17d. Pagaliau - Phu Quoc!

Šiandien diena prasidėjo 3 valandą ryte, t.y kaip jau aprašiau vakar – mus pažadino rėksnys autobuso vairuotojas ir išmetė tikrai ne Rach Gia uoste, o vidury nežinia kur. Tada, kitas žmogelis, miegojęs autobusiuke aikštelėje, nuvežė iki Rach Gia uosto ir ten teko pralaukti visą naktį susėdus ant šaligatvio iki 8 valandos ryto, t.y. iki kelto, keliančio į Phu Quoc salą. Nors, priminsiu, kad perkant bilietus, mus patikino šimtu procentu, kad autobuse galėsime gerai išsimiegoti, t.y. net iki 6-7 valandos ryto, nes tokiu laiku autobusas atvyks į uostamiestį… Na, yra kaip yra. Truputis nesusipratimų visai įdomiai paįvairiną kelionę, sukelia ir adrenaliną.

Belaukiant kelto jau ir pradėjo švisti ir mes gerokai išalkome. Mūsų didžiuliam džiaugsmui atsidarė kelios vietinės kavinukės. Beje, Vietname rytais, kiekvienoje kavinėje maistas yra tik vienos rūšies, t.y. kažkoks vienas patiekalas ir viskas, nėra jokių kitokių pasirinkimų. Jeigu nori kažko kito, eini į kitą vietą, kitą kavinę, nes ten tikėkina, kad gausi pavalgyti kažką truputį kitaip. Toje vietoje, kur valgėme, pasirinkimas buvo tik toks – nemenka saujelė ryžių, ant jų uždėta ką tik ant žarijų iškeptą mėsa ir ant viso to turinio dar užmestas keptas kiaušinis. Sumokėjome juokingai mažai – 25000 dongų (~1,1 usd).  

Rytinis patiekalas – ryžiai, mėsa, kiaušinis – 25000d

Po ankstyvųjų pusrytėlių, mes palaukėme dar kelias valandas ir pagaliau įsėdome į keltą, plaukiantį į Phu Quoc salą. Prieš įlipant į keltą, mums dar liepė užsiregistruoti. Registracija kažkokia juokingai keista, nes užsirašė tik mūsų vardus ir gimimo datas. Kam to reikia tikrai nesupratau, nes nei vienas vietinis nesiregistravęs lipo į keltą, o registruotis liepė tik mums – dviems užsieniečiams. Tikriausiai veda kažkokią statistiką ;)

Mūsų naujieji laikinieji namai - vidus gal neblizga, bet užtat ant jūros kranto

 

Pietūs - skanūs, nerealūs, fantastiški

Vietname maistas yra tobulo skonio ir labai pigus

Gatvės prekyba

Nėra didelė ši Vietnamo pasididžiavimu vadinama sala - Phu Quoc, bet nėra ir kažkuo ypatinga. Atvirai sakant, tikėjausi labai žydro vandens ir balto smėlio paplūdimio, bet jūra čia nėra fantastiško grožio, bet aišku daug gražesnė nei likusioje šalies dalyje. O smėlis čia taip pat ne bsltutėlis, bet ir ne pats prasčiausias. 
Kad ir kaip ten bebūtų, čia ilsėsimės ir praleisime paskutiniąsias savo atostogų dieneles Vietname. 

16d. Ir vėl 24 valandos kelyje: Mui Ne – Phu Quoc

Jau pastebėjau, kad  visuose turistiniuose Vietnamo miestuose tiesiog neįmanoma anksti atsikėlus pavalgyti. Jeigu tu keliesi anksčiau nei 7 val, turėsi palaukti minimum dar porą valandų, kad gautum pavalgyti kažko kitko, apart ryžių ir Pho Bo (tradicinės vietnamietiškos sriubos). Visi restoranėliai atsidaro gerokai po 9 val ar net 10 val ryto, t.y. tada kai atbunda visi keliautojai. O jei tu neįprastas keliautojas, kuris nori nuveikti kuo daugiau, keliesi kuo anksčiau - ryte būsi alkanas.

Taip atsitiko ir mums - pravaikščiojom geras dvi valandas kol pagaliau radom vietą pusryčiams ir maisto to, kurio norėjau - tofu! Prieš tai praėjome gal 7 vietas, visur pasakė - "sorry, no tofu". Galiausiai ne itin išvaidžioje vietoje, pavadinimu "Bo Ke", pasakė - "we have tofu". Pagaliau! Kavinė tikrai neįpatingai tvarkinga ir tikrai neblizganti, bet kaip visada maisto skonis atperka viską. Užsisakytas Curry Tofu buvo tobulo skonio ir kaip visada vėl pamiršau pasakyti, kad nedėtų svogūnų... Taigi teko paknibinėti truputį savo maistą.

"Bo Ke" restoranas :)

 Sotūs pusryčiai - Tofu su kariu ir tofu su daržovėmis

 PIETUMS - Fruit shake - nerealaus skonio, tikrų vaisių ir toks tirštas

Šiandien keliausime iš Mui Ne į Phu Quoc salą. Kelyje praleisime 24 valandas, t.y. iš Mui Ne į HCMC su autobusu dardėsime apie 7 valandas. Ten luktelsim valandžiukę, t.y. sulauksime iki 10 valandos vakaro ir su vietiniu daug prastesniu autobusu per naktį važiuosime į Rach Gia. Ten atvyksime paryčiais apie 6-7 valandą, nereiks ilgai laukti iki  8 valandos kelto. Rach Gia mieste yra uostas, kur keltas kels dar 3,5 valandos į Phu Quoc salą. Ir rytoj apie pietūs, o gal ir truputį anksčiau, jau būsime Phu Quoc saloje. Tai čia taip mums pasakė agentūroje, kurioje pirkome bilietus į autobusus ir į keltą. Dar mus patikino, kad mums niekuom nereiks rūpintis, mus nuveš tiesiai iki uosto tas vietinis autobusas, visur kitur irgi nuveš iki sekančios įlipimo vietos. O kaip gi buvo iš tikrųjų? Tai aišku, kad ne taip :)

Pirmiausiai tai pirmasis autobusas vėlavo apie gerą valandą, tai iš karto kilo grėsmė, kad pavėluosime į sekantį, kuris 22 valandą išvyksta iš Hočimino. Važiavome įtampoje ir visą kelią žiūrėjome į laikrodį, o dar gi Hošimine turėjome spėti susirasti agentūrą, kurioje mums turi paduoti sekančio autobuso ir kelto bilietus... Na va, pagaliau jau vietoje – Hošimine.  Kur? Kur ta agentūra? Uch... Negaliu patikėti, ji prieš pat mano akis, t.y. autobuso galutinė stotelė – reikiamos agentūros adresas. Užbėgau į vidų, ir prisistačiau ko atėjau. Tada visi ten sėdėję šeši darbuotojai patrukčiojo pečiais, lyg duodami suprasti, nieko nežinom, niekas nieko nesakė. Gzzzzzzzzz!!! Galiausiai kažkuris iš jų netikėjtai atgavo atmintį ir ištraukė iš stalčiaus tik kelto bilietus. Sakau – „O tai kur autobuso bilietas?“ Vėl atsakymas buvo – trukt, trukt gležnais pečiukais. Labai smagu. Tada sakau – „Kelintą valandą tas autobusas į Rach Gia ir kur jo laukti?“ Atsakė, kad už 10 minučių ir laukti čia, niekur neiti. O valgyt norėjome kaip šunys, todėl vienas nubėgo maisto iš kavinės užsakyti išsinešimui, o kitas „saugojo“ tą autobusą, kad nepaliktų jis mūsų atvažiavęs. Grįžau su maistu po gero pusvalandžio, o autobuso dar nebuvo. Pavalgėm, pasitrynėm šalia tos agentūros, pralaukėm dvi valandas, o to autobuso vis dar nebuvo. Aš žinojau tik tiek, kad jis išvažiuoja 22 valandą. Tai jau lygiai tiek ir yra ... Pagaliau atėjo kitas jų darbuotojas, parodė, kad eiti į jo mašiną, nuveš į autobusų stotį. Važiavome dar apie gerą pusvalandį ir jis mums pagaliau padavė to autobuso bilietus. Stotyje buvome jau 22:30. Negi pavėlavome ? Ne, pasirodo tas autobusas visai ne 22 valandą išvyksta, o 23 val.

 Dar gi čia ne viskas. Autobuso vairuotojas nekalbėjo nei žodžio angliškai ir buvo be galo piktas. Kai įlipom į autobusą ir norėjom susėsti (tiksliau sugulti, nes tai sleeper bus) šalia kad būtume, pradėjo rėkti ir rankom skėsčioti, kad mūsų vietos yra ant bilieto nurodytos ir pagal tai privalome susėsti. Žodžiu, o kai pirkom bilietus aš kelis kartus klausiau ar galime pasirinkti vietas, tai man pasakė, kad kur norėsim ten ir sėsim, nėra jokių vietų ten suskirtsyta. Suprask kaip nori vadinasi... Pusė autobuso sukilo ant kojų dėl mūsų noro sėdėti šalia. Galiausiai šiaip ne taip pavyko su kažkokiu vietiniu, hyper smagiai išsišiepusiu (turbūt gerai parūkiusiu) vaikinuku susikeisti vietomis, kad sėdėtumėm arčiau vienas kito. Ir tuom nuotykiai dar nesibaigė.

Pasak agentūros, pardavusios bilietus, į Rach Gia turėjome atvykti 6-7 valandą ryte, t.y. likus valandai iki kelto. Taigi mes nesiskubindami užmigome jau po vidurnakčio autobuse, ir pokšt 3 valandą nakties jau girdžiu kad kažkas mane tampo už peties ir rėkia, ir rėkia, ir rėkia. Oi, čia gi isterikas vairuotojas, parėkė kažką savo kalba, tada nubėgo į autobuso priekį, ten parėke, grįžo vėl prie manęs, vėl parėkė, duodamas suprasti, kad lipkit greičiau tik iš autobuso. Tada jau išlipo ir matau ištempia mūsų kuprines iš bagažo skyriaus. Numetė ant žemės. Nieko nesupratau, dar minimum tris valandos kelio, o jis jau išmeta mus kažkur, net nesuvokiu kur ? Staigiai įsijungiau navigaciją ir pamačiau, kad tikrai dar toli gražu mes ne tame mieste, kur mums reikia. Na tada jau ir aš neatlaikiau, pakėliau ir aš balsą ir kartojau vieną žodį, miesto pavadinimą – Rach Gia!!! O vairuotojas savo kalba rėkė, duodamas suprasti – lipkit tik greičiau :)

Tai gerai, kad viena moteris mokėjo anglų kalbą kažkiek, tai paklausė kur mes vykstame, paaiškinau jai viską, o svarbiausiai tai, kad mus privalo nuvežti iki Rach Gia uosto, tada ji papasakojo tai vairuotojui. Tada kilo panika vairuotojui, pradėjo bėgioti aplink autobusą ir toliau burbėti. Staigiai įšoko į vidų, pasakė kelis žodžius tai moteriai. Ji mums išvertė – „Jus nuveš kažkoks žmogus su autobusiuku iki Rach Gia, nemokamai“. Ir tikrai nuvežė, nors jam net nepriklausė to daryti, o vairuotojas irgi juk dirba ne turistinių maršrutų agentūroje, o valstybiniu autobusu važinėja, bet suderino reikalus, kad ir koks rėksnys buvo.

Ne itin smagu buvo laukti nuo 3 valandų ryto iki 8 val to kelto kažkokiam miestelyje ant šaligatvo su sunkiom kuprinėm ir naktį miegojus tik 1,5 valandos... Na bet sulaukėme to kelto ir išplaukėm į Phu Quoc salą :)

15d. Mui Ne – jūra, saulė, baseiniukas, motoroleris

Kėlėmės gerokai prieš 6 ryto. Norėjau parodyti savo kelionės draugui rytinį Mui Ne judesį pakrantėje, kai grįžta žvejai iš jūros, prie jų prišoka krūva moteryčių ir išgraibsto visą laimikį per kelias minutes. Meta viską ant kranto, šūkauja, rūšiuoja, sveria, užsirašinėja ant popieriaus skiaučių kažką. Vaizdelis tikrai neeilinis. Kažkoks vientisas chaosas. Bet jau supratau, kad Vietname kuo didesnis chaosas, tuo didesnė tvarka jame vyrauja. Čia kaip ir su vairavimu – chaosas didžiausias iš šono atrodo,  bet realybėje sistema veikia.

Mui Ne kaimelio pakrantė

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Mui Ne kaimelio žvejų laimikis

Po rytinio pasivažinėjimo, skubėjome į viešbutuką, susikrauti daiktus ir kuo greičiau persikraustyti į vakar atrastą puikųjį „Hay Yen Resort“. Kaina tik 15 dolerių už naktį. Šis viešbutis tikrai gražus ir tvarkingas, su baseinu kieme. Kambarį pasiėmėm pirmame aukšte, prie pat baseino. Tik išeini pro kambario duris, gali tiesiai nerti į vandenį ir atsigaivinti. Super! Turguje prisipirkome įvairiausių saldžiausių, sultingiausių vaisių, valgėm juos, tuo pačiu ir taškėmės baseine kokias dvi valandas ir tiesiog chill‘inom. Atostogos!!!

„Hay Yen Resort“ kiemas

 Baseinas ir vaisiukai ;)

Pietūs – jūros gėrybės su daržovėmis

Vakarienei norėjome truputį prabangiau pavalgyti, taigi pasirinkome jūros gėrybių restoraną labai įdomiu pavadinimu - "Strawberry"/ „Klubnika“ (vertimas "braškė"). Nežinau kas jų marketingistas, jei toks iš viso yra, bet kad ir koks keistas pavadinimas, kad ir kiek be šio restorano pilna kitų, jis pilnut pilnutėlis. Užsisakėme vietinio, garsiojo Dalato vyno. Nedaug, tik po taurę paragavimui, o kai atnešė, tai supratom kad jų ir mūsų žodis „taurė“, turi skirtingą kūbatūrą. Lietuvoje kai atneša taurę vyno, tai to vyno ant dugno vos matosi, o čia atnešė taures iki pat viršaus pripiltas, nei milimetro nepalikta vietos. Tokia taurė kainuoja truputį virš 1 dolerio, t.y. nepilnai 3 litus (25 000 dongų). Visas butelis Dalato vyno restorane kainuoja 4-5 dolerius. 

Vakarienė - jūros gėrybės su kokoso pienu

Išvada dienos pabaigoje

Jau galiu drąsiai teigti – moku važiuoti su motoroleriu. Na, aš visada mokėjau, bet aš noriu pasakyti, kad moku važiuoti motoroleriu būtent Vietname, jų ekstremaliomis vairavimo sąlygomis. Pastebėjau, kad man jau net neįdomu vairuoti kažkur už miesto ribų, kur sumažėja transporto srautas, o kai tik vėl įvažiuoju į kokį judresnį skersgatviuką ar turgaus gatvę, iškart jaučiu kaip užverda kraujas, pakyla azartas, pradedu manevruoti kartu su visais tame sraute – spausti gazą, staigiai stabdyti, vėl užgazuoti, saugotis iš priekio atskriejančių prieš eismą, staigiai įšokančių į kelią iš šalutinių keliukų. Uch!!! Tikrai patinka man vairuoti tokiomis sąlygomis!

14d. Mui Ne

Autobusas atvyko į Nha Trangą 6 val ryto ir išmetė prie kažkokio su apsauginėmis žaliužėmis uždaryto pastato. Vairuotojas pasakė, kad tie kas vyksta į Mui Ne, turi laukti čia, 7 val atsidarys ofisas, mums duos bilietus ir atvažiuos sekantis autobusas. Taigi pralaukėmė valandą su kaupu ir tikrai atvažiavo vyrukas, atidarė ofisą,  o vėliau ir autobusas atvyko.

Beje, šitame ofise pamačiau labai įdomias žuvytes akvariume beplaukiojančias. Ir dar gi pas juos kažkaip stovi akvariumai beveik visur, tik jie nepapuošti, be dekoracijų, tik žuvys gražiausios, įvairiausios plaukioja. Na, kai žuvys tokio grožio, tai kam tie papuošimai ;)

Akvariumas

Ilgai ir nuobodžiai dardėjom link Mui Ne, nes kelias vietomis buvo itin prastas, be asfalto dangos - rudas smėlis, padangų sutryptas. Pagaliau po piet 14 val pasiekėme kelionės tikslą - Mui Ne. Labai greitai radom ir pigią nakvynę - 8$. Kambarys ne pats įspūdingiausias, truputį priplėkęs ir tamsokas. Nėra šaldytuviuko vandeniui atsišaldyti, skruzdelės trypia savo maršrutais ant kambario sienų, vonioje uodų tuntas. Ech... Po paros keliavimo autobusais, tai jau nebeturėjo reikšmės. Svarbu pigiau nei 10$ ir yra kur galvą naktį padėti, numigti, pailsėti.

Nusimečiau daiktus ir puoliau į dušą kuo greičiau nusiplauti visas dulkes. Išsimaudžiau kartu su 8 uodais ir jau pajaučiau, kad skrandis reikalauja aukų, duoda žinoti apie savo egzistavimą itin garsiu burzgimu. Pats laikas pradžiuginti ir jį, ir save, nes per parą laiko keliavimo autobusais ir persėdant iš vieno į kitą, valgiau tik tai ką spėjau ir tai kas buvo pakelės kavinėse - ryžius, ryžius ir dar kartą ryžius Toks meniu labai patogus, nes kai atvažiuoja visas autobusas į tokią kavinę, tai per jo stovėjimo laiką (20-30min), tikrai visiems išbadėjusiems niekas nespėtų prigaminti skirtingų patiekalų. O vat priverda ryžių kibirais ir tiekia juos su daržovėm, su vištiena, su kiauliena, su dar kažkuo, kas jau irgi yra paruošta nuo ryto.

Kaip jau minėjau, truputį bloga nuo ryžių, taigi radom nerealiai gerą vietą "Anh Ngoc", kur užsisakėm Banh Xeo su jūros gėrybėmis. Beje, porcijos dydis ir aišku jūros gėrybių gausa viduje itin pradžiugino.

Pietūs su jūros gėrybėm viduje

Jau kai atsikvėpėm, pavalgėm, supratom, kad vis tik norėtųsi geresnės vietos sekančiai nakčiai, todėl staigiai perbėgom kelis viešbučius, įsikūrusius pirmoje juostoje prie jūros. Kainų lygis apakino - 30, 40, 60 $ ir daugiau... Ohoho! Na bet visi tie Resort'ai turi priėjimą tiesiai į jūrą, baseiną kieme. Tik kad ta jūra nėra tokia labai jau įspūdinga šiame mieste. Bet taip norėjosi kažko geresnio nei pelėsio kvapas ir taip norėjosi baseiniuko... Taigi, nepasidavėm ir tęsėm paiešką, ir ne veltui – radom puikų viešbutuką "Hay Yen Resort" už 15 usd. Woww, baseiniukas, gražus tvarkingas kiemukas, jūra šalia. Super, jamam!!! Tik deje, šiąnakt dar miegosime pelėsių kvape, o vat ryt jau čia "Hay Yen Resort".

Dabartinis mūsų viešbutukas "PingPon Guest House"

Naktinis Mui Ne paplūdimys

Rytoj nuomuosimės motorolerį ir apvažiuosime aplinkines apylinkes – Mui Ne ir Phan Thiet. Nuomos kaina čia jau truputį didesnė, nei tarkime Hoi An. Ten mokėjome 4 usd, o čia jau nori 7, bet nusiderėjau iki 6.

Iki ryt ;)

13d. Hue - Thien Mu Pagoda ir 24 valandos autobuse

Kėlėmės anksti, kad spėtumėm dar iki išvykimo autobusu, kuriuo išvyksime į Mui Ne, pėsčiomis nueiti iki Hue šventyklos. Net pusryčių nevalgėm kad iki pietų būtumėm jau grįžę į viešbutį. Kelias netrumpas, nuo mūsų viešbučio - 6 kilometrai pirmyn, tiek pat ir atgal. Kelionę palengvino dar ir tai, kad ryte nebuvo karšta.

Thien Mu Pagoda – rasti tikrai labai paprasta, tereikia prieiti citadalę, tada visada tereikia eiti nuo citadelės į pietų pusę  4 km, ir neįmanoma nepastebėti Pagodos, stūksančios ant aukštos kalvos prie pat Perfume upės kranto.

Thien Mu Pagodos bokštas / Phuoc Dien Tower

 Thien Mu Pagoda

 Thien Mu Pagodos sargybinis

 Thien Mu Pagoda, pastatyta 1601 metais, yra viena seniausių ir gražiausių religinių statinių šalyje. Jos bokštas – Phuoc Dien Tower – statytas 1864 metais.  Prie įėjimo stovi 12 sargybinių, saugančių šventyklą. Su vienu iš jų aš nusifotogravau :) Beje, tų sargybinių plaukai ant barzdos yra tikri plaukai, o ne kokie dirbtiniai.

Po šventyklos lankymo, beveik parbėgome namo, kad tik spėtume užkąsti ir aišku į autobusą nepavėluotume. Oi ilgas kelias laukia mūsų... Išvažiuojame dabar apie piet, ir tik rytoj apie piet būsime vietoje. 24 valandos autobusais... Bet, kad nebuvo kito pasirinkimo, kaip nuvykti iki Mui Ne. Kadangi iki šiol vis kilome aukštyn nuo Saigono, tai dabar jau reikia leistis kuo greičiau atgal, t.y. žemyn į pietūs, kadangi būtinai noriu pasiekti Phu Quco salą, nes pernai nebespėjau. 

12 d. Hue – tranzinės budistų maldos ir imperatorių kapavietės

Norint pamatyti kuo daugiau, reikia keltis kuo anksčiau neskaitant to, kad ir atostogauji. Taigi kėlėmės 7 val ryto, nors vakar užmigom gal tik 2 val nakties. Pirmiausiai rūpėjo kuo greičiau išsinuomoti motorolerį ir kuo daugiau imperatorių kapaviečių aplankyti. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad kaip gali būti tai įdomu, bet tos kapavietės tai  vos ne miestai atskiri įrengti. Apjuosti tvora su šventyklomis viduje, tvenkiniais, sodais bei aišku atitinkamo imperatoriaus bei jo šeimos narių kapais. Registratūroje paprašiau, kad atvarytų motorolerį, dėl kurio jau vakar iš vakaro tariausi. Luktelėti tereikėjo porą minučių ir jis jau stovėjo kieme. Atsisėdau, užsikūriau ir supratau, kad kažkas čia negerai. O gi trūksta veidrodėlių ! Jobtararai! Be veidrodėlių čia neįmanoma net 5 metrų nuvažiuoti, nes neaišku kas tau atskrieja kosminiu greičiu iš nugaros. Thanks but no thanks! Duokit kitą motarkę man. Labai nustebo, kodėl man būtinai reikia tų veidrodėlių, bet nutaisius rimtą veidą ir palaukus dar kelias minutes, atvarė techniškai tvarkingą transporto priemonę. Jie tai vairuoja labai paprastai - tiesiog nesižvalgydami atgal. Važiuoja prieky tavęs ir makaluojasi po visą kelią arba staigiai suka tiesiai prieš nosį. Kas važiuoja iš galo, tas ir stebi eismą priekyje savęs. Dar iš šalutinio kelio į pagrindinį labai mėgsta staigiai įšokti net nepažiūrėję ar nieko nekliudys. Apie eismą žiedu galiu pasakyti tiek, kad ten negalioja absoliučiai jokia taisyklė ir dar gi, kai privažiavau vieną itin judrų, supratau kad net įvažiuoti į jį sunkiai sekasi. Sustojau ir laukiau kada baigsis nuolatinis srautas motorolerių toje beprotybėje. Bet srautas nenutrūkstamas... Teko beveik užsimerkti ir nerti stačiai į tą visą košę :) Keli tokie žiedai, dar kelios dešimtys sudėtingų sankryžų ir pagaliau užmiestis, bet eismas ne kažin ką sumažėjo...  

Pirmas punktas, pažymėtas mano plane, buvo pagoda –Truc Lam. Šalia jos puikuojasi aukštas bokštas, kurio architektūra man labai patinka. Buvau čia ir pernai, todėl negalėjau neužsukti ir dabar kai vėl esu Hue. Beje, mes visiškai atsitiktinai pataikėme atvažiuoti į pagodą, kai joje vyko religinės apeigos – vyko budistinių giesmių giedojimas. Besiklausant jų, net šiurpas bėgiojo per visą kūną. Nežinau kaip kitiems žmonėms, bet man jos turi kažkokį tranzinį poveikį – klausau ir grimstu gilyn ir gilyn. Gerą valandą pasiklausius tokių garsų, vėl supratau, kad norėčiau būti budiste :)

You Tube VIDEO- religinės apeigos (spausti)

Truc Lam pagoda

Truc Lam pagodos kiemo bokštas

Besimeldžianti šventykloje

 Besimeldžiantys budistai šventykloje

Besimeldžiantys vienuoliai

Tu Duc Tomb – imperatoriaus kapavietė, kurią jis pats dar gyvas būdamas sau susigalvojo, susiprojektavo. Pastatyta ji buvo 1864-67 metais. Jos statyba kainavo labai brangiai, nes būdamas gyvas, imperatorius Tu Duc gyveno visiškoje prabangoje. Jis turėjo net 104 žmonas. Šio imperatoriaus kapavietė gausiausiai lankoma turistų, bet nepasakyčiau kad man ji labai patiko, nes pernai kai buvau Vietname, lankiausi kitoje - Khai Dinh tomb. Vat ji tikrai paliko gilų įspūdį.

Tu Duc Tomb

Imperatoriaus kapo sargybiniai

Beje, įėjimas į visas imperatorių kapavietes, kiek čia jų yra už Hue miesto, kainuoja po 5 dolerius. Gal truputį sakyčiau ir neverta visų jų lankyti, reiktų pasirinkti kokias dvi - Tu Duc Tomb ir Khai Dinh tomb, ir tiek tikrai pakanka.

Khai Dinh tomb – kaip jau minėjau, aš jau buvau čia buvusi pernai,tai nėjau dar kartą ir nemokėjau 5 dolerių, tuo metu kol kelionės draugas apžiūrinėjo tą vietą, aš tiesiog pasimėgavau važiavimu su motoroleriu. Uch, kaip gerai motarkė traukia ant tiesiosios. Viskas, sumąsčiau, kad reikia, grįžus į Lietuvą, išsilaikyti motociklo teises ir pirkti motorolerį ;)

Aplankius tiek daug imperatorių kapaviečių, jau truputį jautėsi nuovargis. Ir akys bei burna buvo pilnos smėlio. Eismas tikrai sudėtingas visą dieną. Pačiame Hue mieste vėl nerealiai įsitempus vairavau. Netgi sumąsčiau, kad Lietuvoje, jeigu nuneši į regitrą video medžiagą, kaip įrodymą, kad vairavai Vietname motorolerį, tai turėtų duoti iš karto motociklo teises be jokių važiavimo pamokų. 

Vakare skaniai pavakarieniavome – Banh Khoai, tai beveik kaip prieš tai ragauti Banh Keo, bet dar kitokie krepe ryžių miltų blyneliai su kitokiu įdaru viduje ir traškesni. Beje ir padažas patiekiamas jau nebe žuvies, o žemės riešutų ir karštas. Bet skanu, oi kaip skanu ir kaina labai puiki – tik šiek tiek daugiau nei 1 doleris (25 000d).

Banh Khoai - 1 doleris

Užsisakėm dar ir Nem Lui (mėsytė ant citrinžolės pamauta)

Dar gi daugelyje vietų mačiau štai tokias įdomias, įvairiausių spalvų košes. Nežinau, neatrodė man jos labai ypatingai skaniai, tai net ir nesiryžau išmesti pinigų į balą. 

Spalvotosios košės

Rytoj bus ne itin smagi diena, nes apie pietus išjudėsime su autobusu į Mui Ne, o tai pakankamai didelis kelio gabalas, stoti Nha Trange, laukti sekančio autobuso naktinio į Mui Ne. Na žodžiu, teks keliauti apie 24 valandas. 

11 d. Hue – imperatorių miestas

Šiandien su autobusu važiavome iš Hoi An į Hue – Vietnamo imperatorių miestą. Išvažiavome 7:30 val ir apie pietus jau pasiekėme Hue. Autobuso bilieto kaina juokingai maža – 4 usd. Kelias nėra ilgas, tik 140 kilometrų, bet kelionė užtrunka net 4 valandas, kadangi keliai vingiuoti. Ir kaip visada autobusas stoja kelis kartus, vieną iš jų ne trumpiau kaip pusvalandžiui, kad žmonės, ir tuo pačiu ir patys vairuotojai, pavalgytų kavinėje, kurioje autobusas stabtelėjo. Beje, kadangi visi puola iš autobuso ir bėga pirkti vandens, sausainių, ledų, vaisių ir aišku maisto užsisako, tai vairuotojams ta kavinė padengia prabangų stalą, kaip ir atsidėkodama, kad jie sustojo būtent pas juos, būtent jiems "chalymo" davė. 

Pirmasis maistas šiandien – kalmarų sriuba – 40 000 dongų

Viešbutį radome labai, labai, labai gerą ir tik už 10 dolerių. Erdvus kambarys, du langai į skirtingas puses, šviesu, jauku, ne kokia skylė be langų, nėra jokių pelėsių. Tai net nuotaika iš karto pakilo, kai pamatėme kambarį. „Imam!” – vienbalsiu apsisprendėm per sekundę. Mums ne tik, kad patiko kambarys, bet dar ir papirko tai, kai personalo darbuotojas pasakė, kad jei norime kavos ar arbatos, galime paprašyti ir gausime jos - „any time, for free“. Tikrai labai svetinga ir jauki aplinka.

Hue viešbučio kambarys – tobulas :)

Nesinorėjo praleisti dienos veltui, t.y. nieko nepamačius, neaplankius kokios gražios vietelės, todėl net nevalgę išskubėjome į Citadelę. Ji pastatyta 1804 – 1883 ir yra tarsi Hue miesto širdis. Apjuosta stora keturių metrų pločio ir 10 km ilgio plytų siena, su 10 vartų, įėjimų į imperatoriaus valdas. Viduje daug pastatų su skirtingomis Forbidden Purple City funkcijomis – imperatoriaus rūmai, priėmimo kambariai, imperatorienės, jos tėvų rezidencijos, šventyklos, biblioteka, teatras ir kiti. Vietnamo imperatorius, norėdamas suvienyti šiaurės ir pietų Vietnamą, perkėlė sostinę iš Hanojaus į Hue, pastatė šiuos visus pastatus, aptvėrė stora gynybine siena, bet deje, taip ir nesuvienyjo.

Forbiden Purple City

 Forbiden Purple City – vienas iš pastatų

Forbbiden Purple City

Kiemas

Vėjo varstomos durys

Vieni iš daugybės citadelės vartų

Tiek privaikščiojus ir dar per karštį, tikrai nusipelnėm skanių pavakarių. Atradome gerą vietelę „Ninas Cafe“. Pagaliau ir vėl radau dieviško maisto – TOFU. O dar ir paruoštas jis buvo dieviškai – su soja ir ananasais, bei ... svogūnais. Fui, svogūnų nemėgstu, tai teko truputį paknibinėti lėkštę ir juos parankioti. Na bet pats tofu – fantastiškai skanus.

“Ninas Cafe“ – super vieta

Pavakariai – Tofu su ananasais 40 000d

Vakarienei pasirinkome jau per pavakarius patikrintą kavinukę - Nina Cafe. Tikrai rekomenduoju visiems ten apsilankyti. Mes, einant link tos kavinės, stabtelėjome prie kitos tiesiog pavartyti meniu. Prie mūsų priėjo užsienietis ir sako "If you are looking for a really good food, just go straight and then turn right - Ninas Cafe. Very good food".

Vakarienės "starteris"

Ojojoj, kiek šiandien visko daug nuveikėm. Rytoj reikėtų nuomotis motorolerį ir važiuoti už Hue miesto ribų, nes ten išsidėsčiusios Hue imperatorių kapavietės, kurios pastatytos kaip atskiri parkai / paminklai, skirtingose vietose. Tai gausiai turistų lankomos kapavietės, kai kurias jų patys imperatoriai, dar gyvi būdami, susiprojektavo. Tik kad nuvažiuoti iki jų, reikia - arba vėl mokėti už nuvežimą su autobusu ir trankytis su krūva kitų nepažįstamų žmonių, arba nuomotis motorolerį. O eismas, čia Hue, tai kažkoks ekstrymas, nerealiai judrios gatvės, pilnos motorolerių... Taigi, skaičiuojame, jeigu pasiimti ekskursiją, tai kainuoja žmogui 8 doleriai (dviems jau 16 usd), o nuomotis motorolerį – tik 4 doleriai (dviems ta pati kaina – 4 usd). Žodžiu, išvada – ryt nuomuosimės motorolerį ir patys bandysime viską rasti. Svarbiausiai gerai padaryt namų darbus iš vakaro, t.y. susirasti per Google maps lokacijas lankytinų vietų, tada adresus susivesti į navigaciją, ir judėti tuo keliu, tikintis, kad šį kartą navigacija ir Googlas nenugrybaus ;)

10 d. Hoi An. My Son šventykla ir žirklių diena

Vakar iš vakaro buvome nusipirkę bilietus į My Son šventyklą.  Čia galimos dvi opcijos: 1) pirmyn ir atgal veža autobusu; 2) pirmyn - autobusu, atgal - laivu. Pirmas variantas kainuoja 4$, antras 6$ ir dar pietūs laive įskaičiuoti į tą pačią kainą. Abejais atvejais įėjimo bilietas į šventyklą yra neįskaičiuotas. Bet už tą kainą mus paima iš viešbučio, pavežioja, palaukia, paplūkdina ir grąžina, kaip kad sakė, atgal į viešbutį, bet iš tikrųjų tai į Hoi An senamiestį. Beje, galima daryti kaip kad aš dariau pernai - patiems beveik dvi valandas dardėti su motoroleriu, bet čia pakankamai šalta rytais. Ir dar gi... mane naktiniame autobuse peršaldė kondicionierius... Visa užkimus nuo jų beprotiško noro važiuoti naktimis itin šaltai. Gal vairuotojai taip daro, kad patys neužmigtų naktiniame kelyje. Taigi, kad ir kaip gaila, bet nerizikuoju ir motorolerio kol kas, kol nesijaučiu gerai 100%, nesinuomoju. Ir vis tik neprašauta kad važiuota su autiku nes už tą kainą gavom dar ir nerealiai nerealų gidą!!! Gyvas, judrus, šmaikštus ir tikras oratorius! Taip išraiškingai viską papasakojo, kad net beveik nieko nefotografavau, o tik klausiausi jo istorijų. Beje, jis atsakė į visus iškilusius klausimus man apie šias My Son šventyklas, apie religiją, aukojimo apeigas, dar ir kas nepriklauso papasakojo. Super gidas!

Įėjimas į My Son šventyklą - 5$. Architektūra primenanti Angkor Wat. Daugelis šventyklos dalių, kompleksų subombarduota amerikiečių Vietnamo karo metu. Dar iki dabar likusios gilios duobės nuo bombų atakos. Šioje vietoje, t.y. My Son, buvo karinė Vietcom (Vietnamo šiaurės komunistų) bazė, todėl amerikiečiai ir bombardavo šį miestą. 

My Son šventyklos komplekso pastatai

My Son

Apsara

My Son - induismo ir budismo šventyklų kompleksas, statytas Čampos karalių. Tai nebuvo jų gyvenamoji vieta, o tik aukojimui skirtos šventyklos. Iki šiol archeologai nesupranta kaip jie sugebėjo pastatyti tokius statinius, su tokia išskirtine architektūra, raižiniais, reljefais, nenaudojant jokios  rišamosios medžiagos tarp plytų ir akmenų. Plytos rankų darbo ir akmuo be cemento ir viskas laikosi iki dabar, t.y. tai kas likę amerikiečių nesubombarduota. Kas dabar atstatyta tai su cementu ir fabrikinėm plytom ir po 10-20 metų tas naujas darbas restauracijos jau baigia sugriūti.

Naujos statybos siena - jau baigia sugriūti po 10 metų

 

Senoji Čampos karalystės laikų siena - atrodo net laiko nepaliesta

Dabar dar yra išlikusi maža Čampos bendruomenė, kuri gyvena Vietnamo pietuose, Mekongo deltoje, šalia Kambodžos sienos. Žmonės yra tamsaus veido, juodų garbanotų plaukų ir rengiasi ilgais drabužiais kaip kokie musulmonai.

Šios šventyklos My Son turi tiek budizmo, tiek ir induizmo apraiškų. Šventyklos, skirtos aukojimui, atsuktos į rytų pusę nes neturi langų, tik angą (duris) įeiti į vidų ir aukoti. Aukodavo ne kraują ir ne žmones, o tik šventą pieną iš indų laikomu švento gyvūno - karvės ir šventą vandenį - surenkamą aukštai kalnuose arba iš lietaus. 

Vyriškoji Šyvos pusė - LINGA

Vakarieniauti ėjome į jau vakar patikrintą kavinukę ir tikrai nesigailėjome užsisakę Banh Xeo 40000 dongų ir Lau Hai San / sea food pot - 80000 dongų. Aišku, gal ir nelabai išvaizdžiai tai atrodo - puodas kaip močiutės kaime, aprūkęs, suodinas, ant stalo mums patiesė laikraštį - bet skonis šio patiekalo pasakiškas.

Lau Hai San / Jūros gėrybių puodas

Beje, šią dieną drąsiai pavadinčiau žirklių diena :) Nes visur kur šiandien valgėm, atnešdavo žirkles tam kad pasismulkinti užsisakytą patiekalą. Prieš vakarienę, vietinių gausiai apsėstoje kavinukėje, tiesiog smalsumo vedami užsisakėm tai ką ir jie visi valgė - čili pipiriukus sumaišytus su kalendra ir susuktus į ryžių popierių ir pakeptus ant žarijų. Geras skonis, super! Ir prie patiekalo atnešė ne peilį, o žirkles :) Pasismulkinkit, vadinasi! Pasikarpėm ir suryjome su padažiuku bei salotomis. 

Gatvėje ant žarijų kepami čili suktinukai - 5000d/vnt

Susikarpėme patiekalą su įrankiu, kurį gavome - žirklėmis

Valgant vakarienę, mums vėl atnešė žirkles ir parodė, kad jos skirtos tam Banh Xeo blyneliui perkirpti. O čia pasirodo dar visas ritualas valgymo. Perkerpi, dedi ant ryžių popieriaus, užberi žalumynų, susuki ritinėlį, mirkai į žuvies padažą ir valgai.
VIDEO - Banh Xeo valgymo pamokėlė (spausti)

Banh Xeo - pasikarpykite, nes peilio nėra :)

Ši diena taip pat buvo ilga ir puiki, ryt laukia kita – ne ką mažiau įspūdingesnė. Ryt trauksime dar šiauriau, į Hue. Tai Vietnamo imperatorių pastatytas miestas, su itin daug gražių statinių.

Beje, žinau, kad labai... labai atsilieku su blogo rašymu, bet tiesiog taip trūksta laiko rašymui... 

Iki ryt ;)