10d. KAMBODŽOS sostinė - Phnom Phen

Šiandien be istorinių vietų lankymo, buvo ir linksmesnių įvykių. Pirmiausiai tai reiktų aprašyti turgelius, kurie čia kaip koks didelis skruzdėlynas tiesiog verda. Triukšmas, smarvė visokių neaiškių maistų, pilna motorolerių, nes dauguma čia ne pėsčiomis, o su motoroleriu raunasi į turgelį, tarp visų prekystalių. Susidarė toks vaizdas, kad turgus čia veikia ištisą parą. Mes atsikėlę 6 val. ryte jau radom turgų visame judrume, o miegoti ėjom gal 12 nakties, o jis vis dar dirbo.

Market in the early morning / Turgus ankstų rytą


Dauguma moterų Kambodžoje vaikšto su pižamom, tokių matėm ir sostinėje ir provincijoje. Taip, tai yra tikrai tos pižamos, kurias mes lietuviai velkamės eidami miegoti. Ant pižamų dažnai dar ir „džinsovkė“ ar nutrynta „koža“ priderinama. O šiaip visi rengiasi dabar šiltai – džinsai, kelnės, bliuskutės ilgomis rankovėmis, striukytės plonos, nes pas juos dabar juk žiema.



Motorolerių, tuk-tuk‘ų pilnas miestas, net galva skauda nuo jų burzgimo ir nuo dūmų smarvės. Pabuvom valandėlę kitą gatvėj ir jau tiesiog tamsu akyse, galva sukasi. Eismas tragiškas, jokių pagrindinių kelių, kiekvienas važiuoja ir iš vien pypsina ir pypsina ir PYPSINA !!! Eini gatve ir girdi tik triukšmą, neįmanoma čia nė sekundė ramybės. Reikia tiesiog priprasti ir negirdėti gatvės triukšmo. Deja, man nepavyko to padaryti. Per didelis miestas, per didelis chaosas. Jei atvirai, tai labai nepatiko Phnom Phen‘is (t.y. Kambodžos sostinė).








Degant raudonam šviesoforo signalui, visi motoroleriai ir tuk-tuk‘ai važiuoja, net nepristabdydami. Tik mašinos paiso raudonos spalvos. Beje, policija vietinių nebaudžia, bet už tat turistus skaudžiai skausmina už eismo taisyklių nesilaikymą. Prie labai didelių sankryžų piko valandomis motoroleriai jau nebevažiuoja degant raudonai spalvai, jie raunasi į priekį tarp mašinų, kad tik būtų pirmesni, naglai išvažiuoja netgi tiesiai į šaligatvius. Visi vairuotojai labai įžūlūs – lenda, užkišinėja, prieš eismą važiuoja. Tikras košmaras, o ne eismas.





Pinigų keityklos nei iš tolo neprilygsta mūsų bankams. Pinigus paima ir tiesiog už stiklo deda, tau taip pat atskaičiuoja iš tų, kurie po stiklu sudėti krūvomis. Jokios baimės net nėra, kad kažkas gali ateiti ir apiplėšti.

Currency exchange office / pinigų keitykla


Streets of capital - beggars / Sostinės gatvės ir elgetaujantys



Kambodžoje pilna visko – gerai gyvenančių (pilnas miestas automobilių - Lexus LX470, važinėjančių be numerių), skurdžių (elgetaujančių, su vaikais gatvėse sėdinčių), vaikų prašančių kažką pirkti arba šiaip duoti dolerį. Bet kokiu atveju, niekas neemigruoja iš šalies. Verslas čia neapmokestintas, kas ką moka, tą daro, ką turi, tą pardavinėja ant gatvės, tuk-tuk‘us vairuoja, masažus daro, motorolerius taiso, tiesiai ant gatvės verda smalą ar dar kažką, lydo kažkokias plastmases, padangas klijuoja. Nėra higienos inspekcijos, darbo saugos taisyklių, nėra valstybinių apribojimų, reguliavimų. Būtų čia Lietuva, tai iš karto kasos aparatus reikalautų naudoti, suvaržytų, mokesčiais apkrautų ir greitai baigtųsi visi gatvės versliukai.
Vaizdas toks, kad žmonės čia geriau gyvena nei Lietuvoje. Niekas nesiskundžia, visi patenkinti, turi darbo vietas (patys jas sau susikūrę), senų mašinų gatvėse maksimum 20%, kai tuo tarpu Lietuvoje beveik 80 % mašinų yra senesnės nei 15-20 metų.
APIBENDRINANT - Phnom Phen tikrai nėra tas miestas į kurį norėtųsi grįžti.
Ačiū Dievui (ar Budai), kad Phnom Phen‘io smogas nedaug paveikė mūsų mąstymą ir mes po visų šiandienos ekskursijų suvokėm, kad mums reikia kuo greičiau dingti iš čia, nors pagal planą parengtą dar Lietuvoje, turėjome čia pasilikti dar 2 dienas. Tiesa tokia, kad praėjo dar tik pirma savaitė mūsų atostogų, o mes jau buvome aplankę viską, ką buvome suplanavę. Išskyrus Angkor Wat‘ą – didžiausią religinį kompleksą pasaulyje, kurio plotas ~30 km2. O aplankėme todėl, kad vietoje patogių nakvynių viešbutyje dažniausiai pasirinkdavome kratymąsi naktį autobuse.
Prasidėjo apmąstymai – kur važiuoti, kad būtų gera, šilta, malonu ir neužknistų tuk-tuk‘ai. Tailandas – Koh Samui? Koh Phangan? Phuket? Ar Kambodžos pietūs – Shihanoukville? Apsistojom ties Shihanoukville, nes niekada čia nebuvę ir tiesiog norėjosi pamatyt kuo daugiau įvairesnių Kambodžos pusių.
Nuvažiavom į autobusų stotį. Tikimybė gauti bilietus rytojui buvo labai maža, nes dabar yra pats pikas, daugiausiai turistų ir bilietus reikia pirktis 1-2 dienas prieš kelionę. Bilietus gavome, bet išvykimo laikas labai ankstus. Atvirai sakant tai buvo visai nesvarbu, nes norėjosi kuo greičiau sprukti iš šito beprotiško miesto.

9d. Kambodžos tautos genocidas vykdytas Raud.Khmerų 1975-79m.

Iš karto noriu įspėti, kad šios dienos įvykiai labiau istoriniai ir žiauroki, aprašoma tai ką pamatėm, sužinojom, perskaitėm, pasigilinom. Deja, linksmų įvykių nėra.

10 val. ryto mūsų atvažiavo pasiimti Alex, t.y. tuk tuk'o vairuotojas, tas pats kuris vakar mus atvežė nuo stoties iki viešbučio. Važiavom į Tuol Sleng muziejų, vėliau į Killing fields(Žudymo laukai).

Tuol Sleng muziejus - seniau čia buvo mokykla, bet 1975 metais, į valdžią atėjus žiauriesiems Raudoniesiems Khmer'ams, mokykla buvo paversta kalėjimu, kuriame žiauriai kankino žmones, kurie buvo išsimokslinę, kurie prieštaravo naujai valdžiai, vaikus, moteris ar kitus silpnus, kurie nesugebėjo per 10-15 valandų darbo dienos įvykdyti viso darbo. Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais vežė į žudymo laukus ir sušaudydavo.

1975-79 metais buvo išžudyta virš 3 milijonų žmonių visoje Kambodžoje. Pirmiausiai išžudė visą inteligetiją - daktarus, aktorius, dainininkus, budistų vienuolius, mokytojus, studentus, netgi tuos, kurie nešiojo akinius, nes tai Raudoniesiems Khmer'ams su protingumu asocijavosi. Atėjus į valdžią Raud.Khmer'ams, Kambodža buvo pervadinta Demokratine Kampuča (Democratic Kampuchea), jos lyderis Pol Potas buvo žiaurus diktatorius, įsakė sostinę paversti agrariniais ūkiais, dirbamais laukais, kur žmonės turėjo dirbti 12-15 val.į parą. Lyderis Pol Potas pats buvo baigęs mokslus Paryžiuje, prisiskaitęs marksizmo idėjų, kurias realizavo savo šalyje tik daug žiauriau, t.y. viskas peraugo į maoizmą.

Žmonės, dirbantys laukuose valgyti gaudavo tik vandenyje virtus ryžius, 1 kg ryžių turėjo dalintis 25 asmenys. Prasidėjo ligos, maliarija, kuri išguldydavo visą šeimą. 1979 m.Vietnamas išgelbėjo Kambodžos žmones nuo šios žiaurios valdžios, ją nuvertęs jėga. Visiškai galutinai Khmer'ų rėžimas baigėsi tik 1998 metais, mirus Pol Potui.

Kitas Demokratinės Kampučos lyderis Duch 2010 metais buvo nuteistas kalėti tik 30 metų. Dabar Kambodžoje nėra senų žmonių, nes visi jie buvo išžudyti kaip nereikalingi ir netinkami darbui. Vidutinis žmonių amžius čia ~ 35 metai. Ir tikrai, gatvėse mes sutinkame tik jaunus žmones, kurių amžius yra iki 20-30 metų.

Neįmanoma aprašyti to ką pamatėm ir pajautėm Tuol Sleng muziejuje. Mokykla virtusi kalėjimu buvo Pol Poto buvo pavadinta S-21 (security office 21). Kalėjimas aptvertas dviguba siena, klasės suskirstytos į mažas celes, įrengti kankinimo kambariai. Žmonėms buvo uždrausta kalbėtis, turėjo būti absoliuti tyla.

Šiame kalėjime išgyveno tik keli žmonės - tik tie, kas mokėjo užsiimti fotografija, tapyti, nes Pol Potas buvo ant tiek smulkmeniškas, kad liepdavo fotografuoti savo aukas prieš kankinimus, po kankinimų, netgi nužudžius. Vienas iki šiol gyvas piešinių autorius prisiekė, jei liks gyvas, nupieš tai ką matė šiame kalėjime. Jis taip ir padarė. Jo piešiniai dabar kabo šiame kalėjime ir jie yra be galo žiaurūs.

Fotografijos nužudytų žmonių, šiame muziejuje jų begalė.

Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais 14 km veždavo į žudymo laukus (Killing fields). Kaliniams buvo nupjaunamos rankos arba jie apakinami, kad negalėtų sukilti prieš 4 prižiūrėtojus, kurie veždavo sunkvežimiu iš kalėjimo į žudymo laukus.

Magic tree – ant jo kabėdavo garsiakalbis, paleistas dideliu garsu, kad nesigirdėtų žudomų žmonių dejonės.

Taip atrodė vestuviniai žmonių rūbai viešpataujant Pol Potui ir Raudoniesiems Khmerams.

Pol Potas ir jo žmonės nužudytų žmonių mažus vaikus (kūdikius) taip pat nužudydavo, bet specialiuoju būdu, t.y. ištaškydavo paėmę už kojų į medį, tam kad jie užaugę nesugalvotų keršyti už savo tėvų nužudymą.

Nužudytų žmonių kūnus pamerkdavo į cheminį tirpalą, kuris nuardydavo mėsas ir likdavo tik kaulai. Ir atskirai dėliojo kaukoles, žandikaulių atskiras kapas rastas.

Raudonieji Khmerai buvo be galo žiaurūs. Nužudė daug žmonių (~3 mln), taip pat šimtai tūkstančių mirė nuo bado ir ligų. Iš žmonių buvo atimta viskas - laisvė, šeimos atskirtos, jų turtai, laukai, maistas. Niekas neturėjo jėgų sukilti (kaip jau minėjau 1 kg ryžių 25 žmonėms per dieną ir dirbti12-15 val.), bet Vietnamui tai pavyko.

8d. Paliekam Laosą ir kertam Kambodžos sieną

Išmaišėm Laosą, nuo sostinės Vientian šiaurinėje dalyje iki pietų - Pakse ir Boleven plateau. Ši šalis labai patiko ir paliko gilų įspūdį. Manau kelionės pabaigoje padarysiu visų trijų šalių palyginimą :)

Iš vakaro buvome nusipirkę bilietus su autobusu važiuoti į Kambodžą, t.y. sostinę Phnom Phen. Kainavo 23000 kip (22 EUR) žmogui. Bilietus pirkome autobusų stotyje. Ir dar susitarėm, kad mus iš viešbučio už dyką atvežtų iki šios stoties, nes atstumas nemažas eiti pėsčiomis.

Taigi, šiandien 7:30 val. atvažiavo tuk-tuk‘as, kuris nemokamai mus nuvežė į stotį, iš kurios 8:00 val. turėjo pajudėti autobusas link Kambodžos sienos. Bet kaip jau įprasta, jis gerokai vėlavo ir iš stoties išvažiavom tik 9:00 val. Po 3 val. jau buvome prie pasienio Laosas-Kambodža. Autobuso vairuotojo asistentas pasiūlė greičiau sutvarkyti pasienio procedūras, t.y. jam sumokėjus 30 USD, netgi nereiktų išlipti iš autobuso. Jis surinko norinčiųjų pasus ir pinigus. Mes atsisakėme, nes norėjosi patiems patirti, ką reiškia praeiti šį pasienį, nes buvom daug visko skaitę ir girdėję. O ypač buvo įdomu susidurti su nevaldoma ir didžiule korupciją Kambodžos pasienyje. Nes pasieniečiai ima mokesčius už bet ką, pvz.2-3 ar net daugiau dolerių (priklausomai nuo to kaip tu atrodai) už antspaudo uždėjimą, bauda 20-30 USD už skiepų kažkokių neturėjimą, nors realiai įvažiuojant į Kambodžą nėra nei vieno privalomo skiepo.

Priėjus Laoso pasienį, turėjom mokėti po 2 USD, už pareigūnų viršvalandžius, nes atseit sekmadienis, ne darbo diena, nors realiai jie dirba visas 7 dienas per savaitę. Toliau ėjom pėsčiomis link Kambodžos sienos, kur sekė dar didesnė korupciją ir dar kvailesni mokesčiai. Prieš pat Kambodžos pasienį stovi palapinė (tokia kaip pvz. per Kaziuko mugę Lietuvoje) , tipo kažkoks punktas, pavadinimu „Quarantine“, ten turi kortelę užpildyti, kas tu esi, kokia tavo specialybė, ir iš kokios šalies atvyksti. Tada susimokėti reikia 1 USD, kai pradėjau prieštarauti ir klausti už ką, tai atsakė, kad už sveikatos patikrinimą. Geras tikrinimas, nieko niekam jie netikrina, tik kas antram, trečiam kala su automatiniu termometru į kaktą ir temperatūrą tas prietaisas iš karto parodo. Aš patekau tarp "laimingųjų" ir mano temperatūrą tas prietaisas parodė 35 ir kelios dalys (gal 2 ar 3), nors realiai aš buvau visa šlapia ir deganti nuo sekinančio karščio, nes viską ant pečių nešėmės ir negailestingai kepino saulė - pats vidudienis. Manau tai eilinė apgavystė ir tas termometras greičiausiai oro temperatūrą rodo, o ne žmogaus. Bet nemokėsi - nepraeisi toliau. Korupcija akivaizdi, bet ginčytis neverta.

Su pasu užpildžius „Cambodian visa application“ formą, arrival ir departure korteles, reikia eiti per pasienį, kuris yra iš lentų sukalta medinė pašiūrė. Ten įklijavo vizą, už ją reikėjo mokėti 23 USD, nors iš tikro viza kainuoja tik 20 USD. Galvojau, kad visi lempiniai mokesčiai jau baigėsi, bet deja dar buvo kitas postas, kuriame iš kiekvieno turisto prašo po 2 dolerius tipo už tai, kad anspaudą įdeda tau į pasą. O gautus pinigus tiesiai ir akivaizdžiai deda į lagaminą, kuris ant stalo naglai padėtas. Viso ko pasekoje, sienos kirtimas žmogui kainuoja 28 USD, kai realiai turi kainuoti tik 20 USD.

Sutaupėm kiekvienas po du dolerius, kuriuos Jonas iš karto išleido ant alaus, o aš pasižadėjau sau, kad mano vakarienė bus soti ir ne nuo gatvės. Ir šiaip, manau tai geras potyris – praeiti sieną patiems, o ne kaip ponams sėdėti autobuse, kuris pravažiuoja Laoso-Kambodžos pasienį, ir beje visi vis tiek laukė mūsų ir visų kitų savarankiškų keliautojų. Beje, laukusiųjų autobuse visi formalumai užtruko ilgiau nei mūsų.

Perkant autobuso bilietus vakar buvo žadėta, kad nuvyksime į sostinę Phnom Phen iki 19 val., bet nuvykome tik gerokai po 21 val. Iš patirties žinau, kad kuo vėliau nuvyksti į kokį miestą, tuo sunkiau gauti pigią nakvynę, nes visi pigiausi svečių namai jau būna išgraibstyti.

Atvykus ir autobusui sustojus, iš karto pripuolė begalė tuk-tuk vairuotojų, kurie vienas per kitą rėkė „Mister, madam, tuk-tuk!“. Jie net beldė į autobuso langus. Išlipant iš autobuso galvojau sudraskys į gabalus, bet ne, jie tavęs neliečia, tik rodo žemėlapį miesto, klausia ar turi kur apsistoti, ir nori, kad tik su juo važiuotum. Kol Jonas krapštė kuprinę iš bagažo skyriaus, susitariau su vienu tuk-tuk‘o vairuotoju (vardu Alex), kad mokam jam 2 USD, ir jis mus nuveža į miesto centrą, į kokį pigų viešbutuką ir vežioja tol, kol randam tai, kas mums patinka.

Su tuk-tuk‘u pajudėjom link miesto centro, važiavom pro tokias baisias gatves, smarvė, šiukšlės, fuiiii, apsivemti galima nuo tvaiko ir nuo visų dulkių, nuo eismo. Apvažiavom kelis kvartalus, užsukom į kelis nakvynės namus, visi buvo pilni, kol galiausiai radom – Angkor International hotel - 10 USD, paskutinis kambarys laisvas likęs tik. Bet kambarys be baldų, tik lova per vidurį. Kadangi nelabai turėjom iš ko rinktis, tai apsistojome jame. Kambarys buvo 5 aukšte. Iš viso šitas aukštas yra negyvenamas, nes nieko daugiau čia nėra. Radau koridoriuje baldų, tai juos susinešėm į kambarį. Pastebėjau, kad vonioj nėra veidrodžio, jis irgi buvo koridoriuje, įsinešėm ir jį. Rankšluosčius pasiėmėm džiūstančius nuo stogo, kur sukabinta buvo visa patalynė ant virvių. Žodžiu, fainas viešbutukas, ir dar beje nereiktų pamiršti paminėti, kad dauguma kambarių yra be langų. Mūsų buvo su langu, bet su vaizdu į nieką.

Vonia, be ranšluosčių, be laikiklių, be tualet.popieriaus, be veidrodžio

Kambodža kaip šalis nuteikė dviprasmiškai. Šalia skurdo, prabanga, nauji Lexus‘ai. Phnom Phen‘is kaip miestas iš karto paliko labai neigiamą įspūdį – erzinantis motorolerių triukšmas, kuris nenutyla net ir naktį, dulkės, smogas, šiukšlės krūvom suverstos ant gatvių, elgetaujantys žmonės, smarvė, tuk-tuk vairuotojai iš vien klausiantys „tuk-tuk?“ ir t.t. Apie tai dar parašysiu vėliau.

Viską atpirko vakarienė – kuri kainavo tikrai nepigiai, eilinis patiekalas su ryžiais, kaina nuo 2,5-3 USD.