Atsikėlėm labai anksti, susikrovėm kuprinę ir išvažiavom dviems paroms į Bolaven plateu – kur beveik nėra civilizuoto gyvenimo, pamačius tuos vaizdus kaip gyvena vietiniai, galima drąsiai nusikelti į akmens amžių. Vaikai murzini, kai kurie netgi nuogi laksto. Jiems specialiai iš Lietuvos vežėm saldainių :) Pakeliui važiuojant juos ir išdalinom. Vaikai pametę mus visusr šaukė "sabaidy" , kas jų kalba reiškia "labas".
Suaugusieji - maži, ploni, ant kupros tempia didžiausius krepšius, pamatę baltus žmones (t.y.mus) pasijunta kaip kosmoso gyventojus išvydę, rėkia, šaukia, sveikinasi, rankom mojuoja, šypsosi. Dirba visi ryžių laukuose, kavos plantacijose, skina bananus, viską ką augina - pardavinėja ir iš to pragyvena.
Kavamedis ir jo vaisiai t.y. kava
Kava džiūsta saulėje ir ją varto vaikščiojant
Nuvažiavom 89 km kol privažiavom savo šiandienos tikslą – krioklius Tad Lo ir Tad Hang. Užėjom į pirmą pasitaikiusią vietą, kur galima pernakvoti. Užsiprašė 150 000 kip (15 EUR), bet kai apsisukę išeidinėjom, sako ok, ok 60 000 kip (6 EUR). Džiunglių takeliu nuvedė mus į nakvynės vietą. Namukas aukštai ant pastolių, romantiškoje aplinkoje – prie pat krioklių, yra netgi vanduo ir elektra – žodžiu, viskas ir net daugiau ko mums reikia.
Mūsų namukas džiunglėse
Namuko vidus, nice :)
Išėję pasivaikščioti po kaimuką pamatėm, kad kiti vietiniai siūlo apsistoti ir pigiau, t.y. už 20-30 tūkst.kipų (2-3 EUR), bet kai paaiškėjo vėliau, visi namukai jau buvo užimti. Visur kabėjo lapeliai – „full“. Naujai atvykę keliauninkai jau kelis kartus su kuprine ant pečių praėjo pro mus beieškodami kur apsistoti ir vis nesėkmingai.
Kad ir koks tai būtų kaimas, čia yra kompiuterių centras ir mokykla
Krioklys Tad Lo (prie pat mūsų namuko)
Krioklys Tad Hang ir vienuoliai
Ant pasaulio krašto - t.y. ant krioklio braunos :)
Pietavom ir vakarieniavom pas tokią močiutę, kuri pas save namuose kosminio dydžio porcijas daro ir beja labai skaniai. Reikia ilgai laukti, nes kiekvieną patiekalą ruošia šviežiai ir tik po vieną porciją vienam žmogui. Pas šitą močiutę apsiryjom, 3 didelius butelaičius alaus ir 1,5 l vandens išgėrėm ir už viską sumokėjom 15 Lt.
Maistas pas tą vietinę gyventoją
Esame visiškame kaime, jokių pramogų, barų su trankia muzika, jokių šokių-pokių, visiškas chill out’as, aplink tik nereali gamta, krioklių šniokštimas, šnarančios džiunglės, laimingi vietiniai ir jų vaikai, susikaupę budistų vienuoliai, tyla ir ramybė.
Vakarieniaujant aplink mus buvo keli prancūzai, kurie kaip supratau vykdo kažkokią švietėjišką veiklą čia, užsiima su vietinių vaikais, moko kalbos ir panašiai. Per 2 metrus nuo mūsų dega laužas,šalia prancūzas prancūziškai dainuoja Joa D’asin dainą – Eliziejaus laukai. Po jo padainuoja ir vaikai savo kalba. Vaizdelis mielas ir akiai ir ausiai.
Grįžom į savo namuką eidami per džiungles ir aplink viskas traškėjo, šnarėjo, ne itin jauku, nes esi tropinio klimato juostoje ir net nežinai žmogau ar turi ko bijoti, saugotis, ar tiesiog gali būti ramus. Įėjus vidun pamačiau, kad maišelis su mūsų lietuviška duona ir lašinukais yra kažkaip blogai užrištas, tai aišku apkaltinau Joną, kad jis paskutinis valgė ir neužrišo. Jis patikino, kad užrišo viską tikrai gerai. Joa, bet iš kur ta skylė ir dar folija, į kurią buvo susukta duona, prakrapštyta? Hmmmm... Beje, namukas kuriame mes gyvename stovi džiunglėse, pusiau kiauras, suręstas iš bambukų, per tarpus grindyse matosi žemė. Langai irgi ne itin sandarūs. Prie driežų jau esu pripratus, taigi net nekreipiu dėmesio, kai matau juos ropojant per sienas vakarais. Bet ramybės neduoda mūsų duona, pasilenkiu po stalu ir pamatau folijos pritrupintos, tada jau tapo aišku, kad tikrai kažkas pas mus lankėsi ir griaužė duoną. Oh, not nice feeling! Patikrinom langus, užsidarėm langines, po vonios durimis pakišom kilimėlį, nes tarpas tarp grindų ir durų tai kokie 4 cm. O vonioje tai visur skylės. Juokdamasi pasakiau – gerai, kad ėdė ne lašinius o duoną, tai bent žinom, kad ne mėsaėdis gyvūnas lankėsi pas mus.
Nuo krioklių šniokštimo atsigulę lovon 21:30 val. tiesiog atsijungėm per sekundę.
Pabaigai - Laosas žavi tuom, kad šia labai mažai turistų, kur benuvyksti, gali gražų objektą pamatyti, paliesti be milijono žmonių aplinkui. Nors mes keliaujame per patį piką – high season – t.y. kai turistų yra daugiausiai, bet čia jų beveik nėra. Laose dauguma turistų yra prancūzai, nes kaip jau minėjau tai buvusi Prancūzijos kolonija.
