Kėlėmės
gerokai prieš 6 ryto. Norėjau parodyti savo kelionės draugui rytinį Mui Ne
judesį pakrantėje, kai grįžta žvejai iš jūros, prie jų prišoka krūva moteryčių
ir išgraibsto visą laimikį per kelias minutes. Meta viską ant kranto, šūkauja,
rūšiuoja, sveria, užsirašinėja ant popieriaus skiaučių kažką. Vaizdelis tikrai
neeilinis. Kažkoks vientisas chaosas. Bet jau supratau, kad Vietname kuo
didesnis chaosas, tuo didesnė tvarka jame vyrauja. Čia kaip ir su vairavimu –
chaosas didžiausias iš šono atrodo, bet
realybėje sistema veikia.
Mui Ne kaimelio pakrantė
Mui Ne kaimelio žvejų laimikis
Mui Ne kaimelio žvejų laimikis
Po
rytinio pasivažinėjimo, skubėjome į viešbutuką, susikrauti daiktus ir kuo
greičiau persikraustyti į vakar atrastą puikųjį „Hay Yen Resort“. Kaina
tik 15 dolerių už naktį. Šis viešbutis tikrai gražus ir tvarkingas, su baseinu
kieme. Kambarį pasiėmėm pirmame aukšte, prie pat baseino. Tik išeini pro
kambario duris, gali tiesiai nerti į vandenį ir atsigaivinti. Super! Turguje prisipirkome
įvairiausių saldžiausių, sultingiausių vaisių, valgėm juos, tuo pačiu ir taškėmės
baseine kokias dvi valandas ir tiesiog chill‘inom. Atostogos!!!
„Hay Yen Resort“ kiemas
Baseinas ir vaisiukai ;)
Pietūs – jūros gėrybės su
daržovėmis
Vakarienei
norėjome truputį prabangiau pavalgyti, taigi pasirinkome jūros gėrybių
restoraną labai įdomiu pavadinimu - "Strawberry"/ „Klubnika“
(vertimas "braškė"). Nežinau kas jų marketingistas, jei toks iš viso
yra, bet kad ir koks keistas pavadinimas, kad ir kiek be šio restorano pilna
kitų, jis pilnut pilnutėlis. Užsisakėme vietinio, garsiojo Dalato vyno. Nedaug,
tik po taurę paragavimui, o kai atnešė, tai supratom kad jų ir mūsų žodis „taurė“,
turi skirtingą kūbatūrą. Lietuvoje kai atneša taurę vyno, tai to vyno ant dugno vos
matosi, o čia atnešė taures iki pat viršaus pripiltas, nei
milimetro nepalikta vietos. Tokia taurė kainuoja truputį virš 1 dolerio, t.y. nepilnai 3 litus (25 000 dongų). Visas
butelis Dalato vyno restorane kainuoja 4-5 dolerius.
Vakarienė - jūros gėrybės su kokoso pienu
Išvada dienos pabaigoje
Jau
galiu drąsiai teigti – moku važiuoti su motoroleriu. Na, aš visada mokėjau, bet
aš noriu pasakyti, kad moku
važiuoti motoroleriu būtent Vietname, jų ekstremaliomis vairavimo sąlygomis.
Pastebėjau, kad man jau net neįdomu vairuoti kažkur už miesto ribų, kur
sumažėja transporto srautas, o kai tik vėl įvažiuoju į kokį judresnį
skersgatviuką ar turgaus gatvę, iškart jaučiu kaip užverda kraujas, pakyla
azartas, pradedu manevruoti kartu su visais tame sraute – spausti gazą,
staigiai stabdyti, vėl užgazuoti, saugotis iš priekio atskriejančių prieš
eismą, staigiai įšokančių į kelią iš šalutinių keliukų. Uch!!! Tikrai patinka
man vairuoti tokiomis sąlygomis!
