15. Poilsis pietų Tailando saloje

            Vakar buvome vakarėlyje laive, kuris, keista, bet prasidėjo ne kaip mums įprasta Lietuvoje – pusiaunaktį, o 20:00 val. Žmonės pradėjo rinktis dar anksčiau ir stoviniuoti, laukdami kol pradės groti muzika ir lygiai 20:00 val. laivas jau buvo perpildytas.

Kaip prasidėjo viskas greitai, tai taip pat greitai ir pasibaigė - 02:00 val. Staigiai nutilo muzika ir visi pradėjo skirstytis. Aišku, mums tai sukėlė nuostabą. Pasirodo, vakarėlių čia būna labai daug – po 3 ar net 5 per savaitę – bet dauguma jų trunka tik iki 02:00 valandos nakties. Visi didieji ir gerai žinomi (Fool moon, Black moon, Shiva moon, ir t.t.) vyksta po 1 kartą į mėnesį ir aišku iki ryto, o kai kurie netgi tęsiasi kelias dienas – preparty ir afterparty. Didieji vakarėliai vyksta kuo toliau nuo miesto – džiunglėse, prie krioklių, pajūryje, mažieji – Thong Sala mieste, štai todėl kelios valandos po vidurnakčio jie pasibaigia, kad salos gyventojai pailsėtų nuo nuolatinio triukšmo bent naktį.

Smėlio „dviratis“

Salos žemėlapis

Šiaurė. Sala nėra labai didelė, per dieną galima ją beveik visą apvažiuoti motoroleriu. Šiaurinė jos dalis, o ypač Ban Chalok Lam įlanka, yra daug gražesnė nei pietinė. Čia įsikūrę prabangūs kurortai, kuriuose pilna pasiturinčių turistų. 

Pietūs. Raudonu trikampiu žemėlapyje apvesta vieta, kur visas jaunimėlis apsistoja, nes čia truputį pigesnės nakvynės salos dalis ir dar saulėtekio (Sunrise) pusės paplūdimyje vyksta Fool Moon Party – 1 kartą į mėnesį. Šis miestas vadinasi Had Rin. Jame yra ir uostas iš kurio kelis kartus per dieną plaukiama į Koh Samui salą. Mes taip pat gyvename čia - apatinėje salos dalyje, nakvynės kaina tik ~17 Lt. (pažymėta raudonu tašku su mėlynu užpildu). Daug geriau gyventi  saulėlydžio pusėje (kairėje), nei saulėtekio (dešinėje), nes pirmojoje daug ramiau naktimis, nėra daug naktinių barų. Saulėtekio pusėje tiek dieną, tiek naktį – triukšmas, skamba garsi muzika, bet paplūdimys daug platesnis ir vanduo kažkiek žydresnis.  

Vakarai. Vakarėlių miestelis – Thong Sala (pabrauktas stora raudona linija) yra visai šalia mūsų gyvenamosios vietos. Jei važiuoti motoroleriu, tai užtrunka tik 10-15 min. Atstumas tik ~8 km, bet keliai labai vingiuoti ir stačios įkalnės bei nuokalnės. Taigi, daug nepriskubėsi.

Rytai. Yra du pribloškiamai įspūdingi paplūdimiai rytinėje salos pusėje: Yai Nam ir Ao Haad Yuan, bet tik tiek ir žinau apie tą salos dalį. Prieš kelis metus bandėme motoroleriu iki ten nusigauti – per džiungles, neasfaltuotais keliais... Pusę kelio ėjom pėsčiomis, nes keliai buvo tokio statumo, kad net apsiversti galima buvo su motoroleriu.  Ėjem, važiavom, šliaužėm, pasibaigė kuras ir geriamas vanduo, taigi tų paplūdymių nepasiekėm ...

14 diena. Saulė, jūra, karštis ir Jono gimtadienis

Šiandien Jonuko gimtadienis, taigi jau nuo pat ryto pradėjom švęsti. Nusipirkom mini tortuką, geltonas budistinių apeigų žvakutes, nes skirtų būtent tortui niekur neradome. Puikiai tiks ir šios – budistinės. Juk švenčiam Tailande, tai ir prisitaikom pagal tai, ką ši šalis gali pasiūlyti.

Jono gimtadieninis tortukas

Beje, atvažiuoti į šitą salą visada yra dvigubai pigiau nei grįžti iš jos. Tikriausiai todėl, kad keliautojai neturi kitos išeities – juk turi kažkaip parsirasti į krantą. Nusipirkome bilietus atgal. Penktadienį, jau grįždinėsime iki sostinės. Kelionė iki Bankoko mums kainavo 1350 b kiekvienam (~121 Lt.). O atvažiuoti čia iš Bankoko kainuoja apie 500 – 600 b. Kelias labai ilgas, su keliais autobusais, važiuojama naktį ir ryte plaukiama keltu. Galima rinktis ir naktinę kelionę traukiniu. Traukinyje bent jau galima normaliai išsimiegoti ir pailsėti. Autobuse tenka snausti sėdomis. Jei važiuosite traukiniu, tai rinkitės lower berth (apatinį gultą), nes upper (viršutiniame) neįmanoma užmigti, traukinys itin siūbuoja ir krato, o tiesiai virš galvos įjungtas kondicionierius, kuris susirgdo per kelias minutes. Apatiniame gulte daug patogiau, daug platesnė lova išsilanksto, nepučia stiprus ir šaltas vėjas.

Per šias atostogas jau esame nukeliave nemažai – iš Bankoko (Tailando) į Butterworth (Malaiziją), iš ten į Kualą Lampūrą, tada į Indonezijos salą Sumatrą. Apkeliavome ją ir grįžome atgal į Malaiziją, iš ten, kitais keliais nei atvykome, važiavome į Tailandą, kad pasiekti pietų salas. Pro Koh Samui salą nuplaukėm iki Koh Phangan ir išmaišėm ją visą. Žemėlapyje žemiau pavaizduotas visas mūsų judėjimas. Raudona linija – kelionė pirmyn, mėlyna – atgal.

Žemėlapyje – apkeliautos šalys

Tailando valiuta - batai

Likusias atostogų dienas praleisime Bankoke, šeštadienį būtinai turim nusigauti iki įžymiojo turgaus, nes jis itin didelis ir jame pilna visko. Vaikštai po jį kaip po kokį zoologijos sodą ar muziejų. Jame tiek daug įvairiausių gyvių pardavinėja, o žuvyčių įvairovė ir spalvos tai net pribloškia. Yra čia rūbų, maisto, įvairiausios technikos ir detalių, ūkinių prekių ir t.t. Apeiti beveik neįmanoma viso šio turgaus. Beje, jis vyksta tik šeštadieniais.

Sekmadienį – skrendam namo. Iki.

P.S. Vakarėlis laive buvo SUPER !

13 diena. Dardėjimas motoroleriu po Koh Phangan salą

Nuo pat ankstaus ryto išsinuomojom motorolerį ir apvažiavome visą Koh Phangan salą – skersai ir išilgai. Prasukom tikrai nemažai kilometrų, nes norėjom pamatyti kitus miestelius ir kitoje pusėje esančius paplūdymius. Beje, motorolerio nuoma parai tik 100 batų (~9 Lt.). Bet mes rinkomės galingesnį – už 150 b., kadangi čia tiek daug stačių kalnų, kad su silpnesniu varikliu dviese nepavyktų nieko nuveikti.

Užsukom į labai daug gražių balto smėlio ir turkio spalvos perregimo vandens vietelių. Daugelis įlankų tokios gražios, kad net sunku buvo iš ten išvažiuoti. Tiesiog stovi, žiūri į jūrą ir negali pajudėt iš vietos. Klaidžiojom ir po džiugles, nes ieškojom krioklio, ten prisižiūrėjom  nemažai įvairiausių didelių driežų ir mažų mielų driežiukų. Vieną pavyko nufotografuoti, o kiti tiesiog spruko į gilumą.

Džiunglių gyventojas

 Smagieji salos keliukai ir vingiai

 Koh Phangan pajūrys

Džiūgauju ir aš!

VIDEO. KhohPhangan salos

Po ilgos ir visą dieną trukusios kelionės motoroleriu, abudu ėjom į Thai masažus, nes jau gerokai skaudėjo vieną kūno vietą nuo motorolerio sėdynės ir dardėjimo visą dieną.

Thai masažas tikrai labai geras ir atpalaiduojantis. Aišku kai jį daro, tai kartais net skauda, nes taip išsukinėja kojas ir rankas, ištraškina ir išbraškina visus kaulus, susikaupusias druskas, kad kartais net baugu, kad tik ko tau nesulaužytų, bet po masažo ateina malonus lengvumo jausmas. Tikrai ne viso masažo metu skauda, gal tik 5-10 minučių, o visa kita dalis itin maloni ir atpalaiduojanti. Kiekviena kūno dalelė būna paliesta ir išjudinta, prikelta naujam gyvenimui.

Masažų kainos jau pakilusios nuo užpernai metų. Thai masažas, pėdų masažas kainuodavo 200 b, dabar jis kainuoja jau 250 b. Masažas su aliejumi (oil massage) kainuodavo 3oo b, dabar jo kaina jau 350 b. Mes susiradom vietą, kur daro labai gerus ir daug pigesnius masažus – mūsų viešbutyje, promo price - tik 150 b. (~13 Lt.).

Rytoj Jonuko gimtadienis, taigi švęsim jį jūroje - laive, kur vyks Techno vakarėlis. Čia beveik kiekvieną dieną kažkas vyksta – Fool Moon, Half Moon, Black Moon – visa vakarėlių serija, švenčiama tada, kada mėnulis pereina į tam tikrą fazę. Be šių vakarėlių dar yra begalė kitų – Jungle Party, Pool party, Shiva party, Leila party ir t.t. Visi vakarėliai turi savo kokį nors išskirtinį bruožą, beje - visi jie vyksta ne uždarose patalpose, o atvirose vietose – paplūdymyje, baseine, džiuglėse. Taigi, jei esat nusiteikę atostogas praleisti linksmai - geriausia vieta apsistoti Koh Phangan saloje yra Had Rin miestukas, nes čia vien tik jaunimas ir visi vakarėliai 10 kilometrų spinduliu.

12 diena. Just relaxing...

Pirmą kartą per visą šios kelionės laiką išsimiegojom ir nebuvom ryte užsistatę žadintuvo. Niekur nereikėjo skubėti... Belieka tik ilsėtis ir džiaugtis kiekviena atostogų akimirka. Bet vistiek nedribsojom lovoje iki pusiaudienio ir 9 val. ryto jau buvom išsiruošę eiti į miestą, apsižvalgyti dienos šviesoje, kadangi vakar kai čia atvažiavome, buvo jau tamsu. Kaip jau ne kartą esu minėjusi – saulė čia teka ir leidžiasi 6 valandą ištisus metus. Oro temperatūra šiandien yra +34 laipsniai, kaitri saulutė šviečia ir maloniai šildo, žydra jūra nesustodama banguoja. Life is beautiful!

Dieną Jonas išbandė valandos trukmės Thai viso kūno masažą, kurio kaina juokinga – 150 batų (~13 Lt.). O vakare abu pasimėgavom tailandietišku pėdų masažiuku – 250 batų (~22 Lt.). Jo trukmė taip pat valanda. Taip atsipalaiduoji, kad net prisnūsti, bet kai tau stipriai įbeda pirštus į pėda – kaip mat atsigauni. Kaip gaila, kad Lietuvoje masažai tokie brangūs...

Pusryčiavom kaip karaliai (na tie kur tik po tris patiekalus valgo, o ne po šimtą). Užsisakėm 3 skirtingus patiekalus, nes taip norisi kuo daugiau visko išragauti. Ir viskas taip skanu. Aš mėgavausi Spring rolls su daržovių įdaru (60 b – 5,40 Lt.), Jonas – tailandietiška sriuba (40 b) ir Pad Thai su vištiena (60 b). Atnešė valgyt ir mes iškarto puolėm ragauti, dalindamiesi patiekalus per pusę.

Mūsų pusryčiai

Spring Rolls

Pad Thai

Kas man patinka Azijos šalyse, kad kuo ilgiau lauki maisto, tuo jis skanesnis. Čia viską gamina šviežiai, maisto pas juos nepriimtina šildyti. Šildytas maistas jiems – blogas maistas, jo nevalia valgyti. Jei užsisakėm dvi skritingas sriubas, tai abiems atskirai jas pagamins, o ne pašildys didžiulį puodą su jau pagaminta sriuba. Valgau ir visada esu tikra, kad gavau šviežiai paruošto ir kokybiško maisto.

Skaniausio Tailando patiekalo Curry yra daugybė rūšių – Panang Curry, Red Curry, Yellow Curry, Green Curry ir t.t. Netgi nesugebėčiau visų jų išvardinti. Ir labai gerai yra tas, kad kiekvieną Curry patiekalą galima valgyti įvairiais būdais, t.y. tu gali rinktis iš kelių variantų. Pavyzdžiui – Masman Curry gali būti išvirtas tik su daržovėmis, su daržovėmis ir mėsa (kiauliena arba vištiena, arba jautiena), su tofu, su jūros gėrybėmis, su žuvimi. Taigi to pačio patiekalo yra labai daug variantų ir kiekvienas turi savo savitą skonį.

Nelabai ką šiandien ir nuveikėm - ilsėjomės, valgėm, maudėmės... Na, tikriausiai reikia kartais ir tokių dienų, nors aišku tai absoliučiai prieštarauja mano principams ir keliavimo suvokimui. Atostogos man yra nuolatinis ėjimas, važiavimas, judėjimas, ieškojimas, o ne gulinėjimas po palmėmis prie baseino ir bimbinėjimas be tikslo.

Ryt nuomuosimės motorolerį, lėksim pasižvalgyti po salą - į kitą jos pusę. Mes esam pietiniam krašte, taigi judėsim į šiaurinį bei vakarinį. Reikės anksti keltis, kad kuo daugiau apvažiuoti šviesiu paros metu, nes naktį nesinori blūdyti. Čia labai statūs ir vingiuoti keliukai, kadangi visa sala labai kalnuota. Pakelėse pilna medicinos centrų, truputį kraupu kai matai, kad kažką jau tvarsto bintais, nes jis nusidrėbė su motoroleriu. Kiekvieną dieną tokių vaizdelių prisižiūrim. Bet mes būsim labai atsargūs! 

11 diena. Kelionė į Koh Phangan salą

5-tą valandą ryto buvom pažadinti autobuso vairuotojo, nes privažiavom Tailando pasienį, taigi mums reikėjo išlipti su visais daiktais ir eiti tvarkytis visų formalumų. Gerai, kad buvom pasidomėję kokia yra vizos kaina jų vietine valiuta, t.y. batais, nes mus bandė apgauti, pasakydami gerokai padidintą kainą.  Kaina žmogui yra 1000 batų(~95 Lt.), o jie parašė mums ant lapelio 3000 batų (~285 Lt). Nustebau ir pasakiau, kad nesąmonė, tada jau sako čia dviems žmonėms, bet vis tiek kaina ne tokia, kokia turėtų būti. Parašiau jiems 1000 (~95 Lt.) – tada  jie tik palinksėjo galvom nepatenkinti ir pikti, kad mes šioj vietoj protingesni už juos ir neleidom jiems užsidirbti. Susimokėjom ir jau turėjom Tailando vizas. Grįžome atgal į autobusą, kuris laukia visų iki vieno keleivių. Kai visi jau buvo sulipę, pajudėjom link Hat Yai miesto.

Vis kažkur važiuojam – plaukiam - važiuojam – plaukiam. Vienoj vietoj nepabūnam ilgiau nei viena diena. Taigi ir šį kartą nelikom Hat Yai, o iš karto nusipirkom bilietus į autobusą (nuvažiuoti iki kelto) ir kelto bilietą (nusikelti į Tailando salą – Koh Phangan). Visa ši kelionė žmogui kainuoja 650 batų (~60 Lt.), o trunka nuo 9 valandų ryto iki 7 valandos vakaro, nes reikia ilgai važiuoti keliais autobusais su persėdimais ir tada jau 3 valandas plaukti keltu. Bet tikrai verta sugaišti tiek laiko ir nusikelti į pietų Tailando salas.

Pusryčiai buvo tradiciniai tailandietiški – ryžiai virti kokosų piene, su kažkokiu neaiškiu įdaru – saldžios mėsos ir visą tai susukta į vietinių medžių lapus. Skonis įdomus ir geras. Reikia visko kiek įmanoma daugiau čia išragauti, nes šios šalies virtuvė tikrai gausi ir turi ką pasiūlyti net išrankiausiam skoniui. Patys skaniausi patiekalai yra gatvės mini kavinukių. Juos ruošia tau tiesiai prieš akis, matai visą procesą, žinai ką ir su kuom valgai. Mašinos bei motoroleriai išvien zuja tau pro akis, maisto skonis kartais susimaišo ir su išmetamų dujų kvapu. Aišku, higienos normos čia negalioja, bet tai ką valgai, atperka viską.

VIDEO. Opa kaip gerai

VIDEO. Hat Yai. Maistas lapuose

Skanieji pusryčiai – ryžiai susukti į lapus

 Šiąnakt Koh Phangan saloje vyko Fool Moon Party - vakarėlis, įžymus visame pasaulyje, taigi tokiu laiku būna ypač daug žmonių, kainos dvigubinasi ar net trigubinasi. Kelėmes su keltu ir abejojome ar rasime pigios nakvynės vietą ir išvis ar dar yra laisvų vietų. Bet mūsų laimei, vieta buvo ir dar netgi labai pigi. Apsistojome Coral bungalows. Kaina, parašyta viešbučio kainininke, yra 600 batų, bet mes nusiderėjome iki 200 batų (~19 Lt.). Vieta labai gera, ant pat jūros kranto ir šalia miestelio centro, namukas erdvus su visais reikalingais patogumais. Kambaryje yra netgi dvi lovos – dvigulė ir viengulė. Kaip mums paaiškino registratūroje, kaina tokia tik dėl to, kad jau baigėsi Fool Moon vakarėlis. Ką gi, tikrai ne kaina, o tik maža kainelė.

Apsistosime čia trims naktis -  ilsėsimės ir maudysimės jūroje. Ir galbūt jau reiktų nors šiek tiek įdegti, nes iki šiol esame balti kaip sūriai. Visi ką sutinkam stebisi, kad tiek laiko keliaujam ir vis dar ne rudi esame.

Kiekviena šalis turi savo privalumu ir trūkumų. Jonas patenkintas iki ausų, nes alaus kaina Tailande jau normali, o ne kosminė ir beje alus čia labai skanus – Chang, Sincha. O aš patenkinta, nes čia yra visi mėgstamiausi mano tailandietiški patiekalai – Pad Thai, Green Curry, Panang Curry ir juose labai daug jūros gėrybių. 

P.S. Ir vėl nerandam normalaus interneto kavinės, ir vėl negalim sukelti video...

10 diena. KL – kultūros ir religijos mozaika

Šiandien visą dieną skyrėm lankytinoms Kuala Lampūro vietoms. Išsiregistravom iš kinų viešbutuko ir vaikščiojom iki pat vėlyvo vakaro siauromis ir tankiai apgyvendintomis gatvelėmis. Šis miestas didelis, bet tuo pačiu labai kompaktiškas. Jis turi tris pagrindinius rajonus: 1) Golden Triangle – daugybė dangoraižių ir pagrindiniai verslo centrai, tarp jų ir žymieji Pertonas Towers 2) Little India – indų kvartalas, su daugybe jų šalies kavinukių ir parduotuvių, su nosį riečiančiais įvairiausių atspalvių kario kvapais 3) China town – gausiai kinų restoranėlių nusėtas rajonas, pilnas raudonos spalvos ir kinietiškos, linksmai nuteikiančios muzikos. Kiekvienas iš šių kvartalų labai savitas ir turi savo skonį bei spalvą, taip pat ir kainų lygis varijuoja nuo brangiausio - Golden Triangle iki pigiausio - China Town. Valgyti skaniausia yra Little India rajone, gyventi pigiausia - China Town.

Visame mieste gyvena 1,38 milijonai gyventojų, pagrindinė religija – islamas, aišku kinai ir indai turi savo dievus ir savo tikėjimą. Maistas taip pat priklauso nuo rajono, Little India dominuoja įvairūs kariai su vietoje kepamomis duonomis – puri, chappati, parota, China town – ryžiai ir įvairiausiais būdais kepta višta, jautiena, kiauliena.

Pėščiomis apėjome visą miestą, patys žymiausi pastatai yra vienas šalia kito –centre ir aplink jį. Pamatėm daugybę kiniečių šventyklų, islamo pasekėjų maldos namų – mečečių, indų religinių vietų.

Smilkstantys smilkalai kinų šventykloje

Kinų šventyklos relikvijos

Indas, pinantis juostas iš gėlių

 Indų šventykla

Apsilankėm kiniečių maisto turguje ir pakraupom nuo visko, kas ten yra pardavinėjama. Daugiau nei pusės net nesupratom, kas tai per dalykai, kai ko ir pasiklausinėjom, bet išvada tokia – kiniečiai viską gali sudžiovinti ir parduoti. Turgelis pilnas įvairiausių džiovintų gėrybių - grybų, daržovių, žuvies, netgi krevetės it midijos išdžiovintos. Pasirodo visi šie džiovinti ingredientai skirti kiniškoms sriuboms virti. Žmonės pulkais braunasi į tą mažą turgelį ir didžiausiais maišais viską graibsto.

Kiniškos datulės, skirtos sriubai virti

Kiniški grybai 

Kuala Lampūras – tai miestas, pilnas įvairovės ir jis mums labai patiko bei paliko gilų įspūdį. Manau grįšim čia ne kartą arba bent jau pro šalį pravažiuosim.

10 valandą vakaro sėdome į naktinį autobusą, važiuojantį į Hat Yai, Tailando pasienį. Autobusas labai patogus, nėra net ką lyginti su Sumatros minivenais. Jame buvo visi patogumai – komfortabiliai atsilenkiančios sėdynės, kojoms pakyla, antklodės, atsikras TV kiekvienam keleiviui. Taigi kelionė buvo gera ir miegas kokybiškas. Beje, autobuse veikė wi-fi. 

P.S. Negalim įkelti jokių video, nes internetas visur kur dabar esame, toks lėtas, kad per 2-3 valandas tik sugeba įkelti maksimum 5 foto...

9 diena. Grįžimas į Malaiziją

Ir vėl bemiegė naktis minivene... Bet mes prie to jau pripratom, nes kitaip čia ir būti negali. Tiesiog keliavimas čia toks jau yra – lėtas ir kartais bemiegis. Pamiegosim kai grįšim į Lietuvą. O čia reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, kiekvieną momentą tau duotą.

   Atvažiavom į Dumai miestelio centrą 6 valandą ryto, bandėm paaiškinti vairuotojui, kad mums reikia į Dumai uostą, kur keltas kelia į Malaiziją. Niekaip nepavyko su juo susikalbėti. Ant lapo net užrašėm kelto pavadinimą, nupiešėm laivą. Dešimt kartų pakartojom „Malaysia, Malaysia, sea, port, ferry“. Jokių rezultatų. Žiauru, kai žmonės nekalba angliškai... Tada jis tiesiog nuvažiavo į kažkokią agentūrą, ten atėjo kitas vairuotojas, jis sėdo už vairo ir beveik suprato ko mes norime. Nuvežė jis mus ne į uostą, bet į kažkokią įstaigą ir sako „ticket, go“ (vertimas „eikit pirkti bilietų“). Mes jam aiškinam, kad turim tuos bilietus, net ištraukė Jonas ir prieš nosį pamojavo jais. Tas vistiek savo – „Go, go, ticket“. Pasiginčyjom su juo kelias minutes, kol jis galiausiai mus nuvežė į uostą. Uoste toliau tęsėsi nesusikalbėjimas su ten dirbančiu personalu. Rodom savo bilietus, o tie vėl tą patį mums sako – „Go, go ticket!”. Stovėjom kaip durniai ir nieko nesupratom - ko jie nori iš mūsų, juk bilietus mes turim...  Kol galiausiai man toptelėjo mintis, kad galbūt mums reikia “boarding  pass”(įlaipnimo į keltą kortelės). Sakau – “Boarding pass?”. Ir tada visi choru sušuko: “Yes, yes, go, boarding pass”. Pagaliau išsiaiškinom ko jie plyšauja. Teko grįžti atgal į miestą, į tą pačią įstaigą, kur jau buvo nuvežęs antrasis vairuotojas ir gavom įlaipinimo kortelę su eilės numeriu. Dar ir uosto mokesčius reikėjo susimokėtiPasirodo be jos neįmanoma išplaukti iš Sumatros. Na tikrai sunku čia susikalbėti, tiek bereikalingo aiškinimosi, laiko eikvojimo ir vistiek vis dar žmogau negali būti tikras, ar teisingai viską padarei.

VIDEO. Sumatros imigracijos ruožas

Sumatros pasienį praėjom be jokių nesklandumu, mus dar netgi pareigūnai pravedė be eilės. Kelto Sumatra – Malaizija plaukimo trukmė yra 3 valandos, bet mes kažkodėl plaukėm 6 valandas. Malaizijos imigracijos zonoje taip pat buvome praleisti be eilės, t.y. pareigūnai pasišaukė į priekį ir praėjom be problemų. Viza lietuvos piliečiams – nemokama.

Kadangi visus formalumus susitvarkėm itin greitai, tai dar netgi spėjom į traukinį, kuris veža iš uosto tiesiai į sostinę – Kualą Lampūrą. Super! Kaina žmogui ~4 Lt. Kiniečių rajone išsinuomavom labai gerą ir tvarkingą viešbutuką vienai nakčiai, nes ryt jau važiuosim į Tailandą. Bandysim kažkur rasti kokį naktinį autobusą. Ši nakvynės vieta kol kas pati brangiausia ir aišku prabangiausią per visą šių metų kelionę. Kaina 72 ringitai (~62 Lt).

VIDEO. Apartamentai KL - kiniečių rajonas

Malaizijoje tradiciniai pusryčiai yra ne kepti ryžiai kaip tarkim Tailande, o ryžių košė, bet pakankamai skysta. Skonis tikrai geras tik vat ta žalia žuvis, kartu su koše patiekiama nelabai į temą.

FOTO. Tradiciniai Malaizijos pusryčiai

Naktį pasigirdo garsus triukšmas iš gatvės, o ten pasirodo indai švenčia savo religinę šventę, t.y. perneša savo dievą iš vienos šventyklos į kitą. Tik labai keista, kad tą dievą jie neša per kiniečių kvartalą.

VIDEO. Indai perneša savo dievą

VIDEO. Indai – judesys gatvėje

Kaip pasakiškai gera buvo po tokios ilgos kelionės (16 valandų minivenu, 6 valandų keltu ir dar pusę paros laukiant šių transporto priemonių) išsimaudyti šiltam duše ir užmigti švarioj ir minštoj lovoj ... Labanakt!

8 diena. Atgal į Malaiziją – 16 valandų naktinė kelionė

Atsikėlėm anksti ryte, papusryčiavom ir pradėjom sukti galvas, kaip mums grįžti atgal į Dumai miestelį iki jūros uosto. Kiek buvom spėję susižinoti, yra kažkoks vietinis autobusiukas iki Pagang, toliau ten reikia rasti kokią nors agentūrą minivenų ir bandyt nusigauti iki Bukittinggi, iš ten vėl gaudyti naktinį miniveną į Dumai. Žodžių - krūva reikalų. Kažkaip vėl mūsų keliai susikirto su tuo vietiniu žmogeliu, su kuriuo bendravom vakar. Jo draugas turi minivenų agentūrą, bet 20 km nuo čia. Jis pasiskambino jam ir pasiklausė kainos iki Dumai. Aišku ji buvo milžiniška – 80 dolerių dviems (700000 Indonezijos rupijų). Oi ne, tiek tikrai nemokėsime. Tada jis vėl perskambino tam savo draugui ir vėl pasakė nerealią kainą – 70 USD (600000 IDR), su sekančiu skambučiu – 60 USD (600000 IDR) ir finale kaina nukrito iki 20 dolerių žmogui (200000 IDR). Už tiek pat ir atvažiavom iki šito miestelio – Bunga beach.

Bukkitinggi mieste motorolerio nuoma kainuoja 6 USD, o Bungu Beach pas šitą veikėją, kur mes apsistoję – Karlosą - 10 USD. Visos kainos pas jį kosminės. Paklausėm kiek kainuoja nuvažiuoti iki Pagang miestelio (1 valanda kelio, ~20 km) – atsakymas 20 dolerių. Bet mes kažkaip su tuo kitu vietiniu vyruku už tokią pačią kainą sutarėm nuvažiuoti iki Dumai uosto (16 val., ~300 km)– kad plaukti keltu atgal į Malaiziją.

Ką besutinkam (ne vietinius), pabendraujam ir visi sako tą patį – kosmonautas jis su tokiomis kainomis. Vieniems pasiūlė tą pačią kelionę į salą (kur mes buvom vakar už 30 USD) už 80 USD. Kitiems pasiūlė kelionę iki Bukittinggi už 70 USD (mes mokėjom tik 7 USD).

Kelionė buvo labai ilga. Sėdėjom minivene ir važinėjom po visą miestą pirmyn – atgal, kol surinkom visus keleivius. Pradėjom apie pietus, baigėm 6 val.vakaro. Ir tik tada pajudėjom į Dumai (uostą). Beje minivenas buvo pilnut pilnutėlis, gale sėdėjom šešiese, nors pagal viską ten tik keturios sėdimos vietos. Vairuotojas visiškai nei vieno žodžio nemokėjo angliškai, absoliučiai nieko nesusikalbėjom su juo. Kelyje stojom ir stojom į kažkokias kavinukes kas 2-3 valandas. Net nesuprasi kiek laiko sustoję būsim, nes klausi, o jis net nesupranta ko klausiam. Taigi vienas vos ne visada turi likti prie mašinos ir saugoti, kad neišvažiuotų, o kitas eiti pavalgyti ar į tualetą. Juokinga buvo ši mūsų kelionė minivenu, bet ir varginanti.

Pakelėje valgėm tokių keistų dalykų, kažkokio medžio lapų virtų ar tai keptų, bet skonis buvo visai normalus. Reikės Lietuvoj kokio beržo lapų pasikepti vasarą.

VIDEO. Maistas kelyje.

Jonas kaip visada išsiprašė, kad jam duotų pavairuoti, tai buvo visam kaimui atrakcija.

VIDEO.Jonas vairuoja.

 VIDEO. Kelyje

BENDRAI apie Indoneziją.

Turistai Indonezijoje – pinigų šaltinis vietiniams, taip kainas užsikelia, kad jos net neprilygsta kainoms Europoje. Tik pamato, kad tu baltasis ir lupa pinigus. Visi iki vieno bando pasipelnyti kaip tik gali. Net už menkiausią pagalbą prašo pinigų, net kad kelio kryptį tau parodys. Ir aišku net nekalba angliškai, bet ką savo kalba sumurma ir jau tiesia ranką.

Indonezijoje didžiulė bedarbystė ir tai akivaizdžiai matosi, nes niekas nieko neveikia, gulinėja kur pakampėmis, šlaistosi iš vietos į vietą ir tik ieško pasipelnymo šaltinio. O kadangi turistų itin mažai, tai iš tų, kuriuos sutiko, bando uždirbti kaip iš kokių dešimties žmonių.

Keliauti čia sunku iš vieno miesto į kitą, nesuprasi kur tos autobusų stotis ar bent jau sustojimai paprasti. Nieko nepasiklausi, kas kur važiuoja, niekas nesupras o jei supras, tai nemokės atsakyti. Dar nei vienoj šaly nebuvo taip sunku keliauti ir susikalbėti su žmonėmis. Beje ir keliai čia labai prastos būklės, keliasdešimt kilometrų tenka važiuoti valandų valandas. Vietovės kalnuotos, keliai duobėti, daug staigių posūkių, kai kur net nėra asfalto, tik žvyrkelis. Mašinų labai daug tiek dieną, tiek ir visą naktį. Čia keliauti reikėtų tik lėktuvais, o ypač silpnesnių nervų žmonėms.

Būkite pasiruošę visur gerokai permokėti, ypač už transportą arba kavinėse, kuriose nėra meniu. Lempines kainas sako, nes tu turistas. Nors vietiniai centus moka už tą patį maistą ir kavinėj jau nei vienos rupijos nenusidėrėsi. Pavalgei tai ir mokėk tiek, kiek tau pasakė.

Visi vietiniai labai daug rūko, cigaretės kainuoja 2-3 Lt. Labai pigus benzinas. 1 litras – tik 1,25 Lt. Banke niekas nekeičia valiutos, duoda uždirbti vietiniams, nes jie keičia tokiu kursu, kad praktiškai net neapsimoka keistis pinigų. Bet turistai priversti keistis, o ypač jei mieste tik viena keitykla ir neturi vietinės valiutos. Jokia kita valiuta neatsiskaitysi, tik Indonezijos rupijomis. Beje kursas 100000 = 1 doleris.

Gamta pasakiškai graži, jūra skaidri, paplūdymiai – balto smulkaus smėlio. Čia gyvena 50 mln. žmonių. Tai štai tokia ta Indonezijos sala – Sumatra, pilna iššūkių ir itin sudėtinga ;)

7 diena. Vakarų Sumatros salos

Ryte oras buvo fantastiškas, taigi sėdom į motorinę valtį ir išplaukėm į Indijos vandenyną - į aplinkines vakarų Sumatros salas. Jų čia yra apie šimtas – mažesnių, didesnių, su balto smėlio paplūdymiais, apaugusių neįbrendamomis džiunglėmis, apsuptos žydru vandenynu – tiesiog maldaujančios ir kviečiančios jas aplankyti.

Kelionė buvo labai smagi. Nardėm visą dieną. Prisižiūrėjau tokio grožio žuvyčių, kokių net per TV nesu mačius - geltonos, raudonos, žydros, žalsvos, rausvos ir visos itin ryškių spalvų - didelės ir mažos. Atrodo paimsi ir pagausi, paliesi jas, bet vos tik priplauki arčiau, jos iš karto sprunka tolyn. Koralų ir augmenijos asortimento žodžiais neįmanoma apibūdinti... Kaip gaila, kad neturim povandeninio fotoaparato... Niekada dar nesu mačiusi tokio spalvingo ir pritrenkiančiai gražaus povandeninio pasaulio. Tobulas vaizdas panėrus gylyn, tereikia tik kuo mažiau muistytis ir stebėti vandenyno gyvenimą.

Pagang sala. Vakarų Sumatra.

VIDEO. Vakarų Sumatros grožis

Kaip ir buvo žadėta vakar, šitos išvykos metu mes gavome labai skanius pietus, daugybę vaisių ir aišku vandens. Nes vandens čia reikia gerti ne litrais, o tiesiog kibirais. Karštis didžiulis, bet tai yra teigiamas faktorius, dievinu kai oro temperatūra yra bent jau virš +30. Sumatros vakaruose dabar yra gerokai virš +38.

VIDEO. Jūros žydrynė.

VIDEO. Jonas hamake.

Vakarienė buvo pasakiškai skani. Valgiau Fish Curry, o Jonas – beef Curry. Po vakarienės vėl smarkiai lyjo, bet vėl taip smarkiai, kad nejauku buvo. Vanduo šniokštė ir plovė viską tiesiai į jūrą. Kai atsikeli ryte ir pažiūri į vandenį, jis būna labai murzinas, bet iki pietų nusistovi ir vėl džiugina savo žydrumu.

Sumatroje labai mažai turistų. Jei sutinki kažką, tai iš karto pokalbis pakrypsta apie kainas, kas kiek už ką mokėjo. Pasiklausai ir tada supranti, kad mes visgi keliaujam dar pakankamai pigiai ;) Nes kiti už tuos pačius dalykus moka 3 ar net 5 kartus brangiau, ir visi vietiniai plauna smegenys sakydami, kad tai labai pigu, nes ne sezonas.

Susibendravom su vietiniu, kuris bent kažkiek minimaliai moka angliškai, susikalbėti aišku labai sunkiai sekėsi, bet vis tik šį bei tą pavyko suprasti. Jis su savimi nešiojosi Sangung – planšetinį kompiuterį. Čia tikriausiai turėtų būti Samsung, tik tai „padielka“. Paklausus jo, kodėl čia niekas nemoka angliškai, jis pasakė, todėl kad čia mažai turistų. Tada paklausiau ar mokykloje moko anglų kalbos, o jis atsakė labai paprastai – neverta eiti į mokyklą mokytis anglų kalbos, parasčiau kalbos išmokti iš turistų (kad ir kiek čia jų mažai) ir pragyventi iš jų. Mokytis neverta. Štai koks elementarus žmonių suvokimas apie mokslą. Vakarais visi vietiniai renkasi kartu, sėdi prie jūros, juokiasi ir džiaugiasi gyvenimu ir dėl nieko nesijaudina. Yra kaip yra – gyvenimas paprastas ir nesudėtingas.

6 diena. Sumatra. Indijos vandenynas – Bunga beach.

Žemės drebėjimas. 

Šiandien ryte Sumatroje buvo 5,9 balų žemės drebėjimas toje salos dalyje, kur mes planavome vykti, bet paskustinę minutę pakeitėm savo planus, kadangi ten tektų važiuoti parą laiko su tais klaikiai nepatogiais minivenais ir blogais keliais. Drebėjimas buvo šiaurės vakaruose Acheh mieste, o mes esame vakarinėje Sumatros dalyje – Bunga mieste. Taigi – mums viskas gerai ;) Esame saugūs. 

Dienos įvykiai. 

Išsiregistravom iš savo viešbutuko ir 9 valandą jau sėdėjom autobusiuke (minivene), kuris mus nuvežė į Bunga miestelį. Kelionė kainavo nepagrįstai daug. 2 valandos kelio (~60 km) – 140 000 Indonezijos rupijų. Tai būtų 14 dolerių (40 Lt) dviems žmonėms. O juk prieš kelias dienas važiavom 12 valandų už 13 dolerių...

Bunga miestelyje yra tik kelios nakvynės vietos, nes jis ne itin išvystytas turizmui. Nakvynė namelyje su visais patogumais ant jūros kranto kainuoja 14 dolerių (39 Lt), nes dabar ne sezono metas, nėra keliautojų. O sezono metu kaina yra 25 doleriai (68 Lt).

Pavalgėme nerealiai skanius pietūs – curry. Prie jo buvo patiekta ryžiai su gurmaniškomis keptomis salotomis. Prie mūsų prisiplakė katinas. Beje, labai keista, bet čia nėra slampinėjančių benamių katinų arba šūnų, kaip kad tarkim kitose Azijos šalyse. Pagal islamo religiją, jie negali turėti augintinių ar tai artimai bedrauti su gyvunais, nebent juos augintų valgymui arba darbui, pavyzdžiui – karvės, ožkos, arkliai ir t.t. Išimtis yra šunys, kurie skirti apsaugai. Beje, užsisakius valgyti tu niekada nesi tikras ar tau vietoj jautienos neatneš šunienos. Daugelyje vietų net nėra meniu, tiesiog eini per puodus ir žiūri, kas pagaminta. Parodai pirštu ir jau valgai.

Skanieji pietūs

Su viešbutuko šeimininku suderėjom kainą į salą Pagang – 30 dolerių, taigi tikrai trigubai pigiau nei mums siūlė Bukittinggi miestelyje. Bet ir taip kaina nėra maža. Jis paaiškino, kad busim tik šešiese motorinėje valtyje, plius maistas, vanduo, vaisiai ir užkandžiai jau įskaičiuoti į šią kainą. Ir sezono metu kaina yra 80 dolerių ir daugiau. Beje, pirmoji jo pasakyta kaina buvo 50 dolerių. Mes tiesiog tempėm laiką, mykėm, kad dar esam neapsisprendę ir kiekvieną kartą kai jis klausdavo ar mes plauksim, mes vis dar abejodavom. Taigi jis numetė kainą beveik dvigubai.

Beždžionė.

Prie manęs prisiplakė beždžionė, bet ji buvo geroji, ne kokia papiktinta ir labai draugiška. Vos tik kur atsisėsdavau, tuoj šalia ir ji pritūpdavo ir vis taikydavo susirangyti ant kelių. Valgėm papają, tai ir ji prisiplakė šalia mūsų, paskanavo vaisių kartu su mumis.

VIDEO. Beždžionėlė valgo vaisius su mumis 1

VIDEO. Beždžionėlė valgo vaisius su mumis 2

Kaip visada, Jonukas susuko video apie mūsų apartamentus.

VIDEO. Mūsų apartamentai

Tame pačiame paplūdymyje kur mes apsistojom, vietiniai visą dieną kankinosi, t.y. traukė tinklą iš jūros. Sunkiai ten jiems sekėsi ir pagavo tik labai smulkias žuveles.

VIDEO. Smulkus žvejų laimikis

Labai stiprus tropikų lietus. 

Vakare pradėjo labai smarkiai lyti, bet lyjo taip stipriai ir taip ilgai (visą naktį), kad net buvo apėmus baimė, kad nuplaus mūsų namelį į jūrą. Jūra šniokštė ir bangavo visą naktį, o lietus pliaupė nesustodamas. Tai kaip gi mūsų kelionė ryt  į salas? Pasirodo čia dažniausiai smarkiai lyja naktimis, dienomis rečiau, bet visgi lyja. Ryt bus matyt, jei oras geras – mes plaukiam.

Indonezijos fauna.

Po vakarienės grįžom į savo namelį ir radom ten visą asortį Indonezijos faunos – driežai, uodai, kažkokie vabalai, didžiulės rudos skruzdelės. Iš pradžių gerokai pasijuokėm iš visko, o paskui jau susirūpinom kaip gi mums reiks miegoti... Radau kažkokį skudurą – tinklą, nudrėbtą už lovos ir pradėjau iš jo konstruoti uždangą nuo gyvūnijos pasaulio. Kažkas visgi pavyko. Rezultatas – video žemiau ;)

VIDEO. Palapinė

P.S. Čia niekur nėra interneto ir nėra telefono ryšio, negalim nei parašyt sms, nei blogo atnaujinti. Tai bus padaryta, kai būsim „on-line“, t.y. grįšim į Malaiziją. O ten planuojam būti tik penktadienį...

5 diena. Pusiaujas - Sumatros džiunglės ir Sianok kanjonas

Pasiekėm žemės vidurį - pusiaują.

Sumatra - esame lygiai ties pusiaujo juosta, Bukittinggi miestelyje. Čia itin drėgna. Išsiskalbėm savo rūbus, o jie taip ir neišdžiuvo per 14 valandų... Sumatros laikas skiriasi nuo Lietuvos laiko 6 valandomis. Ir internetas čia labai labai laaaaaabai lėtas.

Šiandien pėščiomis apėjom visą miestelį ir patraukėm tolėliau už jo – į džiungles. Aišku, galėjom pasielgti taip kaip daro visi – pasiimti gidą, bet mes nusprendėm viską susirasti patys. Beje, tokia ekskursija su vietiniu gidu kainuoja 15 dolerių žmogui. Sutaupėm 30 USD! Valio!

Kopėm aukštyn ir žemyn ir vėl aukštyn ir žemyn, kol galiausiai pasiekėm Sianok kanjono viršūnę. Gerai, kad beveik visą kelią lijo, tai nors jau nebuvo karšta. Aišku sušlapom kiaurai, bet vaizdai ir įspūdžiai atperka viską. Kanjonas įspūdingas, didžiulis, jo papėdėje teka upė, auga ryžiai. Deja negaliu įkelti video, nes tai užtruktų 5 valandas, kadangi kaip jau minėjau - internetas tragiškai lėtas.

Sianok kanjonas

Sianok kanjonas

 Sianok kanjono upė

Sianok kanjono kraštus jungiantis tiltas

Beiškant kanjono, atradom senąsias musulmonų kapines. Antkapiai jau beveik praradę spalvas ir gerokai aptrupėję. Kažkaip visada galvojau kad Indonezijoje dauguma žmonių yra budistai, bet pasirodo čia daugiausiai yra musulmonų.

Musulmonų senosios kapinės

Kažkaip ir šitame miestelyje jaučiamės kaip „žvaigždės“, nes kitų keliautojų absoliučiai nėra, visi mus kalbina, o vaikai tai išvien šaukia:„Hello! Hello! Hello!“.

Vaikai

Vietiniai patys organizuoja įvairius turus miestelyje ir aplink jį, bet kainos kosminės. Pavyzdžiui nuvažiuoti iki kito miesto (Pedang, 2 val.kelio) ir nuplaukti į bet kurią artimiausią salą, žmogui kainuoja 100 dolerių. Visiškai nesąmoninga kaina. Trekingas į džiungles kainuoja 40-60 dolerių. Mes patys šiandien buvom džiunglėse – už dyką. Ir dar be viso to, kad tu sumokėsi didžiulę kainą, tu privalai savo gidui pirkti maistą, apmokėti transporto išlaidas, ir netgi pasirūpinti, kad jis turėtų cigarečių, t.y. moki už viską – all inclusive. Ir dar pamiršau paminėti – gidas kalba angliškai, bet absoliučiai nesuprantamai.

Mes patys bandysim nusigauti kažkaip iki miesto Pedang ir iš ten nusikelti į kokią nors salą. Judėjimas čia labai sudėtingas, nes nesuprasi kur autobusų stotis, nėra ir jokių autobusų važiavimo tvarkaraščių ir niekas nekalba angliškai. Situacija tokia, kad judėjimas vyksta labai lėtai.

Čia yra vienas labai džiugus dalykas Jonui, čia yra alaus („Bintang“) ir jis kainuoja jau nebe 15 ar daugiau litų, o tik 2 doleriai (5,40 Lt.). Trigubai pigiau nei Malaizijoje. Kavinėjo jo kaina irgi labai preinama - Kavinėjo jo kaina irgi labai prieinama - 3 USD (8 Lt).Beje, reikia paminėti, kad litražas ne 0,5 l, o 0,64 l.

Jonas pramogauja 

P.S. Mano mamukui - niekur negaunam interneto ir nėra telefono ryšio, mums viskas gerai. Taigi nepergyvenk ;)

4 diena. Labai, labai ilga kelionė į Sumatrą...

Parą laiko  keliavome iš Malaizijos į Indonezijos  salą Sumatrą. Važiavom metro 1 val., vėliau traukiniu 2 val, kėlėmės keltu 5 val, tada važiavom su autobusiuku – visą naktį 12 val. Kelionė buvo labai ilga ir absoliučiai bemiegė. Dabar kai rašau šį blogą, yra 5 val ryto ir esu dar nemiegojus, taigi sorry už klaidas ;) Turim laukti 2 valandas kambario, nes check in’as tik nuo 7 val. ryto. O vaikinukas, kuris dirba viešbutyje, bijo savo boso ir negali mūsų įleisti anksčiau...

Pradėsiu nuo pradžių. Formalumai Malaizijos pasienyje buvo sutvarkyti sklandžiai. Nusipirkom bilietus į keltą (kaina žmogui  į abi puses - 160 Lt keltas + 20 Lt uosto mokesčiai), praėjom visus patikrinimus ir viskas. Kelte buvome vieninteliai baltaodžiai, visi kiti Indonezijos arba Malaizijos gyventojai. Į mus visi žiūrėjo kaip į kokius ateivius iš kosmoso. Ir kur gi nežiūrės, jei mes dvigubai už juos aukštesni.

Keltas į Sumatrą

  Atplaukę į Sumatrą turėjom daug reikalų, kad patektume čia. Mus taip tardė, lyg būtume kokie nusikaltėliai. Tikriausiai dėl to, kad visi kiti kelto keleiviai ėjo tiesiai pro  muitinę ir praėjo be jokių vizų. Mes vieninteliai du asmenys iš viso kelto, kuriems reikėjo pasidaryti vizas.. Viza žmogui kainuoja 25 USD. Klausinėjo įvairiausių kvailų dalykų, pavyzdžiui žiūri į mane ir į Joną ir klausia: „Are you sisters or couple?“, „Do you have any drugs with you?“ ir t.t. Beje, už narkotinių medžiagų turėjimą – mirties bausmė. Tai labai aiškiai parašyta ant vizos formos, kurią reikėjo užsipildyti. Iškraustė mūsų kuprines, praskanavo jas, iškraustė netgi vaistus, kuriuos vežėmės – aspiriną ir paracetamolį. Taip įtartinai žiūrėjo į juos. Bet galiausiai mus praleido.

Prie mūsų prisiplakė kažkoks tipo muitinės darbuotojas, klausia kur važiuojam, pasisiūlė padėti suorganizuoti transportą iš čia iki miesto Dumai, ir iš ten į Butikkinggi (kur ir buvo mūsų tikslas). Autobuso išvykimo laikas 17 val., kelionės trukmė 11-12 val. Bilietas kainavo 12 USD žmogui. Bet kai sulaukėm savo autobusiuko, pakraupom. Visiška griuvena ir lužena, pas mus Lietuvoj tokių net šiukšlynuose nerastum. Pradėjome skėsčioti rankomis, o vairuotojas priėjo ir sako: „Good, very good, every day drive, good“.

Pirmas maistas Indonezijoje – ryžiai su kažkokiais traškučiais;)

Jonas laimingas, kad pagaliau gavo pavalgyti

VIDEO. Mūsų autobusiukas, 12 val. kančių ;)

Nuoroda:  http://youtu.be/pPgQ6wBWF5s

Važiavom visą kelią ir meldėmės, kad tik jis nesubyrėtų kur pusiaukelėj, nes keliai labai prasti. Dar nei vienoj šalį, kiek esam keliavę, nevažiavom tokiais blogais keliais. Užmigti - be šansų, nes taip purto, kad nebesupranti kurioj vietoj jau tavo skrandis – ties kulnais ar palei gerklę. Visą kelią važiavom pirmu, antru bėgiu ir ne daugiau. Pakelėse buvo nemažai apsivertusių mašinų, o taip atsitiko, nes jos įlėkė į duobę kelyje. Važiuojančių irgi labai daug - ištisa judanti mašinų kolona. Nelabai norėtųsi kada dar tokiu keliu važiuoti, bet deja, teks – juk turėsim grįžti atgal su tuo pačiu keltu. Dabar aš jau suprantu, kodėl visi keliautojai į Indonezijos salas skraido tik lėktuvas, niekas nekeliauja autobusais...

Beje, niekas čia nekalba angliškai, vairuotojas mokėjo kelias frazes ir viskas, o daugiau nei bum bum. Susikalbėti ar ką nors sužinoti nerealiai sunku, eini klausi, o visi tik pečiais gūžčioja ir savo kalba kažką murma. Dar toks keistas pastebėjimas, kad čia beveik niekur nėra kelio ženklų, nei nuorodų, nei miestų pavadinimų. Mintinai kelius visi žino tikriausiai. Pirmąjį kelio ženklą pamatėm po 11 valandų važiavimo, jau beveik Butikkinggi miestelyje.

5-tą valandą ryto mūsų very good autobusiukas atvažiavo į Bukittinggi, sustojo prie vieno viešbutuko, bet jame nebuvo karšto vandens, o mes taip norėjom išsimaudyti... Tas noras - įšokti į dušą – nepalyginamai stipresnis už tą, kuri jauti po 3 parų, praleistų gamtoje – palapinėje. Radom kitą viešbutį, jame ir apsistojom. Kaina 13 dolerių. Bet teko palaukti porą valandų. O tada jau – dušas ir lova ...