8 diena. Atgal į Malaiziją – 16 valandų naktinė kelionė

Atsikėlėm anksti ryte, papusryčiavom ir pradėjom sukti galvas, kaip mums grįžti atgal į Dumai miestelį iki jūros uosto. Kiek buvom spėję susižinoti, yra kažkoks vietinis autobusiukas iki Pagang, toliau ten reikia rasti kokią nors agentūrą minivenų ir bandyt nusigauti iki Bukittinggi, iš ten vėl gaudyti naktinį miniveną į Dumai. Žodžių - krūva reikalų. Kažkaip vėl mūsų keliai susikirto su tuo vietiniu žmogeliu, su kuriuo bendravom vakar. Jo draugas turi minivenų agentūrą, bet 20 km nuo čia. Jis pasiskambino jam ir pasiklausė kainos iki Dumai. Aišku ji buvo milžiniška – 80 dolerių dviems (700000 Indonezijos rupijų). Oi ne, tiek tikrai nemokėsime. Tada jis vėl perskambino tam savo draugui ir vėl pasakė nerealią kainą – 70 USD (600000 IDR), su sekančiu skambučiu – 60 USD (600000 IDR) ir finale kaina nukrito iki 20 dolerių žmogui (200000 IDR). Už tiek pat ir atvažiavom iki šito miestelio – Bunga beach.

Bukkitinggi mieste motorolerio nuoma kainuoja 6 USD, o Bungu Beach pas šitą veikėją, kur mes apsistoję – Karlosą - 10 USD. Visos kainos pas jį kosminės. Paklausėm kiek kainuoja nuvažiuoti iki Pagang miestelio (1 valanda kelio, ~20 km) – atsakymas 20 dolerių. Bet mes kažkaip su tuo kitu vietiniu vyruku už tokią pačią kainą sutarėm nuvažiuoti iki Dumai uosto (16 val., ~300 km)– kad plaukti keltu atgal į Malaiziją.

Ką besutinkam (ne vietinius), pabendraujam ir visi sako tą patį – kosmonautas jis su tokiomis kainomis. Vieniems pasiūlė tą pačią kelionę į salą (kur mes buvom vakar už 30 USD) už 80 USD. Kitiems pasiūlė kelionę iki Bukittinggi už 70 USD (mes mokėjom tik 7 USD).

Kelionė buvo labai ilga. Sėdėjom minivene ir važinėjom po visą miestą pirmyn – atgal, kol surinkom visus keleivius. Pradėjom apie pietus, baigėm 6 val.vakaro. Ir tik tada pajudėjom į Dumai (uostą). Beje minivenas buvo pilnut pilnutėlis, gale sėdėjom šešiese, nors pagal viską ten tik keturios sėdimos vietos. Vairuotojas visiškai nei vieno žodžio nemokėjo angliškai, absoliučiai nieko nesusikalbėjom su juo. Kelyje stojom ir stojom į kažkokias kavinukes kas 2-3 valandas. Net nesuprasi kiek laiko sustoję būsim, nes klausi, o jis net nesupranta ko klausiam. Taigi vienas vos ne visada turi likti prie mašinos ir saugoti, kad neišvažiuotų, o kitas eiti pavalgyti ar į tualetą. Juokinga buvo ši mūsų kelionė minivenu, bet ir varginanti.

Pakelėje valgėm tokių keistų dalykų, kažkokio medžio lapų virtų ar tai keptų, bet skonis buvo visai normalus. Reikės Lietuvoj kokio beržo lapų pasikepti vasarą.

VIDEO. Maistas kelyje.

Jonas kaip visada išsiprašė, kad jam duotų pavairuoti, tai buvo visam kaimui atrakcija.

VIDEO.Jonas vairuoja.

 VIDEO. Kelyje

BENDRAI apie Indoneziją.

Turistai Indonezijoje – pinigų šaltinis vietiniams, taip kainas užsikelia, kad jos net neprilygsta kainoms Europoje. Tik pamato, kad tu baltasis ir lupa pinigus. Visi iki vieno bando pasipelnyti kaip tik gali. Net už menkiausią pagalbą prašo pinigų, net kad kelio kryptį tau parodys. Ir aišku net nekalba angliškai, bet ką savo kalba sumurma ir jau tiesia ranką.

Indonezijoje didžiulė bedarbystė ir tai akivaizdžiai matosi, nes niekas nieko neveikia, gulinėja kur pakampėmis, šlaistosi iš vietos į vietą ir tik ieško pasipelnymo šaltinio. O kadangi turistų itin mažai, tai iš tų, kuriuos sutiko, bando uždirbti kaip iš kokių dešimties žmonių.

Keliauti čia sunku iš vieno miesto į kitą, nesuprasi kur tos autobusų stotis ar bent jau sustojimai paprasti. Nieko nepasiklausi, kas kur važiuoja, niekas nesupras o jei supras, tai nemokės atsakyti. Dar nei vienoj šaly nebuvo taip sunku keliauti ir susikalbėti su žmonėmis. Beje ir keliai čia labai prastos būklės, keliasdešimt kilometrų tenka važiuoti valandų valandas. Vietovės kalnuotos, keliai duobėti, daug staigių posūkių, kai kur net nėra asfalto, tik žvyrkelis. Mašinų labai daug tiek dieną, tiek ir visą naktį. Čia keliauti reikėtų tik lėktuvais, o ypač silpnesnių nervų žmonėms.

Būkite pasiruošę visur gerokai permokėti, ypač už transportą arba kavinėse, kuriose nėra meniu. Lempines kainas sako, nes tu turistas. Nors vietiniai centus moka už tą patį maistą ir kavinėj jau nei vienos rupijos nenusidėrėsi. Pavalgei tai ir mokėk tiek, kiek tau pasakė.

Visi vietiniai labai daug rūko, cigaretės kainuoja 2-3 Lt. Labai pigus benzinas. 1 litras – tik 1,25 Lt. Banke niekas nekeičia valiutos, duoda uždirbti vietiniams, nes jie keičia tokiu kursu, kad praktiškai net neapsimoka keistis pinigų. Bet turistai priversti keistis, o ypač jei mieste tik viena keitykla ir neturi vietinės valiutos. Jokia kita valiuta neatsiskaitysi, tik Indonezijos rupijomis. Beje kursas 100000 = 1 doleris.

Gamta pasakiškai graži, jūra skaidri, paplūdymiai – balto smulkaus smėlio. Čia gyvena 50 mln. žmonių. Tai štai tokia ta Indonezijos sala – Sumatra, pilna iššūkių ir itin sudėtinga ;)