Išmaišėm Laosą, nuo sostinės Vientian šiaurinėje dalyje iki pietų - Pakse ir Boleven plateau. Ši šalis labai patiko ir paliko gilų įspūdį. Manau kelionės pabaigoje padarysiu visų trijų šalių palyginimą :)
Iš vakaro buvome nusipirkę bilietus su autobusu važiuoti į Kambodžą, t.y. sostinę Phnom Phen. Kainavo 23000 kip (22 EUR) žmogui. Bilietus pirkome autobusų stotyje. Ir dar susitarėm, kad mus iš viešbučio už dyką atvežtų iki šios stoties, nes atstumas nemažas eiti pėsčiomis.
Taigi, šiandien 7:30 val. atvažiavo tuk-tuk‘as, kuris nemokamai mus nuvežė į stotį, iš kurios 8:00 val. turėjo pajudėti autobusas link Kambodžos sienos. Bet kaip jau įprasta, jis gerokai vėlavo ir iš stoties išvažiavom tik 9:00 val. Po 3 val. jau buvome prie pasienio Laosas-Kambodža. Autobuso vairuotojo asistentas pasiūlė greičiau sutvarkyti pasienio procedūras, t.y. jam sumokėjus 30 USD, netgi nereiktų išlipti iš autobuso. Jis surinko norinčiųjų pasus ir pinigus. Mes atsisakėme, nes norėjosi patiems patirti, ką reiškia praeiti šį pasienį, nes buvom daug visko skaitę ir girdėję. O ypač buvo įdomu susidurti su nevaldoma ir didžiule korupciją Kambodžos pasienyje. Nes pasieniečiai ima mokesčius už bet ką, pvz.2-3 ar net daugiau dolerių (priklausomai nuo to kaip tu atrodai) už antspaudo uždėjimą, bauda 20-30 USD už skiepų kažkokių neturėjimą, nors realiai įvažiuojant į Kambodžą nėra nei vieno privalomo skiepo.
Priėjus Laoso pasienį, turėjom mokėti po 2 USD, už pareigūnų viršvalandžius, nes atseit sekmadienis, ne darbo diena, nors realiai jie dirba visas 7 dienas per savaitę. Toliau ėjom pėsčiomis link Kambodžos sienos, kur sekė dar didesnė korupciją ir dar kvailesni mokesčiai. Prieš pat Kambodžos pasienį stovi palapinė (tokia kaip pvz. per Kaziuko mugę Lietuvoje) , tipo kažkoks punktas, pavadinimu „Quarantine“, ten turi kortelę užpildyti, kas tu esi, kokia tavo specialybė, ir iš kokios šalies atvyksti. Tada susimokėti reikia 1 USD, kai pradėjau prieštarauti ir klausti už ką, tai atsakė, kad už sveikatos patikrinimą. Geras tikrinimas, nieko niekam jie netikrina, tik kas antram, trečiam kala su automatiniu termometru į kaktą ir temperatūrą tas prietaisas iš karto parodo. Aš patekau tarp "laimingųjų" ir mano temperatūrą tas prietaisas parodė 35 ir kelios dalys (gal 2 ar 3), nors realiai aš buvau visa šlapia ir deganti nuo sekinančio karščio, nes viską ant pečių nešėmės ir negailestingai kepino saulė - pats vidudienis. Manau tai eilinė apgavystė ir tas termometras greičiausiai oro temperatūrą rodo, o ne žmogaus. Bet nemokėsi - nepraeisi toliau. Korupcija akivaizdi, bet ginčytis neverta.
Su pasu užpildžius „Cambodian visa application“ formą, arrival ir departure korteles, reikia eiti per pasienį, kuris yra iš lentų sukalta medinė pašiūrė. Ten įklijavo vizą, už ją reikėjo mokėti 23 USD, nors iš tikro viza kainuoja tik 20 USD. Galvojau, kad visi lempiniai mokesčiai jau baigėsi, bet deja dar buvo kitas postas, kuriame iš kiekvieno turisto prašo po 2 dolerius tipo už tai, kad anspaudą įdeda tau į pasą. O gautus pinigus tiesiai ir akivaizdžiai deda į lagaminą, kuris ant stalo naglai padėtas. Viso ko pasekoje, sienos kirtimas žmogui kainuoja 28 USD, kai realiai turi kainuoti tik 20 USD.
Sutaupėm kiekvienas po du dolerius, kuriuos Jonas iš karto išleido ant alaus, o aš pasižadėjau sau, kad mano vakarienė bus soti ir ne nuo gatvės. Ir šiaip, manau tai geras potyris – praeiti sieną patiems, o ne kaip ponams sėdėti autobuse, kuris pravažiuoja Laoso-Kambodžos pasienį, ir beje visi vis tiek laukė mūsų ir visų kitų savarankiškų keliautojų. Beje, laukusiųjų autobuse visi formalumai užtruko ilgiau nei mūsų.
Perkant autobuso bilietus vakar buvo žadėta, kad nuvyksime į sostinę Phnom Phen iki 19 val., bet nuvykome tik gerokai po 21 val. Iš patirties žinau, kad kuo vėliau nuvyksti į kokį miestą, tuo sunkiau gauti pigią nakvynę, nes visi pigiausi svečių namai jau būna išgraibstyti.
Atvykus ir autobusui sustojus, iš karto pripuolė begalė tuk-tuk vairuotojų, kurie vienas per kitą rėkė „Mister, madam, tuk-tuk!“. Jie net beldė į autobuso langus. Išlipant iš autobuso galvojau sudraskys į gabalus, bet ne, jie tavęs neliečia, tik rodo žemėlapį miesto, klausia ar turi kur apsistoti, ir nori, kad tik su juo važiuotum. Kol Jonas krapštė kuprinę iš bagažo skyriaus, susitariau su vienu tuk-tuk‘o vairuotoju (vardu Alex), kad mokam jam 2 USD, ir jis mus nuveža į miesto centrą, į kokį pigų viešbutuką ir vežioja tol, kol randam tai, kas mums patinka.
Su tuk-tuk‘u pajudėjom link miesto centro, važiavom pro tokias baisias gatves, smarvė, šiukšlės, fuiiii, apsivemti galima nuo tvaiko ir nuo visų dulkių, nuo eismo. Apvažiavom kelis kvartalus, užsukom į kelis nakvynės namus, visi buvo pilni, kol galiausiai radom – Angkor International hotel - 10 USD, paskutinis kambarys laisvas likęs tik. Bet kambarys be baldų, tik lova per vidurį. Kadangi nelabai turėjom iš ko rinktis, tai apsistojome jame. Kambarys buvo 5 aukšte. Iš viso šitas aukštas yra negyvenamas, nes nieko daugiau čia nėra. Radau koridoriuje baldų, tai juos susinešėm į kambarį. Pastebėjau, kad vonioj nėra veidrodžio, jis irgi buvo koridoriuje, įsinešėm ir jį. Rankšluosčius pasiėmėm džiūstančius nuo stogo, kur sukabinta buvo visa patalynė ant virvių. Žodžiu, fainas viešbutukas, ir dar beje nereiktų pamiršti paminėti, kad dauguma kambarių yra be langų. Mūsų buvo su langu, bet su vaizdu į nieką.
Vonia, be ranšluosčių, be laikiklių, be tualet.popieriaus, be veidrodžio
Kambodža kaip šalis nuteikė dviprasmiškai. Šalia skurdo, prabanga, nauji Lexus‘ai. Phnom Phen‘is kaip miestas iš karto paliko labai neigiamą įspūdį – erzinantis motorolerių triukšmas, kuris nenutyla net ir naktį, dulkės, smogas, šiukšlės krūvom suverstos ant gatvių, elgetaujantys žmonės, smarvė, tuk-tuk vairuotojai iš vien klausiantys „tuk-tuk?“ ir t.t. Apie tai dar parašysiu vėliau.
Viską atpirko vakarienė – kuri kainavo tikrai nepigiai, eilinis patiekalas su ryžiais, kaina nuo 2,5-3 USD.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą