12 d. Greitasis keltas iš Lomboko į Balį, delfinai ir Ubud (Balio salos kultūros sostinė)

6:30 val. ryto. Pakilom anksti, nes turėjome skubiai susiruošti ir rasti būdą kaip grįžti iki Bangsal uosto iš kurio planuojame plaukti į Balį, kadangi turime "open return ticket" į keltą. Jį pirkome dar keliaujant pirmyn, nes gaunasi daug pigiau pirkti iš karto kelionę keltu pirmyn - atgal, nei atskirai. Pagal to "open return ticket" salygas, atgal galime grįžti bet kada, tik reikia parą prieš pranešti toje agentūroje, kurioje pirkome ("Eka jaja"), ar jos padalinyje, kad ryt jau išvykstame. Aišku, to vakar mes nepadarėme... O šiandien skubame kuo greičiau išsikraustyti ir pasiekti tą uostą ir naiviai tikimės, kad pavyks sutarti ir mus perkels šiandien į Balį... Viltis - durnių motina, bet miršta paskutinė.

Beje, transporto iš vakaro irgi neužsisakėme, bet mūsų viešbutuko šeimininkė paskambino savo draugui ir po ilgų derybų su juo telefonu, po ragelio numetimo ir vėl susiskambinimo, šiaip ne taip sutarėm su juo, kad nuveš mus iki uosto už 350 tūkst. rupijų (~25€). Ši kelionė įprastai  užtrunka apie 2-3 val. Keltas išplaukia 10:30. Iš namų išjudame 8:15... Hmmm... Spėsime! Turėtume spėti...

Beje, dar būdami Gili salose, bandėme ieškoti šios agentūros padalinio, kurioje pirkome bilietus ir turėtume pranešti apie grįžimą atgalios, bet vis nesėkmingai. Visokių kitokių firmų, parduodančių bilietus buvo, bet ne tos, kurios mums reikėjo. Tai ir dabar važiavome į uostą ir tikėjomės, kad tą firmą rasime.

Tik įvažiavus į uosto teritoriją, aš bėgau ieškoti reikiamos firmelės, kol kiti iškraudinėjo daiktus iš bagažinės. Radau! Lengvai radau! Ir net bilietus gavau šiai dienai, o ne sekančiai.

Uoste mus užkalbino perlų pardavėjas, kuris suprantamai kalbėjo angliškai ir papasakojo, kad čia Lomboke yra turtingų vietinių, nes čia yra aukso ir naftos. Jie iš to gyvena. Dar jis pasakojo, kad vietiniai veržiasi į Džakartą, kadangi tikisi, jog sostinėje jiems pavyks rasti geresnį darbą, prasigyventi. Dažniausiai tokie naivuoliai anksčiau ar vėliau atsiduria gatvėje, nes ten neįstengia susimokėti už būstą. Matėme daug tokių gyventojų, įsikūrusių tiesiog po tiltais ant vandens. Paklausus, ar emigruoja vietiniai į kitas šalis, atsakymas buvo - "taip, dažniausiai į Japoniją, Saudo Arabiją, Korėją, nes ten gali užsidirbti daugiausia pinigų". Įšsiaiškinome, kad Australija nors ir arčiausia šalis, tinkama emigracijai, tačiau jie labai sunkiai gauna vizas į ją. Pati Indonezijos valdžia apsaugojus savo šalį nuo galimo itin didelio išvykimo srauto iš šalies. Beje, visi sutikti indoneziečiai ne itin teigiamai atsiliepia apie savo vyriausybę. Visi pusbalsiu prasitaria apie nešvarius reikaliukus, korupciją.

Mūsų laivas atvyko pavėlavęs gerą pusvalandį, bet svarbu, kad iš viso atvyko. Plaukėme į Balį dar stodami dvejose Gili salose - išleisdami keleivius ir įlaipindami vis naujų. Taigi, pasakymas, kad plauksite  su speed boat ir kelionė truks 1 valandą, išaugo į 2-3 valandas. Bet tokie dalykai Indonezijoje įprasti. Reikia įsivažiuoti į jų gyvenimo ritmą ir mėgautis atostogomis, tobulu oru, gražia gamta.

Išlipus iš kelto, mūsų jau laukė "Eka jaja" agentūros žmogus, kuris nukreipinėjo turistus pagal kryptis. Mūsų kryptis - Ubud. Parodė ranka link autobusiuko, kuris mus ir nuvežė tiesiai į to miesto centrą. Pasirodo į kelto bilieto kainą (open return ticket ) buvo įskaičiuotas ir transportas iki norimo Balio miesto.

Ubud mieste laukė nauja užduotis - susirasti nakvynę, pigią ir ne tamsius kambarius, o jaukius, šviesius. Nes kai reikia rašyti savo kelionės įspūdžius, tai jau baigiu apakti nuo žabalinėjimo prie vienos lempos per visą kambarį, kuri dar yra energiją taupantį ir vos ne vos duoda kažkokią švieselę. Dieną taip pat rašyti tamsu, nes visi iki šiol nuomuoti bungalow būdavo arba apaugę medžiais ir todėl viduje tamsūs, arba su itin mažu langeliu...

Čia Ubud mieste visi siūlo vadinamuosius home-stay, t.y. gyveni tame pačiame name su šeimininkais arba šalia name/namelyje. Namai visi gražūs, dideli kaip kokios šventyklos netgi kai kurie atrodo. Paklaidžiojome gerą valandą kol galiausiai radome tobulą vietą - "Bali Spring Cottage" - 125 000 r (~8€) su pusryčiais įskaičiuotais į tą kainą. Oho, pagaliau šviesus kambarys, pagaliau langai į visas puses nukreipti ir jie dideli. Pats pigiausias bet pats geriausias variantas per visą šios kelionės laikotarpį.

"Bali Spring Cottage" - 8 eur su pusryčiais

Pirmas maistas šiandien tik vakare - Balio salos skanumynai

Nereali mūsų nakvynės vieta - dideli kambariai, terasos, balkonai

Beje, pamiršau paminėti, kad plaukiant laivu mačiau delfinus. Pirmą kartą gyvenime mačiau juos ne per TV, o gyvai. Keltas plaukė, o jie šokinėjo visai šalia kaip kokią parodomąją programą atlikinėdami. Ir jų buvo šešeri vienoje kelto pusėje ir dar keli - kitoje. Kai matai tokį vaizdą per du metrus nuo savęs, tai net darosi gera gyventi. Stebina mane ši šalis - Indonezija, nes galvojau, kad jau daug keliavau ir jau viską mačiau, nieko naujo čia nepamatysiu, niekas nenustebins, nebus pirmųjų kartų čia, bet apsirikau. Pirmųjų kartų čia jau buvo, ir netgi keleri. Smagu, gera, fantastiška!