19 d. Paskutinė diena Balyje ir... draugų tapatybė patvirtinta (!!!)

Ši diena yra paskutinė diena Balio saloje, kurortiniame Kutos mieste, nes rytoj, kartu su kelionės draugais, skrendu į Javos salą – triukšmingą ir perkrautą Indonezijos sostinę – Džakartą. Ten jau bus daug žmonių, daug šurmulio, spūstys gatvėse, daug smogo, daug užteršto oro... Balyje kol kas dar turiu galimybę pasimėgauti šviežesniu oro gūsiu, karštu baseino vandeniu (taip karštu, o ne vėsiu, nes saulė per visą dieną, šviesdama į baseiną, jo vandenį beveik užvirina). Dar turiu šansą paskanauti gardžiųjų patiekalų, nes jau žinau kelias vietines kavinukes, kuriose jau yra išbandyti keli patiekalai, užkariavę mano skrandį. Taigi, ilgai nelaukus, beveik net ir pietų nesulaukus, išskubėjau pietauti, tik beje, šį kartą rinkausi visiškai naują kavinę ir nenusivyliau. Aišku, kainos ne itin džiuginančios piniginę, bet maisto skonis – puikus. Aš užsisakiau jūros gėrybių Curry, o mano kompanionas – Rendang beef (Rendang beef - jautiena, paruošta tam tikru būdu su tikrai skaniu padažiuku). Savo Curry patiekalo aš net nesistengiau nufotografuoti, nes jo vaizdas buvo mažų mažiausiai neskanus, bet skonis – tobuliausias per visą šią kelionę ragautas Curry.

Patiekalas - Rendang beef 

Vakarieniauti ėjome į jau patikrintą vietelę, kur, beje vakar, mums ne tik labai patiko aptarnavimas, bet ir mus aptarnavęs vaikinukas žinojo kas ta Lietuva, kokiame žemyne ji randasi. 

Vakarienė - jūros gėrybių iešmeliai, oi t.y. iešmai... ;)

Po itin skanios vakarienės (tikrai gardžios, tikrai puikios ir tikrai tobulos), bastėmės pagrindinėje Kutos gatvėje ir bandėme išspausti iš atostogų likučio maksimumą. Visi keturi nuėjome į masažus, tiksliau į žuvyčių apvalgymą. Sumerki kojas į akvariumą, kuriame šimtai nešertų, alkanų mažų žuveliokų, kurie nuvalgo visas tavo kojų bakterijas, odos liekanas. Jausmas iš pradžių labai keistas ir nejaukus, nes tik įkišau koją ir ją užpuolė, pradėjo baksnoti maži sutvėrimai. Vėliau jau įpratau ir tiesiog tai kėlė tik juoką. Nelabai tikiu, kad jos čia labai švariai nuvalgo tas odos liekanas. Ši procedūra atliekama turbūt daugiau dėl bajerio, o ne dėl naudos.

Šimtai žuvyčių, "valgančių" mano kojas

Truputį keistas jausmas, kai "valgo" mano kojas

Skanūs vaisiai Indonezijoje – saldūs, natūraliai sunokę, sultingi ir itin platus jų pasirinkimas. Visada per atostogas stengiuosi valgyti kuo daugiau vaisių (kartais turbūt net ir per jėgą), nes žinau, kad grįžus į Lietuvą jie jau nebebus tokie skanūs, nes ne Lietuvoje jie užaugo, ne čia sunoko... Taigi ir per šias atostogas vaisius ryju pilna burna. Top 3 šių atostogų vaisiai – mango (kaip visada jis pirmoje vietoje), papaja (tobulas pusiau vaisius, pusiau moliūgas), snake fruit‘as (gyvatės vaisius, nes jo oda tai tikra gyvatės išnara). 

Snake fruit - gyvatės vaisius

Pats geriausias dalykas nutikęs šiandien – laiškas iš Vengrijos ambasados, kuriame buvo rašoma: „We have contacted the Lithuanian Embassy in Beijing and they have confirmed your citizenship, so you can come to arrange emergency travel documents to our embassy tomorrow. Please note that we can issue those documents only with limited validity.“ Taigi, tai reiškė, kad rytoj laukia įtempta diena, anksti kelsimės, skubėsime į oro uostą, skrisime į Džakartą (Indonezijos sostinę), ten turime rasti ambasadą ir draugams turi padaryti laikinus kelionės dokumentus, su kuriais jie galės grįžti namo – per Dubajų, per Varšuvą - į Lietuvą.

18 – 19 d. Balis (Kuta). Pusdienis policijos ofise ir šviesa tunelio gale

18 diena

Ne itin maloniausi šiandien laukė reikalai – vykti į policijos ofisą, rašyti pareiškimą dėl vakar įvykusios vagystės einant gatve. Priėmė pareigūnas mus supratingai, užpildėm reikiamus dokumentus, gavome raštą, su kuriuo turėtume gauti leidimą skristi vietiniu vidiniu skrydžiu iš čia į Džakartą. Bet atsarga gėdos nedaro, dar nuėjome pėsčiomis keturis kilometrus ir iki oro uosto, kur susiradome skrydžių bendrovę, su kuria skrisime („Lions“) ir pasiteiravome ar tikrai rytoj mus praleis į lėktuvą be pasų. Agentūros darbuotoja pavartė rankose policijos išrašytą raportą apie įvykdytą vagystę ir patvirtino, kad su vidiniu skrydžiu problemų nekils.

Policijos nuovadoje - pareiškimo dėl vagystės rašymas

Beje, kol policijos departamente pildėme pareiškimą, tai per tą pusvalandį atėjo dar du interesantai tuo pačiu klausimu. Ant sienos dar kabėjo ne vietinės (užsienietės) merginos skelbimas, kad pamestas ar tai dingęs jos draugas po Kalėdų kažkokio vakarėlio. Hmmm… Sounds weird… ;)

Svarbiausiai, kad jau patvirtinimą turime skrydžiui su „Lions“, taigi spėsime laiku grįžti iki savo skrydžio namo į Džakartą, o ten turėsime dar ne pilnai dvi dienas gauti laikiniesiems dokumentams. Jeigu būtų neleidę skristi vietiniu skydžiu, būtume niekaip nespėję grįžti laiku iki sostinės – Džakartos... Beje, jau susikambinome su Vengrijos ambasada, išsiaiškinome kokių dokumentų jiems reikia, kad identifikuoti tapatybei. Jie susisiekė su Kinijoje esančia Lietuvos ambasada, išsiuntė užklausimą į Lietuvą ar iš tikrųjų tokie asmenys egzistuoja. Laukiame atsakymo.

Taigi mano patarimas jums, kai keliausite visada turėkite spalvotas savo pasų kopijas. Šioje kelionėje aš visiems mums keturiems buvau jas padarius, tai jos dabar yra aukso vertės. Su jomis policijoje pildėme pareiškimą, siuntėme jas į Džakartoje esančią Vengrijos ambasadą, rodėme oro uoste klausdami ar praleis mus poryt skristi.

Viskas, šiandienos bjaurieji klausimai jau sutvarkyti, beliko mėgautis likusiu saulėtu pusdieniu, bei skaniu maistu, maudynėmis baseine. 

Seafood Curry

Indonezijoje Balyje kiekviename kieme yra po šventyklą

Baseiniukas - atgaiva kūnui ir sielai

Vienas iš gyvenimo malonumų - maistas... 

Skanieji kalmarai

19 diena

Taigi, viskas sekasi puikiai – gavome atsakymą iš Vengrijos ambasados, kuri atstovauja ir lietuvių reikalus Indonezijoje, kad mūsų apvogtųjų draugų tapatybė yra nustatyta ir patvirtinta iš Lietuvos, per Kinijoje esančią Lietuvos ambasadą. Beje, dieną prieš, elektroniniu paštu į Vengrijos ambasadą išsiuntėme visus būtinus dokumentus – lėktuvo bilietus, pavogtųjų pasų spalvotąsias kopijas, policijos surašytą raštą apie įvykusią vagystę ir t.t. Rytoj skrisime į Džakartą ir staigiai lėksime į ambasadą. 

17 d. Balio pietinis taškas - Ulu Watu Temple, bauda policijai ir…pavogti pasai

Jau vakar iš vakaro buvau suplanavus mums visiems žygį su motoroleriais į Balio pietinį tašką - Ulu Watu Temple (šventykla). Papusryčiavome (priminsiu, pusryčiai priklauso už dyką mums šiame "Adus beach Inn") ir viešbučio registratūroje paprašėm dviejų motorolerių, nes kai atvykome čia, iš karto pasidomėjome ar jie nuomoja šias transporto priemones. Tuo metu, sakė nuomoja ir dar gi pigiai - 50 000 (3,5€). O dabar jau sako, sorry, neturim, viskas išnuomota. Ir pasiūlė eiti į gatvę. O taip, ten juk eini gatve ir tau 20 kartų pasiūlo einant pro šalį ant kiekvieno kampo - "Motorbike? My friend, motorbike?" Tai pagalvojau, kad ir dabar nekils jokių nesklandumų. Deja... Tik išėjus į gatvę ir pradėjus klausinėti "Motorbike for rent?", gavome atsakymą - "no motorbike, all rented already". Praėjome visą pagrindinę gatvę ir visur gavome arba tą patį atsakymą, arba kosminę kainą - trigubai didesnę nei įprastai. Tada supratau, vakar buvo sausio 1, visi dar blaivinosi po Naujųjų šventimo, o šiandien jau sausio 2d., tai visi išsiblaivė ir sujudo, sumąstė kažkur pakeliauti po aplinkinius miestelius.

Vargais ne galais, po geros valandos, turėjome ir mes motorolerius. Sumokėti teko  beveik dvigubai nuo įprastos kainos (vietoj 50 000 paklojome 70 000 rupijas).

Nuo Kutos iki Ulu Watu - tik 25 km, bet eismas toks užkištas, kad važiavome net porą valandų. Įėjimas į pačią šventyklą žmogui kainavo 20 000 rupijų (1,40€). Šventykla pastatyta ir dedikuota jūros sieloms, beje ji stovi ant aukštos uolos, kurios krantus skalauja Indijos vandenynas. Čia taip pat pilna beždžionių, kurios terorizuoja atvykėlius ir bando iš jų nugvelbti tai, kas jų akimis yra vertinga ar valgoma.

Ulu Watu Temple iš kairės pusės - aukštai ant skardžio

Takas palei jūrą, kur priėjus jo pabaigą, galima gerėtis Ulu Watu šventykla iš kairės

 Atvykus galima pasivaikščioti ant aukšto skardžio ir iš abiejų pusių įvertinti Ulu Watu šventyklos grožį, nes įėjimas į pačią šventyklą atvykėliams yra neprieinamas, tai gali padaryti tik vietiniai, kurie neša aukas dievams ir gerosioms dvasioms, nes blogosioms aukoja tik už šventyklų ribų. Balio gyventojai tiki, kad reikia aukas nešti tiek gerosioms, tiek ir blogosioms dvasioms, nes ir pats žmogus nėra nei blogas, nei geras. Visada yra pusiausvyra tarp blogio ir gėrio. Bet žmogus privalo stengtis būti labiau geresniu, nei blogu. Todėl ir aukas aukoja abejoms pusėms. Jeigu neaukos blogosioms dvasioms – jos įsisiautės ir užvaldys gėrį, viešpataus tik blogis pasaulyje.

Važiuojant pakeliui namo, stojome Jimbaran mieste, jis įsikūręs pajūry ir turi gražų, balto smėlio paplūdimį, netgi daug gražesnį nei, kad yra Balio Kutoje. Jimbaran mieste yra daug seafood‘o restoranų, nes rytais – žvejai grįžta iš naktinės žvejybos ir 6:00 val. jų laimikis jau būna išpirktas. Į vieną iš tokių restoranų, užsukome ir mes. Nustebino žemos kainos ir didelės porcijos, bei švara ir tvarka. Lėkštės švarios, nesuskilusios, šakutės neišlankstytos, sienos neišpeckiotos. Visiškai nebūdinga Indonezijos warungams :)

Gardieji vaisių kokteilai 

Ayam bakar - 30 000 r / 2,10 eur

Cah Kangkung Seafood - 20 000 r / 1,40 eur

Važiuojant jau link namų, sustabdė policija, bet aš nestojau, apsimečiau kad nematau ir nuvažiavau toliau. Mes išsisukome, bet už kelių metrų važiavo draugai, sustabdė juos... Susimokėti teko baudą už tai, kad Europietiškos teisės Indonezijoje negalioja, čia reikia gauti laikinas teises. Tą padaryti trunka kelios dienos. Korumpuotasis policininkas prašė 500 000 (49 eur), bet gavo tik 300 000 rupijų (21 eur).

Šiandienos neskalandumai, deja, bet nesibaigė bauda policininkui... Vakare išėjome pasivaikščioti, bet ne nuzulintomis ir jau gerai žinomomis Kutos gatvėmis, bet truputį tolėliau nuo viso naktinio šurmulio. Niekas negalėjo net pagalvoti, kad taip nutiks, bet einant viena iš menkai apšviestų gatvių, prie mūsų itin lėtai privažiavo motoroleris su dviem vyrukais ar tai vaikinukais. Kadangi mes ėjome vorele, vienas paskui kitą, kad nemaišyti eismui, tai jie privažiavo prie pirmojo ėjusio voroje, t.y. prie Irmos ir čiupo už jos rankinės, kurią ji nešė persimetus per petį ir... nuvažiavo... O ten buvo... pasai... Ne visų mūsų keturių, tik dviejų žmonių, bet vis tiek, tai dokumentas, be kurio tu negali išskristi iš šalies... Vytis juos buvo beviltiška, nes tai įvyko taip greitai, kad kai ji pradėjo cypti, mes pagalvojome, kad jai per koją pervažiavo su motoroleriu. Kol supratom kas įvyko, jų jau net akiratyje nesimatė. Staigiai pasigavome pirmą pasitaikiusį policininką, jis pasakė kreiptis į pagrindinį ofisą, bet nėra skirtumo ar tai darysime dabar naktį, ar rytoj ryte. Staigiai grįžome į viešbutį, užblokavome visas banko ir kreditines korteles, kurios buvo toje rankinėje, dar pasitikslinome su banku, kad vagys nespėjo padaryti jokių mokėjimų. Taigi iš viso dingo: telefonas, du pasai, banko kortelės ir 500 000 rupijų (35 eur). Na ne tiek ir daug, svarbu patiems nieko nenutiko.

Tik dabar galvos skausmas – kaip išskristi iš šalies? Sausio 5 dieną mes dar turime vietinį skrydį: Kuta – Džakarta. Lietuvos ambasados Indonezijoje net nėra, reikia kreiptis į Vengrijos ir ten tvarkytis dokumentaciją. Bet ambasada yra Javos saloje Džakartoje, o mes esame labai toli... Balio saloje Kutoje. Net ir kelionė taip susiplanavom, kad tris paras nesibelsti autobusais ir traukiniais iki išskridimo namo, tai pirkome lėktuvo bilietus nuo čia kur esame dabar, tiesiai į Džakartą.

Ryt kreipsimės į tą vietinį policijos skyrių ir rašysime pareiškimą dėl vagystės. Kiek paskaitėme internete ir pasiklausinėjome patruliuojančių policininkų, tai Indonezijos aviakompanijos leidžia skristi be pasų kai skrydis yra vidinis. Tai tas jau labai gerai, iki Džakartos spėjame, o ten turime  dvi dieneles nepilnas iki skrydžio namo, kad rasti Vengrijos ambasadą ir pasigaminti laikinus dokumentus, leidžiančius išskristi iš šalies... 

16 d. Balis. Kuta. Poilsiukas, tinginiavimas ir karštis

Ši diena - tingi, rami, be skubėjimo, tik poilsis, maistas, maudynės baseine (pasirodo mūsų viešbutuke yra dar ir baseinas!), maudynės jūroje, vėl maistas, poilsis ir vėl maudynės bei mini shopingas.

Įdomu buvo nulėkti iki jūros ir pasižiūrėti kaip ji atrodo po Naujųjų metų fejerverkų. Nes vakar čia buvo pilna žmonių, tai galvojau, kad bardakas totalus bus pajūryje. Na panašiai ir buvo... Tik jau bepradėtas tvarkyti – pilna pakrantė sustumtų šiukšlių krūvų.

Pajūris po Naujametinės nakties - pilna fejerverkų liekanų

Benzinas parduodamas Kutoje Absoliuto buteliuose

Kai po maudynių jūroje išalkome, užsukome papietauti į vietinį Warung'ą - atrodo ne itin patraukliai, bet maistas tobulai skanus ir velniškai pigus. Visi patiekalai kainuoja nuo 1 eur iki 2.

Warungo virtuvė. Pietūs žmogui kainavo ~1 EUR

Warungo bosas

Baro reklama

Per patį pietų karštį, aplankėme kelias parduotuvėles. Mums merginoms atrodė, kad tik kelias, vaikinukams - keliasdešimt. Pavargo jie truputį mūsų laukti, tai vos tik kur užeidavom, jie prie durų prisėsdavo ir ... snūduriuodavo.   

Vyrai, laukiantys kol mes shopinamės

Vakarienei pasirinkome visiškai totaliai vietinio maisto warung, skambiu žaidimuko pavadinimu "Pacman". Na įdomu ar būsime patenkinti maistu. Išvaizda visiškai biudžetinė, turistai čia tikrai neužsuka, lankosi tik vietiniai ir mes. Užsisakiau Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€). Įdomus skonis ir man jis tiko, patiko. Kadangi viduje stovi tik du staliukai, tai vietiniai užsisako maisto išsinešimui. Pakuoja ne į dėžutes kaip kad pas mus, o į maišelius deda tiek maistą, tiek ir padažus supila.

"Pacman" warung virėjas

Mano vakarienė - Kwietiau  Seafood Siram 30000r (2€)

Kaip jau ir minėjau, šiandien visa diena buvo tokia, galima drąsiai teigti, valgymo, poilsio ir maudynių, t.y. totalaus tinginiavimo. Reikia ir tokių dienų atostogose, nors man asmeniškai labiau patinka vis tik kažką veikti, o ne gulinėti paplūdimyje... Nieko tokio, ryt tinginiavimui - galas, mano planuose - kelionė motoroleriais į Balio salos pietūs. Beje, eismas čia tragiškas, labai daug mašinų, kurios užkiša visas gatves. Jeigu čia būtų vien tik motoroleriai, kaip kad tarkime yra Vietname, būtų daug paprasčiau vairuoti ir   ir pravažiuoti, nesusidarytų milžiniški kamščiai.

Pabaigai. Keistas tas liūčių sezonas, kai nėra nei lašo lietaus jau gera savaitė. Netgi naktimis čia nebelyja... Labai karštas oras, labai tvanku. Jau net patys vietiniai vaikšto ir šluostosi nuo veidų prakaitą bei meldžia savo dievų lietaus.