10 d. Lombok - oho, kaip čia gražu... Arba kitaip 3P - paplūdimys, pareigūnas, poilsis

Taip… Naktis buvo labai įdomi. Iš vien po langais staugė šunys. Vienas pradėdavo, o kiti jau prisijungdavo ir pastiprindavo jo kaukimą... Be šunų triukšmo dar ir kriauklė naktį sprogo, vanduo pradėjo vonioje tekėti velnias žino iš kur. Užsuktas kranas, o kriauklė pilnut pilnutėlė ir vanduo vis kilo aukštyn ir veržėsi per kraštus. Tai teko pabūti santechnikais vidurnaktį. Dar per lubas lakstė driežai, kurie skleidžia įdomų garsą, tarsi cypčioja. O driežų tai čia daugybė, jiems čia idealios sąlygos gyventi – karšta ir drėgna. Jau lyg ir užmigau, kai kokią trečią nakties pradėjo giedoti gaidys. Jis turbūt gyvena kita laiko juosta, nes ne ryte, o naktį sumąstė giedoti. Nutilo gaidys, atsibudo šunys. Vėl kaukė – tai po vieną, tai po kelis.

Nelabai kokybiškai išsimiegojau, bet vis tiek kėlėmės  anksti, kad kuo anksčiau pradėti savo žygį motoroleriais iki kitų paplūdimių, esančių šalia Kuta miesto. Vienas jų – kiek domėjausi – turėtų būti pats gražiausias ir geriausias šioje saloje – Selong Belanak beach.

Selong Belanak beach

Ir tikrai, šis paplūdimys nenuvylė, o griaučiau nustebino. Tai pats gražiausiais paplūdimys matytas per visą šią kelionę. Žiūri į jį ir supranti, kad tikriausiai kažko gražiau pamatyti jau turbūt neįmanoma... Ir gera, ir gal net liūdna tuo pačiu. Matant tokį pribloškiantį vaizdą, pamiršti viską pasaulyje – akys raibsta nuo jūros žydrynės, galva svaigsta nuo bangų mušimosi  į krantą, širdis spurda iš laimės...  Pasuku galvą į kairę, ten fantastiškai gražu, pasuku į dešinę ir toliau svaigstu... Ne veltui skaičiau, kad šis paplūdimys vienas gražiausių Lombok saloje. Čia įsikūrę keli bariukai ir maistas ne kosmosą kainuoja, nors atrodytų, kad esant tokioje gražioje vietoje, pajūry, Europoje mokėtum mažiausiai dvigubai nei valgydamas mieste.

Selong Belanak beach

 Visiškas chill‘as, užbūrė šitas paplūdimys mane. Čia laikas tarsi sustoja... Sėdi pavėsyje, pietauji ir netgi karvių banda, pasirodžiusi akiratyje, nesukelia jokios nuostabos. Viskas atrodo taip, kaip kad per televizorių Full HD vaizdelius žiūrėtum. Kas labiausiai man patinka čia, kad čia nėra žmonių, tik keli, bet ir tie - vietiniai, kavinių ir barų savininkai bei banglentininkai, ieškantys gerų bangų. O sąlygos šiam sportui čia tikrai idealios, nes jūra kažkiek pabūna rami, o tada vėl pradėda šniokšti.

Karvių banda pajūryje

Pietūs pajūry

Skanieji vaisių kokteiliai

Benzino kolonėlė

Važiuojant namo iš gražiojo paplūdimio, stabtelėjome pusiaukelėje tiesiog nufotografuoti kelis kadrus. Sustojome aišku pakelėje, o ne kokioje aikštelėje. Ir matom kaip atvažiuoja pareigūnas – policininkas su motoroleriu. Jis mus pravažiuoja, prilėtina, sustoja... Nulipa nuo savo transporto priemonės ir eina link mūsų... Oops... Aš juk neturiu teisių, iki šiol vis dar nesugebėjau jų pasikeisti... Tai net neėmiau ir senųjų į kelionę, nes čia jos negaliotų. Truputį sunerimau ir laukiu kas bus toliau. Jis priėjo prie mūsų rimtu veidu ir prisistatė – „Hello, I am a policeman“. Pasisveikinome ir mes su juo. Tada jis išspaudė mažą šypsenėlę ir paklausė – „Can I take photo with you?“ O, šaunuolis, dokumentų netikrins, jam tik rūpėjo įsiamžinti su mumis. Lietuvos pareigūnai galėtų pasekti jo pavyzdžiu ir nebausti, o geriau tik fotografuotis :)  

Pareigūnas, kuris norėjo ne dokumentų, o foto su mumis

Prie mūsų namų ne ką prastesnis - Kuta beach

Pabaigai, trumpai apie Lombok salos ypatybes.

Maistas. Maistas Lomboke mažai skiriasi nuo Gili valgyto, bet tikrai skanesnis nei Javoje. Čia yra ne tik sausų ryžių, bet ir visokių sriubyčių, na ir žinoma mano mėgstamiausio patiekalo – curry su kokosų pienu. Populiariausias patiekalas visoje Indonezijoje – Nasi Goreng – tai ryžiai su keptu vištos gabaliuku, keptas kiaušinis šalia ryžių patiektas ir dar šaukštas aštriai pakepintų daržovių.

Vanduo. Geriamas vanduo kainuoja pigiai. 1,5 l – 4200 rupijų (0,25 EUR). 
Alus. Lomboke alaus parduotuvėse pirkti nėra, nes čia musulmonų itin tankiai apgyvendintas kraštas, beje kaip ir visa Javos sala. Pigiausias alus bare kainuoja 35 000 rupijų (2,20 eur). Populiariausias alutis – “Bintang”, ir  kiekis jo ne 500 ml, 620 ml. Lengvas, pakankamai skanus, netgi man nemėgstančiai alaus.

Žmonės. Tikrai draugiški, visada norintis padėti, lyg ir pinigų už tai nesitikintis ir tikrai nereikalaujantis. Nes pamenu, kai prieš kelis metus buvau Sumatroje (Sumatra - didžiausia Indonezijos sala), ten jeigu kas tau padeda, tai duoda suprasti, kad tikisi piniginio atlygio...

9 d. Indonezija. Judame toliau - į Lombok salą

Gražu čia Gili salose, bet... jau užsibuvome net tris paras vienoje vietoje ir aš jau pasiilgau nesūraus vandens. Nors kūnas jau priprato kas rytą gauti dozę druskos iš dušo, tačiau plaukai reikalavo gėlo vandens, šampūno ir visų kitų „patogumų“.

Sumąsčiau, kad reikia plaukti į salą – Lombok, nes joje itin mažai turistų, atostogauja daugiau patys indoneziečiai nei užsieniečiai. Tik dabar laukė rebusas kaip išvykti iš šios salos ir kaip nusigabenti iki Lombok salos pietinės dalies – Kuta miestelio, bet nepermokant kaip turistams. Susikrovę daiktus atėjome į uostą, kur laukė daugybė kioskų, kuriuose pardavinėja kelto bilietus – speed boat (greitoji valtis) arba public boat (viešasis transportas). Speed boat kainos svyruoja nuo 250 000 (17 eur) iki 100 000 rupijų (7 eur), o public boat tekainuoja 12 000 rupijų (~1 eur). Gerai būtų plaukti su pigiu viešuoju, bet pasirodo nėra jokio tikslaus išplaukimo laiko. Į šį keltą turi susirinkti minimum 35 žmonės, kad jis pajudėtų iš vietos... Paklausiau kiek jau žmonių laukia šio kelto, atsakymas buvo „9, jums dar liko sulaukti 26”. Sekantis mano klausimas buvo - "kiek gali tekti laukti tų likusių 26", o atsakymą gavau tokį – „Įvairiai, gal dvi valandas, o gal ir tris ar keturias“. Viskas aišku, su viešuoju keltu neplauksime, nes gaila laiko. 

Keltas - greitasis laivas

Nusipirkome pigiausią bilietą greituoju laivu (75 000 r / ~5 eur), kuris perkėlė į Lombok salą per 7 minutes. O ten krante vos iškėlus koją iš kelto, užpuolė būrys taksistų, mini autobusų vairuotojų ir dar velniai žino kokių vadybininkų, kurie klausinėjo kur mes vykstame. Ėmiausi iniciatyvos – pasiginčyti su jais, numušti kainas ir sutarti, kad nuvežtų į Kutą - Lombok salos pietinį paplūdimį.

Pasiūlymų išgirdau visokių, pradedant autobusu, kurio kaina žmogui 250 tūkstančių (17 eur), baigiant taksi, kurio kaina 550 tūkstančių (38 eur) už visą mašiną. Logiška, kad su autobusu nevažiuosime, nes mums keturiems pigiau važiuoti taksi. Beje, atstumas nuo šiaurinio uosto iki Kutos ~88 km. Truputį pablefavau, dar gal ir balsą pakėliau, išvadinau plėšikais, kad tiek pinigų nori ir galų gale suderėjau gerą kainą – 300 tūkstančių rupijų (21 eur) už visą mašiną ir kai išdalini šią sumą ant mūsų keturių, kaina nebegąsdina. 

Atvykome į Kutą po gerų dvejų valandų, nes vairuotojas mus vežė su  visiškai nauja mašina, dar net celofanai nuo sėdynių nebuvo nulupti, tai vairavo jis perdėtai atsargiai, o kelias buvo itin vingiuotas ir staigiai kylantis tai aukštyn, tai krentantis žemyn.

Taip, atvykome... Hmmm... Kuta... matau savo pakeleivių veidus, jie ne itin patenkinti tuo vaizdu, kurį mato pro taksi langą. Vienas jų net perklausia – „Ar mes tikrai čia atvykome?“. Man ir pačiai vaizdas truputį neraminantis, nes čia tuščia, nieko nėra, tik jūra ir keli kioskai... „Einam toliau šiuo keliu, pajūriu, rasime kur apsistoti“ – pasakiau aš ir pati vyliausi, kad tik taip ir būtų... Nes nuo kelio visi tie vadinamieji „home-stay“ atrodė nykiai. Ir su sunkiomis kuprinėmis ant pečių eiti vidurdienį ne itin malonus reikalas, taigi vos tik pamačiau pirmą vertą dėmesio nakvynės vietą, čia ir užsukau – „Seger Reef Homestay“. Ir mano nuojauta manęs neapgavo. Puikūs nameliai, tvarkingi, erdvūs, yra karštas vanduo, jis nesūrus ir kaina juokingai maža lyginant su kitomis nakvynės vietomis – 150 tūkst. rupijų (10 eur). Tiek esame mokėję tik pas bungą-men‘ą, už tuos bungallow, kur be jokių patogumų ir karštis viduje +45.

P.S. Tų bungallow savininką praminėm Bunga men'u, nes jis atrodo kaip tikras banglas, ilgais plaukais ir visas juodas, beveik sudegęs.

Seger Reef homestay - tik 150 tūkst. rupijų

Kai pradėjome ieškoti kur galėtume pavalgyti, vis tik atradome kad miestelis ne tuščias, yra čia to veiksmo, bet tikrai nėra turistų, tik patys vietiniai atostogauja. Taigi mes čia vėl įžymybės, vėl visi prašo „foto, please foto“.

Kukli kavinukė - bet maistas tobulas

Patiekalai patiekaliukai... Niamy niamy...

Vietinis vunderkindas, antrokas, kuris žinojo visas pasaulio sostines

Ryt nuomosimės motorolerius, lėksime į aplinkinius paplūdimius. Beje, Kuta paplūdimys daug gražesnis nei taip jau išgirtųjų Gili salų, iš kurių mes šiandien čia atvykome. Jis švarus, tvarkingas, vanduo taip pat žydras, o krantas - ne akmenys, bet smėlis, tik toks stambus, kaip kokios sorų kruopos.

Sorų krupos, oi t.y. paplūdimio smėliukas

Kuta paplūdimys saulei nusileidus už kalnų

Kai esi čia, kur šilta, kur žydra jūra, negali patikėti kad šiandien yra Kalėdos. Tuo labiau čia Kutoje vien musulmonai, jie tikrai nešvenčia Kalėdų, o kadangi turistų čia nėra, tai ir mūsų jie nesveikina su šia diena. Gili salose buvo šiek tiek užsieniečių, tai Kūčių vakarą, vaikščiojant gatvėmis, mums visi indoneziečiai šaukė „Merry Christmas!”. 

Gili salose buvo labai daug katinų, o Lomboke – daug šūnų. Jų čia pilnas paplūdimys, jie vaikštinėja gaujomis, bet žmonių nepuola (bent jau kol kas). Laksto, laksto, sustoja, pradeda staugti, kaukti, pjautis tarpusavyje ir vėl toliau laksto... 

Vakare bariuke susipažinome su keistuoliu vietiniu, kuris moko plaukti su banglentėmis, ir mums siūlo pamokas. Kainuoja šis malonumas 350 tūkst. (~24 eur). Labai norėčiau, bet netikiu kad pavyktų išmokti :) Jis patikino, kad visus išmokino, o jeigu neišmokys tai pastatys mums alaus. Labai jau save gyrė jis. Atsinešė visokių sąsiuvinių, užrašų, kur klientai palikę atsiliepimus. Beje, gėrė jis kažkokį keistą savo atsineštą vyną, susipylęs į plastikinį butelį. Pasiūlė ir mums. Vaikinukai paragavo, aš ne itin troškau pajausti jo pigaus skonio. Tada jis pasigyrę, kad tai vietinis vynas, na tada ir mes pasidalinome su juo savo vietiniu Lietuvos gėrimu - samagonu. Apsipurškė vyrukas, bet paskui gėrė lyg niekur nieko... O samagoną aš vežuosi į kiekvieną kelionę, užgeriu mažą gurkšniuką jo prieš kiekvieną neaiškų valgį. Ir niekada neturiu skrandžio problemų. Tfu. Tfu. Tfu!

Visai patrauklus ir mielas šitas Kuta miestukas, man čia jau pradeda patikti. Labiausiai turbūt žavi faktas, kad čia tuščia, t.y. nėra užsieniečių. Man visada patinka dar mažai praminti takai, nemėgstu turistų gausiai lankomų vietų...
Šiandien rašymo gana, jau pats laikas ilsėtis, nes rytoj laukia trip'as (kelionė) su motoroleriais. 

8 d. Kūčios Azijoje bei stiprus tropikų lietus, kuriame išsimaudžiau pati ir išsiskalbiau drabužius

Primenu, kad vakar užsisakėme laivą nardymui, kuris turi išplaukti 6:30 val. Atėjome į tą pačią vietą, kur pirkome kelionę ir nieko neradome... Pasižiūrėjau per tos „kelionių agentūros“ stiklines duris vidun ir pamačiau, kad tas šnekusis vadybininkas miega išsitiesęs ant grindų. Pabeldžiau garsiai į stiklą, jis pašoko, sutrikęs pažiūrėjo į mus, pradėjo muistytis, krapštyti akis ir galiausiai išlindo iš savo urvo. Bet jis neatrodė toks linksmas ir šnekus kaip vakar. Pagriebė telefoną ir pradėjo kažkam skambinėti. Pralaukėm gerą pusvalandį, o jis vis dar krapštėsi ir kalbėjo telefonu.

Galiausiai jis atbėgo ir sako „ar nieko tokio jeigu plauksite už valandos?“. Oi ne, sakau, skambini savo bosui ir duodi ragelį man. Jis taip ir padarė ir paaiškėjo, kad jis net neužsakė tos kelionės vakar vakare, kad tik dabar jo bosas sužinojo apie tai ir tik dabar bando gauti laivą ir kapitoną... Nors šitas verslininkas vakar pats prisistatė už kapitoną ir teigė kad plaukdins asmeniškai jis. Apsimelavo iki ausų bachūras... Nieko jau nebepakeisi, laukėm tą vadinamą valandą, kuri išaugo net į dvi su puse ir išplaukėm jau beveik per patį karštį, nors planavom taip anksti tam, kad jo išvengti...

Beje, kol laukėme savo laivo, nulijo stiprus tropikų lietus... Vanduo pylė taip smarkiai, kad aš net nusirengiau suknelę ir likusi tik su maudomu, pagaliau išsimaudžiau ne sūriame vandenyje, nes kaip jau minėjau – šioje saloje visur vanduo viešbučiuose yra imamas iš jūros ir labai minimaliai prafiltruojamas, todėl jis yra sūrus. O lietaus vanduo – grynas, tyras ir gaivinantis. Išsimaudžiau lietuje ne tik pati, bet dar ir drabužius išsiskalbiau nuo tekančios srovės iš po stogo šlaito. Gal ir gerai, kad tas vadinamasis verslininkas pamiršo iš vakaro užsakyti kelionę, nes būtume buvę užklupti tokios audros jūroje su mažu laiveliu...   

Gavome visai kitą kapitoną, rimtą vyruką ir sakyčiau visai gerai kalbantį angliškai. Smagiai panadrėme visą dieną, matėme nerealaus grožio koralus, ryškiaspalves žuvytes ir dideles žuvis ir netgi VĖŽLIUS. Negaliu patikėti tuo, kad mačiau juos ne zoo sode, o laisvėje, vandenyje. Nardžiau visai šalia jų... Nerealu, fantastiška!!! 

Gyvis, rastas ant kranto

Stiprus tropikų lietutis... Kelios skundės ir esi kiaurai šlapias

Kai lyja stiprus lietus, belieka tik stovėti balose su maudomu

Vienintelis keturratis Gili Air salos transportas - taksi

Nardymas

Gili Meno sala - į ją atplaukėme nardyti

Gili Air paplūdimys - baltas smėliukas ir žydras vanduo

Salos gyventojai - mini krabiukai

Kūčių vakarienė iš 12 patiekalų

Vakare prisipirkome įvairiausių vaisių, riešutų, kitokių vietinių gėrybių, tam, kad pasidengti Kūčių stalą. Kisielius buvo kakava, kūčiukai – kepinti žirniai tempūroje, plotkelė – juodas šokoladas, kurią laužėme susėdę prie azijietiško Kūčių stalo. Gražių visiems švenčių! 

7 d. Gili Air sala - beveik rojus žemėje

     Vos tik prabudau, jau svajojau apie išsikraustymą iš šio bungalow, nes jame žiauriai karšta... Viduje koks +40 tikrai... Mums už suderėtą ir taip jau mažą šios nakvynės kainą, dar priklausė ir pusryčiai. Banana pancake - patikrintas patiekalas jau iš kelionių pietryčių Azijoje, tai ir šį kart rinkausi iš visų galimų variantų šį saldų valgį. 

Banana pancake - tobuli pusryčiai

     Naujoji nakvynės vieta "Nusa tiga cottages" truputį brangesnė bet su kondicionieriumi!!! Valiooo!!! Namelio kaina nakčiai 350 tūkst rupijų (~25 €). Bet čia daug erdviau, patogiau. Aišku tas pats sūrus jūros vanduo bėga duše :) 

      Kol ne vidurdienis, pabandėm išsimaudyti, bet net ir 10 val ryto jau karšta prie jūros. Mane nudegino medūza... Iš pradžių nesupratau kas įvyko. Įlipau į vandenį ir kažkas lyg pliaukštelėjo į koją ir staigiai pradėjo svilti ta vieta. Ojojoj, pojūtis ne itin geras. Na tokiais atvejais tik prisimenu, kad esu niekam nealergiška ir tikiuosi, kad ir šį kartą viskas baigsis gerai. Taip ir buvo, jau po dviejų valandų skausmas ir deginimas nurimo, koja neištino. Sakiau gi, kad aš gimus po laiminga žvaigžde :)

      Gili Air - įstabaus grožio sala, bet... kai kur pakrantės nusėtos plastikiniais buteliais, popieriais, maišeliais ir kitomis šiukšlėmis. Net širdį skauda bežiūrint į tokio žydrumo vandenį, užterštą atliekom...

Gili Air salos paplūdimys

Pietūs - jūros gėrybių Curry - 40 000 r/~2,80 eur

Eilinį kartą pavalgėm už ketvirtį milijono... :)

Vakarinė salos pusė - sunset beach 

Šiandien visą dieną niekur neskubėjome. Maudėmės, valgėm ir derėjomės su vietiniais „verslininkais“. Vienas iš derybų objektų buvo rytojaus kelionė laivu snorkelinti, t.y. nardyti su akvalangu ir vamzdeliu. Su viešuoju laivu panardyti žmogui kainuoja 125 tūkstančiai rupijų, bet ten plaukia pilna valtis, apie 30-40 žmonių... Balaganas, nelabai įdomu... Ir mažai šansų pamatyti vėžlius, gyvenančius jūroje. Taigi perėjom kelis verslininkus, siūlančius „boat trips“ ir susiderinome kainą už visą laivą, kuriame būsime tik keturiese, už 700 000 r. Pradinė jų prašoma kaina buvo 950 000 r. Žmogui gaunais beveik tas pats kas viešuoju transportu, bet čia būsime tik keturiese, plauksime kur norėsime ir kada pageidausime. Vaikinukas, su kuriuos derinau visą šitą rytojaus kelionę, buvo labai jau šmaikštus. Pasakiau, kad norime išplaukti anksti, t.y. 6:30 val. O jis tik „O.k., o.k., at 9 a.m.”. Aš jam dar kartą pakartojau mūsų laiką, o jis vėl – „o.k., o.k.“. Kažkaip įtartinai per linksmas jis. Ir dar išeinant jis sako – „Don‘t forget, tomorrow, 6:30”, o aš jam tą patį pakartojau – „So, you mister, don‘t forget!”

Aš ir Donatas dalyvaujame...
derybų procese su vietiniais "verslininkais" :)

Dar viena diena prabėgo, bet lietus vis dar mūsų neužklupo netikėtai ir nesugadino planų. Keistas tas liūčių sezonas, t.y. jis labai palankus, nes keliaujančių žmonių nėra daug, o lyja tik vakarais arba naktimis. Beje, šiąnakt buvo didžiulė audra, toks vaizdelis – kad namelį nuneš tas lietus ir griaustinis...

6 d. Balis – kol kas tik tarpinė stotelė, nes suviliojo Gili salos, arba kitaip - kol visi miegojo, pakeičiau maršrutą :)

    Atvykome paryčiais į Balio salą, bet kol važiavome ir visi miegojo, nusprendžiau pakeisti maršrutą, nes pasiskaičiau savo užrašuose, kad Gili salos yra mažai apgyvendintos, jose mažiau turistų, skirtos tikram relaxui arba tūsams. Jose nėra automobilių, vienintelis transportas – dviratis arba įkinkytas arklys. Gilio salyną sudaro 3 salos, kiekviena jų skirta vis kitokiam poilsiui, pagal skirtingus norus. Gili Travagan – festų, tūsų sala, Gili Air – chillo sala, o Gili Meno – snorkelingo, t.y. nardymo su vamzdeliais ir tikrojo nardymo sala. Mano pasirinkimas buvo – Gili Air. Prabudusiems pakeleiviams šis krypties pakeitimas tiko :)

    Balio saloje mus išlaipino Denpasar mieste, iš kurio staigiai susišaudėm taksi, vežantį į miestą Padangbai, iš kurio keltas kelia į Gili salas. Taksi kainavo 240 tūkstančių rupijų, jeigu būtume važiavę viešuoju transportu, būtume sumokėję po 60 tūkstančių žmogui, būtume laukę kol prisirinks pilnas autobusiukas, na ir būtumėm sutaupę 10 tūkstančių rupijų per visus keturis (du litus).

Tik valandėlė tepraėjo ir jau buvome Padangbai. O ten vėl laukė derybų iššūkiai. Galėjome arba rinktis viešąjį keltą, kuris kainuoja 200 000 rupijų (14 eur) žmogui (beje, kas kelintas užsidega, o 2014 metais netgi sudegė pilnai, žuvo daugybė žmonių), arba plaukti su privačiu greituoju keltu už 700 000 (49 eur) žmogui. Pirmasis plaukia 5-6 valandas, antrasis – 1 valandą. Čia jau įjungėme savo derybinius sugebėjimus, pradėjome mušti kainą žemyn, spaudėm visaip kaip galėjom tą prekeivį bilietais, kol galiausiai suderėjome, kad kaina pirmyn ir atgal, plius taksi nuo čia atgal į Denpasar (kur dabar mokėjome 250 tūkst.), žmogui kainuos 700 000 rupijų. Su viešuoju transportu tai būtų kainavę mums po 400 000 ir dar taksi po 100 000. Viso būtų buvę 500 000 ir gaišatis 5-6 valandas… Na ir dar tikimybė užsidegti...  

    Sėdome į keltą ir pajudėjome link Gili salų, bet keltas buvo tikrai, tikrai... greitasis, nes pusė žmonių... apsivėmė nuo didžiulio greičio, siūbavimo ir taškymosi per bangas.

    Gili Air sala – žydras vanduo ir gelsvas smėliukas... Nuostabi sala, kurioje nėra gėlo vandens. Išsinuomojom taip vadinamuosius „bungalow“, nuėjau maudytis į dušą ir nebesupratau kas darosi, kad vis negaliu nusiprausti kūno sūrumo, kol galiausiai supratau, kad vanduo, kuriuo prausiuosi, yra sūrus...   

Mūsų nuostabusis namelis - bungalow!

Viduje karščiau nei išorėje ir kiauros grindys bei sienos...

 

Hamakas terasoje - tikras chill'as

Bungalow vidus - paprasta lova, tinklas nuo uodų ir daugiau jokių patogumų

"Prabangioji" Kleopatros vonia - surudyjusi kriauklytė

Ir puikusis tualetas

Minutė poilsio ;)

Pietūs: pagaliau gavau savo taip mėgstamo - Green Curry

O, taip, ši sala tikrai kitokia. Čia netgi vakare dingo elektra, absoliučiai visoje saloje. Pro namelį, kuriame gyvename, prabėgo varanas (didelis driežas)... Ne itin jauku tuo momentu buvo... Čia viena valanda daugiau nei Javos saloje. Na, bet man čia patinka. Čia liksime minimum tris paras ir atšvęsime Kūčias.  

5 d Indonezija. Veikiantis Bromo ugnikalnis ir kelionė į salas

2:15 val. Nuskambėjo žadintuvas. Labai ankstyvas rytas... Ooooo kaip sunku prabusti. Ir aišku sunkiai sekėsi užmigti iš vakaro. Beje, miegoti nuėjome tik vidurnaktį nes užsikalbėjome iš vakaro, prisiminėm visokius nesklandumus šios kelionės ir dabar jau tik pasijuokėm iš jų, nors tuo momentu ir buvo kažkiek apmaudu ir pikta.

2:30 val. Atvyko automobilis, kuris veš iki Bromo ugnikalnio. Labai  norėjome vakarykščio vairuotojo, bet atvyko mūsų pasiimti visai kitas, beje, ne ką prastesnis. Pakeliui į Bromo ugnikalnį kalbėjomės su juo apie Indoneziją ir jos ypatybes, kadangi jis pakankamai gerai kalbėjo angliškai. Papasakojo, kad vidutinė vairuotojo alga čia yra apie 2 500 000 rupijų, t.y. 175 €. Ji kinta nuo užsakymų skaičiaus, nuo sezono. Paklausus ar brangus nekilnojamasis turtas, išgirdome atsakymą, kad 200-400 milijonų kainuoja naujas butas ar apartamentai čia nusipirkti. Domėjomės apie eismą, kelių taisykles. Jis papasakojo, kad be teisių vairuoti tikrai negalima, nors ir matome gatvėje vaikus su motoroleriais.  Vairuotojo teises gali išsilaikyti indoneziečiai nuo 17 metų. Ir turi jas persilaikyti kas 5 metus. Mane kaip visada labiausiai dominanti sritis buvo religija. Taigi, meldžiasi musulmonai 5 kartus per dieną: 12:00, 15:00, 16:30 19:00 ir 3:00 ryto. Malda trunka apie 1,5 valandos. Tai per parą gaunasi 7,5 valandos garsaus giedojimo-meldimosi. Tai beveik pilna darbo diena :) Beje, kaip tik dabar riedame ir girdime tas jų maldas, sklindančias iš mečečių per garsiakalbius, nes dabar kaip tik trečia valanda nakties. Meldžiasi jie tikrai garsiai. Naktį tas garsas prikelia iš miegų. Kažkada galvojau, kad norint ramiai miegoti naktį, reikia rinktis viešbutį kuo toliau nuo mečetės. Bet, deje, tas nelabai gelbsti, kadangi mieste sustatyti garsiakalbiai ir garsas sklinda visur. Dar mūsų vairuotojas papasakojo, kad jo tėvas musulmonas, o mama - krikščionė. Čia įmanoma santuoka tik tos pačios religijos, aiškino jis. Ei, bet tai kaip tada jo tėvai? Jis paaiškino, kad vedybų metu svarbu kad abu būtų musulmonai, o jau po vedybų tu vėl gali rinktis kitą religiją, t.y. vėl būti kataliku kaip kad jo mama.

Paklausus kodėl parduotuvėse  nėra alaus, atsakė, kad miestas Malang yra tankiai apgyvendintas musulmonų regionas, valdžia leidžia įstatymus ir draudžia alkoholio prekybą parduotuvėse.  Bet Balyje, sako jis, jūs galėsite pirkti ir gerti alaus kiek norėsite.

Dvejų valandų kelionė iki Bromo ugnikalnio neprailgo. Beje, jis šiomis dienomis yra aktyvus, tai vietinė valdžia neleidžia eiti labai arti jo, kadangi veržiasi karšta lava, ji gali sužeisti ar netgi baigtis dar liūdniau. Todėl eisime truputį kitu keliu iki gretimo ugnikalnio nuo kurio matysis kunkuliuojantis Bromo saulei tekant.

4:30 val. Mes jau ugnikalnių papėdėje. Lipome aukštyn į gretimą kalną ir aikčiojome nuo vaizdo... Iš Bromo veržėsi dūmų kamuoliai, pro kuriuos tingiai kelią skynėsi kylančios saulės spinduliai. Lipome ir lipome aukštyn, o kai baigėsi normalus kelias, vis tiek toliau kilome stačiu kalno šlaitu, laikydamiesi už augančių augalų. Kuo aukščiau lipome, tuo gražiau matėsi Bromo ugnikalnis.

Bromo ugnikalnis 

6:00 ryto mes jau buvome nulipę žemyn ir judėjome link savo miesto Malang. Pirmyn atvažiavome greitai, t.y. per dvi valandas nes naktį beveik nebuvo kamščių. Bet... atgal važiavome net 4 valandas, o atstumas tėra vos 40 kilometrų... Netgi anksti ryte gatvėse jau pikas. Tikriausiai pamiršau paminėti, kad Indonezijoje gyvena net... virš 250 mln gyventojų, o didžiausia jų koncentracija yra būtent Javos saloje, kurioje mes dabar ir esame.

Grįžę į viešbutį, susipakavome daiktus nes šiąnakt laukia keliavimas naktiniu autobusu į Balio salą. Pamąsčiau dabar, kad per visą kelionę esu tik vieną naktį normaliai miegojus viešbutyje ir be kėlimosi anksti paryčiais, bet visiškai nesijaučiu pavargusi. Netgi sakyčiau priešingai - viskas super, noriu kuo daugiau ir kuo greičiau pamatyti ir nesvarbu kad tenka miegoti mažai ir nepatogiai.

Banke išsikeitėm 600 eur... Pinigai pinigėliai... 8 milijonai

Iki autobuso į Balį dar buvo likusios kelios valandos, kurias skyrėme pietums ir pasivaikščiojimui Malang mieste.Indonezijoje dabar yra liūčių sezonas. Labai rizikavome važiuodami atostogauti šiuo metų laiku. Nenoriu prisikalbėti, tfu tfu tfu, bet to tikrojo stipraus tropikų lietaus per kuprą kol kas negavome. Tuo metu kai labai stipriai lydavo, būdavome tai traukiny, tai autobuse, tai viešbuty arba pietaudavom kokioje kavinėje. Šiandien truputį užklupo lietus, bet nestiprus, o kai jau sėdėjome autobuse - va tada tai pylė kaip iš 15 kibirų.

Miesto puošmenos

Vakarienė prieš naktinį autobusą

17:00 pajudėjome iš Malang. Naktį kėlėmės su keltu iš Javos į Balio salą. Mums į šio autobuso bilieto kainą (200 000 r /14 €) buvo įskaičiuota vakarienė bei vandens  buteliukas su saldumynais. O vakarienę stojome valgyti standartinėje jų autobusų poilsiuko vietoje, kur būtinai yra wc, daug stalų, kėdžių, kad visi sustojusių autobusų keleiviai sutilptų. Vakarienei gavome ryžių su vištiena ir tofu bei kažkokio daržovių sultinuko. Tofu sakyčiau buvo prarūgęs, tai valgiau tik vienus ryžius. Ech kaip noriu greičiau prie jūros kur, labai tikiuosi, bus jūros gėrybių.

Tipiška autobusų sustojimo vieta, kur visi keleiviai pavalgo itin greitai ir toliau leidžiasi į kelią

Po vakarienės sulipome į autobusą, kuriuo dardėjome visą naktį į Balį ir galiausiai atvykome į Denpasar miestą jau kitos dienos 8 val. Autobusas patogus ir vietos kojoms pakanka. Atsilošia sėdynės, pasikelia pakaltė kojoms. Dar duoda pagalvėlę, pleduką. Susisuki į kokoną ir snūduriuoji iki ryto...

4 d. Indonezija. Batu - atgaiva sielai ir kūnui bei neišpasakytas mūsų populiarumas

          7:00 val. Kaip gera pagaliau nubusti lovoje, o ne autobuse, lėktuve, traukiny. Jaučiuosi puikiai pailsėjusi, nebeskauda kojų. O vakar tai jau įtampėlė nebloga buvo kanopėlėse susikaupus.

          8:00 val. mes jau sėdime automobilyje su vairuotoju, kuris veža į miestą Batu. Žmogelis ne itin kalbus, bet ką paklausiame, atsako, truputį laužyta anglų kalba. Svarbiausia, kad jis bent kažkiek kalba angliškai. Aišku, į kai kuriuos klausimus atsakė ne į temą, t.y. nelabai supratęs, bet užtat visada šypsojosi ir juokingai kikeno. Į Batu miestą važiavome apie tris valandas, nes eismas - nesibaigiantis kamštis. Šitame mažame Batu mieste gyvena 750 000 žmonių.
       10:00 val. atvykome į labirintą - įdomų ir klaidinantį. Gyvatvorės aukštis net mums aukštaūgiams buvo neįveikiamas. Teko gerokai pagrybauti kol radome labirinto centrą, o vėliau dar reikėjo rasti išėjimą. 

                                                   Painusis labirintas                    

                   

          Toje pačioje teritorijoje, truputį paėjėjus link džiunglių, akis nudžiugino itin didelio aukščio krioklys, prie kurio pasijutome tikromis Holivudo žvaigždėmis. Kadangi buvome čia vieninteliai baltieji, tai visi vietiniai norėjo nusifotografuoti su mumis. Eini ir tave apspinta būrys, paeini toliau - vėl tas pats. Jau beveik pavargau nuo tokio dėmesio. Beje, bachūriukai fotografuodamiesi net "duck face'us" padaro, kad iškart į FB galėtų įsidėti foto su užsieniete.

Duck face‘ą išspaudęs bičiukas

Krioklys

     Prie šio klioklio nebuvo nei vieno baltojo žmogaus, aišku, išskyrus mus keturis. Visi čia apsilankę žmonės buvo vietiniai indoneziečiai. Štai todėl mes ir buvome čia tokie populiarūs. Visi mus stebėjo, rodė į mus pirštais ir drąsiausieji ateidavo ir paprašydavo kartu nusifotografuoti. 

    Be mūsų čia dar buvo ir beždžionių, kurios karstėsi medžiais ir bandė vis kažką nugvelbti iš ateinančių bei išeinančių žmonių. Kad jos neįsismarkuotų, buvo tramdomos, labai paprastai – su paintball‘o šautuvais. Po šūvio jos staigiai sušokdavo į aukščiausią medžio viršūnę ir dešimčiai minučių būdavo ramios.

Visi nori su mumis nusifotografuoti 

Mes - vietinės įžymybės

Pamiršau paminėti, kad įvažiuojant į šią teritoriją mus reikėjo susimokėti. Žmogui 25 000 rupijų, už automobilį - 10 000 r. Tik tas žmogus prie vartų paskaičiavo, kad mūsų ne 4, o tik 3 užsieniečiai. Vairuotojas nepasimetęs jam tai patvirtino. Na va, sutaupė žmogelis mums 25 tūkstantėlius.

13:00 val. Mes jau buvome Batu Seacret Zoo. Už įėjimą teko pakloti po 7 eurus. Iš pradžių pasirodė, kad tai daugoka, bet tai ką pamatėm, „kainavo“ tikrai daugiau. 

Zoo gyventojas

Flamingai - nerealios rožinės spalvos

Draugas orangutangas - meilus ir švelnus

Tigrė

Vakarienė - tofu BBQ - 10 000 rupijų

          16:00 val. Jau buvome karštose versmėse, kurios trykšta iš šalimais esančių ugnikalnių. Kaip gera atsipalaiduoti. Tikra atgaiva kūnui ir sielai...

Pakelės vaisių kioskas

          Rytoj kelsimės 2 valandą ryto, nes važiuosime į Bromo ugnikalnį, kuris šiuo metu yra dar ir aktyvus. Jau kaip ir vidurnaktis, taigi nepavyko nueiti miegoti anksčiau. Na, nieko tokio, išsimiegosiu naktiniame autobuse, kuris veš rytoj po Bromo ugnikalnio į Balio salą.