventojas

 Smagieji salos keliukai ir vingiai

 Koh Phangan pajūrys

Džiūgauju ir aš!

VIDEO. KhohPhangan salos

Po ilgos ir visą dieną trukusios kelionės motoroleriu, abudu ėjom į Thai masažus, nes jau gerokai skaudėjo vieną kūno vietą nuo motorolerio sėdynės ir dardėjimo visą dieną.

Thai masažas tikrai labai geras ir atpalaiduojantis. Aišku kai jį daro, tai kartais net skauda, nes taip išsukinėja kojas ir rankas, ištraškina ir išbraškina visus kaulus, susikaupusias druskas, kad kartais net baugu, kad tik ko tau nesulaužytų, bet po masažo ateina malonus lengvumo jausmas. Tikrai ne viso masažo metu skauda, gal tik 5-10 minučių, o visa kita dalis itin maloni ir atpalaiduojanti. Kiekviena kūno dalelė būna paliesta ir išjudinta, prikelta naujam gyvenimui.

Masažų kainos jau pakilusios nuo užpernai metų. Thai masažas, pėdų masažas kainuodavo 200 b, dabar jis kainuoja jau 250 b. Masažas su aliejumi (oil massage) kainuodavo 3oo b, dabar jo kaina jau 350 b. Mes susiradom vietą, kur daro labai gerus ir daug pigesnius masažus – mūsų viešbutyje, promo price - tik 150 b. (~13 Lt.).

Rytoj Jonuko gimtadienis, taigi švęsim jį jūroje - laive, kur vyks Techno vakarėlis. Čia beveik kiekvieną dieną kažkas vyksta – Fool Moon, Half Moon, Black Moon – visa vakarėlių serija, švenčiama tada, kada mėnulis pereina į tam tikrą fazę. Be šių vakarėlių dar yra begalė kitų – Jungle Party, Pool party, Shiva party, Leila party ir t.t. Visi vakarėliai turi savo kokį nors išskirtinį bruožą, beje - visi jie vyksta ne uždarose patalpose, o atvirose vietose – paplūdymyje, baseine, džiuglėse. Taigi, jei esat nusiteikę atostogas praleisti linksmai - geriausia vieta apsistoti Koh Phangan saloje yra Had Rin miestukas, nes čia vien tik jaunimas ir visi vakarėliai 10 kilometrų spinduliu.

12 diena. Just relaxing...

Pirmą kartą per visą šios kelionės laiką išsimiegojom ir nebuvom ryte užsistatę žadintuvo. Niekur nereikėjo skubėti... Belieka tik ilsėtis ir džiaugtis kiekviena atostogų akimirka. Bet vistiek nedribsojom lovoje iki pusiaudienio ir 9 val. ryto jau buvom išsiruošę eiti į miestą, apsižvalgyti dienos šviesoje, kadangi vakar kai čia atvažiavome, buvo jau tamsu. Kaip jau ne kartą esu minėjusi – saulė čia teka ir leidžiasi 6 valandą ištisus metus. Oro temperatūra šiandien yra +34 laipsniai, kaitri saulutė šviečia ir maloniai šildo, žydra jūra nesustodama banguoja. Life is beautiful!

Dieną Jonas išbandė valandos trukmės Thai viso kūno masažą, kurio kaina juokinga – 150 batų (~13 Lt.). O vakare abu pasimėgavom tailandietišku pėdų masažiuku – 250 batų (~22 Lt.). Jo trukmė taip pat valanda. Taip atsipalaiduoji, kad net prisnūsti, bet kai tau stipriai įbeda pirštus į pėda – kaip mat atsigauni. Kaip gaila, kad Lietuvoje masažai tokie brangūs...

Pusryčiavom kaip karaliai (na tie kur tik po tris patiekalus valgo, o ne po šimtą). Užsisakėm 3 skirtingus patiekalus, nes taip norisi kuo daugiau visko išragauti. Ir viskas taip skanu. Aš mėgavausi Spring rolls su daržovių įdaru (60 b – 5,40 Lt.), Jonas – tailandietiška sriuba (40 b) ir Pad Thai su vištiena (60 b). Atnešė valgyt ir mes iškarto puolėm ragauti, dalindamiesi patiekalus per pusę.

Mūsų pusryčiai

Spring Rolls

Pad Thai

Kas man patinka Azijos šalyse, kad kuo ilgiau lauki maisto, tuo jis skanesnis. Čia viską gamina šviežiai, maisto pas juos nepriimtina šildyti. Šildytas maistas jiems – blogas maistas, jo nevalia valgyti. Jei užsisakėm dvi skritingas sriubas, tai abiems atskirai jas pagamins, o ne pašildys didžiulį puodą su jau pagaminta sriuba. Valgau ir visada esu tikra, kad gavau šviežiai paruošto ir kokybiško maisto.

Skaniausio Tailando patiekalo Curry yra daugybė rūšių – Panang Curry, Red Curry, Yellow Curry, Green Curry ir t.t. Netgi nesugebėčiau visų jų išvardinti. Ir labai gerai yra tas, kad kiekvieną Curry patiekalą galima valgyti įvairiais būdais, t.y. tu gali rinktis iš kelių variantų. Pavyzdžiui – Masman Curry gali būti išvirtas tik su daržovėmis, su daržovėmis ir mėsa (kiauliena arba vištiena, arba jautiena), su tofu, su jūros gėrybėmis, su žuvimi. Taigi to pačio patiekalo yra labai daug variantų ir kiekvienas turi savo savitą skonį.

Nelabai ką šiandien ir nuveikėm - ilsėjomės, valgėm, maudėmės... Na, tikriausiai reikia kartais ir tokių dienų, nors aišku tai absoliučiai prieštarauja mano principams ir keliavimo suvokimui. Atostogos man yra nuolatinis ėjimas, važiavimas, judėjimas, ieškojimas, o ne gulinėjimas po palmėmis prie baseino ir bimbinėjimas be tikslo.

Ryt nuomuosimės motorolerį, lėksim pasižvalgyti po salą - į kitą jos pusę. Mes esam pietiniam krašte, taigi judėsim į šiaurinį bei vakarinį. Reikės anksti keltis, kad kuo daugiau apvažiuoti šviesiu paros metu, nes naktį nesinori blūdyti. Čia labai statūs ir vingiuoti keliukai, kadangi visa sala labai kalnuota. Pakelėse pilna medicinos centrų, truputį kraupu kai matai, kad kažką jau tvarsto bintais, nes jis nusidrėbė su motoroleriu. Kiekvieną dieną tokių vaizdelių prisižiūrim. Bet mes būsim labai atsargūs! 

11 diena. Kelionė į Koh Phangan salą

5-tą valandą ryto buvom pažadinti autobuso vairuotojo, nes privažiavom Tailando pasienį, taigi mums reikėjo išlipti su visais daiktais ir eiti tvarkytis visų formalumų. Gerai, kad buvom pasidomėję kokia yra vizos kaina jų vietine valiuta, t.y. batais, nes mus bandė apgauti, pasakydami gerokai padidintą kainą.  Kaina žmogui yra 1000 batų(~95 Lt.), o jie parašė mums ant lapelio 3000 batų (~285 Lt). Nustebau ir pasakiau, kad nesąmonė, tada jau sako čia dviems žmonėms, bet vis tiek kaina ne tokia, kokia turėtų būti. Parašiau jiems 1000 (~95 Lt.) – tada  jie tik palinksėjo galvom nepatenkinti ir pikti, kad mes šioj vietoj protingesni už juos ir neleidom jiems užsidirbti. Susimokėjom ir jau turėjom Tailando vizas. Grįžome atgal į autobusą, kuris laukia visų iki vieno keleivių. Kai visi jau buvo sulipę, pajudėjom link Hat Yai miesto.

Vis kažkur važiuojam – plaukiam - važiuojam – plaukiam. Vienoj vietoj nepabūnam ilgiau nei viena diena. Taigi ir šį kartą nelikom Hat Yai, o iš karto nusipirkom bilietus į autobusą (nuvažiuoti iki kelto) ir kelto bilietą (nusikelti į Tailando salą – Koh Phangan). Visa ši kelionė žmogui kainuoja 650 batų (~60 Lt.), o trunka nuo 9 valandų ryto iki 7 valandos vakaro, nes reikia ilgai važiuoti keliais autobusais su persėdimais ir tada jau 3 valandas plaukti keltu. Bet tikrai verta sugaišti tiek laiko ir nusikelti į pietų Tailando salas.

Pusryčiai buvo tradiciniai tailandietiški – ryžiai virti kokosų piene, su kažkokiu neaiškiu įdaru – saldžios mėsos ir visą tai susukta į vietinių medžių lapus. Skonis įdomus ir geras. Reikia visko kiek įmanoma daugiau čia išragauti, nes šios šalies virtuvė tikrai gausi ir turi ką pasiūlyti net išrankiausiam skoniui. Patys skaniausi patiekalai yra gatvės mini kavinukių. Juos ruošia tau tiesiai prieš akis, matai visą procesą, žinai ką ir su kuom valgai. Mašinos bei motoroleriai išvien zuja tau pro akis, maisto skonis kartais susimaišo ir su išmetamų dujų kvapu. Aišku, higienos normos čia negalioja, bet tai ką valgai, atperka viską.

VIDEO. Opa kaip gerai

VIDEO. Hat Yai. Maistas lapuose

Skanieji pusryčiai – ryžiai susukti į lapus

 Šiąnakt Koh Phangan saloje vyko Fool Moon Party - vakarėlis, įžymus visame pasaulyje, taigi tokiu laiku būna ypač daug žmonių, kainos dvigubinasi ar net trigubinasi. Kelėmes su keltu ir abejojome ar rasime pigios nakvynės vietą ir išvis ar dar yra laisvų vietų. Bet mūsų laimei, vieta buvo ir dar netgi labai pigi. Apsistojome Coral bungalows. Kaina, parašyta viešbučio kainininke, yra 600 batų, bet mes nusiderėjome iki 200 batų (~19 Lt.). Vieta labai gera, ant pat jūros kranto ir šalia miestelio centro, namukas erdvus su visais reikalingais patogumais. Kambaryje yra netgi dvi lovos – dvigulė ir viengulė. Kaip mums paaiškino registratūroje, kaina tokia tik dėl to, kad jau baigėsi Fool Moon vakarėlis. Ką gi, tikrai ne kaina, o tik maža kainelė.

Apsistosime čia trims naktis -  ilsėsimės ir maudysimės jūroje. Ir galbūt jau reiktų nors šiek tiek įdegti, nes iki šiol esame balti kaip sūriai. Visi ką sutinkam stebisi, kad tiek laiko keliaujam ir vis dar ne rudi esame.

Kiekviena šalis turi savo privalumu ir trūkumų. Jonas patenkintas iki ausų, nes alaus kaina Tailande jau normali, o ne kosminė ir beje alus čia labai skanus – Chang, Sincha. O aš patenkinta, nes čia yra visi mėgstamiausi mano tailandietiški patiekalai – Pad Thai, Green Curry, Panang Curry ir juose labai daug jūros gėrybių. 

P.S. Ir vėl nerandam normalaus interneto kavinės, ir vėl negalim sukelti video...

10 diena. KL – kultūros ir religijos mozaika

Šiandien visą dieną skyrėm lankytinoms Kuala Lampūro vietoms. Išsiregistravom iš kinų viešbutuko ir vaikščiojom iki pat vėlyvo vakaro siauromis ir tankiai apgyvendintomis gatvelėmis. Šis miestas didelis, bet tuo pačiu labai kompaktiškas. Jis turi tris pagrindinius rajonus: 1) Golden Triangle – daugybė dangoraižių ir pagrindiniai verslo centrai, tarp jų ir žymieji Pertonas Towers 2) Little India – indų kvartalas, su daugybe jų šalies kavinukių ir parduotuvių, su nosį riečiančiais įvairiausių atspalvių kario kvapais 3) China town – gausiai kinų restoranėlių nusėtas rajonas, pilnas raudonos spalvos ir kinietiškos, linksmai nuteikiančios muzikos. Kiekvienas iš šių kvartalų labai savitas ir turi savo skonį bei spalvą, taip pat ir kainų lygis varijuoja nuo brangiausio - Golden Triangle iki pigiausio - China Town. Valgyti skaniausia yra Little India rajone, gyventi pigiausia - China Town.

Visame mieste gyvena 1,38 milijonai gyventojų, pagrindinė religija – islamas, aišku kinai ir indai turi savo dievus ir savo tikėjimą. Maistas taip pat priklauso nuo rajono, Little India dominuoja įvairūs kariai su vietoje kepamomis duonomis – puri, chappati, parota, China town – ryžiai ir įvairiausiais būdais kepta višta, jautiena, kiauliena.

Pėščiomis apėjome visą miestą, patys žymiausi pastatai yra vienas šalia kito –centre ir aplink jį. Pamatėm daugybę kiniečių šventyklų, islamo pasekėjų maldos namų – mečečių, indų religinių vietų.

Smilkstantys smilkalai kinų šventykloje

Kinų šventyklos relikvijos

Indas, pinantis juostas iš gėlių

 Indų šventykla

Apsilankėm kiniečių maisto turguje ir pakraupom nuo visko, kas ten yra pardavinėjama. Daugiau nei pusės net nesupratom, kas tai per dalykai, kai ko ir pasiklausinėjom, bet išvada tokia – kiniečiai viską gali sudžiovinti ir parduoti. Turgelis pilnas įvairiausių džiovintų gėrybių - grybų, daržovių, žuvies, netgi krevetės it midijos išdžiovintos. Pasirodo visi šie džiovinti ingredientai skirti kiniškoms sriuboms virti. Žmonės pulkais braunasi į tą mažą turgelį ir didžiausiais maišais viską graibsto.

Kiniškos datulės, skirtos sriubai virti

Kiniški grybai 

Kuala Lampūras – tai miestas, pilnas įvairovės ir jis mums labai patiko bei paliko gilų įspūdį. Manau grįšim čia ne kartą arba bent jau pro šalį pravažiuosim.

10 valandą vakaro sėdome į naktinį autobusą, važiuojantį į Hat Yai, Tailando pasienį. Autobusas labai patogus, nėra net ką lyginti su Sumatros minivenais. Jame buvo visi patogumai – komfortabiliai atsilenkiančios sėdynės, kojoms pakyla, antklodės, atsikras TV kiekvienam keleiviui. Taigi kelionė buvo gera ir miegas kokybiškas. Beje, autobuse veikė wi-fi. 

P.S. Negalim įkelti jokių video, nes internetas visur kur dabar esame, toks lėtas, kad per 2-3 valandas tik sugeba įkelti maksimum 5 foto...

9 diena. Grįžimas į Malaiziją

Ir vėl bemiegė naktis minivene... Bet mes prie to jau pripratom, nes kitaip čia ir būti negali. Tiesiog keliavimas čia toks jau yra – lėtas ir kartais bemiegis. Pamiegosim kai grįšim į Lietuvą. O čia reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, kiekvieną momentą tau duotą.

   Atvažiavom į Dumai miestelio centrą 6 valandą ryto, bandėm paaiškinti vairuotojui, kad mums reikia į Dumai uostą, kur keltas kelia į Malaiziją. Niekaip nepavyko su juo susikalbėti. Ant lapo net užrašėm kelto pavadinimą, nupiešėm laivą. Dešimt kartų pakartojom „Malaysia, Malaysia, sea, port, ferry“. Jokių rezultatų. Žiauru, kai žmonės nekalba angliškai... Tada jis tiesiog nuvažiavo į kažkokią agentūrą, ten atėjo kitas vairuotojas, jis sėdo už vairo ir beveik suprato ko mes norime. Nuvežė jis mus ne į uostą, bet į kažkokią įstaigą ir sako „ticket, go“ (vertimas „eikit pirkti bilietų“). Mes jam aiškinam, kad turim tuos bilietus, net ištraukė Jonas ir prieš nosį pamojavo jais. Tas vistiek savo – „Go, go, ticket“. Pasiginčyjom su juo kelias minutes, kol jis galiausiai mus nuvežė į uostą. Uoste toliau tęsėsi nesusikalbėjimas su ten dirbančiu personalu. Rodom savo bilietus, o tie vėl tą patį mums sako – „Go, go ticket!”. Stovėjom kaip durniai ir nieko nesupratom - ko jie nori iš mūsų, juk bilietus mes turim...  Kol galiausiai man toptelėjo mintis, kad galbūt mums reikia “boarding  pass”(įlaipnimo į keltą kortelės). Sakau – “Boarding pass?”. Ir tada visi choru sušuko: “Yes, yes, go, boarding pass”. Pagaliau išsiaiškinom ko jie plyšauja. Teko grįžti atgal į miestą, į tą pačią įstaigą, kur jau buvo nuvežęs antrasis vairuotojas ir gavom įlaipinimo kortelę su eilės numeriu. Dar ir uosto mokesčius reikėjo susimokėtiPasirodo be jos neįmanoma išplaukti iš Sumatros. Na tikrai sunku čia susikalbėti, tiek bereikalingo aiškinimosi, laiko eikvojimo ir vistiek vis dar žmogau negali būti tikras, ar teisingai viską padarei.

VIDEO. Sumatros imigracijos ruožas

Sumatros pasienį praėjom be jokių nesklandumu, mus dar netgi pareigūnai pravedė be eilės. Kelto Sumatra – Malaizija plaukimo trukmė yra 3 valandos, bet mes kažkodėl plaukėm 6 valandas. Malaizijos imigracijos zonoje taip pat buvome praleisti be eilės, t.y. pareigūnai pasišaukė į priekį ir praėjom be problemų. Viza lietuvos piliečiams – nemokama.

Kadangi visus formalumus susitvarkėm itin greitai, tai dar netgi spėjom į traukinį, kuris veža iš uosto tiesiai į sostinę – Kualą Lampūrą. Super! Kaina žmogui ~4 Lt. Kiniečių rajone išsinuomavom labai gerą ir tvarkingą viešbutuką vienai nakčiai, nes ryt jau važiuosim į Tailandą. Bandysim kažkur rasti kokį naktinį autobusą. Ši nakvynės vieta kol kas pati brangiausia ir aišku prabangiausią per visą šių metų kelionę. Kaina 72 ringitai (~62 Lt).

VIDEO. Apartamentai KL - kiniečių rajonas

Malaizijoje tradiciniai pusryčiai yra ne kepti ryžiai kaip tarkim Tailande, o ryžių košė, bet pakankamai skysta. Skonis tikrai geras tik vat ta žalia žuvis, kartu su koše patiekiama nelabai į temą.

FOTO. Tradiciniai Malaizijos pusryčiai

Naktį pasigirdo garsus triukšmas iš gatvės, o ten pasirodo indai švenčia savo religinę šventę, t.y. perneša savo dievą iš vienos šventyklos į kitą. Tik labai keista, kad tą dievą jie neša per kiniečių kvartalą.

VIDEO. Indai perneša savo dievą

VIDEO. Indai – judesys gatvėje

Kaip pasakiškai gera buvo po tokios ilgos kelionės (16 valandų minivenu, 6 valandų keltu ir dar pusę paros laukiant šių transporto priemonių) išsimaudyti šiltam duše ir užmigti švarioj ir minštoj lovoj ... Labanakt!

8 diena. Atgal į Malaiziją – 16 valandų naktinė kelionė

Atsikėlėm anksti ryte, papusryčiavom ir pradėjom sukti galvas, kaip mums grįžti atgal į Dumai miestelį iki jūros uosto. Kiek buvom spėję susižinoti, yra kažkoks vietinis autobusiukas iki Pagang, toliau ten reikia rasti kokią nors agentūrą minivenų ir bandyt nusigauti iki Bukittinggi, iš ten vėl gaudyti naktinį miniveną į Dumai. Žodžių - krūva reikalų. Kažkaip vėl mūsų keliai susikirto su tuo vietiniu žmogeliu, su kuriuo bendravom vakar. Jo draugas turi minivenų agentūrą, bet 20 km nuo čia. Jis pasiskambino jam ir pasiklausė kainos iki Dumai. Aišku ji buvo milžiniška – 80 dolerių dviems (700000 Indonezijos rupijų). Oi ne, tiek tikrai nemokėsime. Tada jis vėl perskambino tam savo draugui ir vėl pasakė nerealią kainą – 70 USD (600000 IDR), su sekančiu skambučiu – 60 USD (600000 IDR) ir finale kaina nukrito iki 20 dolerių žmogui (200000 IDR). Už tiek pat ir atvažiavom iki šito miestelio – Bunga beach.

Bukkitinggi mieste motorolerio nuoma kainuoja 6 USD, o Bungu Beach pas šitą veikėją, kur mes apsistoję – Karlosą - 10 USD. Visos kainos pas jį kosminės. Paklausėm kiek kainuoja nuvažiuoti iki Pagang miestelio (1 valanda kelio, ~20 km) – atsakymas 20 dolerių. Bet mes kažkaip su tuo kitu vietiniu vyruku už tokią pačią kainą sutarėm nuvažiuoti iki Dumai uosto (16 val., ~300 km)– kad plaukti keltu atgal į Malaiziją.

Ką besutinkam (ne vietinius), pabendraujam ir visi sako tą patį – kosmonautas jis su tokiomis kainomis. Vieniems pasiūlė tą pačią kelionę į salą (kur mes buvom vakar už 30 USD) už 80 USD. Kitiems pasiūlė kelionę iki Bukittinggi už 70 USD (mes mokėjom tik 7 USD).

Kelionė buvo labai ilga. Sėdėjom minivene ir važinėjom po visą miestą pirmyn – atgal, kol surinkom visus keleivius. Pradėjom apie pietus, baigėm 6 val.vakaro. Ir tik tada pajudėjom į Dumai (uostą). Beje minivenas buvo pilnut pilnutėlis, gale sėdėjom šešiese, nors pagal viską ten tik keturios sėdimos vietos. Vairuotojas visiškai nei vieno žodžio nemokėjo angliškai, absoliučiai nieko nesusikalbėjom su juo. Kelyje stojom ir stojom į kažkokias kavinukes kas 2-3 valandas. Net nesuprasi kiek laiko sustoję būsim, nes klausi, o jis net nesupranta ko klausiam. Taigi vienas vos ne visada turi likti prie mašinos ir saugoti, kad neišvažiuotų, o kitas eiti pavalgyti ar į tualetą. Juokinga buvo ši mūsų kelionė minivenu, bet ir varginanti.

Pakelėje valgėm tokių keistų dalykų, kažkokio medžio lapų virtų ar tai keptų, bet skonis buvo visai normalus. Reikės Lietuvoj kokio beržo lapų pasikepti vasarą.

VIDEO. Maistas kelyje.

Jonas kaip visada išsiprašė, kad jam duotų pavairuoti, tai buvo visam kaimui atrakcija.

VIDEO.Jonas vairuoja.

 VIDEO. Kelyje

BENDRAI apie Indoneziją.

Turistai Indonezijoje – pinigų šaltinis vietiniams, taip kainas užsikelia, kad jos net neprilygsta kainoms Europoje. Tik pamato, kad tu baltasis ir lupa pinigus. Visi iki vieno bando pasipelnyti kaip tik gali. Net už menkiausią pagalbą prašo pinigų, net kad kelio kryptį tau parodys. Ir aišku net nekalba angliškai, bet ką savo kalba sumurma ir jau tiesia ranką.

Indonezijoje didžiulė bedarbystė ir tai akivaizdžiai matosi, nes niekas nieko neveikia, gulinėja kur pakampėmis, šlaistosi iš vietos į vietą ir tik ieško pasipelnymo šaltinio. O kadangi turistų itin mažai, tai iš tų, kuriuos sutiko, bando uždirbti kaip iš kokių dešimties žmonių.

Keliauti čia sunku iš vieno miesto į kitą, nesuprasi kur tos autobusų stotis ar bent jau sustojimai paprasti. Nieko nepasiklausi, kas kur važiuoja, niekas nesupras o jei supras, tai nemokės atsakyti. Dar nei vienoj šaly nebuvo taip sunku keliauti ir susikalbėti su žmonėmis. Beje ir keliai čia labai prastos būklės, keliasdešimt kilometrų tenka važiuoti valandų valandas. Vietovės kalnuotos, keliai duobėti, daug staigių posūkių, kai kur net nėra asfalto, tik žvyrkelis. Mašinų labai daug tiek dieną, tiek ir visą naktį. Čia keliauti reikėtų tik lėktuvais, o ypač silpnesnių nervų žmonėms.

Būkite pasiruošę visur gerokai permokėti, ypač už transportą arba kavinėse, kuriose nėra meniu. Lempines kainas sako, nes tu turistas. Nors vietiniai centus moka už tą patį maistą ir kavinėj jau nei vienos rupijos nenusidėrėsi. Pavalgei tai ir mokėk tiek, kiek tau pasakė.

Visi vietiniai labai daug rūko, cigaretės kainuoja 2-3 Lt. Labai pigus benzinas. 1 litras – tik 1,25 Lt. Banke niekas nekeičia valiutos, duoda uždirbti vietiniams, nes jie keičia tokiu kursu, kad praktiškai net neapsimoka keistis pinigų. Bet turistai priversti keistis, o ypač jei mieste tik viena keitykla ir neturi vietinės valiutos. Jokia kita valiuta neatsiskaitysi, tik Indonezijos rupijomis. Beje kursas 100000 = 1 doleris.

Gamta pasakiškai graži, jūra skaidri, paplūdymiai – balto smulkaus smėlio. Čia gyvena 50 mln. žmonių. Tai štai tokia ta Indonezijos sala – Sumatra, pilna iššūkių ir itin sudėtinga ;)

7 diena. Vakarų Sumatros salos

Ryte oras buvo fantastiškas, taigi sėdom į motorinę valtį ir išplaukėm į Indijos vandenyną - į aplinkines vakarų Sumatros salas. Jų čia yra apie šimtas – mažesnių, didesnių, su balto smėlio paplūdymiais, apaugusių neįbrendamomis džiunglėmis, apsuptos žydru vandenynu – tiesiog maldaujančios ir kviečiančios jas aplankyti.

Kelionė buvo labai smagi. Nardėm visą dieną. Prisižiūrėjau tokio grožio žuvyčių, kokių net per TV nesu mačius - geltonos, raudonos, žydros, žalsvos, rausvos ir visos itin ryškių spalvų - didelės ir mažos. Atrodo paimsi ir pagausi, paliesi jas, bet vos tik priplauki arčiau, jos iš karto sprunka tolyn. Koralų ir augmenijos asortimento žodžiais neįmanoma apibūdinti... Kaip gaila, kad neturim povandeninio fotoaparato... Niekada dar nesu mačiusi tokio spalvingo ir pritrenkiančiai gražaus povandeninio pasaulio. Tobulas vaizdas panėrus gylyn, tereikia tik kuo mažiau muistytis ir stebėti vandenyno gyvenimą.

Pagang sala. Vakarų Sumatra.

VIDEO. Vakarų Sumatros grožis

Kaip ir buvo žadėta vakar, šitos išvykos metu mes gavome labai skanius pietus, daugybę vaisių ir aišku vandens. Nes vandens čia reikia gerti ne litrais, o tiesiog kibirais. Karštis didžiulis, bet tai yra teigiamas faktorius, dievinu kai oro temperatūra yra bent jau virš +30. Sumatros vakaruose dabar yra gerokai virš +38.

VIDEO. Jūros žydrynė.

VIDEO. Jonas hamake.

Vakarienė buvo pasakiškai skani. Valgiau Fish Curry, o Jonas – beef Curry. Po vakarienės vėl smarkiai lyjo, bet vėl taip smarkiai, kad nejauku buvo. Vanduo šniokštė ir plovė viską tiesiai į jūrą. Kai atsikeli ryte ir pažiūri į vandenį, jis būna labai murzinas, bet iki pietų nusistovi ir vėl džiugina savo žydrumu.

Sumatroje labai mažai turistų. Jei sutinki kažką, tai iš karto pokalbis pakrypsta apie kainas, kas kiek už ką mokėjo. Pasiklausai ir tada supranti, kad mes visgi keliaujam dar pakankamai pigiai ;) Nes kiti už tuos pačius dalykus moka 3 ar net 5 kartus brangiau, ir visi vietiniai plauna smegenys sakydami, kad tai labai pigu, nes ne sezonas.

Susibendravom su vietiniu, kuris bent kažkiek minimaliai moka angliškai, susikalbėti aišku labai sunkiai sekėsi, bet vis tik šį bei tą pavyko suprasti. Jis su savimi nešiojosi Sangung – planšetinį kompiuterį. Čia tikriausiai turėtų būti Samsung, tik tai „padielka“. Paklausus jo, kodėl čia niekas nemoka angliškai, jis pasakė, todėl kad čia mažai turistų. Tada paklausiau ar mokykloje moko anglų kalbos, o jis atsakė labai paprastai – neverta eiti į mokyklą mokytis anglų kalbos, parasčiau kalbos išmokti iš turistų (kad ir kiek čia jų mažai) ir pragyventi iš jų. Mokytis neverta. Štai koks elementarus žmonių suvokimas apie mokslą. Vakarais visi vietiniai renkasi kartu, sėdi prie jūros, juokiasi ir džiaugiasi gyvenimu ir dėl nieko nesijaudina. Yra kaip yra – gyvenimas paprastas ir nesudėtingas.