Parą laiko keliavome iš
Malaizijos į Indonezijos salą Sumatrą.
Važiavom metro 1 val., vėliau traukiniu 2 val, kėlėmės keltu 5 val, tada
važiavom su autobusiuku – visą naktį 12 val. Kelionė
buvo labai ilga ir absoliučiai bemiegė. Dabar kai rašau šį blogą, yra 5 val
ryto ir esu dar nemiegojus, taigi sorry už klaidas ;) Turim laukti 2 valandas
kambario, nes check in’as tik nuo 7 val. ryto. O vaikinukas, kuris dirba viešbutyje,
bijo savo boso ir negali mūsų įleisti anksčiau...
Pradėsiu nuo pradžių. Formalumai Malaizijos pasienyje buvo
sutvarkyti sklandžiai. Nusipirkom bilietus į keltą (kaina žmogui į abi puses - 160 Lt keltas + 20
Lt uosto mokesčiai), praėjom visus patikrinimus ir viskas. Kelte buvome
vieninteliai baltaodžiai, visi kiti Indonezijos arba Malaizijos gyventojai. Į
mus visi žiūrėjo kaip į kokius ateivius iš kosmoso. Ir kur gi nežiūrės, jei mes
dvigubai už juos aukštesni.
Keltas į Sumatrą
Atplaukę į Sumatrą turėjom
daug reikalų, kad patektume čia. Mus taip tardė, lyg būtume kokie
nusikaltėliai. Tikriausiai dėl to, kad visi kiti kelto keleiviai ėjo tiesiai
pro muitinę ir praėjo be jokių vizų. Mes
vieninteliai du asmenys iš viso kelto, kuriems reikėjo pasidaryti vizas.. Viza
žmogui kainuoja 25 USD. Klausinėjo įvairiausių kvailų dalykų, pavyzdžiui žiūri
į mane ir į Joną ir klausia: „Are you sisters or couple?“, „Do you have any
drugs with you?“ ir t.t. Beje, už narkotinių medžiagų turėjimą – mirties bausmė.
Tai labai aiškiai parašyta ant vizos formos, kurią reikėjo užsipildyti. Iškraustė
mūsų kuprines, praskanavo jas, iškraustė netgi vaistus, kuriuos vežėmės –
aspiriną ir paracetamolį. Taip įtartinai žiūrėjo į juos. Bet galiausiai mus
praleido.
Prie mūsų prisiplakė kažkoks tipo muitinės darbuotojas, klausia
kur važiuojam, pasisiūlė padėti suorganizuoti transportą iš čia iki miesto
Dumai, ir iš ten į Butikkinggi (kur ir buvo mūsų tikslas). Autobuso išvykimo
laikas 17 val., kelionės trukmė 11-12 val. Bilietas kainavo 12 USD žmogui. Bet
kai sulaukėm savo autobusiuko, pakraupom. Visiška griuvena ir lužena, pas mus
Lietuvoj tokių net šiukšlynuose nerastum. Pradėjome skėsčioti rankomis, o
vairuotojas priėjo ir sako: „Good, very good, every day drive, good“.
Pirmas maistas Indonezijoje –
ryžiai su kažkokiais traškučiais;)
Jonas laimingas, kad pagaliau gavo pavalgyti
Važiavom visą kelią ir meldėmės, kad tik jis nesubyrėtų kur
pusiaukelėj, nes keliai labai prasti. Dar nei vienoj šalį, kiek esam keliavę,
nevažiavom tokiais blogais keliais. Užmigti - be šansų, nes taip purto, kad
nebesupranti kurioj vietoj jau tavo skrandis – ties kulnais ar palei gerklę.
Visą kelią važiavom pirmu, antru bėgiu ir ne daugiau. Pakelėse buvo nemažai
apsivertusių mašinų, o taip atsitiko, nes jos įlėkė į duobę kelyje. Važiuojančių
irgi labai daug - ištisa judanti mašinų kolona. Nelabai norėtųsi kada dar tokiu
keliu važiuoti, bet deja, teks – juk turėsim grįžti atgal su tuo pačiu keltu.
Dabar aš jau suprantu, kodėl visi keliautojai į Indonezijos salas skraido tik
lėktuvas, niekas nekeliauja autobusais...
Beje, niekas čia nekalba angliškai, vairuotojas mokėjo kelias
frazes ir viskas, o daugiau nei bum bum. Susikalbėti ar ką nors sužinoti
nerealiai sunku, eini klausi, o visi tik pečiais gūžčioja ir savo kalba kažką
murma. Dar toks keistas pastebėjimas, kad čia beveik niekur nėra kelio ženklų,
nei nuorodų, nei miestų pavadinimų. Mintinai kelius visi žino tikriausiai. Pirmąjį
kelio ženklą pamatėm po 11 valandų važiavimo,
jau beveik Butikkinggi miestelyje.
5-tą valandą ryto mūsų very good autobusiukas atvažiavo į
Bukittinggi, sustojo prie vieno viešbutuko, bet jame nebuvo karšto vandens, o
mes taip norėjom išsimaudyti... Tas noras - įšokti į dušą – nepalyginamai stipresnis
už tą, kuri jauti po 3 parų, praleistų gamtoje – palapinėje. Radom kitą viešbutį, jame ir
apsistojom. Kaina 13 dolerių. Bet teko palaukti porą valandų. O tada jau – dušas ir lova ...