8 d. Kūčios Azijoje bei stiprus tropikų lietus, kuriame išsimaudžiau pati ir išsiskalbiau drabužius

Primenu, kad vakar užsisakėme laivą nardymui, kuris turi išplaukti 6:30 val. Atėjome į tą pačią vietą, kur pirkome kelionę ir nieko neradome... Pasižiūrėjau per tos „kelionių agentūros“ stiklines duris vidun ir pamačiau, kad tas šnekusis vadybininkas miega išsitiesęs ant grindų. Pabeldžiau garsiai į stiklą, jis pašoko, sutrikęs pažiūrėjo į mus, pradėjo muistytis, krapštyti akis ir galiausiai išlindo iš savo urvo. Bet jis neatrodė toks linksmas ir šnekus kaip vakar. Pagriebė telefoną ir pradėjo kažkam skambinėti. Pralaukėm gerą pusvalandį, o jis vis dar krapštėsi ir kalbėjo telefonu.

Galiausiai jis atbėgo ir sako „ar nieko tokio jeigu plauksite už valandos?“. Oi ne, sakau, skambini savo bosui ir duodi ragelį man. Jis taip ir padarė ir paaiškėjo, kad jis net neužsakė tos kelionės vakar vakare, kad tik dabar jo bosas sužinojo apie tai ir tik dabar bando gauti laivą ir kapitoną... Nors šitas verslininkas vakar pats prisistatė už kapitoną ir teigė kad plaukdins asmeniškai jis. Apsimelavo iki ausų bachūras... Nieko jau nebepakeisi, laukėm tą vadinamą valandą, kuri išaugo net į dvi su puse ir išplaukėm jau beveik per patį karštį, nors planavom taip anksti tam, kad jo išvengti...

Beje, kol laukėme savo laivo, nulijo stiprus tropikų lietus... Vanduo pylė taip smarkiai, kad aš net nusirengiau suknelę ir likusi tik su maudomu, pagaliau išsimaudžiau ne sūriame vandenyje, nes kaip jau minėjau – šioje saloje visur vanduo viešbučiuose yra imamas iš jūros ir labai minimaliai prafiltruojamas, todėl jis yra sūrus. O lietaus vanduo – grynas, tyras ir gaivinantis. Išsimaudžiau lietuje ne tik pati, bet dar ir drabužius išsiskalbiau nuo tekančios srovės iš po stogo šlaito. Gal ir gerai, kad tas vadinamasis verslininkas pamiršo iš vakaro užsakyti kelionę, nes būtume buvę užklupti tokios audros jūroje su mažu laiveliu...   

Gavome visai kitą kapitoną, rimtą vyruką ir sakyčiau visai gerai kalbantį angliškai. Smagiai panadrėme visą dieną, matėme nerealaus grožio koralus, ryškiaspalves žuvytes ir dideles žuvis ir netgi VĖŽLIUS. Negaliu patikėti tuo, kad mačiau juos ne zoo sode, o laisvėje, vandenyje. Nardžiau visai šalia jų... Nerealu, fantastiška!!! 

Gyvis, rastas ant kranto

Stiprus tropikų lietutis... Kelios skundės ir esi kiaurai šlapias

Kai lyja stiprus lietus, belieka tik stovėti balose su maudomu

Vienintelis keturratis Gili Air salos transportas - taksi

Nardymas

Gili Meno sala - į ją atplaukėme nardyti

Gili Air paplūdimys - baltas smėliukas ir žydras vanduo

Salos gyventojai - mini krabiukai

Kūčių vakarienė iš 12 patiekalų

Vakare prisipirkome įvairiausių vaisių, riešutų, kitokių vietinių gėrybių, tam, kad pasidengti Kūčių stalą. Kisielius buvo kakava, kūčiukai – kepinti žirniai tempūroje, plotkelė – juodas šokoladas, kurią laužėme susėdę prie azijietiško Kūčių stalo. Gražių visiems švenčių! 

7 d. Gili Air sala - beveik rojus žemėje

     Vos tik prabudau, jau svajojau apie išsikraustymą iš šio bungalow, nes jame žiauriai karšta... Viduje koks +40 tikrai... Mums už suderėtą ir taip jau mažą šios nakvynės kainą, dar priklausė ir pusryčiai. Banana pancake - patikrintas patiekalas jau iš kelionių pietryčių Azijoje, tai ir šį kart rinkausi iš visų galimų variantų šį saldų valgį. 

Banana pancake - tobuli pusryčiai

     Naujoji nakvynės vieta "Nusa tiga cottages" truputį brangesnė bet su kondicionieriumi!!! Valiooo!!! Namelio kaina nakčiai 350 tūkst rupijų (~25 €). Bet čia daug erdviau, patogiau. Aišku tas pats sūrus jūros vanduo bėga duše :) 

      Kol ne vidurdienis, pabandėm išsimaudyti, bet net ir 10 val ryto jau karšta prie jūros. Mane nudegino medūza... Iš pradžių nesupratau kas įvyko. Įlipau į vandenį ir kažkas lyg pliaukštelėjo į koją ir staigiai pradėjo svilti ta vieta. Ojojoj, pojūtis ne itin geras. Na tokiais atvejais tik prisimenu, kad esu niekam nealergiška ir tikiuosi, kad ir šį kartą viskas baigsis gerai. Taip ir buvo, jau po dviejų valandų skausmas ir deginimas nurimo, koja neištino. Sakiau gi, kad aš gimus po laiminga žvaigžde :)

      Gili Air - įstabaus grožio sala, bet... kai kur pakrantės nusėtos plastikiniais buteliais, popieriais, maišeliais ir kitomis šiukšlėmis. Net širdį skauda bežiūrint į tokio žydrumo vandenį, užterštą atliekom...

Gili Air salos paplūdimys

Pietūs - jūros gėrybių Curry - 40 000 r/~2,80 eur

Eilinį kartą pavalgėm už ketvirtį milijono... :)

Vakarinė salos pusė - sunset beach 

Šiandien visą dieną niekur neskubėjome. Maudėmės, valgėm ir derėjomės su vietiniais „verslininkais“. Vienas iš derybų objektų buvo rytojaus kelionė laivu snorkelinti, t.y. nardyti su akvalangu ir vamzdeliu. Su viešuoju laivu panardyti žmogui kainuoja 125 tūkstančiai rupijų, bet ten plaukia pilna valtis, apie 30-40 žmonių... Balaganas, nelabai įdomu... Ir mažai šansų pamatyti vėžlius, gyvenančius jūroje. Taigi perėjom kelis verslininkus, siūlančius „boat trips“ ir susiderinome kainą už visą laivą, kuriame būsime tik keturiese, už 700 000 r. Pradinė jų prašoma kaina buvo 950 000 r. Žmogui gaunais beveik tas pats kas viešuoju transportu, bet čia būsime tik keturiese, plauksime kur norėsime ir kada pageidausime. Vaikinukas, su kuriuos derinau visą šitą rytojaus kelionę, buvo labai jau šmaikštus. Pasakiau, kad norime išplaukti anksti, t.y. 6:30 val. O jis tik „O.k., o.k., at 9 a.m.”. Aš jam dar kartą pakartojau mūsų laiką, o jis vėl – „o.k., o.k.“. Kažkaip įtartinai per linksmas jis. Ir dar išeinant jis sako – „Don‘t forget, tomorrow, 6:30”, o aš jam tą patį pakartojau – „So, you mister, don‘t forget!”

Aš ir Donatas dalyvaujame...
derybų procese su vietiniais "verslininkais" :)

Dar viena diena prabėgo, bet lietus vis dar mūsų neužklupo netikėtai ir nesugadino planų. Keistas tas liūčių sezonas, t.y. jis labai palankus, nes keliaujančių žmonių nėra daug, o lyja tik vakarais arba naktimis. Beje, šiąnakt buvo didžiulė audra, toks vaizdelis – kad namelį nuneš tas lietus ir griaustinis...

6 d. Balis – kol kas tik tarpinė stotelė, nes suviliojo Gili salos, arba kitaip - kol visi miegojo, pakeičiau maršrutą :)

    Atvykome paryčiais į Balio salą, bet kol važiavome ir visi miegojo, nusprendžiau pakeisti maršrutą, nes pasiskaičiau savo užrašuose, kad Gili salos yra mažai apgyvendintos, jose mažiau turistų, skirtos tikram relaxui arba tūsams. Jose nėra automobilių, vienintelis transportas – dviratis arba įkinkytas arklys. Gilio salyną sudaro 3 salos, kiekviena jų skirta vis kitokiam poilsiui, pagal skirtingus norus. Gili Travagan – festų, tūsų sala, Gili Air – chillo sala, o Gili Meno – snorkelingo, t.y. nardymo su vamzdeliais ir tikrojo nardymo sala. Mano pasirinkimas buvo – Gili Air. Prabudusiems pakeleiviams šis krypties pakeitimas tiko :)

    Balio saloje mus išlaipino Denpasar mieste, iš kurio staigiai susišaudėm taksi, vežantį į miestą Padangbai, iš kurio keltas kelia į Gili salas. Taksi kainavo 240 tūkstančių rupijų, jeigu būtume važiavę viešuoju transportu, būtume sumokėję po 60 tūkstančių žmogui, būtume laukę kol prisirinks pilnas autobusiukas, na ir būtumėm sutaupę 10 tūkstančių rupijų per visus keturis (du litus).

Tik valandėlė tepraėjo ir jau buvome Padangbai. O ten vėl laukė derybų iššūkiai. Galėjome arba rinktis viešąjį keltą, kuris kainuoja 200 000 rupijų (14 eur) žmogui (beje, kas kelintas užsidega, o 2014 metais netgi sudegė pilnai, žuvo daugybė žmonių), arba plaukti su privačiu greituoju keltu už 700 000 (49 eur) žmogui. Pirmasis plaukia 5-6 valandas, antrasis – 1 valandą. Čia jau įjungėme savo derybinius sugebėjimus, pradėjome mušti kainą žemyn, spaudėm visaip kaip galėjom tą prekeivį bilietais, kol galiausiai suderėjome, kad kaina pirmyn ir atgal, plius taksi nuo čia atgal į Denpasar (kur dabar mokėjome 250 tūkst.), žmogui kainuos 700 000 rupijų. Su viešuoju transportu tai būtų kainavę mums po 400 000 ir dar taksi po 100 000. Viso būtų buvę 500 000 ir gaišatis 5-6 valandas… Na ir dar tikimybė užsidegti...  

    Sėdome į keltą ir pajudėjome link Gili salų, bet keltas buvo tikrai, tikrai... greitasis, nes pusė žmonių... apsivėmė nuo didžiulio greičio, siūbavimo ir taškymosi per bangas.

    Gili Air sala – žydras vanduo ir gelsvas smėliukas... Nuostabi sala, kurioje nėra gėlo vandens. Išsinuomojom taip vadinamuosius „bungalow“, nuėjau maudytis į dušą ir nebesupratau kas darosi, kad vis negaliu nusiprausti kūno sūrumo, kol galiausiai supratau, kad vanduo, kuriuo prausiuosi, yra sūrus...   

Mūsų nuostabusis namelis - bungalow!

Viduje karščiau nei išorėje ir kiauros grindys bei sienos...

 

Hamakas terasoje - tikras chill'as

Bungalow vidus - paprasta lova, tinklas nuo uodų ir daugiau jokių patogumų

"Prabangioji" Kleopatros vonia - surudyjusi kriauklytė

Ir puikusis tualetas

Minutė poilsio ;)

Pietūs: pagaliau gavau savo taip mėgstamo - Green Curry

O, taip, ši sala tikrai kitokia. Čia netgi vakare dingo elektra, absoliučiai visoje saloje. Pro namelį, kuriame gyvename, prabėgo varanas (didelis driežas)... Ne itin jauku tuo momentu buvo... Čia viena valanda daugiau nei Javos saloje. Na, bet man čia patinka. Čia liksime minimum tris paras ir atšvęsime Kūčias.  

5 d Indonezija. Veikiantis Bromo ugnikalnis ir kelionė į salas

2:15 val. Nuskambėjo žadintuvas. Labai ankstyvas rytas... Ooooo kaip sunku prabusti. Ir aišku sunkiai sekėsi užmigti iš vakaro. Beje, miegoti nuėjome tik vidurnaktį nes užsikalbėjome iš vakaro, prisiminėm visokius nesklandumus šios kelionės ir dabar jau tik pasijuokėm iš jų, nors tuo momentu ir buvo kažkiek apmaudu ir pikta.

2:30 val. Atvyko automobilis, kuris veš iki Bromo ugnikalnio. Labai  norėjome vakarykščio vairuotojo, bet atvyko mūsų pasiimti visai kitas, beje, ne ką prastesnis. Pakeliui į Bromo ugnikalnį kalbėjomės su juo apie Indoneziją ir jos ypatybes, kadangi jis pakankamai gerai kalbėjo angliškai. Papasakojo, kad vidutinė vairuotojo alga čia yra apie 2 500 000 rupijų, t.y. 175 €. Ji kinta nuo užsakymų skaičiaus, nuo sezono. Paklausus ar brangus nekilnojamasis turtas, išgirdome atsakymą, kad 200-400 milijonų kainuoja naujas butas ar apartamentai čia nusipirkti. Domėjomės apie eismą, kelių taisykles. Jis papasakojo, kad be teisių vairuoti tikrai negalima, nors ir matome gatvėje vaikus su motoroleriais.  Vairuotojo teises gali išsilaikyti indoneziečiai nuo 17 metų. Ir turi jas persilaikyti kas 5 metus. Mane kaip visada labiausiai dominanti sritis buvo religija. Taigi, meldžiasi musulmonai 5 kartus per dieną: 12:00, 15:00, 16:30 19:00 ir 3:00 ryto. Malda trunka apie 1,5 valandos. Tai per parą gaunasi 7,5 valandos garsaus giedojimo-meldimosi. Tai beveik pilna darbo diena :) Beje, kaip tik dabar riedame ir girdime tas jų maldas, sklindančias iš mečečių per garsiakalbius, nes dabar kaip tik trečia valanda nakties. Meldžiasi jie tikrai garsiai. Naktį tas garsas prikelia iš miegų. Kažkada galvojau, kad norint ramiai miegoti naktį, reikia rinktis viešbutį kuo toliau nuo mečetės. Bet, deje, tas nelabai gelbsti, kadangi mieste sustatyti garsiakalbiai ir garsas sklinda visur. Dar mūsų vairuotojas papasakojo, kad jo tėvas musulmonas, o mama - krikščionė. Čia įmanoma santuoka tik tos pačios religijos, aiškino jis. Ei, bet tai kaip tada jo tėvai? Jis paaiškino, kad vedybų metu svarbu kad abu būtų musulmonai, o jau po vedybų tu vėl gali rinktis kitą religiją, t.y. vėl būti kataliku kaip kad jo mama.

Paklausus kodėl parduotuvėse  nėra alaus, atsakė, kad miestas Malang yra tankiai apgyvendintas musulmonų regionas, valdžia leidžia įstatymus ir draudžia alkoholio prekybą parduotuvėse.  Bet Balyje, sako jis, jūs galėsite pirkti ir gerti alaus kiek norėsite.

Dvejų valandų kelionė iki Bromo ugnikalnio neprailgo. Beje, jis šiomis dienomis yra aktyvus, tai vietinė valdžia neleidžia eiti labai arti jo, kadangi veržiasi karšta lava, ji gali sužeisti ar netgi baigtis dar liūdniau. Todėl eisime truputį kitu keliu iki gretimo ugnikalnio nuo kurio matysis kunkuliuojantis Bromo saulei tekant.

4:30 val. Mes jau ugnikalnių papėdėje. Lipome aukštyn į gretimą kalną ir aikčiojome nuo vaizdo... Iš Bromo veržėsi dūmų kamuoliai, pro kuriuos tingiai kelią skynėsi kylančios saulės spinduliai. Lipome ir lipome aukštyn, o kai baigėsi normalus kelias, vis tiek toliau kilome stačiu kalno šlaitu, laikydamiesi už augančių augalų. Kuo aukščiau lipome, tuo gražiau matėsi Bromo ugnikalnis.

Bromo ugnikalnis 

6:00 ryto mes jau buvome nulipę žemyn ir judėjome link savo miesto Malang. Pirmyn atvažiavome greitai, t.y. per dvi valandas nes naktį beveik nebuvo kamščių. Bet... atgal važiavome net 4 valandas, o atstumas tėra vos 40 kilometrų... Netgi anksti ryte gatvėse jau pikas. Tikriausiai pamiršau paminėti, kad Indonezijoje gyvena net... virš 250 mln gyventojų, o didžiausia jų koncentracija yra būtent Javos saloje, kurioje mes dabar ir esame.

Grįžę į viešbutį, susipakavome daiktus nes šiąnakt laukia keliavimas naktiniu autobusu į Balio salą. Pamąsčiau dabar, kad per visą kelionę esu tik vieną naktį normaliai miegojus viešbutyje ir be kėlimosi anksti paryčiais, bet visiškai nesijaučiu pavargusi. Netgi sakyčiau priešingai - viskas super, noriu kuo daugiau ir kuo greičiau pamatyti ir nesvarbu kad tenka miegoti mažai ir nepatogiai.

Banke išsikeitėm 600 eur... Pinigai pinigėliai... 8 milijonai

Iki autobuso į Balį dar buvo likusios kelios valandos, kurias skyrėme pietums ir pasivaikščiojimui Malang mieste.Indonezijoje dabar yra liūčių sezonas. Labai rizikavome važiuodami atostogauti šiuo metų laiku. Nenoriu prisikalbėti, tfu tfu tfu, bet to tikrojo stipraus tropikų lietaus per kuprą kol kas negavome. Tuo metu kai labai stipriai lydavo, būdavome tai traukiny, tai autobuse, tai viešbuty arba pietaudavom kokioje kavinėje. Šiandien truputį užklupo lietus, bet nestiprus, o kai jau sėdėjome autobuse - va tada tai pylė kaip iš 15 kibirų.

Miesto puošmenos

Vakarienė prieš naktinį autobusą

17:00 pajudėjome iš Malang. Naktį kėlėmės su keltu iš Javos į Balio salą. Mums į šio autobuso bilieto kainą (200 000 r /14 €) buvo įskaičiuota vakarienė bei vandens  buteliukas su saldumynais. O vakarienę stojome valgyti standartinėje jų autobusų poilsiuko vietoje, kur būtinai yra wc, daug stalų, kėdžių, kad visi sustojusių autobusų keleiviai sutilptų. Vakarienei gavome ryžių su vištiena ir tofu bei kažkokio daržovių sultinuko. Tofu sakyčiau buvo prarūgęs, tai valgiau tik vienus ryžius. Ech kaip noriu greičiau prie jūros kur, labai tikiuosi, bus jūros gėrybių.

Tipiška autobusų sustojimo vieta, kur visi keleiviai pavalgo itin greitai ir toliau leidžiasi į kelią

Po vakarienės sulipome į autobusą, kuriuo dardėjome visą naktį į Balį ir galiausiai atvykome į Denpasar miestą jau kitos dienos 8 val. Autobusas patogus ir vietos kojoms pakanka. Atsilošia sėdynės, pasikelia pakaltė kojoms. Dar duoda pagalvėlę, pleduką. Susisuki į kokoną ir snūduriuoji iki ryto...

4 d. Indonezija. Batu - atgaiva sielai ir kūnui bei neišpasakytas mūsų populiarumas

          7:00 val. Kaip gera pagaliau nubusti lovoje, o ne autobuse, lėktuve, traukiny. Jaučiuosi puikiai pailsėjusi, nebeskauda kojų. O vakar tai jau įtampėlė nebloga buvo kanopėlėse susikaupus.

          8:00 val. mes jau sėdime automobilyje su vairuotoju, kuris veža į miestą Batu. Žmogelis ne itin kalbus, bet ką paklausiame, atsako, truputį laužyta anglų kalba. Svarbiausia, kad jis bent kažkiek kalba angliškai. Aišku, į kai kuriuos klausimus atsakė ne į temą, t.y. nelabai supratęs, bet užtat visada šypsojosi ir juokingai kikeno. Į Batu miestą važiavome apie tris valandas, nes eismas - nesibaigiantis kamštis. Šitame mažame Batu mieste gyvena 750 000 žmonių.
       10:00 val. atvykome į labirintą - įdomų ir klaidinantį. Gyvatvorės aukštis net mums aukštaūgiams buvo neįveikiamas. Teko gerokai pagrybauti kol radome labirinto centrą, o vėliau dar reikėjo rasti išėjimą. 

                                                   Painusis labirintas                    

                   

          Toje pačioje teritorijoje, truputį paėjėjus link džiunglių, akis nudžiugino itin didelio aukščio krioklys, prie kurio pasijutome tikromis Holivudo žvaigždėmis. Kadangi buvome čia vieninteliai baltieji, tai visi vietiniai norėjo nusifotografuoti su mumis. Eini ir tave apspinta būrys, paeini toliau - vėl tas pats. Jau beveik pavargau nuo tokio dėmesio. Beje, bachūriukai fotografuodamiesi net "duck face'us" padaro, kad iškart į FB galėtų įsidėti foto su užsieniete.

Duck face‘ą išspaudęs bičiukas

Krioklys

     Prie šio klioklio nebuvo nei vieno baltojo žmogaus, aišku, išskyrus mus keturis. Visi čia apsilankę žmonės buvo vietiniai indoneziečiai. Štai todėl mes ir buvome čia tokie populiarūs. Visi mus stebėjo, rodė į mus pirštais ir drąsiausieji ateidavo ir paprašydavo kartu nusifotografuoti. 

    Be mūsų čia dar buvo ir beždžionių, kurios karstėsi medžiais ir bandė vis kažką nugvelbti iš ateinančių bei išeinančių žmonių. Kad jos neįsismarkuotų, buvo tramdomos, labai paprastai – su paintball‘o šautuvais. Po šūvio jos staigiai sušokdavo į aukščiausią medžio viršūnę ir dešimčiai minučių būdavo ramios.

Visi nori su mumis nusifotografuoti 

Mes - vietinės įžymybės

Pamiršau paminėti, kad įvažiuojant į šią teritoriją mus reikėjo susimokėti. Žmogui 25 000 rupijų, už automobilį - 10 000 r. Tik tas žmogus prie vartų paskaičiavo, kad mūsų ne 4, o tik 3 užsieniečiai. Vairuotojas nepasimetęs jam tai patvirtino. Na va, sutaupė žmogelis mums 25 tūkstantėlius.

13:00 val. Mes jau buvome Batu Seacret Zoo. Už įėjimą teko pakloti po 7 eurus. Iš pradžių pasirodė, kad tai daugoka, bet tai ką pamatėm, „kainavo“ tikrai daugiau. 

Zoo gyventojas

Flamingai - nerealios rožinės spalvos

Draugas orangutangas - meilus ir švelnus

Tigrė

Vakarienė - tofu BBQ - 10 000 rupijų

          16:00 val. Jau buvome karštose versmėse, kurios trykšta iš šalimais esančių ugnikalnių. Kaip gera atsipalaiduoti. Tikra atgaiva kūnui ir sielai...

Pakelės vaisių kioskas

          Rytoj kelsimės 2 valandą ryto, nes važiuosime į Bromo ugnikalnį, kuris šiuo metu yra dar ir aktyvus. Jau kaip ir vidurnaktis, taigi nepavyko nueiti miegoti anksčiau. Na, nieko tokio, išsimiegosiu naktiniame autobuse, kuris veš rytoj po Bromo ugnikalnio į Balio salą. 

3 d. Nejaučiu nei rankyčių, nei kojyčių... Bet vistiek gera čia - Indonezijoje!

      Traukinys atvyko į Surabaya lygiai pagal grafiką – 05:30 val. Džiaugiamės, kad pagaliau pasiekėme kelionės tikslą, nes jau taip ilgai sėdėjome... Mašinoje, lėktuve, kitame lėktuve ir traukinyje... Norėjosi kuo greičiau atsistoti ir pramankštinti kojas. Beje, mes jau esame kokybiškai nemiegoję, t.y. tik sėdomis, o ne lygiagrečioje padėtyje, nuo ketvirtadienio 3 val. nakties. O šiandien jau šeštadienio rytas. Todėl, visur kur tik prisėdame, iš karto užmiegame :)

Traukinukas 

           Atvykus į Surabaya traukinių stotį, maniau kad čia pat bus įmanoma nusipirkti bilietą į sekantį miestą - Malang, bet pasirodo kad šiame mieste yra net tris traukinių stotys. Teko susikrauti mantą ant pečių ir pėdinti 5 km iki kitos stoties. Apipuolė krūva taksistų, besisiūlančių pavėžėti ne tik stotyje, bet ir visą kelią einant pėsčiomis - visi važinėjo aplinkui  ir vis įkyriai siūlė savo paslaugas.

          Na va, stotis rasta, super! Apsidžiaugėme, kad viskas vyksta sklandžiai. Bet įžengus į vidų ir pamačius belenkiek daug žmonių, nukrito ūpas... Kaip nusipirkti bilietus, kur eiti, ko klausti? Kaip atsistoti į tinkamą eilę, nes jos tokio ilgio, kad supranti, jog gali tekti ir visą dieną prastovėti be tikslo. Na pasisekė, nes atsistojome, oi tiksliau užlindome, be eilės. Paklausus kada artimiausias traukinys šiandien į Malang, gavome atsakymą 9:00 bet sėdimų vietų nėra, tik stovimos belikusios. O paklausus, kiek laiko traukinys važiuoja, išgirdome – 3 valandas. Oi, ne – ačiū nereikia. „O kada sekantis traukinys?“ – paklausiau, ir atsakymas buvo 11:30 val. Va, šitas idealiai tinka. Sumokėjau 48 000 rupijų už keturis.

       Pralaukėme traukinio kelias valandas, pavalgėme dar atokiau nuo viso stoties šurmulio, galiausiai atėjome anksčiau geru pusvalandžiu į traukinių stotį, mus vos įleido į laukimo salę, argumentuodami tuo, jog dar anksti iki traukinio atvykimo. Na bet galiausiai įleido ne tik mus bet ir visą minią vietinių. Įdomu tai, kad visus suleidžia į laukimo salę, bet neleidžia eiti į peroną, laiko duris užrakintas... Lygiai 11:30 val. iš garso supratome, kad kažkoks traukinys jau atvyko, na bet jų čia pravažiuoja begalės, taigi laukėme kartu su visais kol atidarys duris į peroną.
      Staiga visus pradėjo suleidinėti į peroną. Aš pirmiausiai pribėgau prie pareigūno, stovinčio prie traukinio ir parodžiau jam mūsų bilietus ir paklausiau ar į šį traukinį mums lipti, kuris beje jau pasirodo buvo pradėjęs judėti iš vietos. Pagalvojau, kad jis tik pavažiuos į priekį toliau, kad žmonėms patogiau būtų įlipti. Pareigūnas beveik nemokėjo angliškai, todėl pasimuistė ir pritariamai linktelėjo galva, duodamas suprasti, kad taip, tai mūsų traukinys. Tik, deje, jis jau išvažinėja ir jau... išvažiavo... Kaip? Pradėjau desperatiškai klausinėti, kodėl mūsų neįleido anksčiau į peroną. Jis tik patrūkčiojo pečiais ir patarė laukti sekančio traukinio t.y. kuris važiuos maždaug už 6 val. Nesunku būtų palaukti, bet kai 3 paras dušo nematę, normaliai nemiegoję, tai tik pyktis sukilo ir pradėjau ant jo rėkti. Rėkiau lietuviškai, gal dar truputį ir rusiškai įterpiau vieną kitą epitetą emocijai paryškinti ir to užteko, kad jis staigiai atsikvošėtų ir pasiūlytų mums išeitį - autobusą. Staigiai visi išbėgome kartu su juo į gatvę, jis sustabdė kažkokį autobusą ir parodė ranka, kad liptume į jį. Sulipome, bet taip ir nesupratau ar į teisingą autobusą. Pasirodo jis veža į autobusų stotį, iš kurios važiuoja tarpmiestiniai autobusai. Kelionė iki ten truko valandą, autobusų stotyje reikiamą kryptį radom itin greitai, nes ten buvome vieninteliai baltaodžiai tai visi supuolė ir klausinėjo, kur vykstame. Išgirdę miestą Malang, visi nustebdavo kodėl ne Balis, kur vyksta visi turistai ir ranka parodydavo kryptį.

    Vienas autobusas nuvažiavo tiesiai prieš nosį, bet iškart po jo važiavo sekantis. Buvome įlaipinti į jį ir džiaugiamės kiek daug laisvų sėdėjimo vietų, nes jo sėdynės labai tankiai sugrūstos, mums, europiečiams, neįmanoma buvo normaliai ne šonu sėdėti. Džiaugsmas truko ne ilgai, nes pakeliui į Malang autobusas stojo kelis kartus ir galiausiai buvo pilnas. Dar į jį prilipo daugybė aktorių ir dainininkų, kurie grojo visą kelią su gitaromis ir kitais instrumentais, aišku už tai norėdami pinigų. Daug keliavau bet tokių bajerių dar nebuvau mačius.  Ėmė tik juokas nes kuo labiau mes stengėmės miegoti, kadangi buvome labai pavargę, tuo garsiau palei ausį jie grojo. Smagi buvo kelionė autobusu, tikrai ne eilinė.

Mūsų nuostabusis "nepatogusis" autobusas - vaizdas pro priekinį langą

    Pagaliau, pagaliau mes atvykome į Malang miestelį. Išlipę autobusų stotyje, pasigavome taksi, kuris pigiai nuvežė į miesto centrą, dar gi užrodė pakankamai pigią nakvynę. Helios hotel – para 200 000 rupijų (~14 Eur) su pusryčiais. Kaip gera buvo ištiesti kojas kelioms minutėms... Horizontaliai, o ne sėdomis. Fantastiškas jausmas...

Kelionės maršrutas: Jakarta - Surabaya - Malang

 

Po ilgosios kelionės nusipelnėm skanios vakarienės. Staigiai numetėm daiktus ir išbėgome ieškoti valgyklėlės. Radome, bei pigiai ir tikrai skaniai pavakarieniavome. Beje, įdomiai mus aptarnavo. Atnešė meniu ir užrašų knygutę, bei tušinuką, kad išsirinkę užsirašytume patys savo pageidavimus į blonknotą. Tą ir padarėme. Vėliau priėjo savininkas, paimė iš mūsų rankų užrašus, įsitikino, kad raštas įskaitomas ir nuėjo gaminti valgyti. Azijoje dažniausiai tas pats žmogus ir aptarnauja, ir maistą gamina.

Vakarienė kavinukėje

Nasi Goreng (ryžiai, kiaušinis ir vištiena) ir šaltieji sulčių gėrimai

   Užsisakėme rytojui vairuotoją su automobiliu, kad nuvežtų mus į miestelį Batu. Sumokėjome už keturis žmones 800 000 rupijų (54 Eur). Į šią kainą įeina kuras ir vežiojimas visą dieną kiek tik norėsime ir kur mes norėsime.

   Kritome miegoti gana anksti... Ir atsijugėme... Miegojome giliai ir saldžiai...