Jau vakar iš vakaro buvau suplanavus mums
visiems žygį su motoroleriais į Balio pietinį tašką - Ulu Watu Temple
(šventykla). Papusryčiavome (priminsiu, pusryčiai priklauso už dyką mums šiame
"Adus beach Inn") ir viešbučio registratūroje paprašėm dviejų
motorolerių, nes kai atvykome čia, iš karto pasidomėjome ar jie nuomoja šias
transporto priemones. Tuo metu, sakė nuomoja ir dar gi pigiai - 50 000 (3,5€).
O dabar jau sako, sorry, neturim, viskas išnuomota. Ir pasiūlė eiti į gatvę. O
taip, ten juk eini gatve ir tau 20 kartų pasiūlo einant pro šalį ant kiekvieno
kampo - "Motorbike? My friend, motorbike?" Tai pagalvojau, kad ir dabar nekils jokių nesklandumų.
Deja... Tik išėjus į gatvę ir pradėjus klausinėti "Motorbike for
rent?", gavome atsakymą - "no motorbike, all rented already".
Praėjome visą pagrindinę gatvę ir visur gavome arba tą patį atsakymą, arba
kosminę kainą - trigubai
didesnę nei įprastai. Tada supratau, vakar buvo sausio 1, visi dar blaivinosi po Naujųjų šventimo, o šiandien jau sausio
2d., tai visi išsiblaivė ir sujudo, sumąstė kažkur pakeliauti po
aplinkinius miestelius.
Vargais ne galais, po geros valandos,
turėjome ir mes motorolerius. Sumokėti teko
beveik dvigubai nuo įprastos kainos (vietoj 50 000 paklojome 70 000
rupijas).
Nuo Kutos iki Ulu Watu - tik 25 km, bet
eismas toks užkištas, kad važiavome net porą valandų. Įėjimas į pačią šventyklą
žmogui kainavo 20 000 rupijų (1,40€). Šventykla
pastatyta ir dedikuota jūros sieloms, beje ji stovi ant aukštos uolos, kurios krantus
skalauja Indijos vandenynas. Čia taip pat pilna beždžionių, kurios terorizuoja
atvykėlius ir bando iš jų nugvelbti tai, kas jų akimis yra vertinga ar valgoma.
Ulu Watu Temple iš kairės pusės - aukštai ant skardžio
Takas palei jūrą, kur priėjus jo pabaigą, galima gerėtis Ulu Watu šventykla iš kairės
Atvykus galima pasivaikščioti ant aukšto
skardžio ir iš abiejų pusių įvertinti Ulu Watu šventyklos grožį, nes įėjimas į
pačią šventyklą atvykėliams yra neprieinamas, tai gali padaryti tik vietiniai,
kurie neša aukas dievams ir gerosioms dvasioms, nes blogosioms aukoja tik už
šventyklų ribų. Balio gyventojai tiki, kad reikia aukas nešti tiek gerosioms,
tiek ir blogosioms dvasioms, nes ir pats žmogus nėra nei blogas, nei geras.
Visada yra pusiausvyra tarp blogio ir gėrio. Bet žmogus privalo stengtis būti
labiau geresniu, nei blogu. Todėl ir aukas aukoja abejoms pusėms. Jeigu neaukos
blogosioms dvasioms – jos įsisiautės ir užvaldys gėrį, viešpataus tik blogis
pasaulyje.
Važiuojant pakeliui namo, stojome Jimbaran
mieste, jis įsikūręs pajūry ir turi gražų, balto smėlio paplūdimį, netgi daug
gražesnį nei, kad yra Balio Kutoje. Jimbaran mieste yra daug seafood‘o
restoranų, nes rytais – žvejai grįžta iš naktinės žvejybos ir 6:00 val.
jų laimikis jau būna išpirktas.
Į vieną iš tokių restoranų, užsukome ir mes. Nustebino žemos kainos ir didelės
porcijos, bei švara ir tvarka. Lėkštės švarios, nesuskilusios, šakutės
neišlankstytos, sienos neišpeckiotos. Visiškai nebūdinga Indonezijos warungams
:)
Gardieji vaisių kokteilai
Ayam bakar - 30 000 r / 2,10 eur
Cah Kangkung Seafood - 20 000 r / 1,40 eur
Važiuojant jau link namų, sustabdė policija,
bet aš nestojau, apsimečiau kad nematau ir nuvažiavau toliau. Mes išsisukome,
bet už kelių metrų važiavo draugai, sustabdė juos... Susimokėti teko baudą už
tai, kad Europietiškos teisės Indonezijoje negalioja, čia reikia gauti laikinas
teises. Tą padaryti trunka kelios dienos. Korumpuotasis policininkas prašė 500 000 (49 eur), bet gavo tik 300 000 rupijų (21 eur).
Šiandienos neskalandumai, deja, bet
nesibaigė bauda policininkui... Vakare išėjome pasivaikščioti, bet ne
nuzulintomis ir jau gerai žinomomis Kutos gatvėmis, bet truputį tolėliau nuo
viso naktinio šurmulio. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad taip nutiks, bet
einant viena iš menkai apšviestų gatvių, prie mūsų itin lėtai privažiavo
motoroleris su dviem vyrukais ar tai vaikinukais. Kadangi mes ėjome vorele,
vienas paskui kitą, kad nemaišyti eismui, tai jie privažiavo prie pirmojo
ėjusio voroje, t.y. prie Irmos ir čiupo už jos rankinės, kurią ji nešė
persimetus per petį ir... nuvažiavo... O ten buvo... pasai... Ne visų mūsų keturių,
tik dviejų žmonių, bet vis tiek, tai dokumentas, be kurio tu negali išskristi
iš šalies... Vytis juos buvo beviltiška, nes tai įvyko taip greitai, kad kai ji
pradėjo cypti, mes pagalvojome, kad jai per koją pervažiavo su motoroleriu. Kol
supratom kas įvyko, jų jau net akiratyje nesimatė. Staigiai pasigavome pirmą
pasitaikiusį policininką, jis pasakė kreiptis į pagrindinį ofisą, bet nėra
skirtumo ar tai darysime dabar naktį, ar rytoj ryte. Staigiai grįžome į
viešbutį, užblokavome visas banko ir kreditines korteles, kurios buvo toje
rankinėje, dar pasitikslinome su banku, kad vagys nespėjo padaryti jokių
mokėjimų. Taigi iš viso dingo: telefonas, du pasai, banko kortelės ir 500 000
rupijų (35 eur). Na ne tiek ir daug, svarbu patiems
nieko nenutiko.
Tik dabar galvos skausmas – kaip išskristi
iš šalies? Sausio 5 dieną
mes dar turime vietinį skrydį: Kuta – Džakarta. Lietuvos ambasados Indonezijoje
net nėra, reikia kreiptis į Vengrijos ir ten tvarkytis dokumentaciją. Bet
ambasada yra Javos saloje Džakartoje, o mes esame labai toli... Balio saloje
Kutoje. Net ir kelionė taip susiplanavom, kad tris paras nesibelsti autobusais
ir traukiniais iki išskridimo namo, tai pirkome lėktuvo bilietus nuo čia kur
esame dabar, tiesiai į Džakartą.
Ryt kreipsimės į tą vietinį policijos skyrių
ir rašysime pareiškimą dėl vagystės. Kiek paskaitėme internete ir
pasiklausinėjome patruliuojančių policininkų, tai Indonezijos aviakompanijos
leidžia skristi be pasų kai skrydis yra vidinis. Tai tas jau labai gerai, iki
Džakartos spėjame, o ten turime dvi
dieneles nepilnas iki skrydžio namo, kad rasti Vengrijos ambasadą ir
pasigaminti laikinus dokumentus, leidžiančius išskristi iš šalies...
