16d. Poilsis pietų Goa ir keli faktai apie Indiją

Nemokami pusryčiai. Mūsų nuomuojamo kambario šeimininkė mums pagamino pusryčius (už dyką), ir darys juos visas dienas, kiek čia būsime. Tikriausiai todėl, kad labai išgyrėm indišką maistą. Ji paminėjo, kad niekam daugiau nedaro pusryčių. Ir tikrai tuom įsitikinome. Ji netgi mus pasikvietę pas save į namus valgyti, o ne mūsų kambaryje.

VIDEO – indiškos duonos kepimo pamokėlė surengta specialiai man

Aš jai pasakiau, kad labai įdomu kaip jie kepa indišką duona parotha, chapatha, puri it visas kitas. Tai ji netgi surengė mokymus. Viską nuodugniai ir išsamiai parodė, paaiškino. Na ką gi, grįšiu namo, bandysiu kepti ir aš. Tikiuosi gausis, gal netgi į svečius ką nors pasikviesiu paragauti ir įvertinti.

VIDEO – tradiciškai - mūsų apartamentai.

Kaimo moteris

VIDEO - interneto kavinė

Keli įdomesni faktai apie INDIJĄ.

Populiacija. Delis - 12, 8 mln gyventojų, Mumbai – 16,4 mln, Kalkuta – 13, 2 mln., Chennai – 6,6 mln. 2030 metais Indija aplenks Kiniją pagal gyventojų skaičių. Gyventojų skaičius Indijoje skaičiuojamas kas 10 metų, didžiausias augimas buvo 2001 metais – 21,34%. 75% visos Indijos gyventojų gyvena kaimuose.

Gėjų ir lesbiečių Indijoje (oficialiais duomenimis) gyvena apie 2,5 mln. O neoficialiais duomenimis skaičiuojama apie 100mln.

2008 m. vidutinis darbo užmokestis sostinėse buvo apie 977 USD. Bet kiek mums teko bendrauti su kaimuose gyvenančiais, tai jie savo algas įvardijo 10-15 tūkstančių rupijų, o tai būtų apie 600-900 Lt.

Keista, bet Indijoje yra visko – palmių, upių, ežerų, kalnų, sniego, dykumų. Šalis tikrai didelė, joje gyvena septintadalis visos žemės populiacijos, t.y. 1 milijardas gyventojų. Kiekvienoje valstijoje kalba skirtinga kalba, pvz. Goa kalba Hindi. Skirtingų religijų yra daug.

Religija. Pagrindinė religija – induizmas (82%), tai viena seniausių religijų, kurios šaknys yra 1000 metų prieš Kristų. 12% - islamas, krikščionys – 2,3%,  75% iš jų gyvena pietų Indijoje. Sikhs - 1,9%, daugiausiai jų gyvena šiaurinėje valstijoje Punjab. Budistų yra tik 0,76%. Žydų yra likę apie 5000 ir jie gyvena Mumbajuje ir Indijos pietuose.

Maistas. Dieviškas, skanus, nerealus, trūksta žodžių, kad jį aprašyti. O beje jau ir aprašiau visos kelionės metu po truputį.

Higiena. Tik atvykus rekomenduojama dantis valytis su vandeniu tiesiog iš čiaupo, o ne su pirktiniu, tam kad įgauti įmunitetą. Aišku to vandens nereikėtų gerti, tik prasiskalauti gerklę. 

...PABAIGA...

Viskas... Daugiau blogo nerašysiu, nes liko kelios dienelės tik poilsiui. Sekmadienį 5 valandą ryto išskrendame atgal per Kijevą į Rygą, o iš ten automobiliu – į Lietuvą. Vienintelis dalykas, kuris šiek tiek kelia nerimą yra tas, kad Delyje pastovus rūkas tęsiasi dar nuo tada kai atskridom ir vėluoja visi lėktuvai kilti, atideda skrydžius. Na gal mums pasiseks ir mes grįžime laiku.

Ačiū visiems kas skaitė blogą, tikiuosi jis Jums patiko, susitiksime greitai Lietuvoje. Iki. 

15d. INDIJA: Auksiniai Benaulim paplūdymiai

Ankstyvas rytas Baga miestelyje, mes renkamės daiktus ir keliausime į pietų Goa – Benaulim beach. Bandėm perbristi upę (kad miestelį pasiekti per dvi minutes), kuri iki pietų būna nusėdusi, bet tikriausiai dar buvo per anksti, nes upės gylis ir srovė buvo neįveikiami... Hmmm... Teko daryti didžiulį lanką ir eiti sausuma iki tilto. Beeinant su motoroleriu mus prisivijo nuomuoto kambario šeimininkas ir pasiteitavo kur mes einam taip anksti. Kai išgirdo, kad vyksim į Goa pietūs su autobusais, keliais persėdimais, pasiūlė mums važiuoti taksi bent jau iki sostinės, nes visi keliautojai taip daro, niekas vietiniais autobusais nesinaudoja. Na mes tikrai ne visi, prie visko jau pripratę, todėl nuėjom ieškoti mums tinkančio autobuso...

VIDEO - ankstyvas rytas Baga mieste

Keistai labai … Kad atvažiuoti čia į Bagą iš sostinės, autobusų yra, o grįšti – jau nebėra. Kažkaip ko beklausėm, niekas mums šito konkrečiai nepaaiškino. Teko belstis su daug persėdimų iki tos vietos, iš kur jau važiuoja vienas autobusas į sostinę Panaji.

VIDEO – autobusas

Niekas neskuba atiduoti grąžos. Sumokėjus už bilietus, ilgai teko laukti grąžos, nors padaviau tikrai smulkią kupiurą. Jau po šešto griežtesnio priminimo šiaip ne taip atidavė pinigus, o iki tol vis kartojo “wait, wait” (vertimas – “palauk, palauk”). Ir aišku atidavė per mažai. Kai Jonas jam tai pasakė, nepatenkintas padavė likusius pinigus. Mato, kad ne vietiniai esam, tai bando naudois tuom ir išpešti naudos sau.

VIDEO – Margao miestelis, judesys atobusų stotelėje

Kaip visada autobuse įvairaus plauko žmogelių sutikom, visi kažką veža, tempia, pardavinėja ant kiekvieno kampo. Autobusas kur sustoja tai subėga krūva prekiautojų prie jo ir kiša per langus apelsinus, mandarinus, pyragėlius, tik pirk ir pirk.

VIDEO – žmonių pulkas išlipinėja iš autobuso

Gyvenam  geroj vietoj - kaimo vidury svečių namuose – Loyd Guasthouse (500-600Rs). Namas gražus ne tik iš išorės, bet ir viduje, su balkonais, viskas naujai perdažyta, sutvarkyta. Visi mūsų kaimynai yra vokiečiai, ilsisi čia po mėnesį laiko mažiausiai. Mes atrodom keistuoliai, nes apsistojam tik kelioms paroms. Už mūsų kambario lango verda vietinių gyvenimas, laksto ir kriuksi kiaulės, krykštauja maži vaikai – basi, murzini. Bet už tai kokia čia ramybė. Visiškas poilsis ir jokio skubėjimo kažkur. Jau priskubėjom, prisivažinėjom per visą šitą laiką. Dabar pabūsime čia paskutines savo atostogų dienas ir tiesiog atsikvėpsime.

VIDEO – atvykimas į apartamentus Benaulim beach

Nuėję prie jūros radom puikų  smėlėtą ir platų paplūdymį. Kaip ir visur čia yra gelbėtojai, nes bangos didžiulės. Čia itin stiprus vėjas prie pat jūros.

Nemokami gultai. Daugelis kavinių paplūdymyje siūlo gultus nemokamai, tau netgi nereikia kažko užsisakyti. Jie tik suvardina visos savaitės renginukus kas vyks, primena, kad jūros gėrybės pas juos pačios šviežiausios, skaniausios ir t.t. 

Gelbėtojas

Kriauklės pajūryje

Kažkaip labai keista, kad nereikia niekur skubėti, pakuotis daiktų, net nerimas ima, kad nieko neveikiam, o ilsimės. Jonas netgi gavo progą paskaitinėti vietinę spaudą (anglų kalba), kol laukėme kol mums pagamins pietus. Beje, pietavome kavinukėje pavadinimu Chapora, kur patiekalai su krevetėmis kainuoja tris kartus pigiau nei su vištiena, pvz. Prawn Curry 35Rs/2,10 Lt, Chicken Curry 100Rs/6Lt.

Jonas skaito laikraštuką

Laikraštyje perskaitėm, kad Delyje vis dar didelis rūkas - tiek dieną, tiek ir naktį. Atidėdinėja skrydžius ...

VIDEO – Benaulim vaisių turgelis

Goa pietinėje dalyje paplūdymiai kažkaip pasiskirstę tautomis, t.y. čia Benaulim vien vokiečiai, o Kolva beach – vien rusai. Bet čia Benaulim daug smagiau ir kažkiek mažiau motorolerių bei mašinų burzgimo, grynesnis oras. Nes prieš tai visi mūsų ketinimai eiti pasivaikščioti baigdavosi plaučių apnuodijimu išmetamosiomis dujomis ;)

-Iki- 

14d. INDIJA: Šiauriniai Goa paplūdymiai

Šiandien visą dieną važinėjomės po įvairius Šiaurės Goa paplūdymius. Bet prieš išvažiuojant dar apsilankėme vakar atrastoje aukso gysloje – vietinių kavinukėje. Maistas neįtikėtinai pigus lyginat su kitų kavinių kainomis, kurios yra išsidėsčiusios pagrindinėje gatvėje. Viskas pasakiškai skanu.

Mano Uttapam - 1,50 Lt

Jono Masala Dosa (su daržovių įdaru viduje) – 2,40 Lt

Kuras. Netikėkite jeigu tas, kas nuomuos jums motorolerį sakys, kad pirk kuro iš jo (aišku už gerokai brangiau), nes aplink nėra benzino kolonėlių. Jų tikrai yra, o pati artimiausia – Vagator mieste.

Narkotikai. Įdomūs dalykai čia dedasi šioje Goa dalyje, visur ant kiekvieno kampo tau siūlo narkotikų įsigyti. Buvom vienam palūdymyje – pasiūlė marihuanos, nuvažiavom į kitą – LSD, dar kitame – hašišo. Kai jau išvažinėjom su motoroleriu iš paplūdymio, mus prisivijo vienas veikėjas su motociklu („britva“) ir važiuojant šone mūsų pradėjo visko siūlyt. Mes jam sakom – „no, no“, o jis vistiek neatstoja, važiuoja šalia ir vardina visą asortimentą.

Sutikom žmogų, jojantį ant dramblio, kai nufotografavau kelis kadrus, staigiai prisistatė jo draugelis, kuris šalia dramblio ėjo ir sako gal mes norim paaukot pinigų kažkam, net neaiškų kam, kiša kažkokius čekius, lapus pildyt ir duok jam kokius 500 ar 1000 Rs. Normaliai stumia indai ;)

VIDEO – Dramblys

Pasiekėm savo tikslą – Chapora fortą, kuris randasi Vagator beach. Aišku tas fortas jau visas siugriuvęs, likusios tik sienos, bet ir tos sutrupėjusios. Jis aukštai ant uolų pastatytas, užkopę vos atgavom kvapą, nes buvo jau pusiaudienis, pats karštis ...

VIDEO – Šiaurės GOA, Vagator beach, Chapora fortas

Toliau traukėm dar šiauriau – į Asvem ir Morjim paplūdymius, kurie yra platūs ir labai rekomenduojami aplankyti. Na ir tikrai, gražu čia. Žmonių labai nedaug, bet kainos nakvynės kosminės. Visi namukai, taip vadinamieji „huts“ įrengti tiesiai ant jūros kranto.

VIDEO – Šiaurės GOA, Asvem beach

VIDEO – Šiaurės GOA, Asvem beach, valtis

Karštis ir saulė labai sekina, todėl grįžom namo bent pusvalandžiui atsikvėpti, o po atokvėpio patraukėm į priešingą pusę – Coco beach, kur yra nesugriuvęs fortas – Aguoda. Na jis tikrai nepalyginamai geresnės būklės nei pirmasis.

VIDEO - Šiaurės GOA, Coco beach, Aguoda fortas

O štai čia parengėm reportažiuką apie Bagą - taip tituluojamą psy ir visokių kitokių vakarėlių miestą. Bet kažkaip tai visiškai nepanašu į vakarėlių vietą. Visur vien tik rusai, praktiškai kitos tautybės žmonių čia nėra arba mes jų tiesiog nesutikom. Tikrai nieko neturiu prieš rusakalbius, tiesiog tik sakau, kad kitataučių (išskyrus mus) čia nėra. Pakelės pilnos nukarstytos pardavinėjamų skudurų, suvenyrų. Visi į mus tik kreipiasi „davai, kupi, davai, idi siuda“ Ir panašiai. 

VIDEO – Šiaurės GOA, BAGA beach

Ši diena buvo skirta įvairių paplūdymių lankymui, ką mes ir padarėm. Nuo motorolerio jau skauda sėdimąją dalį. Manau, kad daugiau jo nesinuomosime. Šiandien suvažinėjom apie 130-140 km. Pakankamai normaliai !

Ojojoj, vakare kraunamės kuprines, ryt iškeliaujam kitur – į pačius pietūs Goa, kur dar nebuvom, nes ten irgi yra daugybė gražių ir neaplankytų paplūdymių.  

Iki ;)

13d. Kelionė autobusais, su 4 persėdimais - į šiaurinę Goa dalį

Ir vėl keliajam, nenustygstam vienoj vietoj. Šiandien ir vėl kėlėmės anksti, kad su keturiais skirtingais autobusais nuvažiuoti iš Kolva beach (Goa pietūs) į Baga beach (Goa šiaurė). Vykstam į Bagą todėl, kad ten yra kaip ir vakarėlių vieta. Nuvyksim pažiūrėsim. Autobusai važiuoja iš stoties, kuri yra prie pat jūros, bet galima juos pasigauti ir tiesiog ant gatvės, susistabdant, kaip mes ir padarėm. Kaina 10 Rs (0,60 Lt). Išvykimo laikai (galbūt tai aktualu keliaujantiems) – 6:45, 7:45, 8:45, 10:45, 2:45, 4:45, 6:55 val. Autobuso tiesioginio į Bagą nėra, reik išlipti Margao stotyje, ten pasigauti autobusą į sostinę – Panaji (Panjim). Kaina 23 Rs (1,40 Lt). Tada iš sostinės (jei tau tik pasiseks) jau yra tiesioginis į Bagą arba dar su vienu persėdimu į Mapusą vyksti.  Išvykom 8 valandą ryto, ir tikslą pasiekėm tik 12 val.

VIDEO – pirmasis autobusas

Moterys. Tiesiog negaliu neaprašyt indžių moterų elgesio autobusuose, t.y. jam atvykus, visos kaip išprotėjusios pradeda bėgti, brautis, stumdytis. Bet taip naglai, kad net per veidą norisi joms suduoti. Tas pats ir keltu kai plaukėm, tai sutrypė mane, nors esu vos ne perpus už jas aukštesnė.

GOA autobusai. Beje, autobusai čia Goa daug mažesni nei Kerala valstijoje. Ir labai sudėtinga suprasti kuris autobusas tau tinkamas, kur išlipti reikia. Žmonių labai daug, visi braunasi ir tu net nežinai ar tau irgi brautis ar laukti kito autobuso. Vienu autobusu važiavom visą kelią stovėdami ir vartydamiesi į visas puses, nes stabdo labai staigiai, kadangi eismas neprognozuojamas Indijoje.

VIDEO – perku bilietukus sausakimšame autobuse

Galvos linksėjimas į šonus. Visi indai iki vieno, paklausus jų kažko, linksi galvą į šonus jeigu atsakymas yra teigiamas. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip „ne“, bet iš tikrųjų tai yra „taip“ atsakymas. Mes juk linksime galvą į priekį, o jie tik į šonus. Labai juokingai tai atrodo.

Degtukai. Pas mus jie visi vienodai sudėti į dėžutę, t.y.siera vienoje pusėje, o čia chaotiškai suberti tiesiog ir viskas.

Darbas indijoje. Važiuojant autobusais susipažinom su vaikinuku (indu), kuris taip pat kaip ir mes vyko į Bagą. Pasiklausus ką jis ten veiks, jo atsakymas buvo – „dirbsiu viešbutyje“. Aišku išsiklausinėjom kiek jis uždirbs – 10000 Rs/mėn. Tai būtų apie 600 Lt. Turės į savaitę tik vieną laisvą dieną, grafikas slenkantis. Vienintelis reikalavimas jo darbui – anglų kalba.

Jeigu žmogus uždirba virš 25000 Rs/mėn. (1500Lt), jis turi mokėti valstybei mokesčius, ne tokius jau ir didelius, tik 5-6%.

Upė. Atvykus į Bagą supratom, kad nakvynės kainos pakankamai brangios, bet jeigu Jūs perbrisite į kitą upės krantą (ką mes ir padarėm), kainos sumažėja dvigubai ar net trigubai ir gaunate ramybę, nesigirdi miesto triukšmo. O miestas tikrai ne toks kaip mūsų Lietuvos. Čia nuolat burzgia, zyzia, dūzgia motoroleriai ir mašinos, daug dulkių ir triukšmo, Žodžiu – daug šviesos ir daug garso ;)

VIDEO – vaikai veda mane per upę

Radom labai gerą ir pigią vietą nakvynei (600Rs/30Lt). Nusprendėm, kad būsim čia dvi paras, kad šiąnakt vėl nereiktų krautis kuprinių ir judėti kažkur toliau.

VIDEO – mūsų apartamentai

VIDEO – apartamentų apsauga ir indiški pinigai 

Po chaotiškos kelionės su keturiais persėdimais, norėjosi kuo greičiau kažko užkąsti. Kainos maisto tai dvigubos nei pietų Goa. Tikrai brangoka. Maisto kainos nuo 200Rs, kai pietuos jos buvo nuo 70-80Rs. Bet mes kaip visada atokesniam užkampyje radom vietinių „maistiaškę“ ir ten nerealiai skaniai pavalgėm. Maistą ruošia labai ilgai, bet tu bent žinai, kad viską gamina šviežiai, o ne šildo. Palaukėm gerą pusvalandį ir jau puotavome. Pietūs mums kainavo pigokai - mano Uttapam 25Rs/1,50Lt ir Jono Chicken Sukka 80Rs/4,20Lt.

Ir dar kartą apie upę. Per pietus, kai per ją bridom, ji buvo nusėdusi ir srovė tekėjo į vieną pusę, bet vakarop ji patvinsta ir jos srovė pradeda tekėti jau priešinga linkme. Ir taip vyksta kiekvieną dieną ištisus metus.
Susukom reportažiuką ir apie mūsų "maistiaškę". Tiesio nekreipkite dėmesesio į sienų purvinumą :) Nes maisto skonis atperka viską.

VIDEO – mūsų atrasta valgyklėlė 

VIDEO – mums gamina valgyt 

Rytojui jau išsinuomojom motorolerį, važiuosime aukštyn, į paplūdymius, kuriuos rekomenduoja aplankyti Lonely planet. Nuvažiuosim – pamatysim. Beje motorolerio niekur neradome pigiau kaip 300Rs (18 Lt). Priminsiu, kad iki šiol mokėjom iki 250Rs (15 Lt).

Vaizdas prie mūsų namų įspūdingas

Asmens foto. Goa visur yra reikalinga turėti savo fotografijų, netgi interneto kavinėje tavęs prašo užpildyti ilgiausią formą ir joje priklijuoti fotografiją. Tas pats ir su motorolerio nuoma. Bet nebūtina turėti tikrų foto, pakanka ir ant paprasto popieriaus atspauzdintų.

Šiai dienai tiek, vistiek visko neįmanoma aprašyti. Iki rytojaus ;)

12d. Kelionė motoroleriu po aplinkines Goa vietoves

Vieta: Indija – Goa valstija – Kolva miestas.

Atsikėlus ryte, kol Jonas dar miega sėdau rašyt kelionės blogą ir užtikau kad mūsų viešbutyje yra  wi-fi. Nuėjus į registratūrą ir paprašius slaptažodžio pradėjo visaip išsisukinėti, kad tikrai neturi interneto, jis neveikia ir panašiai. Kaip neturi jei mes jį randam. Vargais negalais gavom tą slaptažodį tik labai slaptai ir prašė niekam jo neduoti. Keisti tie indai ;)

Turguje tradiciškai prisipirkom visą maišą bananų, nes tai dažniausiai būna mūsų pusryčiai. Kad kelionėj nesitrukdyt, neiti į kavines, nelaukti kol paruoš maistą, tiesiog kemšam rytais bananus. Bet pamatom daugiau ir kol dar nėra taip karšta.

Mūsų tradiciniai pusryčiai 

Susikrovėm kuprinę ir išlėkėm visai dienai su motoroleriu į Old Goa ir sostinę Panaji (Panjim).

Mūsų motoroleris – Goa

Savo transporto priemonę išsinuomavom už 250 Rs (15 Lt).  Kaina tikrai nėra didelė. Kuro kaina mažesnė nei Lietuvoje, bet nėra tokia jau pigi - 1 l kainuoja 66 Rs (3,95 Lt). Benzino kaina padvigubėjo  per pastaruosius metus. Seniau ji buvo ~36-40 Rs.

Vaizdai Indijos kaimuose

Pravažiavom daug gražių vietų, kraštovaizdžių, bet visi jie užversti šiukšlėmis, pilnos pakelės visokio šlamšto, kuris ten gulės ir pus daugiau nei 200 metų.

Privažiuoji kokią šventyklą ir tiesiog neįmanoma jos nufotografuoti, nes iš visų pusių ji užversta plastikiniais buteliais, skudurais.

O štai ir šventykla, nuklota šiukšlėmis iš visų pusių

Šventykla ir krūva laidų aplink ją

Indijoje visur pilna karvių - pakelėse, viduryje gatvės, prie šventyklų, prie kavinių  ir t.t. Jos yra šventas gyvūnas čia ir niekas jų nenuveja. Sutikom ir mes jų daugybę važiuojant motoroleriu, kartais kildavo nerimas, kad gal jos pasibaidys, šoks tau po ratais, bet jos tiesiog pripratusios prie mašinų srauto - stovi viduryje kelio ir net nereguoja.

Karvė – trypia vienoj vietoj ir nuo kelio neina

Sutikom ir tokių kvailų karvių, kurios valgo ne žolę ar kažkokį šieną, o tiesiog šiukšles, kurios yra suverstos prie kavinių. Prasiplėšia su dantimis visą maišą, ištaršo ir sukramsnoja kas joms yra tinkama.

VIDEO – karvė valgo laikraštį

Kaimai tokie patys kaip ir visoje kitoje Indijos dalyje, kur jau lankėmės – namukai suręsti iš visko: lentų, šiferio, molio, skudurų. Bet žmonės atrodo labai laimingi, kas kokį versliuką turi, kas šiaip tingiai drybso pavėsyje. Važiuojant pirmyn sutikom žmogelį riedantį dviračiu su kažkokiais kukurūzais. Pabuvome Old Goa ir Panajį visa pusdienį ir važiuojant atgal vėl sutikom tą patį prekiautoją. Jis taip pat važiavo atgal, kažkiek kukurūzų jau buvo pardavęs, bet labai nedaug. Kai pagalvoji, žmogus visą dieną važiuoja per patį karštį daug kilometrų, kad parduotų kelis vienetukus savo prekės...

Prekiautojas kukurūzais

Užsukant į įvairius kaimelius radom neblogą vaisių turgelį. Arbūzą pasičiupom tokį, kad vos ne vos sugrūdom į motorolerio bagažinę (50Rs/3Lt).

Arbūziukai

Šalia stovėjo skanaus gėrimo fabrikėlis, t.y. aparatas, kuris spaudžia iš cukranendrių sultys. Sukasi dantračiai, gaunasi spaudimas ir per lataką sultys suteka į kanistrą. Labai skanu ir saldu. Ir nereikia bijoti jokių mikrobų, nešvarumų. Nesakau kad jų čia nėra, tikrai žinau, kad yra. Bet kuo daugiau pergyvena žmonės dėl tokių dalykų, tuo daugiau ir pasigauna kokį žarnyno negalavimą.

Cukranendrių sulčių spaudimo aparatas

Safa Masjid

VIDEO – karvė raunasi į kavinę 

Kolva beach – 90% vietinių renkasi į paplūdymį, o dar kadangi savaitgalis, tai jų čia labai daug. Visi su šeimoms suvažiavę ilsisi prie jūros.

VIDEO – Goa pajūrys, Kolva beach

Šiandien su motoroleriu prasukom apie 150 km., grįžom kai jau buvo sutemę, nes vairuoti tamsiu paros metu čia pakankamai pavojinga. Eismas čia vyksta ne dešiniaja, o kairiaja puse. Labai greitai pripratom važiuoti ta kairiaja kelio pusę,tik tiek kad eismas labai chaotiškas.

Vakare vėl krovėmės daiktus į kuprines, nes ryt važiuojam į kitą Goa valstijos miestą (BAGA), ten kur vyksta įvairūs vakarėliai. Tiesioginio autobuso nėra. Ir šiaip čia sunku susigaudyti kada ir kur koks autobusas važiuoja. Niekur nėra jokių tvarkaraščių, tiesiog ateini į stotį ir klausinėjiesi, lauki kol galiausiai kažko sulauki. Kerala valstijoje buvo daug paprasčiau, ten yra surašyti beveik visi (na bent jau pagrindiniai) autobusų išvykimo / atvykimo laikai.

Beje, yra toks geras dalykėlis, kuris čia man labai patinka. Žuvis ir jūros gėrybės kavinėse čia pigiau už mėsa. Taigi einant valgyti renkamės pirmąjį variantą.

Iki greito!

11 d. Go Goa, beach and sun, a lot of fun

Pagaliau – esame Goa. Tiksliau dar ne prie jūros, bet tik traukinių stotyje. Bet iki Goa paplūdymių tik 6 km. Bet pirmiausiai dar video apie Indijos trečios klasės traukinius, kurį nufilamvo Jonas.

VIDEO - traukinyje

Su tuo lenku, kuris traukinyje miegojo virš mūsų pasiėmėm bendrą autorikšą ir nuvykom į Kolva beach. Paprašėm, kad parodytų pigių vietų nakvynei, o lenkas dar sukomandavo – ir kad būtų arti jūra ir kad kambariai prabangūs, kokybiški ir t.t. Taigi vairuotojas ilgai mus vežiojo, bet arba kaina buvo per aukšta arba lenkas viską sugadindavo. Bandėm susirasti pigią nakvynę, bet kur tik nueidavom, jis pradėdavo iš kart griežtai kalbėti registratūroje ir mums pasakydavo – vietų nėra ... Nenuostabu, juk viską jis gadina su savo griežtu tonu. Pagaliau šiaip ne taip radom visai mielą viešbutuką už 800 Rs – Kolva Taverna. Susimokėjom už dvi naktis, nes nesinorėjo vienoje vietoje ilgiau užsibūti. Tiesiog mums tai nebūdinga.

Vos tik gavom kambarį, metėm kuprines ant lovos ir bėgom prie jūros – maudytis, ilsėtis ir tiesiog atsipalaiduoti.  Super, paplūdimys smėlėtas, jūra ne tokia žydra kaip norėtusi, bet vistiek tai jūra.

VIDEO - mūsų apartamentų reportažas - KOLVA TAVERNA

Čia labai daug vietinių žmonių paplūdimyje, tik paėjus toliau jų apmažėja. Neįmanoma maudytis kai jie yra, tiesiog kaklus nusilaužia kaip atsisukinėja ir spokso, ryja akimis. Labai kvailas jausmas ... Taigi už kokio pusės kilometro į šiaurę, buvom beveik vieni. 

Kolva beach - smėlis kaip Nidoje

Tokių kriauklių pilnas paplūdimys nusėtas

VIDEO - Kolva beach

VIDEO - skanieji mūsų pietūs

Kolva beach daug poilsiautojų, jau nėra taip ramu kaip ten, kur keliavom iki šiol. Bet vistiek jų nėra taip daug kaip kokiam Ispanijos pajūryje.
Susiradom motorolerių nuomą ir sutarėm kainą vienai dienai už 250 Rs, taigi ryt keliausime po apylinkes, o tiksliau į Old Goa, kur yra visokių katedrų. Tuo pačiu prasuksime pro įvairius kaimelius, kad pamatyti kas darosi šioje Indijos dalyje.

Ir vėl dingo elektra, tik šį kartą ne dieną, o vakare, t.y. tada kai ji reikalingiausia. Žodžiu, sėdėjome tamsoje kokią gerą valandą. Elektra dingsta kokius penkis kartus per dieną ;)

Internetas čia jau brangesnis jei atsineši savo kompiuterį (50 Rs/1val – 3 Lt). Jei naudojiesi interneto kavinės kompiuteriu, pigiau – 0,40 Rs (2,4 Lt).

Šiai dienai tiek, ryt bus daugiau. Iki ;)

10d. Patirtis keliaujant Indiškais traukiniais

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Fort Kochin – vykstam su keltu į Ernakulam – iš ten vakare naktiniu traukiniu į Goa valstiją.

Pagaliau sulaukėm ryto kai nebereikia anksti keltis, skubėti į autobusą, taigi miegojom net iki 8 val. ryto. Ilgiau tikrai nėra reikalo miegoti, nes norisi išnaudoti visą įmanomą laiką. Pamiegosim senelių namuose kai būsim.

Kochi susideda iš kelių salų ir pusiasalių. Mes esame pusiasalyje - Fort Cochin. Traukiniai ir autobusai į kitus miestus važiuoja tik iš Ernakulam (sausuma).

Patarimas keliaujantiems. Neverta su autorikša važiuoti iš Fort Cochin į Ernakulam. Geriau jau keltis su keltu. Kaina žmogui 3,5 Rs/0,21 Lt. Keltas plaukia apie 20 minučių, dažnumas – kas pusvalandį. Su autorikša kainuoja apie 200-300 Rs.

Fort Cochin maisto kainos kavinukėse šiek tiek brangesnės nei tose vietose, kur keliavom prieš tai. Tikriausiai todėl, kad čia yra turistų, kurie atvažiuoja dėl tų senovinių Chinese Fishing Nets (apie kuriuos jau rašiau vakar).

Pusryčiai ne iš lėkščių, o nuo lapų – super ! 

Kadangi turėjom marias laiko (iki 22 val - kelionės naktiniu traukiniu), nusprendėm pasivaikščioti kur giliau po miestuko gatveles, kad pamatyt kaip gyvena žmonės. Na vaizdas tikrai nėra toks jau prastas, daugelio namų architektūra su portugališkais prieskoniais. Gatvytės siauros ir mielos, jose laksto basi vaikai. Įvairių spalvų drabužiai nukabinėti ant virvių tarsi dar labiau pagyvina gatvių spalvas.

Fort Cochin gatvelės

Popietės miegas 

Žmogus, kuris tiesiog reikalavo, kad jį nufotografuočiau

Savo daiktus buvom palikę toje vietoje kur nakvojom. Aišku ne kambaryje,kuriame gyvenome (nes check out buvo 12 val.), o tiesiog hole, bet kažkaip niekas nedingo, nes daug kas ten buvo sumetę savo kuprines. Beje, toje patalpoje naktį miegojo vietiniai žmonės ant grindų sugulę, be jokių čiužinių, pagalvių, užklotų – tiesiog tiesiai ant žemės. Žodžiu, geroj vietoj nakvojom. 

Grįžom pasiimti savo daiktų, dar pabendravom su vaikinuku, kuris ten nuomuoja kambarius. Papasakojo, kad baigęs masažo kursus, daryt masažą galima Kerala valstijoje tik turit sertifikatą. O Goa gali bet kas, taip nėra griežtai tikrinama. Taip pat Keraloje sunku nusipirkti alkoholio, o Goa lengviau. Žodžiu, daug čia įvairių suvaržymų yra. Atsisveikinom su juo iš išėjom.

Atėjom pėščiomis iki uosto, kur keltas plaukia į Kochi (Ernakulam). Jonas stojo į eilę pirkti kelto bilietų, aš nuėjau link kelto ir iškart būrys subėgo indų aplink mane. Vieni jų tik žiūrėjo, o kiti kas moka angliškai iš kart pradėjo kalbinti. Pradėjo pasakot kur šis keltas plaukia, kelintą valandą išvyksta, nors to net neklausiau. Ir beje visa ši info man buvo puikiai matomas, t.y. surašyta informacinėje uosto lentoje. Įdomūs tie indai tikrai, negi jie nematę europiečių moterų, nes nuolatos jaučiuosi kaip eksponatas – iš visų pusių apžiūrima, visi tik šypsosi, kalbina, galvas linksi, sveikinasi.

Keltui atplaukus visos moterys kaip laukinės pradėjo brautis, stumdytis  prie vartų į keltą. Ir iš viso moterys čia atrodo tokios prasčiokės, apsikrovusios vaikais, grubios, nemoka angliškai. Vyrai vos ne visi kalba pakankamai suprantamai.

Atplaukus į Ernakulam su rikša nuvykom į traukinių stotį, laiko laisvo turėjom labai daug. Taigi susiradom labai pigią vietą vakarienei - kur nėra užsieniečių, valgo tik indai. Tokiose kavinukėse būna skaniausias maistas ir tikrai indiškas, o ne pritaikytas europiečiams.

Dviese pavalgėm už  1 USD (2,5 Lt), labai skaniai ir daug. Dar pamatėm visą maisto gamybos procesą, kurį Jonas nufilmavo.

VIDEO – kepa Ghee Roast

Sėdim dabar Ernakulam traukinių stotyje, aš įsijungus kompą rašau blogą, nes iki išvykimo laiko (jeigu tik traukinys nevėluos) dar dvi valandos. Apsidairau aplinkui ir čia tiek visokio plauko žmonių – basi, kojos žaizduotos, rūbai murzini. Nors mes ir patys dabar ne ką švaresni. Žmonės susėdę ant grindinio, maistą pasidėję tiesiai ant žemės – vakarieniauja. Kiti apsikrovę nuo galvos iki kojų krepšiais, maišais. Bet man tai nekelia jokių neigiamų emocijų, čia gi Indija. Visada apie ją svajojau, ir pagaliau mano svajonė išsipildė. Jonas irgi čia jau jaučiasi labai gerai ir jam čia labai patinka.

VIDEO – Ernakulam traukinių stotis

Pas juos labai keistai, jeigu tavo yra 3-čios ar dar prastesnės klasės traukinio bilietas, tu negali eiti į antros klasės laukiamąjį. Taigi tokie žmonės sėdi arba guli ant grindų perone. Dar yra atskiras laukiamasis tik moterims.

VIDEO – II klasės laukiamasis kambarys

O juokingiausia tai tualete, nes prašo iš tavęs ten sėdinti moteriškė 5 Rs, nors aiškiai ant sienos kaina parašyta 2 Rs. Ji taip daro, nes aš esu čia vienintelė moteris užsienietė. Tai tiesiog bando užsidirbti. Bet aš jai nesuteikiau tokios galimybės. 

Pagailiau sulaukėm savo traukinio, radom savo miegamas vietas. Nėra tokia jau bloga ta 3 klasė, viskas super – 3 gultai (vienas virš kito ) vienoje pusėje, 3 kitoje. Super, traukinukas tikrai super. Duoda pagalvėles, švarią patalynę, pusryčius.  Mano gultas apatinis, Jono virš manęs, o virš mūsų – lenko. Bet tokio atsigavusio ir grubaus, kad net nekilo noro su juo bendrauti. Mieliau rinkomės kalbėtis su kitoje pusėje esančiais dviemis indais. Vienas iš jų pasirodo yra muzikantas, groja grupėje, stilius – indi rock. Visą naktį klausėsi ausinuko su CD, o ne kokio MP3.

Naktį 3-4 val. ėjo traukinio darbuotojas, pažadino mus ir siūlė arbatos atsigerti arba gal jau norim papusryčiauti. Nenormalus jis tikrai :) Ir kas įdomiausiai daugiau niekam net ir nepasiūlė, tik mane prikėlė ir Joną.

Štai tokie nuotykiai buvo traukinyje. Kelionės trukmė 12 val. Atstumas ~900-1000 km. Traukinio Super fast Expres greitis tik apie 80 km/h. Beje, jo visa distancija (nuo pietinio Indijos taško Trivandrum iki šiaurinio – Delio) užtrunka apie 4 paras.

 Ryte būsime jau Goa.

Iki. 

9 d. Indija - Chinese Fishing Nets (Kochi)

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Munnar – vykstam į Kochi.

Kėlėmės ankstokai (4:50 val.), bet nieko čia tokio, nes jau esam pripratę prie tokio ritmo. Praktiškai jau be žadintuvo atsikeliam laiku, čiumpam už kuprinių ir lekiam pro duris į autobusų stotį.

Iš kelionės autobusus nelabai turiu ką papasakot, nes praktiškai visą kelią pramiegojau. Prabusdavau, paklausdavau Jono kiek valandų ir toliau smigdavau. Ai beje, buvau ir išlipus pusiaukelėje – atsigerti masala tea (6 Rs/0,40 Lt). Jos rekomenduoju gerti visur ir visada, nesvarbu ar kavinėj, ar gatvėj. Beje, gatvėje ji dar skanesnė. Kavinėje jos kaina prasideda nuo 20 Rs.

VIDEO – MASALA Tea

VIDEO – mūsų autobusas į Kochi

Vakar pamiršau parašyti, kad 75% iš Munnar‘e gyvenančių žmonių yra katalikai, o ne induistai ar budistai. Keista būnant Indijoje matyti krikščioniškas bažnyčias, tik jos vistiek atrodo kiek kitaip nei mūsų, o tiki žmonės daug giliau. Vakarykštis mūsų autorikšos vairuotojas, paklausus koks jo tikėjimas, su pasididžiavimu ištraukė rožančių nuo kaklo ir parodės pasakė – Romos katalikas.

Beje jis dar paminėjo, kad nauja autorikša (tuk-tuk‘as) kainuoja 175000 Rs. Tai būtų apie 10-11 tūkstančių litų. Pakankamai daug, bet už tai gauna 3 metų garantiją. Jo modelis itališkas – PIAGGiO. Indai atsivežė šį modelį ir nukopijavo, padarė savo indišką variantą - Tata. Beje daug čia yra mašinų, kurios yra grynos kopijos mums gerai žinomų, pvz. Mercedes Benz tipinės išvaizdos autobusiukai vadinasi FORCE.

Kelionė iš Munnar į Kochi truko 5 valandas. Visai nedaug, normalu. Kochi stotyje pasigavom autorikšą ir sutarėm, kad už 180 Rs mus nuvežtų iki Fort Cochin, nes ten yra objektas, iki kurio norim nusigauti – Chinese Fishing Nets.

Atvažiavus į Fort Cochin, paklausėm vairuotojo ar žino labai pigių vietų nakvynei. Jis paleido mus prie kažkokio viešbučio ir pasakė, kad eitumėm į jį. Įėję išsiaiškinom, kad kambario kaina 3000 Rs (~180 Lt). Iš karto grįžom į gatvę, ten pristojo kitas vairuotojas ir pradėjo siūlyt savo variantus už 600Rs. Sakau mums per brangu, tada jis sako žinau už 500Rs, nuvešiu už dyką iki ten. Pastatas iš išorės neatrodė panašus į jokį viešbutį, antrame aukštą kažkokia gydymo įstaiga, kvapas kaip stomatologo kabinete, bet mus nuvedė dar aukščiau – į trečią aukštą. O ten kažkokie nakvynės namais, ant sienos skelbimas, kad čia mokoma jogos. Vaikinukas atidaręs duris, parodė mums kambarį ir paklausus kokia jo kaina, atsakė – 300 Rs (labai pigu, nes visur kitur mieste kainos 700-3000Rs). Sakau – tinka. Ir vairuotojas nespėjo įsikišti ir užsidirbti 200 Rs, nes kainą pasakė didesnę būtent 200 Rs.

Ta vieta, kur apsistojom ganėtinai keista, įeini į didelį holą iš kurio yra įėjimai į tris kambarius ir atskirai virtuvė. Tame hole patiesti buvo keli čiužiniai, vaizdas tai kaip kokiam bendrabutyje, kur visi miega vienoje patalpoje ant grindų. Tokių vietų čia pilna, bet niekada nebuvo itin didelio noro apsistoti tokioje. Bet čia turim savo atskirą kambarį, taigi viskas puiku. Netgi vonia atskira – tik mūsų. Super, o kaina juokinga.

VIDEO – mūsų nakvynės namai

Numetę daiktus išėjom į gatvę apsižvalgyti, čia jau sutikom kelis uždieniečius, bet dėmesio vistiek susilaukėm labai daug iš vietinių. Kaip visada atkakliausi vaikai. Tik pamato mus tai būriais užpuola ir pradeda sveikintis. Būtinai turi paduoti kiekvienam ranką. O geriausiai jeigu praeini kokią mokyklą ir iš jos išbėga koks geras šimtas vaikų ir visi iki vieno tau paduoda ranką. Ojoj, užtrunki pusvalandį tokioj situacijoj. Vaikiukai išsišiepia iki ausų kai sulaukia savo eilės ir pasisveikina. O jei dar duodi jiems saldainių, tai tampi jų geriausiu draugu.

Gatvėje prie jūros daug visokių nesąmonių, skirtų turistams masinti – indiški papuošalai, drabužiai, ledai, skrynelės, suvenyrai ir visas kitas mūsų nedominantis šlamštas. Bet vienam dalykui neatsispyriau (foto žemiau).

Išpiešta ranka, raštai laikysis 7 dienas

Kažkaip labai keistai dauguma vyrų, o ypač jaunų vaikšto susikabinę rankomis. Tik atvykus į Indiją ir tai pamačius, pagalvojom, kad jie gėjai, bet kai pradėjom tai matyt kasdien supratom, kad tai įprastas reiškinys. Čia (Fort Cochin) iš viso labai daug tokių, net apsikabinę per pečius raižo po gatves.

VIDEO – veiksmas gatvėje (vyrukas su aliuminiu)

Viską jie neša ant galvos, nesuvokiamas mums tai dalykas. Gatvėje dirba vyrai, tai akmenis ant galvos nešioja, moterys asočius didžiausius užsikrauna ant galvos ir net neprilaikydamos vaikšto.

Chinese Fishing Nets - senovinis žvejybos būdas, vis dar plačiai naudojamas šiame mieste. Tinklas nuleidžiamas į vandenį ir po kurio laiko pakeliamas. Šalia kiekvieno tokio tinklo įsikūrus šeima gyvena pajūryje. Sąlygos labai prastos ten gyventi, nes visas pajūrys visiškas šiukšlynas, smarvė labai didžiulė nuo šiukšlių... Gaila, kad žmonės nesuvokia kaip teršia aplinką, kurioje gyvena. Viskas vyksta tiesiog čia pat - maudosi, meta šiuklšles ten pat ... Jonas padarė reportažiuką apie tai

Chinese Fishing Nets I

Chinese Fishing Nets II

Taip karšta, kad per tris pasivaikščiojimo valandas išlakėm tris litrus vandens. Tiesiog geri vandenį ir negali atsigerti jo, geri ir begeriant dar ir dar norisi gerti. Čia apie +34 šilumos.

Mokyklinukai, visada mus užpuolantys

Bevaikščiojant radome ir katalikišką bažnyčią, pasirodo šitame mieste taip pat didžioji dauguma yra Romos katalikai. Vidus panašus į mūsų bažnyčias, bet yra šiokių tokių detalių, kurios tikrai indiškos.

Katalikiška bažnyčia 

Kol kas tiek, jeigu ką atsiminsim ir bus laiko, papildysim šios dienos blogą :) Iki :) 

8 d. Indija, žaliasis ir arbata kvepiantis Munnar

Vieta: Indija – Kerala valstija – paliekam Kumily – vykstam į Munnar.

Autobusas iš Kumily į Munarą išvyksta 5:40 val. Kelionė trunka 5 val., nes kaip visada tiesioginio autobuso nėra, jis stoja visuose miestuose ir kaimuose, važiuojam labai kalnuotomis vietomis, siauru keliuku. Vietomis kelias toks siauras, kad autobusas net neprasilenkia su kita mašina, atvažiuojančia iš priekio. Tenka kažkuriam važiuoti atbuliniu tol, kol privažiuoja platesnę vietą prasilenkimui.

Nereikia bijoti 5 valandų kelionės, nes autobusas 10-čiai minučių stoja dvejose vietose, taigi per tą laiką galima nueiti į WC, pastovėti (nes sėdėjimas nepatogioj sėdynės jau būna pabodęs).

Autobusas, su kuriuo važiavom šiandien – labai jau prastos išvaizdos, bet traukia labai gerai. Kitaip ir būti negali, nes tikrai su silpnu varikliu nebūtume „užkopę“ į 2 km. aukštį nuo jūros lygio, kur yra Munnar miestelis.

VIDEO – autobusas iš Kumily į Munnar

Patarimas keliaujantiems – važiuojant anksti ryte į Munnar’ą, būtinai apsirenkite šiltai važiuojant autobusu, nes langų kaip ir nėra, o kylant vis aukštyn į kalnus darosi vis šalčiai ir šalčiau. Aš sėdėjau net į dekį susisukus, bet vistiek nebuvo šilta.

Visą kelią važiavom labai smagiai, nes vairuotojas ir konduktorius buvo labai linksmai nusiteikę. Visą kelią grojo indiška muzika, bet tokia tribal. Jie mums ir padainavo ir pašoko, ir galvom visai neblogai palinksėjo pagal savo muziką. Susibendravom, pasikalbėjom. Mūsų kuprines padėjo taip, kad niekas jų netryptų, davė vietas geriausias – pačiame priekyje. Žodžiu, kelionė autobusu buvo super!

Mūsų autobusas, pavadinimu ALPHONSA

Iš išorės atrodo labai gražus autobusas, o viduje tai vaizdas daug prastesnis

Munnar arbatos plantacijos (kiek jų matėm važiuojant autobusu) daug gražesnės ir didesnės nei prieš tai kur buvom – Kumily. Čia arbata auga 2 km aukštyje, t.y. visu kilometru aukščiau. Ir beje čia daug šalčiau. Visą dieną vaikščiojau apsirengusi su megztiniu. O vakare pasidarė dar šalčiau, tik apie ~+15 ar +16 šilumos.

Atvykus į Munnar miestuką iš karto susiradom autorikšos vairuotoją, su kuriuo sutarėm, kad visą dieną mus apvežios po arbatos plantacijas, kuo aukščiau į kalnus. Angliškai jis kalbėjo normaliai, bet kai jau nusimetę daiktus viešbutyje įlipom į jo autorikšą, jis nuvažiavo iki kažkokios vietos ir išlipo. Įlipo vairuoti jo brolis. Paklausiau ar jis moka angliškai, ar susikalbėsim, tai tas pirmasis atsakė – moka, labai gerai moka.

Pasirodo nieko jis nemoka, tik mintinai iškalęs frazes, kad vežant pro tam tikrą vietą žinotų ką pasakyt, kas tai yra ir panašiai. Jonas jo klausinėja apie Indiją kažką, o jis ok, ok, ir pasakoja apie futbolą kažką, kad žaidžia komandoj, koks jo marškinėlių numeris. Ką beklausi, atsako visišką lempą. Tik tiek, kad papasakojo mintinai išmoktą tekstą apie tas vietas (tikrai labai gražias) kur mus vežiojo visą dieną.

Vietos aplink Munnar tikrai labai gražios, aukštai kalnuose yra ežerų, panoramos pasakiškos, visur žalia žalia.

VIDEO - Užtvanka I

VIDEO - Užtvanka II

Žodžiu, vairuotojas parodė viską, ką galėjo, netgi neprašomas stojo tose vietose, kur gražios panoramos. Ši visos dienos kelionė autorikša kainavo 700 Rs (~42 Lt).

Arbatos plantacijos

VIDEO - moterys dirbančios arbatos plantacijose

Šiandien vėl esam „žvaigždės“, nes visur kur važinėjam, kažkaip nesutinkam turistų, keliauja mūsų maršrutu labai daug indų ir jie visi be abejonės nori su mumis nusifotografuoti. O kai šis procesas prasideda, tai jau net pradeda įkyrėti. 

Viskas vyksta taip, atbėga koks vyras indas, paprašo nusifotografuoti su manimi ir su Jonu kartu, tada jau tik su manim, tada pamato jo draugeliai subėga ir pradeda peštis kas su manim nusifotografuos. Tada atbėga jų žmonos, indai vyrai apsiramina ir prasideda grupinis fotografavimas – visa krūva indų ir mes. Mes esam pastovūs objektai, o jie tik keičiasi ir keičiasi, kol visa giminė praeina. O fotografuoja tai ne po vieną kadrą, o po 10-20 kartų. Nes tas kuris fotografuoja taip pat nori papulti į kadrą ir taip keičiasi kaip konvejeris - fotografuotojas pereina į fotografuojamo vaidmenį. Ir t.t.

Viena iš indų šeimių, kuri fotografavosi pusvalandį su mumis

Pavažiuojam su autorikša, išlipam kitoj vietoj, o ten vėl subėga su fotikais indai ir vėl prašo nusifotografuoti su mumis. Ir taip visą dieną.

Jonas išsiprašė, kad vairuotojas leistų jam pavairuoti. Ir pavairavo, nedaug, bet vistiek tai padrė, nes pastoviai man zyzė, kad paprašys kokio nors indo, kad duotų pralėkti.

VIDEO – Jonas vairuoja tuk-tuk‘ą

Čia mūsų vairuotojas, jam beje tik 24 metai 

Vairuotojas nuvežė prie ežero, kuriame yra aukso ir jo plotas 300 hektarų. Ir tikrai priėjus prie jo kranto pamatėm, kad jis visas žiba tarsi smulkiais auksiniais trupinukais nubarstytas. Sako, tik neikit maudytis nes labai šaltas vanduo. Jonas įkišo ranką ir konstatavo faktą - pas mus vasarą vanduo ežere šaltesnis būna. 

Ežeras, kurio plotas 300 ha

Kalvelė, ant kurios filmuojamios indų šokių scenos su drambliais

 Atvykus prie ežero, nusipirkom šokolado ir nuėjom pailsėti kuo toliau nuo dėmesio ir fotografavimosi. Paragavom namų gamybos šokolado su įvairiais priedais. Jis tikrai skanus ir vertas tų 40 Rs. (100g).

Ginučiai ;) 

VIDEO - Indiški Ginučiai

Namų gamybos šokoladas

Išsipildė viena iš mano mini svajonių (maxi buvo Indija, ir ji jau tapo realybe!!!) – valgyti ne normaliai iš lėkštės, o nuo bananų lapų ir su rankomis. Užsisakai maisto, padeda bananų lapus ant stalo, su dubeniu prieina, tiesiai iš jo su ranka prideda ryžių arba indiškos duonos (priklausomai nuo to ką užsisakei). Tada eina per visus valgančiųjų stalus ir su samtelių taško įvairias masalas (padažai su įv. daržovėm ir prieskonių jūra).

Mūsų nakvynė kainavo 700 Rs, nes labai norėjom kambario su balkonu, į kurį net nebuvom išėję. Juk visą dieną važinėjom po kalnus, grįžom labai vėlai ir grįžę jau pakavomės daiktus nes ryt vėl laukia kelionė į kitą miestą – Kochi. O jame yra garsieji Chinese Fishing Nets.

Info keliaujantiems. Munnar miestas yra sudarytas iš dviejų dalių – Old Munnar (kur mes ir buvom apsistoję), ir New Munnar. Pirmasis daug ramesnis, mažiau šiukšlių, dulkių ir benzdino kvapo nuo mašinų, autorikšų. Beje, visai šalia autobusų stotis. Bet norint pavalgyti teks eiti (arba važiuoti) iki New Munnar (apie ~2 km), su autorikša dviems žmonėms 20Rs (~1,20 Lt).

Rytoj kelsimės 4:50 val, autobuso išvykimo laikas 5:30 val.  

Iki greito !

7d. Indija - arbatos ir prieskonių plantacijos Kumily

Vieta: Indija – Kerala valstija – Kumily

Šiandien vėl dingo elektra ir jos nebuvo nuo tada kai mes išvykom iš savo kambario iki pat vakaro, o išvykom mes 10 val.ryto į veikiantį arbatos fabriką (Tea factory), arbatos plantacijas, prieskonių plantacijas, apžvalgos tašką ir didžiulį krioklį. Štai ir iškarto surašiau visą mūsų dienos veiklą.

Rikšos vairuotojas atvyko pas mus lygiai 10 val., kaip ir buvom sutarę iš vakaro. Keista, kad nevėlavo, nes pvz. Kambodžoje visi pastoviai vėluoja. Nuvykom į veikiantį arbatos fabriką, o ne kokį dirbtinį (muziejų), skirtą turistams, kokių (kaip skaitėm įvairiuose kelionių forumuose) yra Munare. Nes pasirodo Munare turistams draudžiama lankytis arbatos fabrikuose, tai vietiniai nuveža į muziejų, tam, kad parodytų kažką kas susiję su visu arbatos gamybos procesu.

ARBATA. Arbatos medis tinkamas arbatai yra tik praėjus 25 metams po jo pasodinimo. Skinami tik 3 pirmieji lapeliai. 1 – baltajai, 2 – žaliajai, 3 – juodajai arbatai skirtas. Moterys skina arbatą nuo 5 val. ryto iki 18 val. vakaro ir turi vieną valandą pietų metui. Per dieną kiekviena turi priskinti po 50 kg. Iš 5 kg arbatos priskintų lapų po viso apdorojimo proceso (smulkinimo, vyniojimo, fermentavimo, kaitinimo) gaunamas tik 1 kg arbatos. Moteris į dieną uždirba tik 150 Rs, nors skina visą dieną per karštį. Arbatą skiną tik moterys. Skina arbatą kas 10-15 dienų ir per metus nuima 25-30 derlių. 

VIDEO. Arbatos 3 lapeliai

Arbatos skinėja

Arbatos plantacijos 

 Arbatos skinėja

PRIESKONIAI. Daugiausiai augina ir eksportuoja kardamoną. Be šio prieskonio turi begalę kitų – kukurma, cinamonas, vanilė, pipirai, čili, anyžius, kuminas, imbieras, stevia ir t.t.

Juodasis/baltasis/raudonasis augantis pipiras

 Paaiškinsiu kodėl sakau juodasis/baltasis/raudonasis pipiras, nes iš šio vieno augalo išauga visos tris rūšys pipirų. Kai saulė labai sukepina, gaunasi juodasis, kai mažiau – raudonasis, o jeigu raudonam pipirui nulupi žievę – viduje jis baltas.

Ant rikšos vairuotojo delno – pipirai

Pasidomėjom, kodėl jo rankos tokios murzinos, o pasirodo jis yra dailininkas, vakarais piešia po vairavimo. Tai yra jo hobis ir kažkiek papildomas pragyvenimo šaltinis.

Rikšos vairuotojas gerai ir suprantamai kalbėjo angliškai, tai labai daug papasakojo mums, daug grąžių vietų aprodė, nuvežė prie krioklio į aukštą vietą, kur kalnai skiria dvi valstijas – Keralą ir Tamil Nadu. Nesenai šios dvi valstijos labai konfliktavo dėl vandens, bet dabar jau išsisprendė šis jų ginčas ir yra ramu.

Tamil Nadu ir Kerala pasienis, 1 km virš jūros lygio

Vairuotojas vis stojo pakelėse ir rodė mums įvairiausius augalus, medžius, gėles. Vienas iš įdomesnių augalų vadinasi „Do not touch me“. Jį palietus, jis iš karto susiskleidžia, ir vėl atsiskleidžia po 10 min.

VIDEO – augalas „do not touch me“

AJURVEDINIS MASAŽAS. Vakare ėjome į ajurvedinius masažus. Kainą sutarėm 600 Rs. Šiaip masažas tikrai geras, labai atpalaiduojantis, raumenų skausmą nuo ilgo vaikščiojimo nuimantis, bet labai daug aliejaus karšto pripila ant kūno, o galiausiai ir į plaukus. Jono plaukai neilgi, jam tai nieko. O man su savo plaukais tai hmmm … Išėjau visa riebaluota galva ir sulaižytais plaukais. Po masažo dar davė įkvėpti kažkokių miltelių į nosį, tų pačių ir ant galvos pabarstė.

Vakare ėjom į interneto kavinę, įkelti naują kelionės dieną. Ten susipažinom su Čantru – interneto kavinės darbuotojo vardas, kuris labai domėjosi iš kur mes esam. Jonas papasakojo jam, ir pasakė, kad jei jis apsilankytų Lietuvoje, mes aprodytumėm jam viską. Ir pirmasis jo klausimas buvo: „ar surastumėt man ten darbą?“. Šio vaikinuko svajonė išvažiuoti iš Indijos, nes Indijoje, o ypač šiaurinėje dalyje nuolat vyksta neramumai. Jis mums papasakojo, kad kiekvieną dieną sėdi internete ir ieško darbo Malaizijoje, Filipinuose, ten yra išvaževę keli jo draugai, o jo svajonių šalis – Šveicarija. Jis taip nuoširdžiai ir atvirai pasipasakojo, kad visa širdim linkiu, kad jam pasisektų. Jis paklausė kuo mes užsiimam Lietuvoje, susirado internete kurioje vietoje ta Lietuva yra, peržiūrėjo mūsų šalies foto, papasakojom jam apie gintarą, Trakų pilį, Vilnių ir Kauną.

Kai šiandien pirkome prieskonius, žmogus, kuris juos pardavinėjo, iškart atsisuko į Joną ir paklausė ar jam neatsirastų darbo mūsų šalyje pas Joną sandėlyje dirbti bet ką. Mums europiečiams tai noriai lankoma šalis, o vietiniai - svajoja ištrūkti iš Indijos į Europą.

Prieskonių pardavėjas, prašęs Jono darbo Lietuvoje

Vakarienė kaip visada buvo skani, gardi, nuostabi! Atnešus sąskaitą, į lėkštute su čekiu buvo įpilta anyžiaus sėklų, paklausus kam tai, mums paaiškino, kad anyžių sveika pakramtyt po valgio, gerina virškinimą. Na tai mes ir pakramtėm, o paskui dar ir po 50g samagono išgėrėm, kad tikrai sveiki būtumėm.

Sąskaita su anyžiaus sėklom

Ką gi, ryt vėl keltis 5 val. ryto, kad su vietiniu autobusu važiuoti į Munnarą. Taigi kraunamės daiktus į kuprinę, ruošiamės kelionei ir einam miegoti. Bet kaip visada nueiti anksčiau gulti nepavyksta. Nusipirkom bananų, juos visada valgom važiuojant autobuse, nes kelionė trunka po 5-9 valandas, o valgyt tai norisi. 

Video – apartamentų reportažas

Taigi, šios dienos įspūdžių tiek. Iki greito ;) Linkėjimai visiems nuo mūsų