Iš karto noriu įspėti, kad šios dienos įvykiai labiau istoriniai ir žiauroki, aprašoma tai ką pamatėm, sužinojom, perskaitėm, pasigilinom. Deja, linksmų įvykių nėra.
10 val. ryto mūsų atvažiavo pasiimti Alex, t.y. tuk tuk'o vairuotojas, tas pats kuris vakar mus atvežė nuo stoties iki viešbučio. Važiavom į Tuol Sleng muziejų, vėliau į Killing fields(Žudymo laukai).
Tuol Sleng muziejus - seniau čia buvo mokykla, bet 1975 metais, į valdžią atėjus žiauriesiems Raudoniesiems Khmer'ams, mokykla buvo paversta kalėjimu, kuriame žiauriai kankino žmones, kurie buvo išsimokslinę, kurie prieštaravo naujai valdžiai, vaikus, moteris ar kitus silpnus, kurie nesugebėjo per 10-15 valandų darbo dienos įvykdyti viso darbo. Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais vežė į žudymo laukus ir sušaudydavo.
1975-79 metais buvo išžudyta virš 3 milijonų žmonių visoje Kambodžoje. Pirmiausiai išžudė visą inteligetiją - daktarus, aktorius, dainininkus, budistų vienuolius, mokytojus, studentus, netgi tuos, kurie nešiojo akinius, nes tai Raudoniesiems Khmer'ams su protingumu asocijavosi. Atėjus į valdžią Raud.Khmer'ams, Kambodža buvo pervadinta Demokratine Kampuča (Democratic Kampuchea), jos lyderis Pol Potas buvo žiaurus diktatorius, įsakė sostinę paversti agrariniais ūkiais, dirbamais laukais, kur žmonės turėjo dirbti 12-15 val.į parą. Lyderis Pol Potas pats buvo baigęs mokslus Paryžiuje, prisiskaitęs marksizmo idėjų, kurias realizavo savo šalyje tik daug žiauriau, t.y. viskas peraugo į maoizmą.
Žmonės, dirbantys laukuose valgyti gaudavo tik vandenyje virtus ryžius, 1 kg ryžių turėjo dalintis 25 asmenys. Prasidėjo ligos, maliarija, kuri išguldydavo visą šeimą. 1979 m.Vietnamas išgelbėjo Kambodžos žmones nuo šios žiaurios valdžios, ją nuvertęs jėga. Visiškai galutinai Khmer'ų rėžimas baigėsi tik 1998 metais, mirus Pol Potui.
Kitas Demokratinės Kampučos lyderis Duch 2010 metais buvo nuteistas kalėti tik 30 metų. Dabar Kambodžoje nėra senų žmonių, nes visi jie buvo išžudyti kaip nereikalingi ir netinkami darbui. Vidutinis žmonių amžius čia ~ 35 metai. Ir tikrai, gatvėse mes sutinkame tik jaunus žmones, kurių amžius yra iki 20-30 metų.
Neįmanoma aprašyti to ką pamatėm ir pajautėm Tuol Sleng muziejuje. Mokykla virtusi kalėjimu buvo Pol Poto buvo pavadinta S-21 (security office 21). Kalėjimas aptvertas dviguba siena, klasės suskirstytos į mažas celes, įrengti kankinimo kambariai. Žmonėms buvo uždrausta kalbėtis, turėjo būti absoliuti tyla.
Šiame kalėjime išgyveno tik keli žmonės - tik tie, kas mokėjo užsiimti fotografija, tapyti, nes Pol Potas buvo ant tiek smulkmeniškas, kad liepdavo fotografuoti savo aukas prieš kankinimus, po kankinimų, netgi nužudžius. Vienas iki šiol gyvas piešinių autorius prisiekė, jei liks gyvas, nupieš tai ką matė šiame kalėjime. Jis taip ir padarė. Jo piešiniai dabar kabo šiame kalėjime ir jie yra be galo žiaurūs.
Fotografijos nužudytų žmonių, šiame muziejuje jų begalė.
Iš šio kalėjimo žmones sunkvežimiais 14 km veždavo į žudymo laukus (Killing fields). Kaliniams buvo nupjaunamos rankos arba jie apakinami, kad negalėtų sukilti prieš 4 prižiūrėtojus, kurie veždavo sunkvežimiu iš kalėjimo į žudymo laukus.
Magic tree – ant jo kabėdavo garsiakalbis, paleistas dideliu garsu, kad nesigirdėtų žudomų žmonių dejonės.
Taip atrodė vestuviniai žmonių rūbai viešpataujant Pol Potui ir Raudoniesiems Khmerams.
Pol Potas ir jo žmonės nužudytų žmonių mažus vaikus (kūdikius) taip pat nužudydavo, bet specialiuoju būdu, t.y. ištaškydavo paėmę už kojų į medį, tam kad jie užaugę nesugalvotų keršyti už savo tėvų nužudymą.
Nužudytų žmonių kūnus pamerkdavo į cheminį tirpalą, kuris nuardydavo mėsas ir likdavo tik kaulai. Ir atskirai dėliojo kaukoles, žandikaulių atskiras kapas rastas.
Raudonieji Khmerai buvo be galo žiaurūs. Nužudė daug žmonių (~3 mln), taip pat šimtai tūkstančių mirė nuo bado ir ligų. Iš žmonių buvo atimta viskas - laisvė, šeimos atskirtos, jų turtai, laukai, maistas. Niekas neturėjo jėgų sukilti (kaip jau minėjau 1 kg ryžių 25 žmonėms per dieną ir dirbti12-15 val.), bet Vietnamui tai pavyko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą