Jau pastebėjau, kad visuose turistiniuose
Vietnamo miestuose tiesiog neįmanoma anksti atsikėlus pavalgyti. Jeigu tu
keliesi anksčiau nei 7 val, turėsi palaukti minimum dar porą valandų, kad
gautum pavalgyti kažko kitko, apart ryžių ir Pho Bo (tradicinės vietnamietiškos
sriubos). Visi restoranėliai atsidaro gerokai po 9 val ar net 10 val ryto, t.y.
tada kai atbunda visi keliautojai. O jei tu neįprastas keliautojas, kuris nori
nuveikti kuo daugiau, keliesi kuo anksčiau - ryte būsi alkanas.
Taip atsitiko ir mums - pravaikščiojom geras
dvi valandas kol pagaliau radom vietą pusryčiams ir maisto to, kurio norėjau -
tofu! Prieš tai praėjome gal 7 vietas, visur pasakė - "sorry, no
tofu". Galiausiai ne itin išvaidžioje vietoje, pavadinimu "Bo
Ke", pasakė - "we have tofu". Pagaliau! Kavinė tikrai
neįpatingai tvarkinga ir tikrai neblizganti, bet kaip visada maisto skonis
atperka viską. Užsisakytas Curry Tofu buvo tobulo skonio ir kaip visada vėl
pamiršau pasakyti, kad nedėtų svogūnų... Taigi teko paknibinėti truputį savo
maistą.
"Bo
Ke" restoranas :)
Šiandien keliausime iš Mui
Ne į Phu Quoc salą. Kelyje praleisime 24 valandas, t.y. iš Mui Ne į HCMC su autobusu dardėsime apie 7
valandas. Ten luktelsim valandžiukę, t.y. sulauksime iki 10 valandos vakaro ir su
vietiniu daug prastesniu autobusu per naktį važiuosime į Rach Gia. Ten
atvyksime paryčiais apie 6-7 valandą, nereiks ilgai laukti iki 8 valandos kelto. Rach
Gia mieste yra uostas, kur keltas kels dar 3,5 valandos į
Phu Quoc salą. Ir rytoj apie pietūs, o gal ir truputį anksčiau, jau būsime Phu
Quoc saloje. Tai čia taip mums pasakė agentūroje, kurioje pirkome bilietus į
autobusus ir į keltą. Dar mus patikino, kad mums niekuom nereiks rūpintis, mus
nuveš tiesiai iki uosto tas vietinis autobusas, visur kitur irgi nuveš iki
sekančios įlipimo vietos. O kaip gi buvo iš tikrųjų? Tai aišku, kad ne taip :)
Pirmiausiai
tai pirmasis autobusas vėlavo apie gerą valandą, tai iš karto kilo grėsmė, kad
pavėluosime į sekantį, kuris 22 valandą išvyksta iš Hočimino. Važiavome
įtampoje ir visą kelią žiūrėjome į laikrodį, o dar gi Hošimine turėjome spėti
susirasti agentūrą, kurioje mums turi paduoti sekančio autobuso ir kelto
bilietus... Na va, pagaliau jau vietoje – Hošimine. Kur? Kur ta agentūra? Uch... Negaliu
patikėti, ji prieš pat mano akis, t.y. autobuso galutinė stotelė – reikiamos agentūros
adresas. Užbėgau į vidų, ir prisistačiau ko atėjau. Tada visi ten sėdėję šeši
darbuotojai patrukčiojo pečiais, lyg duodami suprasti, nieko nežinom, niekas
nieko nesakė. Gzzzzzzzzz!!! Galiausiai kažkuris iš jų netikėjtai atgavo atmintį
ir ištraukė iš stalčiaus tik kelto bilietus. Sakau – „O tai kur autobuso
bilietas?“ Vėl atsakymas buvo – trukt, trukt gležnais pečiukais. Labai smagu. Tada
sakau – „Kelintą valandą tas autobusas į Rach Gia ir kur jo laukti?“ Atsakė,
kad už 10 minučių ir laukti čia, niekur neiti. O valgyt norėjome kaip šunys,
todėl vienas nubėgo maisto iš kavinės užsakyti išsinešimui, o kitas „saugojo“
tą autobusą, kad nepaliktų jis mūsų atvažiavęs. Grįžau su maistu po gero
pusvalandžio, o autobuso dar nebuvo. Pavalgėm, pasitrynėm šalia tos agentūros,
pralaukėm dvi valandas, o to autobuso vis dar nebuvo. Aš žinojau tik tiek, kad
jis išvažiuoja 22 valandą. Tai jau lygiai tiek ir yra ... Pagaliau atėjo kitas
jų darbuotojas, parodė, kad eiti į jo mašiną, nuveš į autobusų stotį. Važiavome
dar apie gerą pusvalandį ir jis mums pagaliau padavė to autobuso bilietus. Stotyje
buvome jau 22:30. Negi pavėlavome ? Ne, pasirodo tas autobusas visai ne 22 valandą išvyksta, o 23 val.
Dar gi čia ne viskas. Autobuso vairuotojas
nekalbėjo nei žodžio angliškai ir buvo be galo piktas. Kai įlipom į autobusą ir
norėjom susėsti (tiksliau sugulti, nes tai sleeper bus) šalia kad būtume, pradėjo
rėkti ir rankom skėsčioti, kad mūsų vietos yra ant bilieto nurodytos ir pagal
tai privalome susėsti. Žodžiu, o kai pirkom bilietus aš kelis kartus klausiau
ar galime pasirinkti vietas, tai man pasakė, kad kur norėsim ten ir sėsim, nėra
jokių vietų ten suskirtsyta. Suprask kaip nori vadinasi... Pusė autobuso sukilo
ant kojų dėl mūsų noro sėdėti šalia. Galiausiai šiaip ne taip pavyko su
kažkokiu vietiniu, hyper smagiai išsišiepusiu (turbūt gerai parūkiusiu)
vaikinuku susikeisti vietomis, kad sėdėtumėm arčiau vienas kito. Ir tuom
nuotykiai dar nesibaigė.
Pasak
agentūros, pardavusios bilietus, į Rach Gia turėjome atvykti 6-7 valandą ryte, t.y.
likus valandai iki kelto. Taigi mes nesiskubindami užmigome jau po vidurnakčio
autobuse, ir pokšt 3 valandą nakties jau girdžiu kad kažkas mane tampo už
peties ir rėkia, ir rėkia, ir rėkia. Oi, čia gi isterikas vairuotojas, parėkė
kažką savo kalba, tada nubėgo į autobuso priekį, ten parėke, grįžo vėl prie
manęs, vėl parėkė, duodamas suprasti, kad lipkit greičiau tik iš autobuso. Tada
jau išlipo ir matau ištempia mūsų kuprines iš bagažo skyriaus. Numetė ant
žemės. Nieko nesupratau, dar minimum tris valandos kelio, o jis jau išmeta mus
kažkur, net nesuvokiu kur ? Staigiai įsijungiau navigaciją ir pamačiau, kad
tikrai dar toli gražu mes ne tame mieste, kur mums reikia. Na tada jau ir aš
neatlaikiau, pakėliau ir aš balsą ir kartojau vieną žodį, miesto pavadinimą –
Rach Gia!!! O vairuotojas savo kalba rėkė, duodamas suprasti – lipkit tik
greičiau :)
Tai
gerai, kad viena moteris mokėjo anglų kalbą kažkiek, tai paklausė kur mes
vykstame, paaiškinau jai viską, o svarbiausiai tai, kad mus privalo nuvežti iki
Rach Gia uosto, tada ji papasakojo tai vairuotojui. Tada kilo panika
vairuotojui, pradėjo bėgioti aplink autobusą ir toliau burbėti. Staigiai įšoko
į vidų, pasakė kelis žodžius tai moteriai. Ji mums išvertė – „Jus nuveš kažkoks
žmogus su autobusiuku iki Rach Gia, nemokamai“. Ir tikrai nuvežė, nors jam net
nepriklausė to daryti, o vairuotojas irgi juk dirba ne turistinių maršrutų agentūroje,
o valstybiniu autobusu važinėja, bet suderino reikalus, kad ir koks rėksnys
buvo.
Ne
itin smagu buvo laukti nuo 3 valandų ryto iki 8 val to kelto kažkokiam
miestelyje ant šaligatvo su sunkiom kuprinėm ir naktį miegojus tik 1,5 valandos...
Na bet sulaukėme to kelto ir išplaukėm į Phu Quoc salą :)
