7:00
val. Kaip gera pagaliau nubusti lovoje, o ne autobuse, lėktuve, traukiny.
Jaučiuosi puikiai pailsėjusi, nebeskauda kojų. O vakar tai jau įtampėlė nebloga
buvo kanopėlėse susikaupus.
8:00
val. mes jau sėdime automobilyje su vairuotoju, kuris veža į miestą Batu.
Žmogelis ne itin kalbus, bet ką paklausiame, atsako, truputį laužyta anglų
kalba. Svarbiausia, kad jis bent kažkiek kalba angliškai. Aišku, į kai kuriuos
klausimus atsakė ne į temą, t.y. nelabai supratęs, bet užtat visada šypsojosi
ir juokingai kikeno. Į Batu miestą važiavome apie tris valandas, nes eismas -
nesibaigiantis kamštis. Šitame mažame Batu mieste gyvena 750 000 žmonių.
10:00 val. atvykome į labirintą - įdomų ir klaidinantį. Gyvatvorės aukštis net mums aukštaūgiams buvo neįveikiamas. Teko gerokai pagrybauti kol radome labirinto centrą, o vėliau dar reikėjo rasti išėjimą.
10:00 val. atvykome į labirintą - įdomų ir klaidinantį. Gyvatvorės aukštis net mums aukštaūgiams buvo neįveikiamas. Teko gerokai pagrybauti kol radome labirinto centrą, o vėliau dar reikėjo rasti išėjimą.
Painusis labirintas
Toje
pačioje teritorijoje, truputį paėjėjus link džiunglių, akis nudžiugino itin
didelio aukščio krioklys, prie kurio pasijutome tikromis Holivudo žvaigždėmis.
Kadangi buvome čia vieninteliai baltieji, tai visi vietiniai norėjo
nusifotografuoti su mumis. Eini ir tave apspinta būrys, paeini toliau - vėl tas
pats. Jau beveik pavargau nuo tokio dėmesio. Beje, bachūriukai
fotografuodamiesi net "duck face'us" padaro, kad iškart į FB galėtų
įsidėti foto su užsieniete.
Duck
face‘ą išspaudęs bičiukas
Krioklys
Prie šio klioklio
nebuvo nei vieno baltojo žmogaus, aišku, išskyrus mus keturis. Visi čia
apsilankę žmonės buvo vietiniai indoneziečiai. Štai todėl mes ir buvome čia
tokie populiarūs. Visi mus stebėjo, rodė į mus pirštais ir drąsiausieji
ateidavo ir paprašydavo kartu nusifotografuoti.
Be mūsų čia dar buvo ir beždžionių, kurios karstėsi medžiais ir bandė vis
kažką nugvelbti iš ateinančių bei išeinančių žmonių. Kad jos neįsismarkuotų,
buvo tramdomos, labai paprastai – su paintball‘o šautuvais. Po šūvio jos
staigiai sušokdavo į aukščiausią medžio viršūnę ir dešimčiai minučių būdavo
ramios.
Visi nori su mumis nusifotografuoti
Mes - vietinės įžymybės
Pamiršau
paminėti, kad įvažiuojant į šią teritoriją mus reikėjo susimokėti. Žmogui 25
000 rupijų, už automobilį - 10 000 r. Tik tas žmogus prie vartų paskaičiavo,
kad mūsų ne 4, o tik 3 užsieniečiai. Vairuotojas nepasimetęs jam tai
patvirtino. Na va, sutaupė žmogelis mums 25 tūkstantėlius.
13:00
val. Mes jau buvome Batu Seacret Zoo. Už įėjimą teko pakloti po 7 eurus. Iš
pradžių pasirodė, kad tai daugoka, bet tai ką pamatėm, „kainavo“ tikrai
daugiau.
Zoo gyventojas
Flamingai - nerealios rožinės spalvos
Draugas orangutangas - meilus ir švelnus
Tigrė
Vakarienė - tofu BBQ - 10 000 rupijų
16:00
val. Jau buvome karštose versmėse, kurios trykšta iš šalimais esančių
ugnikalnių. Kaip gera atsipalaiduoti. Tikra atgaiva kūnui ir sielai...
Pakelės vaisių kioskas
Rytoj
kelsimės 2 valandą ryto, nes važiuosime į Bromo ugnikalnį, kuris šiuo metu yra
dar ir aktyvus. Jau kaip ir vidurnaktis, taigi nepavyko nueiti miegoti anksčiau.
Na, nieko tokio, išsimiegosiu naktiniame autobuse, kuris veš rytoj po Bromo
ugnikalnio į Balio salą.
