9 diena. Grįžimas į Malaiziją

Ir vėl bemiegė naktis minivene... Bet mes prie to jau pripratom, nes kitaip čia ir būti negali. Tiesiog keliavimas čia toks jau yra – lėtas ir kartais bemiegis. Pamiegosim kai grįšim į Lietuvą. O čia reikia išnaudoti kiekvieną akimirką, kiekvieną momentą tau duotą.

   Atvažiavom į Dumai miestelio centrą 6 valandą ryto, bandėm paaiškinti vairuotojui, kad mums reikia į Dumai uostą, kur keltas kelia į Malaiziją. Niekaip nepavyko su juo susikalbėti. Ant lapo net užrašėm kelto pavadinimą, nupiešėm laivą. Dešimt kartų pakartojom „Malaysia, Malaysia, sea, port, ferry“. Jokių rezultatų. Žiauru, kai žmonės nekalba angliškai... Tada jis tiesiog nuvažiavo į kažkokią agentūrą, ten atėjo kitas vairuotojas, jis sėdo už vairo ir beveik suprato ko mes norime. Nuvežė jis mus ne į uostą, bet į kažkokią įstaigą ir sako „ticket, go“ (vertimas „eikit pirkti bilietų“). Mes jam aiškinam, kad turim tuos bilietus, net ištraukė Jonas ir prieš nosį pamojavo jais. Tas vistiek savo – „Go, go, ticket“. Pasiginčyjom su juo kelias minutes, kol jis galiausiai mus nuvežė į uostą. Uoste toliau tęsėsi nesusikalbėjimas su ten dirbančiu personalu. Rodom savo bilietus, o tie vėl tą patį mums sako – „Go, go ticket!”. Stovėjom kaip durniai ir nieko nesupratom - ko jie nori iš mūsų, juk bilietus mes turim...  Kol galiausiai man toptelėjo mintis, kad galbūt mums reikia “boarding  pass”(įlaipnimo į keltą kortelės). Sakau – “Boarding pass?”. Ir tada visi choru sušuko: “Yes, yes, go, boarding pass”. Pagaliau išsiaiškinom ko jie plyšauja. Teko grįžti atgal į miestą, į tą pačią įstaigą, kur jau buvo nuvežęs antrasis vairuotojas ir gavom įlaipinimo kortelę su eilės numeriu. Dar ir uosto mokesčius reikėjo susimokėtiPasirodo be jos neįmanoma išplaukti iš Sumatros. Na tikrai sunku čia susikalbėti, tiek bereikalingo aiškinimosi, laiko eikvojimo ir vistiek vis dar žmogau negali būti tikras, ar teisingai viską padarei.

VIDEO. Sumatros imigracijos ruožas

Sumatros pasienį praėjom be jokių nesklandumu, mus dar netgi pareigūnai pravedė be eilės. Kelto Sumatra – Malaizija plaukimo trukmė yra 3 valandos, bet mes kažkodėl plaukėm 6 valandas. Malaizijos imigracijos zonoje taip pat buvome praleisti be eilės, t.y. pareigūnai pasišaukė į priekį ir praėjom be problemų. Viza lietuvos piliečiams – nemokama.

Kadangi visus formalumus susitvarkėm itin greitai, tai dar netgi spėjom į traukinį, kuris veža iš uosto tiesiai į sostinę – Kualą Lampūrą. Super! Kaina žmogui ~4 Lt. Kiniečių rajone išsinuomavom labai gerą ir tvarkingą viešbutuką vienai nakčiai, nes ryt jau važiuosim į Tailandą. Bandysim kažkur rasti kokį naktinį autobusą. Ši nakvynės vieta kol kas pati brangiausia ir aišku prabangiausią per visą šių metų kelionę. Kaina 72 ringitai (~62 Lt).

VIDEO. Apartamentai KL - kiniečių rajonas

Malaizijoje tradiciniai pusryčiai yra ne kepti ryžiai kaip tarkim Tailande, o ryžių košė, bet pakankamai skysta. Skonis tikrai geras tik vat ta žalia žuvis, kartu su koše patiekiama nelabai į temą.

FOTO. Tradiciniai Malaizijos pusryčiai

Naktį pasigirdo garsus triukšmas iš gatvės, o ten pasirodo indai švenčia savo religinę šventę, t.y. perneša savo dievą iš vienos šventyklos į kitą. Tik labai keista, kad tą dievą jie neša per kiniečių kvartalą.

VIDEO. Indai perneša savo dievą

VIDEO. Indai – judesys gatvėje

Kaip pasakiškai gera buvo po tokios ilgos kelionės (16 valandų minivenu, 6 valandų keltu ir dar pusę paros laukiant šių transporto priemonių) išsimaudyti šiltam duše ir užmigti švarioj ir minštoj lovoj ... Labanakt!