12 d. Greitasis keltas iš Lomboko į Balį, delfinai ir Ubud (Balio salos kultūros sostinė)

6:30 val. ryto. Pakilom anksti, nes turėjome skubiai susiruošti ir rasti būdą kaip grįžti iki Bangsal uosto iš kurio planuojame plaukti į Balį, kadangi turime "open return ticket" į keltą. Jį pirkome dar keliaujant pirmyn, nes gaunasi daug pigiau pirkti iš karto kelionę keltu pirmyn - atgal, nei atskirai. Pagal to "open return ticket" salygas, atgal galime grįžti bet kada, tik reikia parą prieš pranešti toje agentūroje, kurioje pirkome ("Eka jaja"), ar jos padalinyje, kad ryt jau išvykstame. Aišku, to vakar mes nepadarėme... O šiandien skubame kuo greičiau išsikraustyti ir pasiekti tą uostą ir naiviai tikimės, kad pavyks sutarti ir mus perkels šiandien į Balį... Viltis - durnių motina, bet miršta paskutinė.

Beje, transporto iš vakaro irgi neužsisakėme, bet mūsų viešbutuko šeimininkė paskambino savo draugui ir po ilgų derybų su juo telefonu, po ragelio numetimo ir vėl susiskambinimo, šiaip ne taip sutarėm su juo, kad nuveš mus iki uosto už 350 tūkst. rupijų (~25€). Ši kelionė įprastai  užtrunka apie 2-3 val. Keltas išplaukia 10:30. Iš namų išjudame 8:15... Hmmm... Spėsime! Turėtume spėti...

Beje, dar būdami Gili salose, bandėme ieškoti šios agentūros padalinio, kurioje pirkome bilietus ir turėtume pranešti apie grįžimą atgalios, bet vis nesėkmingai. Visokių kitokių firmų, parduodančių bilietus buvo, bet ne tos, kurios mums reikėjo. Tai ir dabar važiavome į uostą ir tikėjomės, kad tą firmą rasime.

Tik įvažiavus į uosto teritoriją, aš bėgau ieškoti reikiamos firmelės, kol kiti iškraudinėjo daiktus iš bagažinės. Radau! Lengvai radau! Ir net bilietus gavau šiai dienai, o ne sekančiai.

Uoste mus užkalbino perlų pardavėjas, kuris suprantamai kalbėjo angliškai ir papasakojo, kad čia Lomboke yra turtingų vietinių, nes čia yra aukso ir naftos. Jie iš to gyvena. Dar jis pasakojo, kad vietiniai veržiasi į Džakartą, kadangi tikisi, jog sostinėje jiems pavyks rasti geresnį darbą, prasigyventi. Dažniausiai tokie naivuoliai anksčiau ar vėliau atsiduria gatvėje, nes ten neįstengia susimokėti už būstą. Matėme daug tokių gyventojų, įsikūrusių tiesiog po tiltais ant vandens. Paklausus, ar emigruoja vietiniai į kitas šalis, atsakymas buvo - "taip, dažniausiai į Japoniją, Saudo Arabiją, Korėją, nes ten gali užsidirbti daugiausia pinigų". Įšsiaiškinome, kad Australija nors ir arčiausia šalis, tinkama emigracijai, tačiau jie labai sunkiai gauna vizas į ją. Pati Indonezijos valdžia apsaugojus savo šalį nuo galimo itin didelio išvykimo srauto iš šalies. Beje, visi sutikti indoneziečiai ne itin teigiamai atsiliepia apie savo vyriausybę. Visi pusbalsiu prasitaria apie nešvarius reikaliukus, korupciją.

Mūsų laivas atvyko pavėlavęs gerą pusvalandį, bet svarbu, kad iš viso atvyko. Plaukėme į Balį dar stodami dvejose Gili salose - išleisdami keleivius ir įlaipindami vis naujų. Taigi, pasakymas, kad plauksite  su speed boat ir kelionė truks 1 valandą, išaugo į 2-3 valandas. Bet tokie dalykai Indonezijoje įprasti. Reikia įsivažiuoti į jų gyvenimo ritmą ir mėgautis atostogomis, tobulu oru, gražia gamta.

Išlipus iš kelto, mūsų jau laukė "Eka jaja" agentūros žmogus, kuris nukreipinėjo turistus pagal kryptis. Mūsų kryptis - Ubud. Parodė ranka link autobusiuko, kuris mus ir nuvežė tiesiai į to miesto centrą. Pasirodo į kelto bilieto kainą (open return ticket ) buvo įskaičiuotas ir transportas iki norimo Balio miesto.

Ubud mieste laukė nauja užduotis - susirasti nakvynę, pigią ir ne tamsius kambarius, o jaukius, šviesius. Nes kai reikia rašyti savo kelionės įspūdžius, tai jau baigiu apakti nuo žabalinėjimo prie vienos lempos per visą kambarį, kuri dar yra energiją taupantį ir vos ne vos duoda kažkokią švieselę. Dieną taip pat rašyti tamsu, nes visi iki šiol nuomuoti bungalow būdavo arba apaugę medžiais ir todėl viduje tamsūs, arba su itin mažu langeliu...

Čia Ubud mieste visi siūlo vadinamuosius home-stay, t.y. gyveni tame pačiame name su šeimininkais arba šalia name/namelyje. Namai visi gražūs, dideli kaip kokios šventyklos netgi kai kurie atrodo. Paklaidžiojome gerą valandą kol galiausiai radome tobulą vietą - "Bali Spring Cottage" - 125 000 r (~8€) su pusryčiais įskaičiuotais į tą kainą. Oho, pagaliau šviesus kambarys, pagaliau langai į visas puses nukreipti ir jie dideli. Pats pigiausias bet pats geriausias variantas per visą šios kelionės laikotarpį.

"Bali Spring Cottage" - 8 eur su pusryčiais

Pirmas maistas šiandien tik vakare - Balio salos skanumynai

Nereali mūsų nakvynės vieta - dideli kambariai, terasos, balkonai

Beje, pamiršau paminėti, kad plaukiant laivu mačiau delfinus. Pirmą kartą gyvenime mačiau juos ne per TV, o gyvai. Keltas plaukė, o jie šokinėjo visai šalia kaip kokią parodomąją programą atlikinėdami. Ir jų buvo šešeri vienoje kelto pusėje ir dar keli - kitoje. Kai matai tokį vaizdą per du metrus nuo savęs, tai net darosi gera gyventi. Stebina mane ši šalis - Indonezija, nes galvojau, kad jau daug keliavau ir jau viską mačiau, nieko naujo čia nepamatysiu, niekas nenustebins, nebus pirmųjų kartų čia, bet apsirikau. Pirmųjų kartų čia jau buvo, ir netgi keleri. Smagu, gera, fantastiška!  

11 d. Tęsiame žygį motoroleriais – Tanjung Aan beach, Mawun beach ir Sasak Village

Ryte reikėjo rasti tinkamą vietą, kad būtų netamsu Aidui apsiskusti, nes visi namukai, kuriuose buvome apsistoję, yra nerealiai tamsūs, kambaryje dega tik viena lemputė ir ta energiją taupanti, itin blanki, nieko nešviečianti. Teko išardyti spintelę ir išsinešti veidrodį į lauką, kad jis matytų save normaliai veidrodyje ir nesusipjaustytų besiskusdamas. 

Beje, aš net savo kelionės įspūdžių negaliu normaliai aprašyti, nes rašau tamsoje, su telefonu pasišviesdama į klaviatūrą, kad bent kažką įmatyčiau... O tada vėliau atsidarau ir matau krūvą rašybos klaidų... Ech... Gal grįžus prisėsiu kada ir ištaisysiu jas, o kol kas stenkitės nematyti mano klaidelių ;)

Skutimosi procesas lauke, nes viduje namelyje tamsu kaip...šiknoj

Tęsėme savo žygį motoroleriais, kurį pradėjome jau vakar ir pirmoje dienos pusėje aplankėme Tanjung Aan paplūdimį. Ten, kaip ir visuose kituose paplūdimiuose, paprašė 10 000 rupijų (0,70eur) už parkingą, tai ir nepasilikome ten, važiavome toliau apsidairyti po Lombok salą. Sekantis mūsų aplankytas taškas - Sasak village. Jis yra sukurtas ne turistams, o išlikęs autentiškas, jame gyvena realūs Sasak tautos žmonės. Kad būtų įdomiau, pasiėmėm vietinį Sasak kaimo gyventoją – gidą, kad ne tik pavedžiotų po kaimą, bet dar ir papasakotų apie savo kasdienybę ir gyvenimą čia.

Žygis motoroleriais

Offroud'iniai keliukai

Gidas mums visiems keturiems kainavo 150 000 rupijų (10 eur). Jis tikrai daug papasakojo, labai stengėsi žmogelis ir buvo vertas tų pinigų. Iš dalies tai gal mes jam permokėjome, nes vėliau mačiau kaip ateina vietiniai indoneziečiai čia ir duoda po 10-20 tūkstančių rupijų, na bet jie klaidžioja šitame kaimelyje vieni, nelydimi Sasak gyventojo ir negirdėdami įdomių istorijų

Sasak village – visi čia gyvenantys gyventojai yra vienas su kitu giminės. Mūsų gido teigimu, dabar šiame kaime yra likusių 150 namų ir čia nėra nei vieno svetimo žmogaus iš išorės, nes jie negali tuoktis su jokiu kitu žmogumi už Sasak kaimo ribų. Taigi, čia, šitame Sasak village auga jau 15 karta. Paklausus apie išsigimimus, gidas tik nusijuokė ir pasakė – „Ne, nieko panašaus, išsigimimų nebūna, na gal truputį kvaili tik visi gimsta“. Reikėjo suprasti, kad protinė negalia, tai norma...

Sasak išpažįstama religija -  induistų, pagonių ir musulmonų mišinys, o greičiau tai kratinys. Tiki kažkuo po truputį iš kiekvienos iš paminėtųjų religijų.

Sasak village vedybos. 
Tuokiasi su pusseserėmis ir pusbroliais. Norit tuoktis, pagrobia būsimą nuotaką ir laukia kol tėvai nepyks, tada grįžta ir susituokia. Jei prašo moters tėvų vedybų, tai laikoma grubiu ir nemandagiu elgesiu pagal jų tradicijas. Jei pagrobta moteris atsisako tekėti ir pabėga atgal pas tėvus, ją pagrobęs vyras moka baudą. 

Sasak village laidotuvės. 
Laidoja be karsto, visą kūną deda į duobę, susuktą į baltą drobę. Po 100 dienų uždeda paminklą (akmenį) ant kapo, išraižo vardą, datą. Praėjus 100 dienų  po mirties, pjauna jautį arba ožį, bet ne karvę. Karvę aukoja tik gyviems, o ne mirusiems. Aukoja tam, kad mirusiąjam viskas gerai sektųsi pomirtiniame gyvenime.

Sasak Village amatai. 
Vienos moterytės verpia siūlus, kitos audžia rankomis, dar kitos - siuva. Kad nemiegotų ir dirbtų kiaurą parą, joms duoda kažkokių lapų, sumaišytų su sumaltais koralais, pakramtyti. Tada jos gauna energijos ir gali dirbti ilgai nemiegojusios. Kai kurių net lūpos raudonos nuo to tonizuojančio "kramtalo".

Philips įvedė šiam kaimui elektrą

Moteris, dirbanti kiaurą parą

Dar viena bitutė darbininkė

 

Yra kaime ne tik gamybos, bet ir pardavimų skyrius :)

Per patį vidudienio karštį pasislėpėm kavinėje ir skaniai papietavome, vėliau grįžome namo, truputį palaukti kol saulė nebus tokia „aštri“. Iš dalies netgi džiaugiuosi, kad mano bendražygiai tokie lepūs ir jautrūs Indonezijos saulei bei karščiui, nes kol jie gaivinasi kondicionieriumi ir snūduriuoja, aš sėdžiu lauke karštyje (nes tik čia šviesu) turiu laiko savo rašliavoms.

Mano pietūs (Seafood curry) - skanu, gardu

Tuno grill kepsnys

 

Po geros valandos, sėdome ant motorolerių ir patraukėme į kitą Lombok salos pusę – Mawun beach. Nerealaus dydžio ir grožio šis Mawun paplūdimys ir kokios jame aukštos bangos... Tikrai Lomboke yra daug gražių vietų, man net keista, kad čia nėra turistų. Čia juk ir pigu, ir gražu. Na, kol kas dar nemačiau iš arti Balio paplūdimių. Gal kai pamatysiu, suprasiu, kodėl visi kaip išprotėję veržiasi į Balį. O kol kas be proto džiaugiuosi, kad esu čia - Lombok saloje, kur dar nėra itin išvystytas turizmas, kur vietiniai ateina su tavimi pabendrauti ir viskas ko jie kukliai paprašo, tai tik bendra foto.

Mawun beach... Tobulas paplūdimys ir nėra turistų

 

Vakarėjantis paplūdimys ir vietiniai - mūsų naujieji draugai

Jie laukė to momento, kada pagaliau galės nusifotografuoti :)

Kad ir kaip čia gera ir smagu, kad ir kaip čia ramu ir norisi likti amžinai, bet rytoj jau pajudėsime iš Lomboko į Balį. Paskutinį vakarą dar nuėjome į paplūdimį, esantį prie pat mūsų gyvenamosios vietos, stebėti žvaigždžių. Išsitiesėme ant smėlio, žiūrėjome į dangų ir ilgai tylėjome. Žvaigždės buvo ryškios ir... visiškai kitokios nei matomos Lietuvoje, nes čia pietų pusrutulis, o ne šiaurės.