5 d Indonezija. Veikiantis Bromo ugnikalnis ir kelionė į salas

2:15 val. Nuskambėjo žadintuvas. Labai ankstyvas rytas... Ooooo kaip sunku prabusti. Ir aišku sunkiai sekėsi užmigti iš vakaro. Beje, miegoti nuėjome tik vidurnaktį nes užsikalbėjome iš vakaro, prisiminėm visokius nesklandumus šios kelionės ir dabar jau tik pasijuokėm iš jų, nors tuo momentu ir buvo kažkiek apmaudu ir pikta.

2:30 val. Atvyko automobilis, kuris veš iki Bromo ugnikalnio. Labai  norėjome vakarykščio vairuotojo, bet atvyko mūsų pasiimti visai kitas, beje, ne ką prastesnis. Pakeliui į Bromo ugnikalnį kalbėjomės su juo apie Indoneziją ir jos ypatybes, kadangi jis pakankamai gerai kalbėjo angliškai. Papasakojo, kad vidutinė vairuotojo alga čia yra apie 2 500 000 rupijų, t.y. 175 €. Ji kinta nuo užsakymų skaičiaus, nuo sezono. Paklausus ar brangus nekilnojamasis turtas, išgirdome atsakymą, kad 200-400 milijonų kainuoja naujas butas ar apartamentai čia nusipirkti. Domėjomės apie eismą, kelių taisykles. Jis papasakojo, kad be teisių vairuoti tikrai negalima, nors ir matome gatvėje vaikus su motoroleriais.  Vairuotojo teises gali išsilaikyti indoneziečiai nuo 17 metų. Ir turi jas persilaikyti kas 5 metus. Mane kaip visada labiausiai dominanti sritis buvo religija. Taigi, meldžiasi musulmonai 5 kartus per dieną: 12:00, 15:00, 16:30 19:00 ir 3:00 ryto. Malda trunka apie 1,5 valandos. Tai per parą gaunasi 7,5 valandos garsaus giedojimo-meldimosi. Tai beveik pilna darbo diena :) Beje, kaip tik dabar riedame ir girdime tas jų maldas, sklindančias iš mečečių per garsiakalbius, nes dabar kaip tik trečia valanda nakties. Meldžiasi jie tikrai garsiai. Naktį tas garsas prikelia iš miegų. Kažkada galvojau, kad norint ramiai miegoti naktį, reikia rinktis viešbutį kuo toliau nuo mečetės. Bet, deje, tas nelabai gelbsti, kadangi mieste sustatyti garsiakalbiai ir garsas sklinda visur. Dar mūsų vairuotojas papasakojo, kad jo tėvas musulmonas, o mama - krikščionė. Čia įmanoma santuoka tik tos pačios religijos, aiškino jis. Ei, bet tai kaip tada jo tėvai? Jis paaiškino, kad vedybų metu svarbu kad abu būtų musulmonai, o jau po vedybų tu vėl gali rinktis kitą religiją, t.y. vėl būti kataliku kaip kad jo mama.

Paklausus kodėl parduotuvėse  nėra alaus, atsakė, kad miestas Malang yra tankiai apgyvendintas musulmonų regionas, valdžia leidžia įstatymus ir draudžia alkoholio prekybą parduotuvėse.  Bet Balyje, sako jis, jūs galėsite pirkti ir gerti alaus kiek norėsite.

Dvejų valandų kelionė iki Bromo ugnikalnio neprailgo. Beje, jis šiomis dienomis yra aktyvus, tai vietinė valdžia neleidžia eiti labai arti jo, kadangi veržiasi karšta lava, ji gali sužeisti ar netgi baigtis dar liūdniau. Todėl eisime truputį kitu keliu iki gretimo ugnikalnio nuo kurio matysis kunkuliuojantis Bromo saulei tekant.

4:30 val. Mes jau ugnikalnių papėdėje. Lipome aukštyn į gretimą kalną ir aikčiojome nuo vaizdo... Iš Bromo veržėsi dūmų kamuoliai, pro kuriuos tingiai kelią skynėsi kylančios saulės spinduliai. Lipome ir lipome aukštyn, o kai baigėsi normalus kelias, vis tiek toliau kilome stačiu kalno šlaitu, laikydamiesi už augančių augalų. Kuo aukščiau lipome, tuo gražiau matėsi Bromo ugnikalnis.

Bromo ugnikalnis 

6:00 ryto mes jau buvome nulipę žemyn ir judėjome link savo miesto Malang. Pirmyn atvažiavome greitai, t.y. per dvi valandas nes naktį beveik nebuvo kamščių. Bet... atgal važiavome net 4 valandas, o atstumas tėra vos 40 kilometrų... Netgi anksti ryte gatvėse jau pikas. Tikriausiai pamiršau paminėti, kad Indonezijoje gyvena net... virš 250 mln gyventojų, o didžiausia jų koncentracija yra būtent Javos saloje, kurioje mes dabar ir esame.

Grįžę į viešbutį, susipakavome daiktus nes šiąnakt laukia keliavimas naktiniu autobusu į Balio salą. Pamąsčiau dabar, kad per visą kelionę esu tik vieną naktį normaliai miegojus viešbutyje ir be kėlimosi anksti paryčiais, bet visiškai nesijaučiu pavargusi. Netgi sakyčiau priešingai - viskas super, noriu kuo daugiau ir kuo greičiau pamatyti ir nesvarbu kad tenka miegoti mažai ir nepatogiai.

Banke išsikeitėm 600 eur... Pinigai pinigėliai... 8 milijonai

Iki autobuso į Balį dar buvo likusios kelios valandos, kurias skyrėme pietums ir pasivaikščiojimui Malang mieste.Indonezijoje dabar yra liūčių sezonas. Labai rizikavome važiuodami atostogauti šiuo metų laiku. Nenoriu prisikalbėti, tfu tfu tfu, bet to tikrojo stipraus tropikų lietaus per kuprą kol kas negavome. Tuo metu kai labai stipriai lydavo, būdavome tai traukiny, tai autobuse, tai viešbuty arba pietaudavom kokioje kavinėje. Šiandien truputį užklupo lietus, bet nestiprus, o kai jau sėdėjome autobuse - va tada tai pylė kaip iš 15 kibirų.

Miesto puošmenos

Vakarienė prieš naktinį autobusą

17:00 pajudėjome iš Malang. Naktį kėlėmės su keltu iš Javos į Balio salą. Mums į šio autobuso bilieto kainą (200 000 r /14 €) buvo įskaičiuota vakarienė bei vandens  buteliukas su saldumynais. O vakarienę stojome valgyti standartinėje jų autobusų poilsiuko vietoje, kur būtinai yra wc, daug stalų, kėdžių, kad visi sustojusių autobusų keleiviai sutilptų. Vakarienei gavome ryžių su vištiena ir tofu bei kažkokio daržovių sultinuko. Tofu sakyčiau buvo prarūgęs, tai valgiau tik vienus ryžius. Ech kaip noriu greičiau prie jūros kur, labai tikiuosi, bus jūros gėrybių.

Tipiška autobusų sustojimo vieta, kur visi keleiviai pavalgo itin greitai ir toliau leidžiasi į kelią

Po vakarienės sulipome į autobusą, kuriuo dardėjome visą naktį į Balį ir galiausiai atvykome į Denpasar miestą jau kitos dienos 8 val. Autobusas patogus ir vietos kojoms pakanka. Atsilošia sėdynės, pasikelia pakaltė kojoms. Dar duoda pagalvėlę, pleduką. Susisuki į kokoną ir snūduriuoji iki ryto...

4 d. Indonezija. Batu - atgaiva sielai ir kūnui bei neišpasakytas mūsų populiarumas

          7:00 val. Kaip gera pagaliau nubusti lovoje, o ne autobuse, lėktuve, traukiny. Jaučiuosi puikiai pailsėjusi, nebeskauda kojų. O vakar tai jau įtampėlė nebloga buvo kanopėlėse susikaupus.

          8:00 val. mes jau sėdime automobilyje su vairuotoju, kuris veža į miestą Batu. Žmogelis ne itin kalbus, bet ką paklausiame, atsako, truputį laužyta anglų kalba. Svarbiausia, kad jis bent kažkiek kalba angliškai. Aišku, į kai kuriuos klausimus atsakė ne į temą, t.y. nelabai supratęs, bet užtat visada šypsojosi ir juokingai kikeno. Į Batu miestą važiavome apie tris valandas, nes eismas - nesibaigiantis kamštis. Šitame mažame Batu mieste gyvena 750 000 žmonių.
       10:00 val. atvykome į labirintą - įdomų ir klaidinantį. Gyvatvorės aukštis net mums aukštaūgiams buvo neįveikiamas. Teko gerokai pagrybauti kol radome labirinto centrą, o vėliau dar reikėjo rasti išėjimą. 

                                                   Painusis labirintas                    

                   

          Toje pačioje teritorijoje, truputį paėjėjus link džiunglių, akis nudžiugino itin didelio aukščio krioklys, prie kurio pasijutome tikromis Holivudo žvaigždėmis. Kadangi buvome čia vieninteliai baltieji, tai visi vietiniai norėjo nusifotografuoti su mumis. Eini ir tave apspinta būrys, paeini toliau - vėl tas pats. Jau beveik pavargau nuo tokio dėmesio. Beje, bachūriukai fotografuodamiesi net "duck face'us" padaro, kad iškart į FB galėtų įsidėti foto su užsieniete.

Duck face‘ą išspaudęs bičiukas

Krioklys

     Prie šio klioklio nebuvo nei vieno baltojo žmogaus, aišku, išskyrus mus keturis. Visi čia apsilankę žmonės buvo vietiniai indoneziečiai. Štai todėl mes ir buvome čia tokie populiarūs. Visi mus stebėjo, rodė į mus pirštais ir drąsiausieji ateidavo ir paprašydavo kartu nusifotografuoti. 

    Be mūsų čia dar buvo ir beždžionių, kurios karstėsi medžiais ir bandė vis kažką nugvelbti iš ateinančių bei išeinančių žmonių. Kad jos neįsismarkuotų, buvo tramdomos, labai paprastai – su paintball‘o šautuvais. Po šūvio jos staigiai sušokdavo į aukščiausią medžio viršūnę ir dešimčiai minučių būdavo ramios.

Visi nori su mumis nusifotografuoti 

Mes - vietinės įžymybės

Pamiršau paminėti, kad įvažiuojant į šią teritoriją mus reikėjo susimokėti. Žmogui 25 000 rupijų, už automobilį - 10 000 r. Tik tas žmogus prie vartų paskaičiavo, kad mūsų ne 4, o tik 3 užsieniečiai. Vairuotojas nepasimetęs jam tai patvirtino. Na va, sutaupė žmogelis mums 25 tūkstantėlius.

13:00 val. Mes jau buvome Batu Seacret Zoo. Už įėjimą teko pakloti po 7 eurus. Iš pradžių pasirodė, kad tai daugoka, bet tai ką pamatėm, „kainavo“ tikrai daugiau. 

Zoo gyventojas

Flamingai - nerealios rožinės spalvos

Draugas orangutangas - meilus ir švelnus

Tigrė

Vakarienė - tofu BBQ - 10 000 rupijų

          16:00 val. Jau buvome karštose versmėse, kurios trykšta iš šalimais esančių ugnikalnių. Kaip gera atsipalaiduoti. Tikra atgaiva kūnui ir sielai...

Pakelės vaisių kioskas

          Rytoj kelsimės 2 valandą ryto, nes važiuosime į Bromo ugnikalnį, kuris šiuo metu yra dar ir aktyvus. Jau kaip ir vidurnaktis, taigi nepavyko nueiti miegoti anksčiau. Na, nieko tokio, išsimiegosiu naktiniame autobuse, kuris veš rytoj po Bromo ugnikalnio į Balio salą. 

3 d. Nejaučiu nei rankyčių, nei kojyčių... Bet vistiek gera čia - Indonezijoje!

      Traukinys atvyko į Surabaya lygiai pagal grafiką – 05:30 val. Džiaugiamės, kad pagaliau pasiekėme kelionės tikslą, nes jau taip ilgai sėdėjome... Mašinoje, lėktuve, kitame lėktuve ir traukinyje... Norėjosi kuo greičiau atsistoti ir pramankštinti kojas. Beje, mes jau esame kokybiškai nemiegoję, t.y. tik sėdomis, o ne lygiagrečioje padėtyje, nuo ketvirtadienio 3 val. nakties. O šiandien jau šeštadienio rytas. Todėl, visur kur tik prisėdame, iš karto užmiegame :)

Traukinukas 

           Atvykus į Surabaya traukinių stotį, maniau kad čia pat bus įmanoma nusipirkti bilietą į sekantį miestą - Malang, bet pasirodo kad šiame mieste yra net tris traukinių stotys. Teko susikrauti mantą ant pečių ir pėdinti 5 km iki kitos stoties. Apipuolė krūva taksistų, besisiūlančių pavėžėti ne tik stotyje, bet ir visą kelią einant pėsčiomis - visi važinėjo aplinkui  ir vis įkyriai siūlė savo paslaugas.

          Na va, stotis rasta, super! Apsidžiaugėme, kad viskas vyksta sklandžiai. Bet įžengus į vidų ir pamačius belenkiek daug žmonių, nukrito ūpas... Kaip nusipirkti bilietus, kur eiti, ko klausti? Kaip atsistoti į tinkamą eilę, nes jos tokio ilgio, kad supranti, jog gali tekti ir visą dieną prastovėti be tikslo. Na pasisekė, nes atsistojome, oi tiksliau užlindome, be eilės. Paklausus kada artimiausias traukinys šiandien į Malang, gavome atsakymą 9:00 bet sėdimų vietų nėra, tik stovimos belikusios. O paklausus, kiek laiko traukinys važiuoja, išgirdome – 3 valandas. Oi, ne – ačiū nereikia. „O kada sekantis traukinys?“ – paklausiau, ir atsakymas buvo 11:30 val. Va, šitas idealiai tinka. Sumokėjau 48 000 rupijų už keturis.

       Pralaukėme traukinio kelias valandas, pavalgėme dar atokiau nuo viso stoties šurmulio, galiausiai atėjome anksčiau geru pusvalandžiu į traukinių stotį, mus vos įleido į laukimo salę, argumentuodami tuo, jog dar anksti iki traukinio atvykimo. Na bet galiausiai įleido ne tik mus bet ir visą minią vietinių. Įdomu tai, kad visus suleidžia į laukimo salę, bet neleidžia eiti į peroną, laiko duris užrakintas... Lygiai 11:30 val. iš garso supratome, kad kažkoks traukinys jau atvyko, na bet jų čia pravažiuoja begalės, taigi laukėme kartu su visais kol atidarys duris į peroną.
      Staiga visus pradėjo suleidinėti į peroną. Aš pirmiausiai pribėgau prie pareigūno, stovinčio prie traukinio ir parodžiau jam mūsų bilietus ir paklausiau ar į šį traukinį mums lipti, kuris beje jau pasirodo buvo pradėjęs judėti iš vietos. Pagalvojau, kad jis tik pavažiuos į priekį toliau, kad žmonėms patogiau būtų įlipti. Pareigūnas beveik nemokėjo angliškai, todėl pasimuistė ir pritariamai linktelėjo galva, duodamas suprasti, kad taip, tai mūsų traukinys. Tik, deje, jis jau išvažinėja ir jau... išvažiavo... Kaip? Pradėjau desperatiškai klausinėti, kodėl mūsų neįleido anksčiau į peroną. Jis tik patrūkčiojo pečiais ir patarė laukti sekančio traukinio t.y. kuris važiuos maždaug už 6 val. Nesunku būtų palaukti, bet kai 3 paras dušo nematę, normaliai nemiegoję, tai tik pyktis sukilo ir pradėjau ant jo rėkti. Rėkiau lietuviškai, gal dar truputį ir rusiškai įterpiau vieną kitą epitetą emocijai paryškinti ir to užteko, kad jis staigiai atsikvošėtų ir pasiūlytų mums išeitį - autobusą. Staigiai visi išbėgome kartu su juo į gatvę, jis sustabdė kažkokį autobusą ir parodė ranka, kad liptume į jį. Sulipome, bet taip ir nesupratau ar į teisingą autobusą. Pasirodo jis veža į autobusų stotį, iš kurios važiuoja tarpmiestiniai autobusai. Kelionė iki ten truko valandą, autobusų stotyje reikiamą kryptį radom itin greitai, nes ten buvome vieninteliai baltaodžiai tai visi supuolė ir klausinėjo, kur vykstame. Išgirdę miestą Malang, visi nustebdavo kodėl ne Balis, kur vyksta visi turistai ir ranka parodydavo kryptį.

    Vienas autobusas nuvažiavo tiesiai prieš nosį, bet iškart po jo važiavo sekantis. Buvome įlaipinti į jį ir džiaugiamės kiek daug laisvų sėdėjimo vietų, nes jo sėdynės labai tankiai sugrūstos, mums, europiečiams, neįmanoma buvo normaliai ne šonu sėdėti. Džiaugsmas truko ne ilgai, nes pakeliui į Malang autobusas stojo kelis kartus ir galiausiai buvo pilnas. Dar į jį prilipo daugybė aktorių ir dainininkų, kurie grojo visą kelią su gitaromis ir kitais instrumentais, aišku už tai norėdami pinigų. Daug keliavau bet tokių bajerių dar nebuvau mačius.  Ėmė tik juokas nes kuo labiau mes stengėmės miegoti, kadangi buvome labai pavargę, tuo garsiau palei ausį jie grojo. Smagi buvo kelionė autobusu, tikrai ne eilinė.

Mūsų nuostabusis "nepatogusis" autobusas - vaizdas pro priekinį langą

    Pagaliau, pagaliau mes atvykome į Malang miestelį. Išlipę autobusų stotyje, pasigavome taksi, kuris pigiai nuvežė į miesto centrą, dar gi užrodė pakankamai pigią nakvynę. Helios hotel – para 200 000 rupijų (~14 Eur) su pusryčiais. Kaip gera buvo ištiesti kojas kelioms minutėms... Horizontaliai, o ne sėdomis. Fantastiškas jausmas...

Kelionės maršrutas: Jakarta - Surabaya - Malang

 

Po ilgosios kelionės nusipelnėm skanios vakarienės. Staigiai numetėm daiktus ir išbėgome ieškoti valgyklėlės. Radome, bei pigiai ir tikrai skaniai pavakarieniavome. Beje, įdomiai mus aptarnavo. Atnešė meniu ir užrašų knygutę, bei tušinuką, kad išsirinkę užsirašytume patys savo pageidavimus į blonknotą. Tą ir padarėme. Vėliau priėjo savininkas, paimė iš mūsų rankų užrašus, įsitikino, kad raštas įskaitomas ir nuėjo gaminti valgyti. Azijoje dažniausiai tas pats žmogus ir aptarnauja, ir maistą gamina.

Vakarienė kavinukėje

Nasi Goreng (ryžiai, kiaušinis ir vištiena) ir šaltieji sulčių gėrimai

   Užsisakėme rytojui vairuotoją su automobiliu, kad nuvežtų mus į miestelį Batu. Sumokėjome už keturis žmones 800 000 rupijų (54 Eur). Į šią kainą įeina kuras ir vežiojimas visą dieną kiek tik norėsime ir kur mes norėsime.

   Kritome miegoti gana anksti... Ir atsijugėme... Miegojome giliai ir saldžiai...

1-2 d. Tas ilgas kelias link Indonezijos

    Žadintuvas nuskambėjo 3:15 ryto, t.y. kaip tik tuo metu kai jau beveik buvo pradėjęs imti miegas. Visada taip yra – prieš kelionę nesigauna užmigti laiku, o kai jau reikia keltis – akis neatlimpa. Na, bet reikalas rimtas – atostogos, taigi voliotis lovoje, o tuo labiau pavėluoti į lėktuvą, tikrai nesinorėtų. Strykt į drabužius, kuprinės ant pečių ir mes jau pakeliui į Varšuvą, iš ten – 6 valandų trukmės skrydis į Dubajų, 6 val. laukimas oro uoste, iš Dubajaus – 8 valandos ore ir jau Jakarta. Nei daug nei mažai – gera para ir tikslas pasiektas. Truputį per mažai miego ir per daug sėdėjimo tiek mašinoje, tie lėktuve, tiek ir oro uoste. 
    Beje, pirmą kartą teko skristi su aviakompanija Fly Emirates. Įspūdis itin geras. Lėktuvas patogus, erdvus, nerealaus dydžio iš išorės. Maistas skanus, įvairūs alkoholiniai gėrimai bei vaisvandeniai – included. O dar kai atnešė nerealaus skonio pyragėlį brownie, apipiltą karamele, išvis ištirpau... Ir tai dar ne viskas , nes laukė dar vienas papildomas bonusas – ledai. Džiaugiausi kaip mažas vaikas. Na, kelionės pradžia tikrai smagi, oi t.y. saldi. Bet turime iššūkį... Per tris valandas po nusileidimo į Jakartą, turime kažkaip spėti gauti vizą on arrival ir per patį piką nuvažiuoti iki Gambir traukinių stoties, spėti į traukinį, kurio bilietus pirkome internetu. O atvykti reikia ten valandą prieš, nes dar kažkur reikia atsispausdinti bilietus, nes tų, gautųjų internetu, pasirodo neužtenka...
    Lėktuvui tik nusileidus į Jakartą, mes jau stovėjome su visais daiktais ir brovėmės pro visus žmones prie išėjimo, sakydami „short connection“, na atseit skubame į sekantį jungtinį skrydį. Viskas vyko taip greitai – vizą gavome per 2 minutes, nes pirmoji pribėgau prie vizų išdavimo langelio. Toliau pastrigome... Bagažo teko laukti net 1 valandą ir 15 minučių... Tada lauke teko susiginčyti su penkiolika taksistų, pasiderėti kainą, apsimesti, kad brangu ir  nedomina (nors laikas degė...) ir galiausiai susėdus į taksi – melstis, kad atvyktume bent per valandą. Kamštis, ištisinis kamštis, tūkstančiai mašinų, motorolerių... Nuo oro uosto iki Gambir stoties tėra vos apie 30 kilometrų, bet kai eismas toks užkištas, šio atstumo neįmanoma įveikti greitai. Bet taksistas papuolė tikrai neeilinis, taip šauniai nardė tame kamštyje, nukirtinėjo kampus ir privežė mus prie pat įėjimo į stotį. Stotyje labai lengvai radau aparatą, kur tereikėjo suvesti internetu pirkto bilieto booking reference ir iš jo išlindo bilietai. Uch... spėjom!

Traukinyje su kaimyne

Traukinukas į Surabaya

    Naktinis traukinys iš Jakartos pajudėjo 19:15. Atstumas  iki Surabaya ~700 km, ten atvyksta sekantį rytą 5:30 val. Beje, traukinys pakankamai patogus, vietos, gaila, ne gulimos, o tik sėdimos, bet patogios. Pamiršau paminėti, kad traukinio bilietus pirkome aukščiausios klasės excecutive class, bet tikrai ne todėl kad norime patogumų. Tiesiog tai buvo vieninteliai likę bilietai šiam maršrutui.

    Kojos jau „medinės“ nuo pastovaus sėdėjimo... Beje, šį tekstą taip pat rašau sėdėdama traukinyje, kartas nuo karto atsistoju, padarau kelis pritupimus ir vėl rašau :)

17d. Pagaliau - Phu Quoc!

Šiandien diena prasidėjo 3 valandą ryte, t.y kaip jau aprašiau vakar – mus pažadino rėksnys autobuso vairuotojas ir išmetė tikrai ne Rach Gia uoste, o vidury nežinia kur. Tada, kitas žmogelis, miegojęs autobusiuke aikštelėje, nuvežė iki Rach Gia uosto ir ten teko pralaukti visą naktį susėdus ant šaligatvio iki 8 valandos ryto, t.y. iki kelto, keliančio į Phu Quoc salą. Nors, priminsiu, kad perkant bilietus, mus patikino šimtu procentu, kad autobuse galėsime gerai išsimiegoti, t.y. net iki 6-7 valandos ryto, nes tokiu laiku autobusas atvyks į uostamiestį… Na, yra kaip yra. Truputis nesusipratimų visai įdomiai paįvairiną kelionę, sukelia ir adrenaliną.

Belaukiant kelto jau ir pradėjo švisti ir mes gerokai išalkome. Mūsų didžiuliam džiaugsmui atsidarė kelios vietinės kavinukės. Beje, Vietname rytais, kiekvienoje kavinėje maistas yra tik vienos rūšies, t.y. kažkoks vienas patiekalas ir viskas, nėra jokių kitokių pasirinkimų. Jeigu nori kažko kito, eini į kitą vietą, kitą kavinę, nes ten tikėkina, kad gausi pavalgyti kažką truputį kitaip. Toje vietoje, kur valgėme, pasirinkimas buvo tik toks – nemenka saujelė ryžių, ant jų uždėta ką tik ant žarijų iškeptą mėsa ir ant viso to turinio dar užmestas keptas kiaušinis. Sumokėjome juokingai mažai – 25000 dongų (~1,1 usd).  

Rytinis patiekalas – ryžiai, mėsa, kiaušinis – 25000d

Po ankstyvųjų pusrytėlių, mes palaukėme dar kelias valandas ir pagaliau įsėdome į keltą, plaukiantį į Phu Quoc salą. Prieš įlipant į keltą, mums dar liepė užsiregistruoti. Registracija kažkokia juokingai keista, nes užsirašė tik mūsų vardus ir gimimo datas. Kam to reikia tikrai nesupratau, nes nei vienas vietinis nesiregistravęs lipo į keltą, o registruotis liepė tik mums – dviems užsieniečiams. Tikriausiai veda kažkokią statistiką ;)

Mūsų naujieji laikinieji namai - vidus gal neblizga, bet užtat ant jūros kranto

 

Pietūs - skanūs, nerealūs, fantastiški

Vietname maistas yra tobulo skonio ir labai pigus

Gatvės prekyba

Nėra didelė ši Vietnamo pasididžiavimu vadinama sala - Phu Quoc, bet nėra ir kažkuo ypatinga. Atvirai sakant, tikėjausi labai žydro vandens ir balto smėlio paplūdimio, bet jūra čia nėra fantastiško grožio, bet aišku daug gražesnė nei likusioje šalies dalyje. O smėlis čia taip pat ne bsltutėlis, bet ir ne pats prasčiausias. 
Kad ir kaip ten bebūtų, čia ilsėsimės ir praleisime paskutiniąsias savo atostogų dieneles Vietname. 

16d. Ir vėl 24 valandos kelyje: Mui Ne – Phu Quoc

Jau pastebėjau, kad  visuose turistiniuose Vietnamo miestuose tiesiog neįmanoma anksti atsikėlus pavalgyti. Jeigu tu keliesi anksčiau nei 7 val, turėsi palaukti minimum dar porą valandų, kad gautum pavalgyti kažko kitko, apart ryžių ir Pho Bo (tradicinės vietnamietiškos sriubos). Visi restoranėliai atsidaro gerokai po 9 val ar net 10 val ryto, t.y. tada kai atbunda visi keliautojai. O jei tu neįprastas keliautojas, kuris nori nuveikti kuo daugiau, keliesi kuo anksčiau - ryte būsi alkanas.

Taip atsitiko ir mums - pravaikščiojom geras dvi valandas kol pagaliau radom vietą pusryčiams ir maisto to, kurio norėjau - tofu! Prieš tai praėjome gal 7 vietas, visur pasakė - "sorry, no tofu". Galiausiai ne itin išvaidžioje vietoje, pavadinimu "Bo Ke", pasakė - "we have tofu". Pagaliau! Kavinė tikrai neįpatingai tvarkinga ir tikrai neblizganti, bet kaip visada maisto skonis atperka viską. Užsisakytas Curry Tofu buvo tobulo skonio ir kaip visada vėl pamiršau pasakyti, kad nedėtų svogūnų... Taigi teko paknibinėti truputį savo maistą.

"Bo Ke" restoranas :)

 Sotūs pusryčiai - Tofu su kariu ir tofu su daržovėmis

 PIETUMS - Fruit shake - nerealaus skonio, tikrų vaisių ir toks tirštas

Šiandien keliausime iš Mui Ne į Phu Quoc salą. Kelyje praleisime 24 valandas, t.y. iš Mui Ne į HCMC su autobusu dardėsime apie 7 valandas. Ten luktelsim valandžiukę, t.y. sulauksime iki 10 valandos vakaro ir su vietiniu daug prastesniu autobusu per naktį važiuosime į Rach Gia. Ten atvyksime paryčiais apie 6-7 valandą, nereiks ilgai laukti iki  8 valandos kelto. Rach Gia mieste yra uostas, kur keltas kels dar 3,5 valandos į Phu Quoc salą. Ir rytoj apie pietūs, o gal ir truputį anksčiau, jau būsime Phu Quoc saloje. Tai čia taip mums pasakė agentūroje, kurioje pirkome bilietus į autobusus ir į keltą. Dar mus patikino, kad mums niekuom nereiks rūpintis, mus nuveš tiesiai iki uosto tas vietinis autobusas, visur kitur irgi nuveš iki sekančios įlipimo vietos. O kaip gi buvo iš tikrųjų? Tai aišku, kad ne taip :)

Pirmiausiai tai pirmasis autobusas vėlavo apie gerą valandą, tai iš karto kilo grėsmė, kad pavėluosime į sekantį, kuris 22 valandą išvyksta iš Hočimino. Važiavome įtampoje ir visą kelią žiūrėjome į laikrodį, o dar gi Hošimine turėjome spėti susirasti agentūrą, kurioje mums turi paduoti sekančio autobuso ir kelto bilietus... Na va, pagaliau jau vietoje – Hošimine.  Kur? Kur ta agentūra? Uch... Negaliu patikėti, ji prieš pat mano akis, t.y. autobuso galutinė stotelė – reikiamos agentūros adresas. Užbėgau į vidų, ir prisistačiau ko atėjau. Tada visi ten sėdėję šeši darbuotojai patrukčiojo pečiais, lyg duodami suprasti, nieko nežinom, niekas nieko nesakė. Gzzzzzzzzz!!! Galiausiai kažkuris iš jų netikėjtai atgavo atmintį ir ištraukė iš stalčiaus tik kelto bilietus. Sakau – „O tai kur autobuso bilietas?“ Vėl atsakymas buvo – trukt, trukt gležnais pečiukais. Labai smagu. Tada sakau – „Kelintą valandą tas autobusas į Rach Gia ir kur jo laukti?“ Atsakė, kad už 10 minučių ir laukti čia, niekur neiti. O valgyt norėjome kaip šunys, todėl vienas nubėgo maisto iš kavinės užsakyti išsinešimui, o kitas „saugojo“ tą autobusą, kad nepaliktų jis mūsų atvažiavęs. Grįžau su maistu po gero pusvalandžio, o autobuso dar nebuvo. Pavalgėm, pasitrynėm šalia tos agentūros, pralaukėm dvi valandas, o to autobuso vis dar nebuvo. Aš žinojau tik tiek, kad jis išvažiuoja 22 valandą. Tai jau lygiai tiek ir yra ... Pagaliau atėjo kitas jų darbuotojas, parodė, kad eiti į jo mašiną, nuveš į autobusų stotį. Važiavome dar apie gerą pusvalandį ir jis mums pagaliau padavė to autobuso bilietus. Stotyje buvome jau 22:30. Negi pavėlavome ? Ne, pasirodo tas autobusas visai ne 22 valandą išvyksta, o 23 val.

 Dar gi čia ne viskas. Autobuso vairuotojas nekalbėjo nei žodžio angliškai ir buvo be galo piktas. Kai įlipom į autobusą ir norėjom susėsti (tiksliau sugulti, nes tai sleeper bus) šalia kad būtume, pradėjo rėkti ir rankom skėsčioti, kad mūsų vietos yra ant bilieto nurodytos ir pagal tai privalome susėsti. Žodžiu, o kai pirkom bilietus aš kelis kartus klausiau ar galime pasirinkti vietas, tai man pasakė, kad kur norėsim ten ir sėsim, nėra jokių vietų ten suskirtsyta. Suprask kaip nori vadinasi... Pusė autobuso sukilo ant kojų dėl mūsų noro sėdėti šalia. Galiausiai šiaip ne taip pavyko su kažkokiu vietiniu, hyper smagiai išsišiepusiu (turbūt gerai parūkiusiu) vaikinuku susikeisti vietomis, kad sėdėtumėm arčiau vienas kito. Ir tuom nuotykiai dar nesibaigė.

Pasak agentūros, pardavusios bilietus, į Rach Gia turėjome atvykti 6-7 valandą ryte, t.y. likus valandai iki kelto. Taigi mes nesiskubindami užmigome jau po vidurnakčio autobuse, ir pokšt 3 valandą nakties jau girdžiu kad kažkas mane tampo už peties ir rėkia, ir rėkia, ir rėkia. Oi, čia gi isterikas vairuotojas, parėkė kažką savo kalba, tada nubėgo į autobuso priekį, ten parėke, grįžo vėl prie manęs, vėl parėkė, duodamas suprasti, kad lipkit greičiau tik iš autobuso. Tada jau išlipo ir matau ištempia mūsų kuprines iš bagažo skyriaus. Numetė ant žemės. Nieko nesupratau, dar minimum tris valandos kelio, o jis jau išmeta mus kažkur, net nesuvokiu kur ? Staigiai įsijungiau navigaciją ir pamačiau, kad tikrai dar toli gražu mes ne tame mieste, kur mums reikia. Na tada jau ir aš neatlaikiau, pakėliau ir aš balsą ir kartojau vieną žodį, miesto pavadinimą – Rach Gia!!! O vairuotojas savo kalba rėkė, duodamas suprasti – lipkit tik greičiau :)

Tai gerai, kad viena moteris mokėjo anglų kalbą kažkiek, tai paklausė kur mes vykstame, paaiškinau jai viską, o svarbiausiai tai, kad mus privalo nuvežti iki Rach Gia uosto, tada ji papasakojo tai vairuotojui. Tada kilo panika vairuotojui, pradėjo bėgioti aplink autobusą ir toliau burbėti. Staigiai įšoko į vidų, pasakė kelis žodžius tai moteriai. Ji mums išvertė – „Jus nuveš kažkoks žmogus su autobusiuku iki Rach Gia, nemokamai“. Ir tikrai nuvežė, nors jam net nepriklausė to daryti, o vairuotojas irgi juk dirba ne turistinių maršrutų agentūroje, o valstybiniu autobusu važinėja, bet suderino reikalus, kad ir koks rėksnys buvo.

Ne itin smagu buvo laukti nuo 3 valandų ryto iki 8 val to kelto kažkokiam miestelyje ant šaligatvo su sunkiom kuprinėm ir naktį miegojus tik 1,5 valandos... Na bet sulaukėme to kelto ir išplaukėm į Phu Quoc salą :)

15d. Mui Ne – jūra, saulė, baseiniukas, motoroleris

Kėlėmės gerokai prieš 6 ryto. Norėjau parodyti savo kelionės draugui rytinį Mui Ne judesį pakrantėje, kai grįžta žvejai iš jūros, prie jų prišoka krūva moteryčių ir išgraibsto visą laimikį per kelias minutes. Meta viską ant kranto, šūkauja, rūšiuoja, sveria, užsirašinėja ant popieriaus skiaučių kažką. Vaizdelis tikrai neeilinis. Kažkoks vientisas chaosas. Bet jau supratau, kad Vietname kuo didesnis chaosas, tuo didesnė tvarka jame vyrauja. Čia kaip ir su vairavimu – chaosas didžiausias iš šono atrodo,  bet realybėje sistema veikia.

Mui Ne kaimelio pakrantė

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Po rytinio pasivažinėjimo, skubėjome į viešbutuką, susikrauti daiktus ir kuo greičiau persikraustyti į vakar atrastą puikųjį „Hay Yen Resort“. Kaina tik 15 dolerių už naktį. Šis viešbutis tikrai gražus ir tvarkingas, su baseinu kieme. Kambarį pasiėmėm pirmame aukšte, prie pat baseino. Tik išeini pro kambario duris, gali tiesiai nerti į vandenį ir atsigaivinti. Super! Turguje prisipirkome įvairiausių saldžiausių, sultingiausių vaisių, valgėm juos, tuo pačiu ir taškėmės baseine kokias dvi valandas ir tiesiog chill‘inom. Atostogos!!!

„Hay Yen Resort“ kiemas

 Baseinas ir vaisiukai ;)

Pietūs – jūros gėrybės su daržovėmis

Vakarienei norėjome truputį prabangiau pavalgyti, taigi pasirinkome jūros gėrybių restoraną labai įdomiu pavadinimu - "Strawberry"/ „Klubnika“ (vertimas "braškė"). Nežinau kas jų marketingistas, jei toks iš viso yra, bet kad ir koks keistas pavadinimas, kad ir kiek be šio restorano pilna kitų, jis pilnut pilnutėlis. Užsisakėme vietinio, garsiojo Dalato vyno. Nedaug, tik po taurę paragavimui, o kai atnešė, tai supratom kad jų ir mūsų žodis „taurė“, turi skirtingą kūbatūrą. Lietuvoje kai atneša taurę vyno, tai to vyno ant dugno vos matosi, o čia atnešė taures iki pat viršaus pripiltas, nei milimetro nepalikta vietos. Tokia taurė kainuoja truputį virš 1 dolerio, t.y. nepilnai 3 litus (25 000 dongų). Visas butelis Dalato vyno restorane kainuoja 4-5 dolerius. 

Vakarienė - jūros gėrybės su kokoso pienu

Išvada dienos pabaigoje

Jau galiu drąsiai teigti – moku važiuoti su motoroleriu. Na, aš visada mokėjau, bet aš noriu pasakyti, kad moku važiuoti motoroleriu būtent Vietname, jų ekstremaliomis vairavimo sąlygomis. Pastebėjau, kad man jau net neįdomu vairuoti kažkur už miesto ribų, kur sumažėja transporto srautas, o kai tik vėl įvažiuoju į kokį judresnį skersgatviuką ar turgaus gatvę, iškart jaučiu kaip užverda kraujas, pakyla azartas, pradedu manevruoti kartu su visais tame sraute – spausti gazą, staigiai stabdyti, vėl užgazuoti, saugotis iš priekio atskriejančių prieš eismą, staigiai įšokančių į kelią iš šalutinių keliukų. Uch!!! Tikrai patinka man vairuoti tokiomis sąlygomis!