Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Fort Kochin – vykstam su keltu į Ernakulam – iš ten vakare naktiniu traukiniu į Goa valstiją.
Pagaliau sulaukėm ryto kai nebereikia anksti keltis, skubėti į autobusą, taigi miegojom net iki 8 val. ryto. Ilgiau tikrai nėra reikalo miegoti, nes norisi išnaudoti visą įmanomą laiką. Pamiegosim senelių namuose kai būsim.
Kochi susideda iš kelių salų ir pusiasalių. Mes esame pusiasalyje - Fort Cochin. Traukiniai ir autobusai į kitus miestus važiuoja tik iš Ernakulam (sausuma).
Patarimas keliaujantiems. Neverta su autorikša važiuoti iš Fort Cochin į Ernakulam. Geriau jau keltis su keltu. Kaina žmogui 3,5 Rs/0,21 Lt. Keltas plaukia apie 20 minučių, dažnumas – kas pusvalandį. Su autorikša kainuoja apie 200-300 Rs.
Fort Cochin maisto kainos kavinukėse šiek tiek brangesnės nei tose vietose, kur keliavom prieš tai. Tikriausiai todėl, kad čia yra turistų, kurie atvažiuoja dėl tų senovinių Chinese Fishing Nets (apie kuriuos jau rašiau vakar).
Pusryčiai ne iš lėkščių, o nuo lapų – super !
Kadangi turėjom marias laiko (iki 22 val - kelionės naktiniu traukiniu), nusprendėm pasivaikščioti kur giliau po miestuko gatveles, kad pamatyt kaip gyvena žmonės. Na vaizdas tikrai nėra toks jau prastas, daugelio namų architektūra su portugališkais prieskoniais. Gatvytės siauros ir mielos, jose laksto basi vaikai. Įvairių spalvų drabužiai nukabinėti ant virvių tarsi dar labiau pagyvina gatvių spalvas.
Fort Cochin gatvelės
Popietės miegas
Žmogus, kuris tiesiog reikalavo, kad jį nufotografuočiau
Savo daiktus buvom palikę toje vietoje kur nakvojom. Aišku ne kambaryje,kuriame gyvenome (nes check out buvo 12 val.), o tiesiog hole, bet kažkaip niekas nedingo, nes daug kas ten buvo sumetę savo kuprines. Beje, toje patalpoje naktį miegojo vietiniai žmonės ant grindų sugulę, be jokių čiužinių, pagalvių, užklotų – tiesiog tiesiai ant žemės. Žodžiu, geroj vietoj nakvojom.
Grįžom pasiimti savo daiktų, dar pabendravom su vaikinuku, kuris ten nuomuoja kambarius. Papasakojo, kad baigęs masažo kursus, daryt masažą galima Kerala valstijoje tik turit sertifikatą. O Goa gali bet kas, taip nėra griežtai tikrinama. Taip pat Keraloje sunku nusipirkti alkoholio, o Goa lengviau. Žodžiu, daug čia įvairių suvaržymų yra. Atsisveikinom su juo iš išėjom.
Atėjom pėščiomis iki uosto, kur keltas plaukia į Kochi (Ernakulam). Jonas stojo į eilę pirkti kelto bilietų, aš nuėjau link kelto ir iškart būrys subėgo indų aplink mane. Vieni jų tik žiūrėjo, o kiti kas moka angliškai iš kart pradėjo kalbinti. Pradėjo pasakot kur šis keltas plaukia, kelintą valandą išvyksta, nors to net neklausiau. Ir beje visa ši info man buvo puikiai matomas, t.y. surašyta informacinėje uosto lentoje. Įdomūs tie indai tikrai, negi jie nematę europiečių moterų, nes nuolatos jaučiuosi kaip eksponatas – iš visų pusių apžiūrima, visi tik šypsosi, kalbina, galvas linksi, sveikinasi.
Keltui atplaukus visos moterys kaip laukinės pradėjo brautis, stumdytis prie vartų į keltą. Ir iš viso moterys čia atrodo tokios prasčiokės, apsikrovusios vaikais, grubios, nemoka angliškai. Vyrai vos ne visi kalba pakankamai suprantamai.
Atplaukus į Ernakulam su rikša nuvykom į traukinių stotį, laiko laisvo turėjom labai daug. Taigi susiradom labai pigią vietą vakarienei - kur nėra užsieniečių, valgo tik indai. Tokiose kavinukėse būna skaniausias maistas ir tikrai indiškas, o ne pritaikytas europiečiams.
Dviese pavalgėm už 1 USD (2,5 Lt), labai skaniai ir daug. Dar pamatėm visą maisto gamybos procesą, kurį Jonas nufilmavo.
VIDEO – kepa Ghee Roast
Sėdim dabar Ernakulam traukinių stotyje, aš įsijungus kompą rašau blogą, nes iki išvykimo laiko (jeigu tik traukinys nevėluos) dar dvi valandos. Apsidairau aplinkui ir čia tiek visokio plauko žmonių – basi, kojos žaizduotos, rūbai murzini. Nors mes ir patys dabar ne ką švaresni. Žmonės susėdę ant grindinio, maistą pasidėję tiesiai ant žemės – vakarieniauja. Kiti apsikrovę nuo galvos iki kojų krepšiais, maišais. Bet man tai nekelia jokių neigiamų emocijų, čia gi Indija. Visada apie ją svajojau, ir pagaliau mano svajonė išsipildė. Jonas irgi čia jau jaučiasi labai gerai ir jam čia labai patinka.
VIDEO – Ernakulam traukinių stotis
Pas juos labai keistai, jeigu tavo yra 3-čios ar dar prastesnės klasės traukinio bilietas, tu negali eiti į antros klasės laukiamąjį. Taigi tokie žmonės sėdi arba guli ant grindų perone. Dar yra atskiras laukiamasis tik moterims.
VIDEO – II klasės laukiamasis kambarys
O juokingiausia tai tualete, nes prašo iš tavęs ten sėdinti moteriškė 5 Rs, nors aiškiai ant sienos kaina parašyta 2 Rs. Ji taip daro, nes aš esu čia vienintelė moteris užsienietė. Tai tiesiog bando užsidirbti. Bet aš jai nesuteikiau tokios galimybės.
Pagailiau sulaukėm savo traukinio, radom savo miegamas vietas. Nėra tokia jau bloga ta 3 klasė, viskas super – 3 gultai (vienas virš kito ) vienoje pusėje, 3 kitoje. Super, traukinukas tikrai super. Duoda pagalvėles, švarią patalynę, pusryčius. Mano gultas apatinis, Jono virš manęs, o virš mūsų – lenko. Bet tokio atsigavusio ir grubaus, kad net nekilo noro su juo bendrauti. Mieliau rinkomės kalbėtis su kitoje pusėje esančiais dviemis indais. Vienas iš jų pasirodo yra muzikantas, groja grupėje, stilius – indi rock. Visą naktį klausėsi ausinuko su CD, o ne kokio MP3.
Naktį 3-4 val. ėjo traukinio darbuotojas, pažadino mus ir siūlė arbatos atsigerti arba gal jau norim papusryčiauti. Nenormalus jis tikrai :) Ir kas įdomiausiai daugiau niekam net ir nepasiūlė, tik mane prikėlė ir Joną.
Štai tokie nuotykiai buvo traukinyje. Kelionės trukmė 12 val. Atstumas ~900-1000 km. Traukinio Super fast Expres greitis tik apie 80 km/h. Beje, jo visa distancija (nuo pietinio Indijos taško Trivandrum iki šiaurinio – Delio) užtrunka apie 4 paras.
Ryte būsime jau Goa.
Iki.
