Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Munnar – vykstam į Kochi.
Kėlėmės ankstokai (4:50 val.), bet nieko čia tokio, nes jau esam pripratę prie tokio ritmo. Praktiškai jau be žadintuvo atsikeliam laiku, čiumpam už kuprinių ir lekiam pro duris į autobusų stotį.
Iš kelionės autobusus nelabai turiu ką papasakot, nes praktiškai visą kelią pramiegojau. Prabusdavau, paklausdavau Jono kiek valandų ir toliau smigdavau. Ai beje, buvau ir išlipus pusiaukelėje – atsigerti masala tea (6 Rs/0,40 Lt). Jos rekomenduoju gerti visur ir visada, nesvarbu ar kavinėj, ar gatvėj. Beje, gatvėje ji dar skanesnė. Kavinėje jos kaina prasideda nuo 20 Rs.
VIDEO – MASALA Tea
VIDEO – mūsų autobusas į Kochi
Vakar pamiršau parašyti, kad 75% iš Munnar‘e gyvenančių žmonių yra katalikai, o ne induistai ar budistai. Keista būnant Indijoje matyti krikščioniškas bažnyčias, tik jos vistiek atrodo kiek kitaip nei mūsų, o tiki žmonės daug giliau. Vakarykštis mūsų autorikšos vairuotojas, paklausus koks jo tikėjimas, su pasididžiavimu ištraukė rožančių nuo kaklo ir parodės pasakė – Romos katalikas.
Beje jis dar paminėjo, kad nauja autorikša (tuk-tuk‘as) kainuoja 175000 Rs. Tai būtų apie 10-11 tūkstančių litų. Pakankamai daug, bet už tai gauna 3 metų garantiją. Jo modelis itališkas – PIAGGiO. Indai atsivežė šį modelį ir nukopijavo, padarė savo indišką variantą - Tata. Beje daug čia yra mašinų, kurios yra grynos kopijos mums gerai žinomų, pvz. Mercedes Benz tipinės išvaizdos autobusiukai vadinasi FORCE.
Kelionė iš Munnar į Kochi truko 5 valandas. Visai nedaug, normalu. Kochi stotyje pasigavom autorikšą ir sutarėm, kad už 180 Rs mus nuvežtų iki Fort Cochin, nes ten yra objektas, iki kurio norim nusigauti – Chinese Fishing Nets.
Atvažiavus į Fort Cochin, paklausėm vairuotojo ar žino labai pigių vietų nakvynei. Jis paleido mus prie kažkokio viešbučio ir pasakė, kad eitumėm į jį. Įėję išsiaiškinom, kad kambario kaina 3000 Rs (~180 Lt). Iš karto grįžom į gatvę, ten pristojo kitas vairuotojas ir pradėjo siūlyt savo variantus už 600Rs. Sakau mums per brangu, tada jis sako žinau už 500Rs, nuvešiu už dyką iki ten. Pastatas iš išorės neatrodė panašus į jokį viešbutį, antrame aukštą kažkokia gydymo įstaiga, kvapas kaip stomatologo kabinete, bet mus nuvedė dar aukščiau – į trečią aukštą. O ten kažkokie nakvynės namais, ant sienos skelbimas, kad čia mokoma jogos. Vaikinukas atidaręs duris, parodė mums kambarį ir paklausus kokia jo kaina, atsakė – 300 Rs (labai pigu, nes visur kitur mieste kainos 700-3000Rs). Sakau – tinka. Ir vairuotojas nespėjo įsikišti ir užsidirbti 200 Rs, nes kainą pasakė didesnę būtent 200 Rs.
Ta vieta, kur apsistojom ganėtinai keista, įeini į didelį holą iš kurio yra įėjimai į tris kambarius ir atskirai virtuvė. Tame hole patiesti buvo keli čiužiniai, vaizdas tai kaip kokiam bendrabutyje, kur visi miega vienoje patalpoje ant grindų. Tokių vietų čia pilna, bet niekada nebuvo itin didelio noro apsistoti tokioje. Bet čia turim savo atskirą kambarį, taigi viskas puiku. Netgi vonia atskira – tik mūsų. Super, o kaina juokinga.
VIDEO – mūsų nakvynės namai
Numetę daiktus išėjom į gatvę apsižvalgyti, čia jau sutikom kelis uždieniečius, bet dėmesio vistiek susilaukėm labai daug iš vietinių. Kaip visada atkakliausi vaikai. Tik pamato mus tai būriais užpuola ir pradeda sveikintis. Būtinai turi paduoti kiekvienam ranką. O geriausiai jeigu praeini kokią mokyklą ir iš jos išbėga koks geras šimtas vaikų ir visi iki vieno tau paduoda ranką. Ojoj, užtrunki pusvalandį tokioj situacijoj. Vaikiukai išsišiepia iki ausų kai sulaukia savo eilės ir pasisveikina. O jei dar duodi jiems saldainių, tai tampi jų geriausiu draugu.
Gatvėje prie jūros daug visokių nesąmonių, skirtų turistams masinti – indiški papuošalai, drabužiai, ledai, skrynelės, suvenyrai ir visas kitas mūsų nedominantis šlamštas. Bet vienam dalykui neatsispyriau (foto žemiau).
Išpiešta ranka, raštai laikysis 7 dienas
Kažkaip labai keistai dauguma vyrų, o ypač jaunų vaikšto susikabinę rankomis. Tik atvykus į Indiją ir tai pamačius, pagalvojom, kad jie gėjai, bet kai pradėjom tai matyt kasdien supratom, kad tai įprastas reiškinys. Čia (Fort Cochin) iš viso labai daug tokių, net apsikabinę per pečius raižo po gatves.
VIDEO – veiksmas gatvėje (vyrukas su aliuminiu)
Viską jie neša ant galvos, nesuvokiamas mums tai dalykas. Gatvėje dirba vyrai, tai akmenis ant galvos nešioja, moterys asočius didžiausius užsikrauna ant galvos ir net neprilaikydamos vaikšto.
Chinese Fishing Nets - senovinis žvejybos būdas, vis dar plačiai naudojamas šiame mieste. Tinklas nuleidžiamas į vandenį ir po kurio laiko pakeliamas. Šalia kiekvieno tokio tinklo įsikūrus šeima gyvena pajūryje. Sąlygos labai prastos ten gyventi, nes visas pajūrys visiškas šiukšlynas, smarvė labai didžiulė nuo šiukšlių... Gaila, kad žmonės nesuvokia kaip teršia aplinką, kurioje gyvena. Viskas vyksta tiesiog čia pat - maudosi, meta šiuklšles ten pat ... Jonas padarė reportažiuką apie tai
Chinese Fishing Nets I
Chinese Fishing Nets II
Taip karšta, kad per tris pasivaikščiojimo valandas išlakėm tris litrus vandens. Tiesiog geri vandenį ir negali atsigerti jo, geri ir begeriant dar ir dar norisi gerti. Čia apie +34 šilumos.
Mokyklinukai, visada mus užpuolantys
Bevaikščiojant radome ir katalikišką bažnyčią, pasirodo šitame mieste taip pat didžioji dauguma yra Romos katalikai. Vidus panašus į mūsų bažnyčias, bet yra šiokių tokių detalių, kurios tikrai indiškos.
Katalikiška bažnyčia
Kol kas tiek, jeigu ką atsiminsim ir bus laiko, papildysim šios dienos blogą :) Iki :)
