2015 m. gruodžio 31 d., ketvirtadienis

15 d. Balis - Kuta, Naujieji metai, +35 šilumos

    Ryte mūsų vėl laukė prabangūs pusrytukai - kava, vaisiai, omletukas, blyneliai, ryžiai su daržovėmis. Tikrai geras šitas home-stay "Bali Spring Cottage" ir pigus. Sakyčiau, kad kokybė gerokai pranoksta jo kainą. Šeimininkai svetingi, linksmi, paslaugūs. Šį rytą padėjo mums vėl - pasiūlė pigesnį, nei gautume gatvėje, transportą - savo automobiliu su vairuotoju nuvežti mus į Balio pietus - Kutą. Paprašė už tai 250 000 rupijų (~17€).
    Taigi, jau pusiaudienį mes buvome Balio salos – Kutoje. Oho, kiek čia daug žmonių, koks čia užkištas eismas, kiek mašinų, motorolerių. Kažkaip jau buvome atpratę nuo tokio šaršalo, o čia matomai jo neišvengsime. Kitą vertus, taigi šiandien naujieji metai, tai tų žmonių visur pilna.
    Kutoje jau sunku rasti jaukius bungalow ar home-stay, čia daugybė gigantiškų daugiaaukščių viešbučių, bet juose tikrai nėra noro apsigyventi. Truputį paklaidžiojus atokiau nuo pagrindinės gatvės (galėtų vadintis Palangos Basanavičiaus alėja tikrai) ir sugaišus gerą valandą, pavyko rasti atokią vietą, su įvairiausiais augalais ir palmėmis apsodintu sodeliu ir jaukiais nameliais su terasomis. „Adus beach Inn“ - va čia tikrai puiku ir nekvepia didybe ir labai arti jūros. Dar ir kainą pavyko nusiderėti nuo 400 000 (28 eur) iki 300 000 (21 eur) už namelį.  
"Adus beach Inn" - jaukūs nameliai žaliame sodelyje
Tvarkingas ir vidus, patogi lova ir netgi yra oro kondicionierius
     Kaip visada, atvykus į naują vietą, radus tinkamą nakvynę, norisi ir tobulo maisto, kadangi čia kavinių – restoranų yra daug, reikia išsirinkti tinkamą. Buvome užmatę neblogą, beieškodami kur apsigyventi, taigi ten ir pietavome. Maistas skanus.
Skanu - žuvienė, tuno steikas ir ryžių makaronai su jūros gėrybėmis
+35 šilumos ir Naujametinė eglutė fone
Naujametinė vakarienė - avokado ir krevečių salotos
Kadangi šiandien naujieji metai, tai grandiozinių planų nerezgėme, tiesiog mėgavomės šiluma, maistu, poilsiu, niekur per daug neskubėjome. Naujametinę vakarienę valgėme tame pačiame restoraniuke kur valgėme pietus, tada vėliau prisipirkome krūvą vaisių ir pagaliau prasukome savo visos kelionės metu tąsytą, vežiotą viskiuką. Pakėlėme taurę vieną kita už naujuosius metus ir nuskubėjome prie jūros. O ten... Minios žmonių, policijos patruliai, greitoji... Visus įtartinus policija tikrina, gal tiesiog dėl saugumo ar kokių sprogmenų neturi. Fejerverkų lietus šaudė jau net nuo 10 valandos vakaro, o lygiai vidurnaktį – pasipylė tikras lavina petardų, fejerverkų. Turbūt tiek žmonių vienoj vietoj tik per Selo koncertą esu mačiusi, o čia jų turbūt net daugiau buvo tikrai. Pilnos gatvės, pilnas pajūrys...
Su Naujais Metais visusSiekite savo svajonių, siekite savo tikslų. Gyvenimas yra nuostabus ir jis duoda mums tiek daug progų – naudokitės jomis, šypsokitės, nesipykite ir rinkite karmos .

2015 m. gruodžio 30 d., trečiadienis

14 d. Monkey Forest šventykla ir Ubud turgus

Monkey Forest šventykla – pačiame Ubud mieste, net nereikėjo samdyti transporto ar nuomotis motorolerių. Beje, už vakarykšti privatų vairuotoją visai dienai su kuru ir gera patogia mašina (su kondicionieriumi) sumokėjome tik 450 000 rupijų (31 eur). Taigi žmogui visos dienos komfortabili kelionė gaunasi tik ~7,5 eur.
Įėjimas į Moneky Forest kainavo 15 000 r (1 eur). Šventyklos teritorijoje laisvai laksto koks šimtas beždžionių. Nėra jos itin draugiškos... Ateini ir turi nieko nesinešti rankose, nes jos viską bando atimti, o jeigu neatiduodi – kanda ir daro tą skaudžiai, netgi su giliais pažeidimais. Kaip, beje, nutiko mūsų kelionės draugui - Donatui... Jis kuprinės išorinėje kišenėje turėjo plastikinį maišelį, beždžionė jį užmatė ir jau bėgo link jo derinti jos akimis matomą ir suvokiamą - vėjyje traškantį daiktą. O mes likusieji, kaip tik baiginėjome skaityti šios vietos lankymo taisykles, viena iš jų buvo „Nesineškite į teritoriją maišelių, plastikinių butelių, o jei jau atsinešėt ir beždžionė bando atimti, atiduokite, nesipriešinkite“. Na ir beždžionė staigiai pradėjo bėgti link Donato, o mes visi pradėjom rėkti: „Maišelis, maišelis!”. O jis dar nebuvo skaitęs taisyklių ir suprato, kad reikia saugoti maišelį ir kai beždžionė bandė atimti iš jo maišelį, jis patempė jį atgal iš jos rankų... Na ir gavo gerą smūginę beždžionės kampaniją - įkandimą iki kraujų... Aišku, mums iš šono bežiūrint buvo juokinga, jam – nelabai. 
Pilkosios makakos, pastojusios mums kelią
Chillas ;)
Įpusėjus vidurdieniui, beveik neįmanoma būti lauke ant saulės. Kadangi Ubud miestas kiek tolėliau nuo jūros, tai tas karštis toks tarsi... sausas. Visada tokiu metu jau lendam į pavėsį – pietaujame, geriame šaltus vaisių kokteilius. Tai ir šį kartą radome puikią vietelę – „Gusti Warung Bali“. Jau pastebėjau, jeigu pavadinime yra žodis „warung“ – tai reiškia bus ir pigu, ir skanu. Beje, „warung“ vietinių kalba, reiškia - maža vieta užkąsti.
Otak Tahu Santan Bongkot - tofu su imbiero ir kokosų padažu
Tikrai įdomus šis "warung", į kurį užsukome. Aš užsisakiau Otak Tahu Santan Bongkot - tofu su imbiero ir kokosų padažu ir prie jo, kaip ir prie beveik visų azijietiškų patiekalų, davė dar ir ryžių. Paragavau, skanu ir truputį egzotiška. Aštrumas jaučiasi, bet ne nuo čili, o nuo imbiero. Pagrindinių patiekalų nepakako, dar užsimanėm saldesnių, ale vietinių desertų. Visų jų kaina - po vieną euriuką. Bubuh injin - juodųjų ryžių košė su kokosų pienu, ruduoju palmių cukrumi - saldu ir skanu. Kitas desertas - Pisang Raj. Šio warung meniu, anglų kalba, jis pavadintas bananų koldūnai. Hmmm, tikrai įdomus ir dar neragautas desertas - bananai apvolioti ir apkepti kažkokioje keistoje tešloje tarsi tempūroje ar panko trupiniuose, bei patiekiami su palmių cukraus sirupu. Sėdėjome ne ant kėdžių, o ant žemės prie žemo stalo. Valgyti buvo visai patogu sėdint lotoso pozoje.
Ne ant kėdžių, o ant žemės sėdėjome
Pisang Raj - bananų "koldūnai"
Bubuh injin - juodieji ryžiai su kokoso pienu
Turgus ir derybų procesas. "Good for me, good for you!" - visi kaip vienas pardavėjai įsikandę šią frazę kartoja kai bandai derėtis kainą. Pradinę kainą jie šauna visiškai lempinę, t.y. aukštą ir tada jau klausia "How much you want?". Gerai, kad esu pakankamai "nagla"  ir deruosi šaltu veidu, tai kainą numušu tris - keturis kartus. Pavyzdžiui, už skarą batiko medžiagos prašė 350 000 (25 €), ir pavyko nusiderėti iki 60 000 (4 €). Tai šiuo atveju kainą nuderėjom net penkis - šešis kartus pigesnę nei prašė. Ir visada tik prieini, paklausi daikto kainos ir tau pasako ją kosminę ir kai pamato tavo neigiamą reakciją, jau pradeda klausi - "How much you want?". Pasakai savo norimą kainą, tada šauną antrą frazę, kurią irgi moka visi iki vieno - "Oh, no, no, Bali bankrupt!" Ir tada pasako jau truputį patrauklesnę kainą ir rėžia paskutinę frazę ir ją kartoją 20 kartų - "Good for me, good for you!" Tokiu momentu geriausiai pakartoti savo norimą mokėti kainą ir jei vėl jums sakys "Good for me, good for you!" - apsisukti ir eiti šalin. Na ir tada jei per daug neužlenkei savo kainos, tau leis paeiti kokius 20 - 30 žingsnių ir po jų pradės šaukti - "okey, okey". Štai toks tas darybų procesas. Atrodo trumpas, taip? Tai padauginkite jį iš dešimties, nes tiek laiko tikrai reikia, kad gauti norimą kainą.
Turgus ir derybos
Graži skara. Pradinė kaina buvo 350 000, galutinė - 60 000. 
Vestuvės. Balio saloje vien budistai ir induistai, musulmonų jau labai mažai. Gal ir negalima taip teigi, bet žmonės man čia patinka labiau. Jie truputį kitokie, tiksliau jų religija man labiau prie širdies. Na ir vestuvių tradicija įdomi. Tuokiasi jie ne savaitgaliais, kaip kad mes europiečiai. Tuokiasi tada kai yra, jų teigimu – „Good day“. O ta „good day“ kaip tik ir yra šiandien, bei buvo vakar ir užvakar, todėl matėme labai daug vestuvių. Tuos namus, kuriuose vyksta vestuvės, išpuošia gyvomis gėlėmis ir aplinkiniai neša dovanas jauniesiems, t.y. maistą (ryžius, vaisius ir kt.). Vėliau jaunieji eina į šventyklą, gauną maldininko palaiminimą ir per maldininką prašo savo dievų visko, ko norėtų turėti. Vėl gi, gali tą daryti tiesiogiai kalbėdami su dievais, bet per maldininką kalbant, dievai geriau supranta ir priima lengviau jų maldas.
Taip papuošti būna namai, kuriuose vyksta vestuvės
Masažai. Vakare ir vėl laukė malonumai... Masažas... Šį vakarą jau buvau užsisakius tik valandai, o ne dvejoms ir sumokėjau tik...60 000 r / 4 eur. Tai ta valanda prabėgo taip greitai...

Ubud – miestas, kurį būtina aplankyti, esant Balio saloje. Tikrai jis yra viso Balio kultūros sostinė. Užsibuvome čia tris dienas, nėra ir jūros čia, bet laikas neprailgo. Rytoj vyksime į Kutą - į Balio salos Kutą, nes prieš tai buvome Lombok salos Kutoje. Kadangi ryt Naujieji metai, tai norime juos pasitikti prie žydros jūros. Tik ten nieko nerezervavę iš anksto, bet tikiu, kad rasime vietą nakvynei. 

2015 m. gruodžio 29 d., antradienis

13 d. Balio šventyklos, ryžių laukai ir kavos plantacijos

Vos tik atsikėlėme ir pradėjome bruzdėti, namo šeimininkė mums iš karto atnešė pusryčius  - banana panckake, ryžių su daržovėmis, kavos su pienu, įvairiausių vaisių, kiaušinienės. Pasirinkimas tikrai platus, o ir pusryčiai labai skanūs bei sotūs.
Mūsų pusryčiai - patys geriausi ir sočiausi per visą kelionę
 
Vakar iš vakaro buvome sutarę su šio home-stay savininku, kad jo vairuotojas pavežios mus po aplinkinius įdomesnius kampelius visą dieną už 450 000 rupijų (30 eur). Išdalinus šią sumą ant keturių žmonių, kaina gaunasi juokinga, neskaitant to, kad sėdėjome visiškai naujame automobilyje Toyota, kurio dar net ne visi celofanai buvo nulupti ir kuriame mus nuo kaitros saugojo kondicionierius.
Šventykla #1. Pirmasis aplankytas objektas šiandien - Goa Gajah - Elephant cave - induistų šventykla. Įėjimas į ją kainuoja - 15 000 r / 1€. Į tą pačią kainą įskaičiuotas ilgas drabužis, dengiantis kojas. Pagal budistų ir induistų suvokimą, į šventyklą negali eiti nuogomis kojomis ir pečiais - negerbi jų dievų. Gerai, kad atvykome čia anksti, tai išvengėme viso didžiulio turistų srauto, kuris jau mums beišeinant iš šventyklos, plūdo autobusais.
Šventykla - Goa Gajah (vertimas - "dramblio uola")
Vyriškasis pradas - Linga
Elephant cave / Dramblio uola, urvas
Mokslų kaina. Vairuotojo išsiklausinėjome, ką jis baigęs. Atsakė, kad Balio kultūrologija ir pasiguodė, kad mokslas Indonezijoje brangus. 2 - 3 mln rupijų ( 140 -  210 € ) per pusmetį tenka pakloti už mokslą universitete. Už mokyklą moka per mėnesį apie 300 000 rupijų ( 21€). 6 metus mokosi pradinėje mokykloje, tada dar 3 metus pagrindinėje ir dar 3 metus vidurinėje. Universitete mokosi 4 metus. O jeigu nori gauti daktaro laipsnį, mokosi ne 10 metų kaip mes Lietuvoje, o tik 6 metus. Lietuvoje mes tikrai daugiau mokame už aukštąjį mokslą ir mokomės ilgiau. Nustebino tai, kad jis baigęs Balio kultūrologiją, žinojo apie Balį mažiau nei aš jam pati papasakojau pasiskaičius internete.
Šventykla #2. Antroji aplankyta šventykla kainavo dvigubai brangiau (30 000 rupijų / 2 eur), bet didžiulio įspūdžio nepaliko, gal todėl, kad pirmoji buvo įsikūrusi džiunglėse, kur daug žalumos, o ši antroji - tokia „plika“ nuo gamtos, stovi atviroje vietoje, kepinama saulės.
Antroji šventykla
Šventyklos bokštas
Šventykla #3. O, taip, šita tikrai pati didžiausia, gražiausia ir dar sudaranti visą kompleksą šventyklų, kurių yra net 25 - ios. Pagrindinė - Pura Besakih Temple, į kurią turistų neleidžia, nes ten lankosi tik vietiniai, kurie atlieka savo įvairias apeigas - meldžiasi bei aukoja dievams.
Pura Besakih Temple
Žmonės, aukojantis geriesiems dievams
Duoklė dievams, aukojama jau kitos šeimos
Ai čia kažkokia labai faina blondinė ;)
Apeigos, vykusios Pura Besakih šventykloje. 
Šiandien buvo mirusiųjų sielų išpirkimo, geros karmos prašymo apeigos. Artimieji atneša mirusiojo pelenų į šventyklą ir per maldininką, kuris pravedinėja apeigas, kalba su dievu. Gali ir patys tiesiogiai kalbėti su dievais, bet jie tiki, kad savo maldas ir prašymus sakant per šventą žmogų, dievai geriau viską supranta. Miręs žmogus privalo reinkarnuotis, todėl jo artimieji ir meldžiasi už jį. Jeigu jis buvo blogas žmogus, jo karma bloga, jis gali atgimti šunimi. Vienas blogiausių gyvūnų (ir tuo pačiu pats blogiausias žmogus buvęs praeitame gyvenime) – gaidys, todėl čia leidžiamos gaidžių peštynės už pinigus. Jeigu žmogus buvo pakankamai geras, jo karma geresnė.
Laiptai į uždraustąją šventyklą ir apeigų procesas
Pura Besakih Temple
Pradžioje vos tik atvykus prie šventyklos ir susimokėjus už įėjimą po 15 000 žmogui, mus bandė apgauti pirmieji vietiniai šventyklos darbuotojai, kad į šventyklą negalima patekti be vietinio gido, kad reikia mokėti jam 250 000 ir su juo kartu eiti. Kitu atveju mes tik aplink šventyklos sienas iš išorės galime pasivaikščioti, bet jos tokios aukštos, kad pamatyti kas viduje – neįmanoma.  Taip, taip, pasakiau aš jam griežtu tonu, - „o.k., mister, I don‘t believe you“ ir nuėjome į šventyklų pusę. O jis rėkė mums įkandin – „You will see, guardians will not let you in“. Iki šventyklos geras kilometras pėsčiomis, jį nuėjus, mus tikrai sustabdė dar vienas sargybinis, teigdamas tą patį ir užtverdamas mus kelią. Tada mūsų vaikinai jau neatlaikė ir pakeltu tonu išrėžė – What is this? Ticket. So it means entrance - to temple, go away, and let us in“ (vertimas – Kas čia bilietas, taip? Tai yra įėjimas į šventyklą. Traukis šalin, leisk įeiti). Jis truputį sumišęs pasitraukė atokiau, bet vis tiek murmėjo tą patį ką ir pirmasis. O, dieve, teisybę buvau prisiskaičius apie šią vietą, tą patį beje ir vairuotojas mūsų teigė, kad pilna uždarbiautojų čia mus pasitiks. Taigi praėjome jau pro pirmuosius vartus, tada ten prisistatė treti vietiniai gidai, kurie teigė, kad tie pirmieji gidai kainuoja brangiai, bet mes galime per pus pigiau pravesti į šventyklą. T.y. vietoje 250 000, jie ima tik 150 000. Atsakymas jiems buvo –„Duodu 50 000 už mus keturis ir viskas, imi ar ne?“. Beje, tikrai stovėjo stendas, kuriame buvo parašyta, kad tik besimeldžiantys vietiniai gali įeiti į pagrindinę šventyklą, turistams – draudžiama. Na taip, bet tie pirmieji gidai mums net iki pirmųjų vartų ir kitų šventyklų neleido pamatyti, tvėrė kelia jau savo kūnu.
Bet kokiu atveju, kad daugiau suprastume apie šias visas šventyklas, apie vietinius papročius, na ir kad nelegaliai, t.y. su vietiniu, patektumėm į pagrindinę šventyklą, pasiėmėm „gidą“. Priminsiu, kad iš pradžių prašė 250 000 (17 eur), bet mes nusidėrėjome iki 50 000 r (3,5 eur). Visos jo papasakotos istorijos buvo įdomios ir už gerą kainą ;)
Mūsų gidas
Mūsų gražioji apranga - įeinant į šventyklas, reikia užsidengti kojas
Pura Besakih Temple
Išvažiavę iš šio šventyklų komplekso, važiavome į ryžių laukus, o po jų – į kavos ir prieskonių plantacijas. Ragavome brangiausios kavos pasaulyje, kurios kavos pupeles valgo ir išakoja gyvunėliai - luvakai.
Brangiausios kavos pupelės pasaulyje - iškakotos gyvūnėlių luvakų
Luvakas
Kavos skrudinimo procesas
Kavų ir arbatų degustacija
Kiek tik akys užmato - ryžių plantacijos
Ryžiai, ryžiai, ryžiai...
Kaimietis. Kaip jo vėjas nenupučia...?
 Na, kadangi man drąsos netrūksta, tai vos tik pamačiusi pareigūną, reguliuojanti itin judrų eismą, nesutrikau ir priėjusi prie jo, pareiškiau norą kartu nusifotografuoti. Mano argumentas sau pačiai buvo tas, kad tai pirmas sutiktas manęs vertas vyras Indonezijoje. Oi, gal nuskambėjo kiek keistai, nes tikrai ne tai turėtumėte pagalvoti :)  Aš tiesiog sakau, kad tai pirmas mano ūgio ir sudėjimo vyras, vietinis, sutiktas čia. Visi čia labai smulkūs, liekni ir žemi... Na panašiai kaip tas žmogelis viršuje, iš ryžių laukų.
Foto su policininku, reguliavusiu eismą
Vakare laukė neįtikėtinas malonumas... Masažas... Užsisakiau net ne vieną, o dvi valandas masažo ir sumokėjau tik... 100 000 r / 7 eur. Rinkausi tradicinį Balio masažą ir nenusivyliau tikrai juo – stiprus, bet atpalaiduojantis. Man jis taip patiko, kad užsirašiau dar ir rytojaus vakarui tai pačiai procedūrai. 

2015 m. gruodžio 28 d., pirmadienis

12 d. Greitasis keltas iš Lomboko į Balį, delfinai ir Ubud (Balio salos kultūros sostinė)

6:30 val. ryto. Pakilom anksti, nes turėjome skubiai susiruošti ir rasti būdą kaip grįžti iki Bangsal uosto iš kurio planuojame plaukti į Balį, kadangi turime "open return ticket" į keltą. Jį pirkome dar keliaujant pirmyn, nes gaunasi daug pigiau pirkti iš karto kelionę keltu pirmyn - atgal, nei atskirai. Pagal to "open return ticket" salygas, atgal galime grįžti bet kada, tik reikia parą prieš pranešti toje agentūroje, kurioje pirkome ("Eka jaja"), ar jos padalinyje, kad ryt jau išvykstame. Aišku, to vakar mes nepadarėme... O šiandien skubame kuo greičiau išsikraustyti ir pasiekti tą uostą ir naiviai tikimės, kad pavyks sutarti ir mus perkels šiandien į Balį... Viltis - durnių motina, bet miršta paskutinė.
Beje, transporto iš vakaro irgi neužsisakėme, bet mūsų viešbutuko šeimininkė paskambino savo draugui ir po ilgų derybų su juo telefonu, po ragelio numetimo ir vėl susiskambinimo, šiaip ne taip sutarėm su juo, kad nuveš mus iki uosto už 350 tūkst. rupijų (~25€). Ši kelionė įprastai  užtrunka apie 2-3 val. Keltas išplaukia 10:30. Iš namų išjudame 8:15... Hmmm... Spėsime! Turėtume spėti...
Beje, dar būdami Gili salose, bandėme ieškoti šios agentūros padalinio, kurioje pirkome bilietus ir turėtume pranešti apie grįžimą atgalios, bet vis nesėkmingai. Visokių kitokių firmų, parduodančių bilietus buvo, bet ne tos, kurios mums reikėjo. Tai ir dabar važiavome į uostą ir tikėjomės, kad tą firmą rasime.
Tik įvažiavus į uosto teritoriją, aš bėgau ieškoti reikiamos firmelės, kol kiti iškraudinėjo daiktus iš bagažinės. Radau! Lengvai radau! Ir net bilietus gavau šiai dienai, o ne sekančiai.
Uoste mus užkalbino perlų pardavėjas, kuris suprantamai kalbėjo angliškai ir papasakojo, kad čia Lomboke yra turtingų vietinių, nes čia yra aukso ir naftos. Jie iš to gyvena. Dar jis pasakojo, kad vietiniai veržiasi į Džakartą, kadangi tikisi, jog sostinėje jiems pavyks rasti geresnį darbą, prasigyventi. Dažniausiai tokie naivuoliai anksčiau ar vėliau atsiduria gatvėje, nes ten neįstengia susimokėti už būstą. Matėme daug tokių gyventojų, įsikūrusių tiesiog po tiltais ant vandens. Paklausus, ar emigruoja vietiniai į kitas šalis, atsakymas buvo - "taip, dažniausiai į Japoniją, Saudo Arabiją, Korėją, nes ten gali užsidirbti daugiausia pinigų". Įšsiaiškinome, kad Australija nors ir arčiausia šalis, tinkama emigracijai, tačiau jie labai sunkiai gauna vizas į ją. Pati Indonezijos valdžia apsaugojus savo šalį nuo galimo itin didelio išvykimo srauto iš šalies. Beje, visi sutikti indoneziečiai ne itin teigiamai atsiliepia apie savo vyriausybę. Visi pusbalsiu prasitaria apie nešvarius reikaliukus, korupciją.
Mūsų laivas atvyko pavėlavęs gerą pusvalandį, bet svarbu, kad iš viso atvyko. Plaukėme į Balį dar stodami dvejose Gili salose - išleisdami keleivius ir įlaipindami vis naujų. Taigi, pasakymas, kad plauksite  su speed boat ir kelionė truks 1 valandą, išaugo į 2-3 valandas. Bet tokie dalykai Indonezijoje įprasti. Reikia įsivažiuoti į jų gyvenimo ritmą ir mėgautis atostogomis, tobulu oru, gražia gamta.
Išlipus iš kelto, mūsų jau laukė "Eka jaja" agentūros žmogus, kuris nukreipinėjo turistus pagal kryptis. Mūsų kryptis - Ubud. Parodė ranka link autobusiuko, kuris mus ir nuvežė tiesiai į to miesto centrą. Pasirodo į kelto bilieto kainą (open return ticket ) buvo įskaičiuotas ir transportas iki norimo Balio miesto.
Ubud mieste laukė nauja užduotis - susirasti nakvynę, pigią ir ne tamsius kambarius, o jaukius, šviesius. Nes kai reikia rašyti savo kelionės įspūdžius, tai jau baigiu apakti nuo žabalinėjimo prie vienos lempos per visą kambarį, kuri dar yra energiją taupantį ir vos ne vos duoda kažkokią švieselę. Dieną taip pat rašyti tamsu, nes visi iki šiol nuomuoti bungalow būdavo arba apaugę medžiais ir todėl viduje tamsūs, arba su itin mažu langeliu...

Čia Ubud mieste visi siūlo vadinamuosius home-stay, t.y. gyveni tame pačiame name su šeimininkais arba šalia name/namelyje. Namai visi gražūs, dideli kaip kokios šventyklos netgi kai kurie atrodo. Paklaidžiojome gerą valandą kol galiausiai radome tobulą vietą - "Bali Spring Cottage" - 125 000 r (~8€) su pusryčiais įskaičiuotais į tą kainą. Oho, pagaliau šviesus kambarys, pagaliau langai į visas puses nukreipti ir jie dideli. Pats pigiausias bet pats geriausias variantas per visą šios kelionės laikotarpį.
"Bali Spring Cottage" - 8 eur su pusryčiais
Pirmas maistas šiandien tik vakare - Balio salos skanumynai
Nereali mūsų nakvynės vieta - dideli kambariai, terasos, balkonai
Beje, pamiršau paminėti, kad plaukiant laivu mačiau delfinus. Pirmą kartą gyvenime mačiau juos ne per TV, o gyvai. Keltas plaukė, o jie šokinėjo visai šalia kaip kokią parodomąją programą atlikinėdami. Ir jų buvo šešeri vienoje kelto pusėje ir dar keli - kitoje. Kai matai tokį vaizdą per du metrus nuo savęs, tai net darosi gera gyventi. Stebina mane ši šalis - Indonezija, nes galvojau, kad jau daug keliavau ir jau viską mačiau, nieko naujo čia nepamatysiu, niekas nenustebins, nebus pirmųjų kartų čia, bet apsirikau. Pirmųjų kartų čia jau buvo, ir netgi keleri. Smagu, gera, fantastiška!  

2015 m. gruodžio 27 d., sekmadienis

11 d. Tęsiame žygį motoroleriais – Tanjung Aan beach, Mawun beach ir Sasak Village


Ryte reikėjo rasti tinkamą vietą, kad būtų netamsu Aidui apsiskusti, nes visi namukai, kuriuose buvome apsistoję, yra nerealiai tamsūs, kambaryje dega tik viena lemputė ir ta energiją taupanti, itin blanki, nieko nešviečianti. Teko išardyti spintelę ir išsinešti veidrodį į lauką, kad jis matytų save normaliai veidrodyje ir nesusipjaustytų besiskusdamas. 
Beje, aš net savo kelionės įspūdžių negaliu normaliai aprašyti, nes rašau tamsoje, su telefonu pasišviesdama į klaviatūrą, kad bent kažką įmatyčiau... O tada vėliau atsidarau ir matau krūvą rašybos klaidų... Ech... Gal grįžus prisėsiu kada ir ištaisysiu jas, o kol kas stenkitės nematyti mano klaidelių ;)
Skutimosi procesas lauke, nes viduje namelyje tamsu kaip...šiknoj
Tęsėme savo žygį motoroleriais, kurį pradėjome jau vakar ir pirmoje dienos pusėje aplankėme Tanjung Aan paplūdimį. Ten, kaip ir visuose kituose paplūdimiuose, paprašė 10 000 rupijų (0,70eur) už parkingą, tai ir nepasilikome ten, važiavome toliau apsidairyti po Lombok salą. Sekantis mūsų aplankytas taškas - Sasak village. Jis yra sukurtas ne turistams, o išlikęs autentiškas, jame gyvena realūs Sasak tautos žmonės. Kad būtų įdomiau, pasiėmėm vietinį Sasak kaimo gyventoją – gidą, kad ne tik pavedžiotų po kaimą, bet dar ir papasakotų apie savo kasdienybę ir gyvenimą čia.
Žygis motoroleriais
Offroud'iniai keliukai

Gidas mums visiems keturiems kainavo 150 000 rupijų (10 eur). Jis tikrai daug papasakojo, labai stengėsi žmogelis ir buvo vertas tų pinigų. Iš dalies tai gal mes jam permokėjome, nes vėliau mačiau kaip ateina vietiniai indoneziečiai čia ir duoda po 10-20 tūkstančių rupijų, na bet jie klaidžioja šitame kaimelyje vieni, nelydimi Sasak gyventojo ir negirdėdami įdomių istorijų
Sasak village – visi čia gyvenantys gyventojai yra vienas su kitu giminės. Mūsų gido teigimu, dabar šiame kaime yra likusių 150 namų ir čia nėra nei vieno svetimo žmogaus iš išorės, nes jie negali tuoktis su jokiu kitu žmogumi už Sasak kaimo ribų. Taigi, čia, šitame Sasak village auga jau 15 karta. Paklausus apie išsigimimus, gidas tik nusijuokė ir pasakė – „Ne, nieko panašaus, išsigimimų nebūna, na gal truputį kvaili tik visi gimsta“. Reikėjo suprasti, kad protinė negalia, tai norma...
Sasak išpažįstama religija -  induistų, pagonių ir musulmonų mišinys, o greičiau tai kratinys. Tiki kažkuo po truputį iš kiekvienos iš paminėtųjų religijų.
Sasak village vedybos
Tuokiasi su pusseserėmis ir pusbroliais. Norit tuoktis, pagrobia būsimą nuotaką ir laukia kol tėvai nepyks, tada grįžta ir susituokia. Jei prašo moters tėvų vedybų, tai laikoma grubiu ir nemandagiu elgesiu pagal jų tradicijas. Jei pagrobta moteris atsisako tekėti ir pabėga atgal pas tėvus, ją pagrobęs vyras moka baudą. 
Sasak village laidotuvės. 
Laidoja be karsto, visą kūną deda į duobę, susuktą į baltą drobę. Po 100 dienų uždeda paminklą (akmenį) ant kapo, išraižo vardą, datą. Praėjus 100 dienų  po mirties, pjauna jautį arba ožį, bet ne karvę. Karvę aukoja tik gyviems, o ne mirusiems. Aukoja tam, kad mirusiąjam viskas gerai sektųsi pomirtiniame gyvenime.
Sasak Village amatai. 
Vienos moterytės verpia siūlus, kitos audžia rankomis, dar kitos - siuva. Kad nemiegotų ir dirbtų kiaurą parą, joms duoda kažkokių lapų, sumaišytų su sumaltais koralais, pakramtyti. Tada jos gauna energijos ir gali dirbti ilgai nemiegojusios. Kai kurių net lūpos raudonos nuo to tonizuojančio "kramtalo".
Philips įvedė šiam kaimui elektrą
Moteris, dirbanti kiaurą parą
Dar viena bitutė darbininkė
Yra kaime ne tik gamybos, bet ir pardavimų skyrius :)

Per patį vidudienio karštį pasislėpėm kavinėje ir skaniai papietavome, vėliau grįžome namo, truputį palaukti kol saulė nebus tokia „aštri“. Iš dalies netgi džiaugiuosi, kad mano bendražygiai tokie lepūs ir jautrūs Indonezijos saulei bei karščiui, nes kol jie gaivinasi kondicionieriumi ir snūduriuoja, aš sėdžiu lauke karštyje (nes tik čia šviesu) turiu laiko savo rašliavoms.
Mano pietūs (Seafood curry) - skanu, gardu
Tuno grill kepsnys
Po geros valandos, sėdome ant motorolerių ir patraukėme į kitą Lombok salos pusę – Mawun beach. Nerealaus dydžio ir grožio šis Mawun paplūdimys ir kokios jame aukštos bangos... Tikrai Lomboke yra daug gražių vietų, man net keista, kad čia nėra turistų. Čia juk ir pigu, ir gražu. Na, kol kas dar nemačiau iš arti Balio paplūdimių. Gal kai pamatysiu, suprasiu, kodėl visi kaip išprotėję veržiasi į Balį. O kol kas be proto džiaugiuosi, kad esu čia - Lombok saloje, kur dar nėra itin išvystytas turizmas, kur vietiniai ateina su tavimi pabendrauti ir viskas ko jie kukliai paprašo, tai tik bendra foto.
Mawun beach... Tobulas paplūdimys ir nėra turistų
Vakarėjantis paplūdimys ir vietiniai - mūsų naujieji draugai
Jie laukė to momento, kada pagaliau galės nusifotografuoti :)
Kad ir kaip čia gera ir smagu, kad ir kaip čia ramu ir norisi likti amžinai, bet rytoj jau pajudėsime iš Lomboko į Balį. Paskutinį vakarą dar nuėjome į paplūdimį, esantį prie pat mūsų gyvenamosios vietos, stebėti žvaigždžių. Išsitiesėme ant smėlio, žiūrėjome į dangų ir ilgai tylėjome. Žvaigždės buvo ryškios ir... visiškai kitokios nei matomos Lietuvoje, nes čia pietų pusrutulis, o ne šiaurės.